2016-05-04 Nr. AB-9795-3-61-3-00207-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-458-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00207-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos banką pateikti visą pareiškėjo reikalaujamą informaciją per įmanomai trumpiausią terminą.

Kadangi skundas neatitiko jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, su kuriuo susipažinęs Vilniaus apygardos administracinis teismas pakartotinai nustatė terminą trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti žyminį mokestį, patikslinti reiškiamą reikalavimą, pateikti skunde minimą Lietuvos banko atsakymą į prašymą, kuriuo atsakovas atsisakė atlikti veiksmus, pateikti skunde įvardintą, tačiau nepateiktą skundo priedą Nr. 6.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriuo pareiškėjas, šalindamas trūkumus, patikslino skundo reikalavimą, pateikė skundo priedą Nr. 6, tačiau nepateikė Lietuvos banko atsakymo į jo prašymą ir nesumokėjo žyminio mokesčio (nesutiko mokėti).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino esminių pareiškimo trūkumų, t. y. nepateikdamas Lietuvos banko atsakymo nepagrindė aplinkybės, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, nesumokėjo žyminio mokesčio, atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo neprašė. Nurodytus skundo trūkumus teismas laikė esminėmis kliūtimis tolimesniam procesui, todėl pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

II. Pareiškėjas A. M. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas paaiškina, kad 2015 m. gruodžio 4 d. pateikė Lietuvos bankui prašymą, kuriame nurodė ir paprašė jam suteikti reikalaujamą informaciją apie savo giminaičius. Pareiškėjas nurodo, kad jo tikslas – nustatyti ir atstatyti istorinę tiesą ir teisingumą, Lietuvos banko akcininkų ir indėlininkų teisę iki 1940 m., kurie buvo Lietuvos banko, jo turto ir Lietuvos aukso (Lietuvos banko kapitalo) teisėti savininkai, t. y. pareiškėjui ir šio turto savininkų vieninteliam teisėtam įpėdiniui sudaryti realias sąlygas ir galimybes netrukdomai gauti ir disponuoti jam nurodyta reikalaujama informacija ir priklausančiu turtu. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos bankas savalaikiai nesuteikė išsamios informacijos įpėdiniams, siekiantiems susigrąžinti giminaičių pinigus, kurie nukentėjo dėl sovietinės okupacijos ir Holokausto politikos, tai patvirtina 2016 m. sausio 22 d. gautas atsakymas iš Lietuvos banko. Pareiškėjo manymu, minėtas atsakymas yra nepagrįstas, neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui, be to, vilkinimas atsakyti gali būti vertinamas kaip ekonominis realus spaudimas ir grasinimas. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo įpareigoti Lietuvos banką suteikti visą jo prašomą informaciją, o nesuteikimo atveju nurodyti ir pagrįsti nesuteikimo priežastis ir motyvus, pateikiant svarius įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnį žyminiu mokesčiu nėra apmokestinami skundai (prašymai) dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog teismui pateikiamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsniuose numatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad, būdamas nešališku, teismas pats savo iniciatyva negali šalinti pareiškėjo skunde esančių trūkumų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-427/2009). Atitinkamai ABTĮ nustato procedūrą, kurios metu pareiškėjui sudaroma galimybė pašalinti nustatytus skundo trūkumus. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, terminas trūkumams pašalinti nustatomas, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų. Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo nutartyje įvardytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi nustatydamas pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas patikslintame skunde išvardintame priedų sąraše nurodė, jog teikia Lietuvos banko atsakymą ir gauto voko kopiją, tačiau faktiškai minimo rašto (atsakymo į prašymą) nepateikė, todėl buvo įpareigotas pašalinti šį trūkumą ir pateikti minimą Lietuvos banko 2015 m. gruodžio 10 d. raštą, kuriuo atsakovas atsisakė atlikti veiksmus. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai išaiškino pareiškėjui, jog nagrinėjamu atveju jo nurodomi atsakovo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip neveikimas, pareiškėjas patikslintu skundu reiškia reikalavimą dėl atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus (pateikti prašomą informaciją), todėl toks skundas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nustatytų žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų kategoriją ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti žyminį mokestį bei pateikti tai patvirtinantį dokumentą.

Tikrinamu atveju teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl skundo trūkumų šalinimo bei siūlyti pareiškėjui patikslinti skundą, kuris neatitiko ABTĮ nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartyje siūlydamas pareiškėjui pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį patikslintą skundą nustatė protingą terminą skundo trūkumams pašalinti, taip pat informavo pareiškėją apie teisines pasekmes, kurios atsiras nurodytu terminu nepašalinus skundo trūkumų, t. y., kad tokiu atveju skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaujantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalimi, išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju žyminio mokesčio už skundo padavimą nereikia mokėti, kadangi skundas paduotas dėl atsakovo neveikimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (ABTĮ 40 str. 1 d. 1 p.). ABTĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse, be kita ko, nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios nuostatos suponuoja, kad administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų, neveikimo ar vilkinimo, kuriais buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės.

Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-123/2013, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2162/2013, 2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-259-261/2015, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-248-146/2015, 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-730-492/2015, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4, 296 p.). Pažymėtina, jog sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 13).

Atsižvelgdama į pateiktą išaiškinimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundžiami Lietuvos banko veiksmai negali būti traktuojami kaip vilkinimas, nes, kaip matyti iš pareiškėjo skundų, atsakovas pateikė atsakymą į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 4 d. prašymą, ir pareiškėjas nesutinka su, jo nuomone, nepagrįstu, įstatymų reikalavimų neatitinkančiu Lietuvos banko atsakymu į jo prašymą. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsniu, 39 straipsnio 1 dalimi bei pripažinus, kad šiuo atveju turėjo būti sumokėtas 28 Eur žyminis mokestis, tačiau pirmosios instancijos teismui toks įrodymas nustatytu laiku nebuvo pateiktas, pareiškėjo skundas pagrįstai ir teisėtai laikytas nepaduotu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundžiama nutartimi laikydamas jo skundą nepaduotu, taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepašalino teismo nutartimi nurodyto trūkumo – nepateikė Lietuvos banko atsakymo, tuo nepagrįsdamas aplinkybės, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. patikslintame skunde nurodė, kad prideda Lietuvos banko 2016 m. sausio 21 d. atsakymą, tačiau byloje šio atsakymo nėra. Tai, kad toks priedas nebuvo pateiktas, nurodyta ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. Dokumentų priedų neatitikimo akte (b. l. 25). Pareiškėjas atskirajame skunde jokių argumentų dėl šio priedo nepateikimo aplinkybių nenurodė, tik kaip ir skunduose pažymėjo, kad 2016 m. sausio 22 d. gautas atsakymas iš Lietuvos banko patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nepašalintus skundo trūkumus, t. y. Lietuvos banko atsakymo nepateikimą bei žyminio mokesčio nesumokėjimą, laikė esminiais pareiškėjo skundo trūkumais, kliudančiais tolimesniam procesui. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo skundo trūkumus, o pareiškėjui jų nepašalinus, nutardamas pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, teisingai taikė ABTĮ 37 straipsnio nuostatas, laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl pareiškėjo atskirasis skundas negali būti tenkinamas. Atsižvelgus į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nutartis, kuria skundas laikomas nepaduotu tuo pagrindu, jog pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalina ankstesne teismo nutartimi nurodytų skundo trūkumų, neužkerta jam kelio pakartotinai kreiptis į teismą, t. y. nesuvaržo jam galimybės pasinaudoti ABTĮ 5 straipsnyje garantuojama teise į teisminę gynybą, kad būtų apgintos jo galbūt pažeistos teisės ar įstatymu saugomi interesai, pateikiant pirmosios instancijos teismui skundą, atitinkantį administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui įstatymo keliamus reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius