2013-06-05 Nr. AB-2433-3-61-3-03236-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1415/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03236-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. N. D. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-512 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. N. D. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis ir nurodė, kad jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta dėl joje sistemingai pažeidžiamų jo pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Remiasi Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) Valstybės departamento Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuro pranešimu dėl žmogaus teisių praktikos (duomenys neskelbtini) 2011 metais, ir darė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja nenutrūkstami žmogaus teisių pažeidimai, valdančioji partija stipriai varžo piliečių politines teises, t. y. nėra leidžiama pakeisti vyriausybės ar valdančiosios partijos, varžomos piliečių civilinės teisės ir laisvės, egzistuoja korupcija teismuose ir policijoje, vyriausybė apribojo žiniasklaidos, susirinkimų, asociacijų ir judėjimo laisves. Taigi pareiškėjui kyla pagrįsta baimė, kad grįžus į kilmės valstybę, jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nustatytu draudimu trejus metus jam atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir nurodė, kad toks sprendimas nemotyvuotas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 14-15) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti jam tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 22 d. atlikus pareiškėjo apklausą, jis nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) tautybės, jokioms politinėms organizacijoms nepriklauso, nereligingas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, profesijos neturi, yra bedarbis, o iš šalies išvyko, nes turėjo finansinių problemų, kadangi pralošė didelę pinigų sumą, neturėjo darbo, todėl vyko į bet kurią Europos šalį jo ieškoti. Grįžti negali, nes bijo persekiojimo dėl skolos. Atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ieškoti darbo.

Apibendrino, kad pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, jog jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio pavojaus, persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimų dėl jos rasės, išpažįstamos religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nurodytas išvykimo iš kilmės šalies motyvas (užsidirbti pinigų) akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų bei nepagrindžia tarptautinės apsaugos prašymo.

Atsakovas pažymėjo ir tai, kad sprendžiant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi būti nustatoma asmeninė grėsmė konkrečiam prieglobsčio prašytojui, o bendro pobūdžio teiginiai apie žmogaus teisių praktiką kilmės šalyje savaime nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. I-1643-171/2013 (b. l. 38-41) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. išvada Nr. (15/6-9)-19PR- 512 (RN), 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-512 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. N. D. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui T. N. D. laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovas ginčijamo sprendimo 2 punktu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimų. Prieglobsčio prašytojo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastys yra ekonominio pobūdžio ir visiškai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį.

Konstatavo, jog pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85 (toliau – ir Konvencija dėl pabėgėlių statuso, Konvencija). Lietuvos Respublikoje įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties detalizuoja konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva).

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Įstatymo 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalyje įvesta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė, kitos sąlygos paliktos tos pačios. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio c punktas. Nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo prašymas skundžiamu sprendimu buvo atmestas pripažinus jį akivaizdžiai nepagrįstu pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, įvertinus, kad asmuo nepateikė patikimos informacijos, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo persekiojimo kilmės šalyje. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga bei atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Akivaizdžiai nepagrįstu prašymu pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį laikomas toks prašymas, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prieglobsčio prašyme nurodė, kad prieglobsčio prašo dėl politinių motyvų, tačiau prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole (toliau – ir protokolas) neužsiminė apie politinius motyvus. Šiame protokole pareiškėjas nurodė, kad pralošė didelę sumą, todėl jos negražinus gali būti suluošintas arba net užmuštas, todėl išvyko iš kilmės valstybės. Šios priežastys yra ekonominio pobūdžio ir akivaizdžiai nėra priežastimis, susijusiomis su tarptautinės apsaugos teikimu.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. VNM 15/6-6-18 „Apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Pažyma apie padėtį (duomenys neskelbtini)) nurodyta, kad didžiausios žmogaus teisių problemos šioje šalyje yra susijusios su griežtomis piliečių politinių teisių ir pilietinių laisvių apribojimais, teisminės sistemos ir policijos korupcija ir įvardyti konkretūs (duomenys neskelbtini) paplitę žmogaus teisių pažeidimai: nuolatinis netinkamas policijos elgesys su įtariamaisiais suėmimo ar sulaikymo metu, savavališki suėmimai ir sulaikymai už politinę veiklą bei teisės į sąžiningą ir greitą teismą neužtikrinimas, vis labiau ribojamos teisės į privatumą, spaudos, žodžio, susirinkimų, judėjimo ir susivienijimų laisvę, priešiškų nuomonių slopinimas, įvairiuose lygiuose klestinti policijos korupcija, smurtas prieš moteris ir jų diskriminacija, prekyba žmonėmis, seksualinis vaikų išnaudojimas, diskriminacija visuomenėje dėl etninės kilmės, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės bei ŽIV / AIDS statuso. Pirmosios instancijos teismas konstataco, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jis galėtų priklausyti kuriai nors iš pirmiau išvardytų pažeidžiamų asmenų grupių, taip pat nepateikė kilmės šalyje jam individualiai kylančios grėsmės įrodymų. Nurodė, jog išanalizavus pareiškėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus kokiu būdu baudžiamas.

Pažymėjo, kad atsakovas tinkamai išanalizavo prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija suformulavo išvadą, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o jo prašymas pagrįstai pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu.

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnyje nustatyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. Įstatymo 87 straipsnyje taip pat reglamentuojamas papildomos apsaugos suteikimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p). Direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas apibendrino, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes duomenų, kad pareiškėjas galėtų būti veikiamas vienu iš čia nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas.

.

III. Pareiškėjas T. N. D. apeliaciniu skundu (b. l. 50-52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo T. N. D. prašymą iš naujo; atleisti pareiškėją T. N. D. nuo žyminio mokesčio mokėjimo; teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo, verčiančio iš / į (duomenys neskelbtini) kalbą, dalyvavimą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai nustatė bylos faktines aplinkybes.

Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) nuolat vykstantys žmogaus teisių pažeidimai bei varžymai, politinių ir pilietinių teisių pažeidimai, korupcija teisėsaugos srityje, apribotos žiniasklaidos, susirinkimų, asociacijų ir judėjimo laisvės. Šalyje egzistuojant tokio pobūdžio pažeidimams, jų auka gali tapti bet kuris (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), nuolat patiria žmogaus tesių pažeidimus bei suvaržymus ir gyvena apimtas baimės, nes bet kada gali nukentėti nuo šių pažeidimų. Remiantis tuo, pareiškėjas mano, kad yra pagrindas suteikti jam papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 41 straipsnio nuostatas, administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai užsienietis šio Įstatymo nustatytais atvejais yra atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą laikinai dirbti. Įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu turimos teisės, tačiau tarp jų nėra numatytos prieglobsčio prašytojo teisės dirbti Lietuvos Respublikoje ar kreiptis dėl leidimo dirbti išdavimo. Remdamasis šiomis nuostatomis ir teigdamas, kad yra prieglobsčio prašytojas, gyvenantis Užsieniečių registracijos centre, kuris jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu neturi ne tik teisės dirbti Lietuvos Respublikoje, bet ir jokių kitų pajamų, mano, kad kad yra pagrindas jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 68-69) į pareiškėjo T. N. D. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais ir iš esmės juos atkartoja. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nenurodė jokios naujos informacijos, kurios Migracijos departamentas bei Vilniaus apygardos administracinis teismas dar nebūtų išanalizavęs ir įvertinęs prieglobsčio teisę reglamentuojančių teisės aktų kontekste.

Atsakovas nurodo, kad apeliantas ir toliau grindžia tarptautinės apsaugos suteikimo jam būtinybę remdamasis bendra padėtimi kilmės valstybėje bei nurodo, kad jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Lietuvos Respubliko įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 2 dalį. Dėl to pažymi, kad analizuojant prašymą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos) suteikimo, turi būti nustatoma asmeninė grėsmė konkrečiam prieglobsčio prašytojui, o bendro pobūdžio teiginiai apie žmogaus teisių praktiką kilmės valstybėje savaime nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Cituoja, kad Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07, išaiškino Direktyvos 15 straipsnio c punktą, aiškinamą kartu su 2 straipsnio e punktu, pagal kuriuos „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti kad jei jis arba ji būtų grąžinta (-s) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo (-s) gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 ir 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga“. Būtent Direktyvos 15 straipsnio c punktas ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad smurto veiksmus sudaro rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. ETT taip pat konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, taiau kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susisjusių aplinkybių.

Remdamasis byloje surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, atsakovas konstatuoja, kad Vetnamo Socialistinėje Respublikoje šiuo metu nevyksta Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl turi būti vertinamos individualios aplinkybės.

Apibendrina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) bei nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad kilmės valstybėje apeliantui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtinomis asmeninėmis savybėmis.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjo T. N. D. atsisakymas (prašymas) nuo apeliacinio skundo (b. l. 75), pateikto administracinėje byloje Nr. A858-1415/2013, kuriame pareiškėjas nurodė, jog jis supranta ir žino skundo atsisakymo teisines pasekmes. Atsisakyme nuo apeliacinio skundo pareiškėjas nurodė, jog jis atsisako savo skundo dėl Migracijos departamento sprendimo, kadangi nori kuo skubiau išvykti į kilmės šalį - (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. ABTĮ 132 straipsnio 3 dalis numato, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjo T. N. D. prašymas nenagrinėti jos skundo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjui yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo procesinės pasekmės (b.l. 75).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui skundo atsisakymo procesinės pasekmės yra žinomos (ABTĮ 132 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, konstatuoja, kad atsisakymas nuo skundo priimtinas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo T. N. D. apeliacinį skundą nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. N. D. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo T. N. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. D. skundą atsakovui atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Ramūnas Gadliauskas