2016-03-03 Nr. AB-4984-3-61-3-03411-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-923-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03411-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 14-IL-10-05978-e „Atsisakyti R. L. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Vilniaus AVPK pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata įpareigoja policiją nurodyti atsisakymo išduoti leidimą motyvus, tačiau Sprendimas yra nemotyvuotas, jame formaliai nurodoma, kad 1997 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi pareiškėjas buvo pripažintas padaręs visuomenei pavojingą nusikalstamą veiką, būdamas nepakaltinamumo būklėje, teismo nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, paskirtas psichiatrinis gydymas bendrais pagrindais, todėl kelia grėsmę visuomenės saugumui.

Pareiškėjas tvirtino, kad priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į jo pateiktą 2014 m. kovo 21 d. asmens privalomojo sveikatos tikrinimo kortelę (toliau – ir Pažyma), kurioje pateikta viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Centro poliklinikos Darbo medicinos klinikos gydytojų komisijos išvada, jog dėl sveikatos būklės pareiškėjas gali gauti leidimą įgyti ginklą. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo sveikatos būklę tikrino ir gydytojas psichiatras, išsamiai patikrinta jo psichinės sveikatos istorija, nustatyta, kad psichopatologijos nėra, įskaitoje šiuo metu nėra įrašytas.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovo argumentas, jog pareiškėjas kelia pavojų sau ar kitiems yra nepagrįstas ir neteisingas, nes nuo 1997 metų teismo nutarties, kuria grindžiamas Sprendimas, policija nėra gavusi jokių objektyvių duomenų apie realų pareiškėjo keliamą pavojų sau ar visuomenei, per visus šiuos metus jo tiek sveikatos apskritai, tiek psichikos sveikatos būklė buvo gera ir nebuvo medicininio ir / ar medikamentinio gydymo poreikio.

Pareiškėjas pabrėžė, kad ginklas jam reikalingas, nes dirba ryšių inžinieriumi ir jo darbo pobūdis reikalauja gabenti, įdiegti ir valdyti brangią įrangą, skirtą objektų ir asmenų apsaugos, balsinio ir duomenų operatyvaus radijo ryšio užtikrinimui, jam reikia aptarnauti retransliatorinius objektus atokiose, neretai ir miškingose, vietovėse, kuriose pasitaiko agresyvių, girtaujančių, asocialių asmenų, nevengiančių nusikalsti. Į objektus vyksta vienas, ryšių įrangos diegimas ir derinimas užtrunka ilgai, todėl dažnai darbus baigia ir tamsiu paros metu. Turėdamas ginklą savigynai, jaustųsi saugesnis ir dėl savo gyvybės bei sveikatos, ir dėl brangios ryšių technikos. Ginklas savigynai jam taip pat reikalingas, nes padeda buityje tvarkytis, nudirbti ūkio darbus garbaus amžiaus žmogui, gyvenančiam atokiame vienkiemyje Lėlių kaime, Molėtų rajone, į sodybą dažnai atklysta pavojingi laukiniai gyvūnai, yra buvę, kai į kiemą atėjo pasiutlige užsikrėtę žvėrys, kurių elgsena neprognozuojama ir kelianti grėsmę žmonėms. Vietovėje taip pat gausu girtaujančių, smurtauti linkusių asocialių asmenų, kurių veiksmai taip pat neprognozuojami, į sodybą, siekdami apiplėšti, buvo įsiveržę neblaivūs vietos gyventojai.

Pareiškėjas akcentuoja, kad ketverius metus lanko asmenines šaudymo pamokas, vadovas jį charakterizuoja kaip itin atsakingai su ginklais besielgiantį asmenį, išmanantį ginklų keliamą pavojų ir žinantį, kaip saugiai ir tinkamai naudotis šaunamuoju ginklu, yra gerai susipažinęs su ginklo laikymo, nešiojimo, naudojimosi reikalavimais. Gavęs leidimą B ir C kategorijos ginklui įgyti, ketina įstoti į Lietuvos praktinio šaudymo sporto federaciją. Yra baigęs mokymo kursą ir policijoje išlaikęs egzaminą įgyti ginklą savigynai.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Ginklų kontrolės įstatymo 17 bei 18 straipsniais ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 12 bei 13 punktais, buvo atlikti patikrinimai ir nustatyta, kad pareiškėjas be atitinkamo leidimo įgijo, laikė šaudmenis bei sprogstamąsias medžiagas ir bandė juos realizuoti. Atsakovas pažymėjo, jog 1997 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą pavojingą visuomenei veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 234 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įsigijimas, gaminimas ir realizavimas), kurią padarė būdamas nepakaltinamumo būklėje, ir jam buvo skirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės, taikomos psichiniams ligoniams, paskiriant gydymą psichiatrinėje ligoninėje.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo padaryti veiksmai, t. y. pavojinga visuomenei veika, numatyta BK 234 straipsnio 2 dalyje, atitinka Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatantį, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nustatantį, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Atsižvelgus į tai, Sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata leidžia užbėgti už akių sunkioms pasekmėms, susijusioms su ginklo naudojimu, ir atimant iš asmens specialiąją teisę, užkardyti pagrįstą pavojų kitiems asmenims ir visuomenei. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į tai, kad ginklai ir jų šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi aiškius įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką, todėl policijai yra deleguotos funkcijos užtikrinti, kad ginklų bei jų šaudmenų įsigijimo, laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo bei panaikinimo sąlygų ir tvarkos būtų tinkamai laikomasi.

Teismas padarė išvadą, jog Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, Vilniaus AVPK, vertindamas aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui išdavimo, tinkamai įvertino jo veiką, susijusią su jam pareikštais įtarimais, įvykdžius nusikalstamą veiką, su pareiškėjo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės (dėl nepakaltinamumo būklės) bei su pareiškėjo gydymu psichiatrinėje ligoninėje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas be atitinkamo leidimo įgijo ir laikė namuose 3 specialios paskirties šaudmenis EDP markės kovinius elektrodetonatorius, taip pat su A. M. 1995 m. gruodžio 4 d. be atitinkamo leidimo įsigijo ir laikė automobilyje vieną specialios paskirties šaudmenį EDP markės kovinį elektrodetonatorių bei 405,3 g. sprogstamosios medžiagos – trotilo, kuriuos bandė realizuoti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, už padarytą pavojingą visuomenei veiką, numatytą BK 234 straipsnio 2 dalyje, kurią padarė būdamas nepakaltinamumo būklėje (šizofrenija priepuolinės progredientinės ligos haliucinacinių depresiniu sindromu), ir vadovaujantis BK 59 straipsniu jam buvo paskirtas gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjui inkriminuotą nusikalstamą veiką, susijusią su ginklais, šaudmenimis bei sprogmenimis, į pareiškėjo buvusią psichinę būklę bei gydymo pobūdį, konstatavo, kad Vilniaus AVPK tinkamai vadovavosi Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, laikydamas ginklus, kels grėsmę visuomenės saugumui.

Konstatavęs, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad atsižvelgus į pareiškėjo buvusią psichinę būklę bei gydymo pobūdį, Vilniaus AVPK padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, laikydamas ginklus, kels grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas tvirtina, kad tokią išvadą teismas padarė remdamasis duomenimis apie pareiškėjo sveikatos būklę, buvusią prieš 18 metų bei neįvertinęs pareiškėjo pateiktos Pažymos apie jo sveikatos būklę šiuo metu. Pareiškėjas pažymi, kad tiek atsakovui, tiek teismui buvo pateikęs įrodymus, jog šiuo metu yra visiškai sveikas. Pareiškėjas nurodo, kad gydytojų komisija, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, atliko išsamų jo sveikatos patikrinimą ir Pažymoje aiškiai nurodė, kad dėl sveikatos būklės jis gali gauti leidimą įsigyti ginklą. Pareiškėjas pažymi, kad ne vienas garsus mokslininkas yra nustatęs ir išaiškinęs, kad jei asmuo šizofrenija suserga iki 25 metų amžiaus, gali būti visiškai ir pilnai pasveikstama.

Pareiškėjas akcentuoja, kad dabartinė jo veikla ir pagrindinis užsiėmimas, iš kurio užsidirba pragyvenimui, yra susijusi su protiniu darbu, kuriam reikia itin didelio kruopštumo, susikaupimo – pareiškėjas dirba ryšių inžinieriumi, ir jo darbo pobūdis reikalauja gabenti, įdiegti ir valdyti brangią įrangą, skirtą objektų ir asmenų apsaugos, balsinio ir duomenų operatyvaus radijo ryšio užtikrinimui. Pareiškėjas pažymi, kad praktikuoja sveiką gyvenseną, užsiima medicininio profilio veikla – elektromagnetinės ir šviesos-kvantinės paveikos taikymu gydant ir visiškai išgydant infekcines ligas, iš organizmo išeliminuojant net „neaktyvų sukėlėją“, gilinasi į akademiko I. Smirnovo darbus šios metodikos fonine pagalba gydant smegenų, nervų sistemos ligas, asmenybės psicho-patologijas. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės liudija, kad jis neturi ir net negalėtų turėti jokios psichopatologijos požymių ar kelti grėsmę visuomenės saugumui, nes, priešingu atveju, negalėtų dirbti tokio pobūdžio darbų.

Pareiškėjas tvirtina, kad jo tikslai įsigyti ir turėti ginklus, atitinka Ginklų kontrolės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto nuostatas (sportas bei savigyna). Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jo pateiktų argumentų apie objektyvią būtinybę nešiotis (laikyti) ginklą savigynai.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo liudytojais apklausti šaudymo instruktorių R. C. bei Nacionalinės praktinio šaudymo asociacijos narį A. G., kurie yra buvę teisėsaugos pareigūnai, turi daug praktikos šaudymo ir jo mokymo srityje. Pareiškėjas tvirtina, kad pagal savo ilgametę profesinę patirtį jie gali apibūdinti žmogų ne tik iš techninės / praktinės šaudymo pusės, tačiau taip pat ir charakterizuoti jį kaip asmenį, pastebi elgesį su ginklu, gebėjimą valdytis, mokėjimą susikaupti ir pan. Pareiškėjas nurodo, kad šie asmenys jį pažįsta, todėl galėtų charakterizuoti faktinį jo elgesį su ginklu.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime neaptarė nė vieno jo pateikto įrodymo, todėl toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Teismas nepagrįstai vadovavosi 18 metų senumo duomenimis. Pareiškėjas teigia, kad sprendime teismas nepagrįstai remiasi Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 11 punktu, kuris gali būti taikomas tik tais atvejais, kai žinomi realūs faktai, kad asmuo tikrai kelia pavojų sau ir visuomenei, o ne tada, kai jis galbūt kėlė jį praeityje.

Pareiškėjas pažymi, kad policija nuo 1997 metų teismo nutarties, kuria grindžiamas Sprendimas, nėra gavusi jokių objektyvių duomenų apie realų pareiškėjo keliamą pavojų sau ar visuomenei, pareiškėjas nėra padaręs jokių ginklų apyvartos pažeidimų, administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių būtų galima abejoti pareiškėjo nepavojingumu sau ar visuomenei, nėra padaręs jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, per visus šiuos metus pareiškėjo tiek sveikatos apskritai, tiek psichikos sveikatos būklė buvo gera ir nebuvo medicininio ir / ar medikamentinio gydymo poreikio.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad kvestionuodamas pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos (ne)buvimą teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėjo nuomone Vilniaus AVPK teismui išsakytas argumentas, kad šiuo atveju gali būti taikomas Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas yra ne tik neteisinis, peržengiantis šios bylos nagrinėjimo ribas, tačiau ir paneigtas byloje surinktais įrodymais, nes pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jam buvo pareikštas įtarimas įvykdžius nusikalstamą veiką, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. gegužės 8 d. nutartimi jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą atkartoje atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 14-IL-10-05978-e, kuriuo pareiškėjui R. L. nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Šio įstatymo paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas.

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-974/2014).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir įvertinęs pateiktus duomenis, konstatavo, jog Sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad būtų galima taikyti R. L. atžvilgiu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. gegužės 8 d. nutartimi R. L. pripažintas padaręs visuomenei pavojingą veiką, numatytą BK 234 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamumo būklėje (šizofrenija priepuolinės progredientinės ligos haliucinacinių depresiniu sindromu), tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą pavojingą visuomenei veiką, numatytą BK 234 straipsnio 2 dalyje, atleistas, paskiriant gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendrais pagrindais pagal jo gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegijos vertimu aplinkybė, kad pareiškėjas, nors nuo baudžiamosios atsakomybės ir buvo atleistas dėl nepakaltinamumo, tačiau buvo pripažintas padaręs visuomenei pavojingą veiką, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl šį faktą vertinant nagrinėjamos bylos kontekste, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas neištyrė ir neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie būtinybę nešiotis (laikyti) ginklą savigynai, teismas nepagrįstai rėmėsi Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 11 punktu, kuris taikomas tik tais atvejais, kai žinomi realūs faktai, kad asmuo kelia pavojų sau ir visuomenei, o ne galbūt kėlė praeityje.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, reikšmingus priimant skundžiamą atsakovo sprendimą. Pareiškėjo argumentai, susiję su būtinybe nešiotis (laikyti) ginklą savigynai, sprendžiant dėl leidimo išdavimo (neišdavimo), nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino. Pareiškėjo tiek skunde teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jo sveikatos būkle, savaime nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą, kadangi leidimo nešiotis (laikyti) ginklą savigynai atsisakymo išduoti pagrindas, nagrinėjamu atveju, yra ne pareiškėjo sveikatos būklė, o dėl to, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatytas savarankiškas atsisakymo išduoti leidimą nešiotis (laikyti) ginklą pagrindas dėl asmens sveikatos būklės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas skundžiamame Sprendime atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus motyvus nurodė, kadangi R. L. pripažintas padaręs visuomenei pavojingą nusikalstamą veiką, būdamas nepakaltinamumo būklėje (šizofrenija priepuolinės progredientinės ligos haliucinacinių depresiniu sindromu), teismo nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirtas gydymas psichiatrinėje ligoninėje, todėl kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas skundžiamo sprendimo motyvus ir sprendimo priėmimo pagrindą, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, suprato, teisę jį skųsti realizavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl visų esminių, bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (pvz., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimas). Pagal minėto Konstitucinio Teismo nuostatas, teisėti lūkesčiai kyla iš Konstitucijos ir įstatymų, bet ne iš, šiuo atveju, pareiškėjo tikėjimo ar manymo, kad lankant asmenines šaudymo pamokas, baigus mokymo kursus ir policijoje išlaikius egzaminą įgyti ginklą savigynai, jam bus išduotas leidimas laikyti (nešioti) ginklą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. <...> Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos (pvz. 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas, 2013 m. sausio 25 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo lūkesčiais, atmetami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Dalia Višinskienė