2016-02-17 Nr. AB-3985-3-61-3-00870-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-246-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00870-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 105 2013 m. gegužės 14–15 d. buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Nurodytas kalinimo sąlygas pareiškėjas laikė žiauriomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125 yra išdėstytos 8 priežiūros poste, kuriame yra karantino patalpos. Tokiame priežiūros poste laikomi visi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu. Nuteistieji (suimtieji) į kameras skirstomi griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos tvarkos. Priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2013 m. gegužės 14 d. užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad nesutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir tai patvirtino savo parašu. Pagal turimus duomenis, kad pareiškėjas nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, jis ir toliau taip buvo laikomas. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis su skundais į įstaigos administraciją nesikreipė. Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą itin trumpu laikotarpiu, yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principų. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė įrodymais, o abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas šį reikalavimą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6-9) prašė skundą atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas dėl laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių padarytą neturtinę žalą. Be to, nei BVK, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo rūkančių asmenų. Tvirtino, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir BVK 70 straipsniu, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtintų Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo 13 p.).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, jog jis 2013 m. gegužės 14–15 d. d. buvo laikomas kartu rūkančiais asmenimis Lukiškių TI-K kameroje Nr. 105. Pabrėžė, kad šis pažeidimas yra kartotinis, nes 2013 m. sausio mėnesį pareiškėjas taip pat buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Tai, kad tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, pripažino ir teismas. Pareiškėjas skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl laikymo sąlygų nerašė, nes savo valią dėl laikymo nerūkančiųjų kameroje buvo pareiškęs anketoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 35-38) pareiškėjo G. V. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista. Teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, atlyginimo. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. iš Varėnos rajono policijos komisariato areštinės buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, kurioje tos pačios dienos vakare buvo du asmenys. Pareiškėjas Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketoje nurodė, kad nesutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio įstatymo straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atitinkamai, teismas sprendė, jog, vadovaudamasi minėtais teisės aktais, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketų vienas iš tikslų yra išsiaiškinti ne tik įkalintų asmenų nuostatas dėl jų kalinimo kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Iš atsakymų daromos išvados, ar patys apklausiamieji yra rūkantys, ar ne. Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl jo laikymo kameroje Nr. 105 kartu su rūkančiais asmenimis.

Pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, kurioms priklauso kamera Nr. 105, kartu su kitais asmenimis, atvykusiais planiniu ir neplaniniu etapu. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad kameroje Nr. 105 2014 m. gegužės 14 d. vakare buvo 2 asmenys, o į gyvenamąją kamerą Nr. 197 pareiškėjas perkeltas 2014 m. gegužės 15 d. Atitinkamai, teismas sprendė, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad iš 2013 m. gegužės 14 d. į 2013 m. gegužės 15 d. (1 parą) kameroje Nr. 105 jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atitinkamai, teismas netikėti pareiškėjo pateiktais paaiškinimais neturėjo pagrindo. Remdamasis aptartais įrodymais pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, laikydamas pareiškėją karantino patalpose (kameroje Nr. 105) su rūkančiais asmenimis, pažeidė minėtų teisės aktų reikalavimus.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai; teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai; priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių. Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus teismas sprendė, jog laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis buvo daroma žala jo sveikatai, taip pat pažeista konstitucinė teisė į orumą. Atsakovas, pažeisdamas Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, 14 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, dėl to tikėtina, kad pareiškėjas patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, jog specialiuose teisės aktuose nėra numatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (pareiškėjas su rūkančiais asmenimis buvo laikomas tik vieną parą, t. y. nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 15 d.), sprendė, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų ar papildomą diskomfortą, tačiau šie neigiami padariniai nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privaloma atlyginti pinigais, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas G. V. apeliaciniu skundu (b. l. 60-61) prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, tokiu būdu buvo daroma žala pareiškėjo sveikatai, pažeista jo konstitucinė teisė į orumą. Pareiškėjas kalinimo įstaigoje buvo kalinamas žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų ir atitinkamai dėl šių veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo G. V. prašomos priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl jo kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, vertindamas, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime galimai nepagrįstai kalinus pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis, todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis ir tokiu būdu buvo daroma žala jo sveikatai (b. l. 1).

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, pabrėžia, kad su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Toks vertinimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, jog būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą Choukhovoï prieš Rusiją, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą Benediktov prieš Rusiją). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, jeigu tai yra reikalinga, atsižvelgus į šio asmens medicininę patikrą ir gydytojų rekomendacijas (žr. EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą Elefteriadis prieš Rumuniją). EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo ir kartu su kamerų perpildymu gali sudaryti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2002 m. liepos 15 d. sprendimą Kalashnikov prieš Rusiją).

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, iš 2013 m. gegužės 14 d. į 2013 m. gegužės 15 d. (1 parą) laikydamas pareiškėją karantino patalpoje (kameroje Nr. 105) su rūkančiais asmenimis, nors jis nurodė, kad yra nerūkantis, pažeidė pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimus ir dėl šios aplinkybės ginčo nekyla (b. l. 35-38). Ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus, kitas pirmiau minėtas sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, apsiribojo pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimu ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais (b. l. 60-61).

Vertinant nurodytą aspektą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), numatant, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo.

Toks požiūris, teismui suteikiama vertinimo laisvė yra susijusi su aplinkybe, kad sprendžiant nurodytos kategorijos ginčus yra priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tai susiję su tuo, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, mastas ir t. t. Toks sprendimas taip pat priklauso nuo byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui sukeltos žalos tokių veiksmų atlikimu masto, poveikio.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas kartu su rūkančiais asmenims buvo laikomas tik vieną parą, pareiškėjas buvo laikomas karantino (laikino sulaikymo) patalpoje, kurioje laikomi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu prieš paskirstant juos į kameras pagal jų pateiktus prašymus, pareigūnų rekomendacijas (b. l. 6-9, 11-14), tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad jis pranešė, kad šioje laikinio pobūdžio buvimo kameroje yra rūkoma ir prašė jam užtikrinti apsaugą nuo pasyvaus rūkymo sukeliamų pasekmių, pavyzdžiui, perkeliant jį į kitą kamerą (b. l. 11-14), į tai, kad kitų neteisėtų veiksmų administracinėje byloje nėra nustatyta, sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija kompensuojant pareiškėjo patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokiais įvardintais neteisėtais veiksmais itin trumpu laikotarpiu (1 parą) buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveikatai saugią aplinką.

Tokia nurodyta žalos atlyginimo forma laikytina adekvačia kompensuojant pareiškėjui jo patirtą žalą taip pat atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą).

EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas.

Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Priteisiant žalą atsižvelgtina į tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog dėl pareiškėjo fizinės ar psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, fizinių sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus (t. y. pareiškėjo kalinimą kartu su rūkančiais asmenimis), nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti teisės būti kameroje su nerūkančiaisiais asmenimis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo įvykdytą teisių pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, sprendė dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo formos. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė