ccebcbdb-bd4e-466b-b95f-57cfb36510fb · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-147-467/2022 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02011-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.6; 2.6.2.2; 2.6.10.3; 2.6.29.2; 3.2.6.2; 3.3.1.18.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. kovo 10 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų A.

J. (A. J.), S. J. (S. J.), L. J., R. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinio sprendimo dėl prieÅ¡ieÅ¡kinių reikalavimų civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės Luminor Bank AS ieÅ¡kinį atsakovams A. J., R. J., S. J., L. J. dėl skolų priteisimo ir atsakovų A. J. ir R. J. bei L. J. ir S. J. prieÅ¡ieÅ¡kinius ieÅ¡kovei Luminor Bank AS dėl sutarčių bei jų sÄ lygų pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1.

IeÅ¡kovė Luminor Bank AS (perėmusi visas teises ir pareigas atsakovų atžvilgiu iÅ¡ Nordea Bank Plc, Lietuvoje veikusio per Nordea Bank Plc Lietuvos skyrių (toliau – ir Bankas) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė: 1.1. priteisti solidariai iÅ¡ atsakovės L. J. turto bendroje jungtinėje nuosavybėje su S. J. ir atsakovo S. J. turto 1 244 635,48 Eur skolos ir 16 procentų sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanas nuo priteistos 834 133,46 Eur sumos (833 952,16 Eur negrÄ Å¾into kredito suma, 181,30 Eur nesumokėtas turto draudimo mokestis), skaičiuojant Å¡ias palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei 5 procentų dydžio įstatymo numatytas metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos 410 502,02 Eur skolos (17 102,14 Eur nesumokėtos palÅ«kanos už kredito naudojimÄ , 353 553,47 Eur nesumokėtos įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos, 39 846,41 Eur neįvykdytas mokestinis įsipareigojimas), skaičiuojant Å¡ias palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; 1.2. priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų R.

J. ir A. J. turto 55 634,28 Eur skolos sumÄ ir 16 procentų sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanas nuo priteistos 39 296,87 Eur sumos (39 206,22 Eur negrÄ Å¾into kredito suma, 90,65 Eur nesumokėtas turto draudimo mokestis), skaičiuojant Å¡ias palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei 5 procentų dydžio įstatymo numatytas metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos 16 337,41 Eur skolos (338,48 Eur nesumokėtos palÅ«kanos, 15 998,93 Eur nesumokėtos įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos), skaičiuojant Å¡ias palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; 1.3. priteisti iÅ¡ visų atsakovų bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kovė nurodė, kad su atsakovais A. J. ir R. J. sudarė kreditavimo bei bÅ«sto kreditavimo sutartis, kurių įvykdymas buvo užtikrintas solidariu atsakovo S. J. laidavimu. Atsakovė L. J. laidavimo sutarčių nepasirašė, tačiau davė sutikimÄ kaip S. J. sutuoktinė sudaryti laidavimo sutartis. IeÅ¡kovė 2016 m. kovo 30 d. pranešė apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ kreditavimo sutarčių nutraukimÄ ir pareikalavo paÅ¡alinti pažeidimus; nuo 2016 m. gegužės 2 d. sutartis nutraukė dėl nuolatinių įsipareigojimų nevykdymo. Kadangi skola nebuvo padengta, ieÅ¡kovė kreipėsi į notarÄ dėl vykdomojo dokumento skolos iÅ¡ieÅ¡kojimui iÅ¡davimo.

3. Atsakovai L. J. ir S. J. priešieškiniu prašė pripažinti 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/37D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/38D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/35D ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/36D negaliojančiomis; laidavimo sutarčių nepripažinus negaliojančiomis, sumažinti sutartines netesybas iki protingo dydžio; priteisti atsakovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. PrieÅ¡ieÅ¡kinį grindė tuo, jog L. J. solidaria atsakove Å¡ioje civilinėje byloje patraukta nepagrįstai, nes nepasirašė laidavimo sutarties kaip laiduotoja, o tik kaip sutuoktinė; nei laidavimo sÄ lygos, nei pasekmės jai nebuvo iÅ¡aiÅ¡kintos, todėl ir atsakomybė pagal laidavimo sutartis jos atžvilgiu kilti negali. Sudarant laidavimo sutartis, tačiau nevertinant laiduotojo mokumo, buvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 (toliau – FĮĮ) straipsnio 3 dalies 2 punkte bei Lietuvos Banko valdybos nutarimuose įtvirtinta finansų įstaigos pareiga prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl sudarytos laidavimo sutartys yra niekinės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Laidavimo sutartys turi būti pripažintos ir laikomos vartojimo sutartimis. Laidavimo sutarčių sudarymas taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Be to, ieškovės reikalaujamos palūkanos yra aiškiai per didelės ir neprotingos.

5. Atsakovai A. J. ir R. J. prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė: 5.1. pripažinti 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D, sudarytÄ tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) bei A. J. ir R. J., bei 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D, sudarytÄ tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) ir R. J., negaliojančiomis ab initio dėl imperatyvių FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikyti restitucijÄ , t. y. priteisti Luminor Bank AB 37 348,71 Eur negrÄ Å¾into neteisėtai suteikto kredito; panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M.

K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5020 (iÅ¡duotas pagal KK 07/04/30D kreditÄ ); panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5099 (iÅ¡duotas pagal BK 08/03/32D kreditÄ ); 5.2. atsakovai reiÅ¡kė ir alternatyvius reikalavimus – pripažinti kreditavimo (vartojimo) sutarčių sÄ lygas negaliojančiomis: 5.2.1. 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/04/30D ir 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D bendrųjų dalių 8.2 punktų sÄ lygas „Jeigu kreditas, palÅ«kanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į Kredito sÄ skaitÄ ar kitÄ Banko sÄ skaitÄ , kuriÄ Bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos, kurios yra lygios 16 (Å¡eÅ¡iolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po Mokėjimo dienos iki įsiskolinimo padengimo“; 5.2.2. 2009 m. rugsėjo 1 d. papildomo susitarimo prie 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties BK 08/03/32D sÄ lygas, kuriomis bÅ«sto kredito suma 1 072 485,36 Lt (310 613,22 Eur) buvo padidinta 50 741,22 Lt (14 695,67 Eur) suma ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 1 123 226,58 Lt (325 308,90 Eur); 5.2.3. 2010 m. kovo 19 d. papildomo susitarimo prie 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties BK 08/03/32D sÄ lygas, kuriomis bÅ«sto kredito suma 325 084,30 Eur buvo padidinta 4 688,20 Eur suma (pagal BK 08/03/32D) ir 17 982,35 Eur (pagal KK 07/04/30D) (bendrai padidinta 22 670,55 Eur) ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 360 365,39 Eur; 5.2.4. 2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo prie 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties BK 08/03/32D sÄ lygas, kuriomis bÅ«sto kredito suma 360 197,54 Eur buvo padidinta 12 675 Eur suma (pagal BK 08/03/32D) ir 8 118,30 Eur (papildoma suma) (bendrai padidinta 20 793,30 Eur) ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 380 990,84 Eur; 5.2.5. 2009 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sÄ lygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 1 600 647,26 Lt buvo padidinta 93 571,34 Lt (27 141 Eur) suma ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 1 694 218,60 Lt (491 419,71 Eur); 5.2.6. 2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sÄ lygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 479 717,78 Eur buvo padidinta 11 701,93 Eur suma ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 491 419,71 Eur; 5.2.7. 2013 m. liepos 30 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sÄ lygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 367 784,36 Eur buvo padidinta 123 635,35 Eur suma ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 491 419,71 Eur; 5.2.8. 2015 m. balandžio 2 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sÄ lygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 377 399,37 Eur buvo padidinta 91 547,01 Eur suma ir tokiu bÅ«du skola padidinta iki 468 946,38 Eur; 5.3. konstatuoti, kad dalį prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovai A. ir R.

J. yra įvykdę, o likusi dalis yra susidariusi dėl neteisėtomis pripažintų kreditavimo (vartojimo) sutarčių sÄ lygų. Nuo likusių prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovus A. J. ir R. J. atleisti, pripažinus, kad jų prievolės pagal Å¡iÄ sutartį yra pasibaigusios; 5.4. panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5020 (iÅ¡duotas pagal KK 07/04/30D kreditÄ ); 5.5. konstatuoti, kad dalį prievolių pagal 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D atsakovai A. ir R.

J. yra įvykdę, dalis prievolių galės bÅ«ti įvykdyta realizavus Å¡iam sandoriui užtikrinti įkeistÄ butÄ (duomenys neskelbtini) bei 2 garažus (duomenys neskelbtini), o nuo likusių prievolių pagal 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D atsakovus A. J. ir R. J. atleisti, pripažinus, kad jų prievolės pagal Å¡iÄ sutartį apsiriboja įkeisto turto verte/įkeistu turtu; 5.6. panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5099 (iÅ¡duotas pagal BK 08/03/32D kreditÄ ) ir pripažinti Luminor Bank AB teisę į įkeistÄ butÄ (duomenys neskelbtini) bei 2 garažus (duomenys neskelbtini) ar jo vertę; 5.7. konstatuoti, kad dalį prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovai A. ir R.

J. yra įvykdę, o likusi dalis yra susidariusi dėl neteisėtų ir kaltų Banko (kaip nukentėjusiojo/kreditoriaus) veiksmų. Nuo likusių prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovus A. J. ir R. J. atleisti, pripažinus, kad jų prievolės pagal Å¡iÄ sutartį yra pasibaigusios; 5.8. panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5020 (iÅ¡duotas pagal KK 07/04/30D kreditÄ ); 5.9. taikyti atsakovams vartotojų apsaugÄ , Banko priskaičiuotas sumas kvalifikuoti pagal jų tikrÄ jÄ prigimtį (kilmę) (netesybos, palÅ«kanos) ir Å¡iems reikalavimams taikyti ieÅ¡kinio senatį; 5.10. aplinkybes, susijusias su pradėta ir vykdyta žemės sklypo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (po atidalijimo žemės sklypo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), paėmimo visuomenės poreikiams procedÅ«ra, pripažinti force majeure aplinkybėmis ir atleisti atsakovus nuo atsakomybės už sutartinių prievolių savalaikį neįvykdymÄ ; 5.11. netenkinus reikalavimo dėl sutarčių negaliojimo ir/ar atleidimo nuo atsakomybės, sumažinti 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartimi Nr. KK 07/04/30D su pakeitimais ir 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartimi Nr. BK 08/03/32D su pakeitimais bendrosios dalies 8.2 punkte numatytas 16 procentų sutartinių prievolių neįvykdymo palÅ«kanas (netesybas) iki protingo dydžio, kuris nevirÅ¡ytų CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyto palÅ«kanų dydžio; 5.12. pripažinti 2010 m. kovo 19 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 10/03/65D prie 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D ir 2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 11/03/86D prie 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D sÄ lygas dėl skolos padidinimo 30 592,79 Eur ir 8 118,30 Eur sumomis, kylančiomis iÅ¡ kitos kreditavimo sutarties, negaliojančiomis dėl apsimestinumo (CK 1.87 straipsnis), ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnis), prieÅ¡taravimo gerai moralei ir vieÅ¡ajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis); 5.13.

įvertinus Banko pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumÄ , panaikinti/pakeisti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä bei Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä .

6. Atsakovai nurodė, kad kreditavimo sutartys laikytinos vartojimo sutartimis, nes jų 2.7 punktuose („kredito paskirtis“) numatyta, kad paskolos buvo iÅ¡duotos vartojimo poreikiams tenkinti bei buto įsigijimui ir statybų užbaigimui. Taip pat laidavimo sutartys atitinka vartojimo sutarties sÄ vokÄ . Sutartyse numatytos 16 procentų dydžio metinės kompensacinę funkcijÄ atliekančios palÅ«kanos yra netesybos, joms turi bÅ«ti taikomas 6 mėnesių ieÅ¡kinio senaties terminas, be to, tokio dydžio palÅ«kanos yra neprotingai didelės. 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartis ir 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartis negalioja dėl imperatyvių FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo, ieÅ¡kovei neįsitikinus, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; taip pat, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė bÅ«klė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui.

Bankas atsisakė 0,29 ha ploto dalies žemės sklypo (paimto visuomenės poreikiams tenkinti Vilniaus miesto Vakariniam aplinkkeliui tiesti) hipotekos ir iÅ¡ Vilniaus miesto savivaldybės už visuomenės poreikiams paimtÄ dalį gavo kompensacijÄ , su kuria atsakovai buvo priversti sutikti. Sudarant minėto sklypo įkeitimo sandorį buvo nustatyta didesnė rinkos vertė nei yra dabar, iÅ¡ieÅ¡kojimo metu, ir tai reiÅ¡kia, kad Bankas nepagrįstai iÅ¡mokėjo atsakovams kreditus. Ginčijamos sutarčių sÄ lygos dėl skolos padidinimo pripažintinos negaliojančiomis, nes susitarimais buvo siekiama apeiti draudimÄ didinti skolÄ pagal kredito sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 12 d. daliniu sprendimu atsakovų priešieškinius atmetė.

8. Aptaręs teisinį reglamentavimÄ bei kasacinio teismo praktikÄ , teismas konstatavo, kad iÅ¡ kreditavimo sutarties matyti, jog ji yra vartojimo sutartis, sudaryta atsakovų kaip fizinių asmenų siekiant pagerinti sklypÄ , kad bÅ«tų galima pakeisti žemės sklypo paskirtį ir parduoti, t. y. pagerinti namų Å«kį, patenkinti privačius asmens poreikius; bÅ«sto kreditavimo sutartį atsakovai sudarė siekdami įsigyti butÄ , todėl Å¡ias sutartis teismas laikė vartojimo sutartimis. Teismas nusprendė, kad atitinkamai ir laidavimo sutartys, sudarytos užtikrinti kreditavimo ir bÅ«sto kreditavimo sutartis, vertinamos kaip vartojimo sutartys ir jų sÄ lygos tikrinamos sÄ Å¾iningų sÄ lygų atitikties prasme.

9. Teismas pabrėžė, kad vien aplinkybė, jog atsakovai yra pripažintini vartotojais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jie gali nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.

10. Teismas atmetė atsakovų argumentus ginčijant sutarčių sÄ lygas, nustatančias 16 proc. dydžio metines kompensacinę funkcijÄ atliekančias palÅ«kanas, nes tokio dydžio metinės palÅ«kanos (kas sudarytų per dienÄ 0,043 proc.), negali bÅ«ti laikomos ir pripažintos nepagrįstai per didelėmis ar neprotingomis bei nesÄ Å¾iningomis. Be to, atsakovai neįrodė, kad numatytos palÅ«kanos yra netesybos. Teismo vertinimu, negalimos situacijos, kai už naudojimÄ si pinigais nemokamos pelno palÅ«kanos, nebent Å¡alys susitartų kitaip. Be to, teismų praktikoje 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos yra kvalifikuotos kaip pagrįstos ir sÄ Å¾iningos bei konstatuota, kad vartotojai neturi teisės iÅ¡vengti prisiimtų prievolių vykdymo.

11. Teismas svarbia aplinkybe pripažino tai, kad atsakovai ginčo sutartis sudarė individualiai suderinę visas kredito sutarčių specialiosios dalies sÄ lygas; vėliau sudarė eilę kredito sutarčių pakeitimų, kuriuos atsakovai patvirtino, įskaitant sÄ lygas dėl mokėjimo grafiko ir sutarties nutraukimo, jeigu grafikas bus pažeidinėjamas, dėl kompensacinių palÅ«kanų mokėjimo už vėlavimus ir kt.

12. Teismas konstatavo, kad FĮĮ 31 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir taikomos tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui ir tokiu atveju turi būti atliekamas kliento (paskolos gavėjo) finansinis vertinimas. Bankui buvo nustatyta imperatyvi įstatymo pareiga įsitikinti, jog kliento – atsakovų A. J. ir R. J. finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientai sugebės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartis.

13. Teismas nurodė, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies normos numato finansų įstaigos pareigÄ turėti raÅ¡ytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, jog įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iÅ¡ sudaromų sandorių kylančiÄ galimÄ rizikÄ , tinkamai jÄ Ä¯vertinti bei sumažinti, nuolat jÄ stebėti bei valdyti; taip pat inter alia prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Teismo vertinimu, Å¡ių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl Å¡ių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrÄ Å¾inti pasiskolintų lėšų. Todėl teismas atmetė atsakovų reikalavimÄ pripažinti kreditavimo ir bÅ«sto kreditavimo sutartis negaliojančiomis bei taikyti restitucijÄ .

14. Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 4 d. įkeistas 3,3000 ha ploto žemės sklypas buvo padalintas į 0,5391 ha ploto žemės sklypÄ (paimtÄ visuomenės poreikiams) ir 2,7609 ha ploto žemės sklypÄ , kuris yra įkeistas Bankui. Hipotekos lakÅ¡to 2009 m. rugsėjo 9 d. pakeitime, kurį pasirašė atsakovai, buvo aiÅ¡kiai įvardinta ir atsakovams žinoma, kad to paties žemės sklypo įkeitimu yra užtikrintos dar dvi prievolės. Visos aplinkybės apie to paties žemės sklypo paskesnius įkeitimus buvo iÅ¡vieÅ¡intos registruose, kÄ pripažįsta ir atsakovai. Todėl teismas sutiko su ieÅ¡kovės pozicija, kad atsakovai akivaizdžiai praleido 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikÅ¡ti reikalavimÄ tiek dėl hipotekos sutarties sÄ lygų, įskaitant ir dėl žemės sklypo įkainojimo, tiek ir dėl paskesnių įkeitimų.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, kaip žemės sklypo bendrasavininkiai ir kredito gavėjai, sutiko su turto paėmimu visuomenės poreikiams ir mokėtina kompensacija. Nei vieni iÅ¡ jų neginčijo tokio paėmimo, nereikalavo didesnės kompensacijos. Tai, kad buvo pradėtos žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedÅ«ros, atsakovams buvo ir turėjo bÅ«ti žinoma, kadangi žemės sklypo hipotekÄ , kaip užtikrinimo priemonę, Bankui pateikė atsakovai. Hipotekos sandorį tvirtino notaras ir tai taip pat patvirtina, jog sandoris buvo teisėtai sudarytas.

Teismas pažymėjo, kad negalima konstatuoti, jog dėl susidariusių aplinkybių, t. y. dalies žemės sklypo paėmimo ginčo sutarčių objektyviai negalima įvykdyti, nes už paimtÄ visuomenės poreikiams žemės sklypo dalį buvo sumokėta kompensacija (prievolės dalies įvykdymas) ir daiktas nebuvo prarastas visiÅ¡kai. Be to, nėra ir kito nenugalimos jėgos požymio, t. y., kad Å¡alis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio, nes atsakovai dalyvavo žemės sklypo paėmimo procese ir turėjo galimybę daryti įtakÄ jam (ginčyti kompensacijos bÅ«dÄ ir dydį).

Žinodami apie žemės sklypo paėmimo procedÅ«ros pradėjimÄ , atsakovai sudarė bÅ«sto kreditavimo sutartį ir vėlesnius ginčo sutarčių pakeitimus.

16. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 27 d. sutartimi dėl dalies prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo atsakovai patvirtino, jog jiems yra tinkamas Banko naudai įkeisto sklypo atidalinimas ir paėmimas visuomenės poreikiams, patvirtino, kad neturi pretenzijų dėl sudarytų sutarčių ir visas sutarčių sÄ lygas laiko galiojančiomis (sutarties 20 punktas). Teismas padarė iÅ¡vadÄ nesant pagrindo aplinkybių, susijusių su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams, pripažinti nenugalima jėga.

17. Teismas nustatė, kad kredito sutarčių pakeitimai buvo sudaryti dėl to, jog atsakovai vėlavo atlikti mokėjimus pagal nustatytus grafikus ir Bankas su atsakovais sudarė susitarimus dėl sutarčių modifikavimo. Kadangi atsakovai buvo pradelsę mokėti susitarimuose iÅ¡vardintas sumas ir nurodė jų negalintys padengti, pradelstos skolos sumos buvo pridėtos prie negrÄ Å¾intos kredito sumos ir toliau iÅ¡dėstomas jų mokėjimas. Å alys pakeitimuose iÅ¡dėstė pradelstų sumų paskirstymo sÄ lygas bei jų mokėjimo tvarkÄ , kuri atsakovams tuo metu buvo priimtina ir jie su ja sutiko. Tokiu bÅ«du kredito sutartys buvo nenutrauktos, o atsakovams sudaryta galimybė atkurti savo prievolių vykdymÄ .

18. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovų argumentus, kad tokiais susitarimais buvo siekiama apeiti draudimÄ didinti skolÄ pagal kredito sutartį, nes Bankas, turėjęs teisę nutraukti sutartis ir pradėti priverstinį iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , su atsakovų sutikimu sudarė papildomus susitarimus siekiant tęsti santykius, atsakovai su tokiais pakeitimais sutiko bei sutiko su jų sÄ lygomis, net jas dalinai vykdė. Atsakovai nenurodė ir nepagrindė savo teiginių, kad, sudarant papildomus susitarimus, jiems buvo daromas ekonominis spaudimas ar apgaulė, kad jie nesuvokė ir nesuprato sudaromų susitarimų esmės. PrieÅ¡ingai, atsakovai susitarimų ankščiau neginčijo, juos vykdė. Taip pat nėra nurodyta, kokius geros moralės bei vieÅ¡osios tvarkos pažeidimus Bankas padarė, sudarydamas papildomus susitarimus su atsakovais.

19. Teismas nurodė, kad Banko civilinei atsakomybei taikyti ir skolininkų atleidimui nuo visos ar dalies atsakomybės pagal formuojamÄ teismų praktikÄ bÅ«tina įvertinti Banko veiksmų (ne)teisėtumÄ jam susipažįstant su kliento padėtimi, vertinant mokumÄ , vertinant galimybes grÄ Å¾inti kreditÄ , nedarant įtakos sprendimų priėmimui, elgiantis sÄ Å¾iningai ir rÅ«pestingai. FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios pareigos reiÅ¡kia, kad finansų institucija turi įsitikinti įkeičiamo turto egzistavimu ir jo verte bei kliento pajamomis, iÅ¡ kurių jis vykdys įsipareigojimus.

20. Teismas nustatė, kad kredito anketos duomenys patvirtina, jog Bankas priėmė sprendimÄ iÅ¡duoti vartojamÄ jį kreditÄ su įkeitimu neturėdamas įkeičiamo turto vertinimo, tačiau buvo gavęs preliminariÄ rinkos vertės nustatymo pažymÄ 2007 m. kovo 20 d., todėl vien tai, jog galutinį vertinimÄ gavo tik 2007 m. balandžio 5 d., nesudaro pagrindo teigti pažeidus tvarkÄ . Taip pat pažeidimo nesudaro tai, jog nagrinėjamu atveju turto vertintojo (taip pat ir paties Banko) nustatyta 4 600 000 Lt vertė 7,6 kartus virÅ¡ijo VÄ® Registrų centro nustatytÄ (2007 m. balandžio 2 d.) vidutinę rinkos vertę.

Minėtos aplinkybės nepatvirtina, kad Bankas, 2007 m. kovo 28 d. priimdamas sprendimÄ iÅ¡duoti atsakovams A. ir R. J. 1 650 000 Lt kreditÄ , dėl objektyvių priežasčių (neatlikto ir nepateikto galutinio turto vertinimo) negalėjo įvykdyti FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos imperatyvios pareigos įsitikinti, kad iÅ¡ įkeičiamo turto gali bÅ«ti patenkintas jo reikalavimas. Sprendimas iÅ¡duoti kreditÄ buvo priimtas pasivadovavus preliminariu vertinimu, atliktu profesionalių turto vertintojų.

Teismas sutiko, jog Bankas kaip užstatÄ paėmė žemės Å«kio paskirties sklypÄ , dėl kurio pagal Banko vidaus taisykles turėjo bÅ«ti priimtas atskiras Kredito komiteto sprendimas, tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovų pateiktÄ retrospektyvinį turto vertinimÄ teismas vertino kritiÅ¡kai, nes jis retrospektyvinis ir galimai sudarytas įvertinus Å¡iuo metu susidariusiÄ situacijÄ .

21. Įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su paraiškų pateikimu, anketų užpildymu ir sprendimų skolinti priėmimu, teismas konstatavo, kad Bankas nevisiškai tinkamai vertino surinktus duomenis ir neįsitikino atsakovų finansinėmis galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus (FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tačiau teismas įvertino ir tai, jog atsakovai patys teikė duomenis, reikalingus kreditui gauti, ir neabejotinai suprato, kokias įmokas jie privalės mokėti, ir sutartis pasirašė. Teismas pažymėjo, kad savo įsipareigojimus atsakovai vykdė.

22. Teismas, vertindamas sudarytų sutarčių pakeitimus, nurodė, kad iš esmės buvo sudaromos refinansavimo sutartys, sutarčių pakeitimus atsakovai sudarinėjo ir patys jokių veiksmų nutraukti sutartis neinicijavo.

23. Apibendrindamas teismas nurodė, kad, sudarant ginčo sutartis, buvo nesilaikyta atsakingo skolinimo principo, nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas, neįvertinta galima pajamų kaita ateityje. Tačiau teigti, jog dėl to yra Banko kaltė, nėra pakankamo pagrindo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika, todėl reikalavimai keliami ne tik finansų įstaigai, tačiau ir klientams, kurie turi atidžiau vertinti prisiimamus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus bei savo galimybes juos vykdyti.

24. Teismo nuomone, susiklosčiusi situacija patvirtina, kad atsakovai, prisiimdami ilgalaikius įsipareigojimus, patys pažeidė bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Atsakovė R. J. yra įgijusi aukÅ¡tÄ jį teisinį iÅ¡silavinimÄ , todėl atsakovai kredito sutarčių sudarymo metu neabejotinai galėjo suvokti tiek praÅ¡ytos suteikti paskolos sumos dydį, tiek prisiimamus finansinius įsipareigojimus, jų apimtį bei vykdymo trukmę, taip pat gaunamų pajamų ir prievolių kredito įstaigai vykdymo apimtį.

Byloje nėra įrodymų, jog Bankas bÅ«tų atsakovus vertęs pasiraÅ¡yti ginčo sutartis jose numatytomis sÄ lygomis. Atsakovai pripažino, kad, prieÅ¡ sudarant kreditavimo sutartį turėjo ir kitų bankų pasiÅ«lymų, tačiau pasirinko Nordea Bank Finland Plc dėl patrauklių sÄ lygų. Sudarydami ginčo bÅ«sto kreditavimo sutartį atsakovai siekė pagerinti savo Å¡eimos gyvenimo sÄ lygas, o, sudarydami vėlesnius ginčo sutarčių pakeitimus, atsakovai siekė iÅ¡spręsti Å¡eimos skolinių įsipareigojimų situacijÄ .

25. Teismas sprendė, kad atsakovų likusios neįvykdytos prievolės pagal ginčo sutartis negali bÅ«ti laikomos žala CK 6.249 straipsnio prasme ir neatitinka žalos sampratos. Atsakovų neįvykdytos prievolės apima negrÄ Å¾intÄ kreditÄ , kurį atsakovai yra gavę ir panaudoję, taip pat už naudojimÄ si pinigais apskaičiuotos palÅ«kanos. Tokiu bÅ«du teigti, kad tarp atsakovų neįvykdytų prievolių ir Banko veiksmų yra priežastinis ryÅ¡ys, nėra pagrindo.

26. Teismas konstatavo, kad, nenustačius visų civilinei atsakomybei taikytinų bÅ«tinų sÄ lygų, negali bÅ«ti tenkinamas atsakovų reikalavimas dėl jų atleidimo nuo neįvykdytų prievolių. Atmetęs reikalavimus dėl sutarčių bei jų sÄ lygų pripažinimo negaliojančiomis bei sutartimi susitartų palÅ«kanų mažinimo, nenugalimos jėgos aplinkybių buvimo konstatavimo, teismas sprendė, kad kiti prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodyti reikalavimai atmestini kaip iÅ¡vestiniai ir atskirai dėl jų nepasisakė.

27. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, nurodęs, kad laiduotojas nėra laikomas banko klientu FĮĮ 2 straipsnio 8 dalies pagrindu, o FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui, todėl Bankas, sudarydamas laidavimo sutartis, neturėjo imperatyviose įstatymo normose nustatytos pareigos tikrinti atsakovo S. J. turtinės padėties.

28. Pasisakydamas dėl L. J. kaip laiduotojos statuso, teismas nurodė, kad ji laidavimo sutartims davė raÅ¡ytinį sutikimÄ , todėl, remiantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prievolės, atsiradusios iÅ¡ sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, yra vykdomos iÅ¡ bendro sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Galimai palankaus ieÅ¡kovei teismo sprendimo priėmimas tiesiogiai sÄ lygotų L. J. teises, kadangi iÅ¡ieÅ¡kojimas bÅ«tų nukreipiamas į jos ir sutuoktinio S. J. bendrÄ ja jungtine nuosavybe esantį turtÄ . Teismas nurodė, kad laidavimo sandoriams nėra privalomas sutuoktinio sutikimas, tačiau tuo atveju, kai tokio sutikimo yra reikalaujama ir jis yra duodamas, tai reiÅ¡kia, kad sutikimÄ sandoriui sudaryti davęs asmuo (sutuoktinis) atsako už prievoles bendrÄ ja jungtine nuosavybe turimu turtu, o laidavimo sutartį sudaręs sutuoktinis – tiek bendrÄ ja jungtine nuosavybe turimu turtu, tiek asmeniniu turtu.

29. Atmesdamas atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, jog negalima teigti, kad sandoris prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai bei gerai moralei, kuomet sandoris atitinka teisės aktų reikalavimus (prieÅ¡ingų įrodymų byloje nėra pateikta). CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas iÅ¡ esmės yra skirtas vieÅ¡ojo intereso, t. y. ne privataus asmens, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių apsaugai. Atsakovai nenurodė jokių argumentų bei nepateikė įrodymų, kurių visuma sudarytų pagrindÄ spręsti, kad ginčijamas sandoris turi vieÅ¡ai tvarkai ir gerai moralei prieÅ¡taraujančio sandorio požymių.

30. Teismas pažymėjo, kad atsakovams buvo žinomos kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sÄ lygos, įskaitant ir tai, jog atsakovo solidarus laidavimas reiÅ¡kia, kad Bankas gali nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ atsakovÄ , kaip solidarų skolininkÄ . Su Å¡iomis sÄ lygomis laiduotojas ir kredito gavėjai sutiko. Tuo atveju, kai atsakovas susitarė su kredito gavėjais dėl neatlygintinio laidavimo, tai yra paties atsakovo veiksmų rizika, kadangi toks susitarimas priklausė tik nuo paties atsakovo valios, tam Bankas jokios įtakos neturėjo.

31. Nesutikdamas su atsakovų reikalavimais dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu pagal CK 6.86 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, kad kredito sutartyse nurodytų mokėjimo grafikų vykdymas nebuvo susietas su Banko naudai įkeisto turto realizavimu, t. y. kredito gavėjai privalėjo vykdyti mokėjimus nepriklausomai nuo įkeisto žemės sklypo, be to, žemės sklypo hipoteka realizuotina tik priverstinio išieškojimo atveju nutraukus kredito sutartis. Kadangi atsakovo laidavimas yra solidarus, jis kaip laiduotojas įsipareigojo atsakyti visa apimtimi net ir nerealizavus įkeisto turto. Kredito sutarčių bendrosios dalies 5.2.5 punkte buvo numatytos papildomos užtikrinimo priemonės, jei paaiškėja, kad įkeisto turto rinkos vertė sumažėjo ir jei kredito gavėjas negalės tinkamai vykdyti įsipareigojimų. Teismas analogiškai įvertino ir aplinkybes dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams – atsakovai sutiko su tokiu turto paėmimu ir mokėtina kompensacija.

32. Teismas nurodė, kad nepagrįsti atsakovų argumentai dėl dvigubų procesinių palūkanų priteisimo, nes procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomu sumų, išskyrus bylinėjimosi išlaidas.

33. Pasisakydamas dėl ieÅ¡kovės praÅ¡ymo taikyti ieÅ¡kinio senatį, teismas svarbia aplinkybe laikė, kad atsakovai ginčo sutartis sudarė individualiai suderinę visas kredito sutarčių specialiosios dalies sÄ lygas, vėliau su Banku sudarė eilę kredito sutarčių pakeitimų, kuriuos atsakovai patvirtino, patvirtino ir sÄ lygas dėl mokėjimo grafiko ir sutarties nutraukimo, jeigu grafikas bus pažeidinėjamas, dėl kompensacinių palÅ«kanų mokėjimo už vėlavimus. Iki Å¡ios bylos iÅ¡kėlimo atsakovai sudarytų sandorių neginčijo ir, tik ieÅ¡kovei pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį dėl skolos priteisimo, pareiÅ¡kė reikalavimus dėl ginčo sandorių.

Atsakovai nenurodė priežasčių ir neįrodinėjo, kodėl sandorių bei jų sÄ lygų neginčijo ankščiau, todėl teismas sprendė, kad ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimui nėra pagrindų. Nagrinėjamu atveju atsakovai, sudarydami sandorį, žinojo visas jo sÄ lygas, todėl apie savo teisių pažeidimÄ galėjo ir turėjo suvokti jau sandorių sudarymo metu, t. y. 2007–2008 metais. Tokiu bÅ«du prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimams dėl 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. sudarytų sandorių taikytina ieÅ¡kinio senatis sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ atsakovų reikalavimams atmesti pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 34. Atsakovai A. J., R. J., S. J. ir L. J. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimÄ panaikinti, ginčo dalį iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės, t. y.: 34.1. pripažinti 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D, sudarytÄ tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) bei A. J. ir R. J., bei 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D, sudarytÄ tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) ir R.

J., negaliojančiomis ab initio dėl imperatyvių FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikyti restitucijÄ , t. y. priteisti Luminor Bank AB 37 348,71 Eur negrÄ Å¾intų neteisėtai suteiktų kreditų; 34.2. panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5020 (iÅ¡duotas pagal KK 07/04/30D kreditÄ ); 34.3. panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M.

K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , notarinio registro Nr. MK-5099 (iÅ¡duotas pagal BK 08/03/32D kreditÄ ); 34.4. arba atsakovų teises apginti kitais 2021 m. vasario 25 d. raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose nurodytais bÅ«dais: ginant jų kaip vartotojų teises ir atkuriant interesų pusiausvyrÄ , atleidžiant atsakovus nuo dalies atsakomybės, jų atsakomybę apribojant įkeistų pagal ginčo sutartis objektų verte, pripažįstant ginčijamų sutarčių sÄ lygas negaliojančiomis ir modifikuojant vykdomuosius įraÅ¡us; 34.5. pripažinti, kad L.

J. nėra laiduotoja pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D ir pagal 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartį BK 08/03/32D Bankui MBKK 2010 m. vasario 4 d. sprendimu (vienaÅ¡aliu sandoriu) atsisakius tokios savo teisės; 34.6. pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis ir kt. reikalavimus, nurodytus 2021 m. vasario 25 d. paaiÅ¡kinimuose; 34.7. konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimÄ , buvo Å¡aliÅ¡kas, pažeidė atsakovams Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) ir nacionaliniais teisės aktais garantuojamÄ teisę į teisingÄ teismÄ ; 34.8. atsakovų apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 35.1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir CK nuostatas dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl imperatyvo pažeidimo (CK 1.80 straipsnis). Nustatęs, kad imperatyvi FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostata turėjo bÅ«ti taikoma, teismas atsisakė Å¡iuo pagrindu pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis ir šį atsisakymÄ taikyti sandorio negaliojimo institutÄ grindė diskriminaciniu pagrindu, t. y. dėl atsakovų socialinės padėties (dėl to, kad jie yra skolininkai, kredito gavėjai, o ne Bankas).

Teismas nurodė, kad imperatyvi norma skirta Banko, o ne kredito gavėjų (t. y. skolininkų) interesams apsaugoti. Teismas ignoravo atsakovų akcentuotÄ kasacinio teismo praktikÄ , kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis ir joje numatytas atsakingo skolinimo principas skirtas apsaugoti skolininko ir trečiųjų asmenų interesus. Teismas ignoravo faktÄ , kad Bankui kiekvienÄ kartÄ sudarant kreditavimo sutarčių pakeitimus, turėjo bÅ«ti laikomasi imperatyvaus FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies reikalavimo, įsitikinant, kad skolininkų gaunamos pajamos ir užstatas leidžia tikėtis įsipareigojimų įvykdymo.

Taip pat teismas nepaisė CK 1.78 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo patvirtinti niekinį (prieÅ¡taraujantį imperatyvui) sandorį, niekiniams kreditavimo sandoriams taikė CK 1.79 straipsnyje numatytÄ taisyklę dėl nuginčijamų sandorių patvirtinimo. Teismas nesÄ Å¾iningai nurodė, kad atsakovai, pasinaudoję sandorio negaliojimo institutu, siekia negrÄ Å¾inti pasiskolintų lėšų, nors atsakovai byloje yra pareiÅ¡kę praÅ¡ymÄ taikyti restitucijÄ , yra pateikę skaičiavimus. 35.2. Teismas pažeidė CK nuostatas ir kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo, iÅ¡eidamas už praÅ¡ymo ribų, taikė ieÅ¡kinio senatį reikalavimui, kuriam toks praÅ¡ymas nebuvo pareikÅ¡tas: ieÅ¡kovė prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį ne kreditavimo sutartims (dėl jų negaliojimo dėl imperatyvo), o kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 8.2 punkto sÄ lygoms dėl 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanų.

Be to, sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl imperatyvo pažeidimo negalioja ab initio ir pagal kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus tokių niekinių sandorių negaliojimo faktui ieÅ¡kinio senaties institutas nereikÅ¡mingas. Teismas neteisingai nustatė senaties termino pradžiÄ , nes tarp atsakovų sužinojimo, kad jų teisės yra pažeistos (2020 m. lapkričio 16 d.) ir reikalavimų pareiÅ¡kimo (2021 m. vasario 25 d.) praėjo ne daugiau nei 3 mėnesiai. Banko veiksmai papildomuose susitarimuose prie kreditavimo sutarčių, deklaruojant norÄ bendradarbiauti ir nenutraukti kreditavimo sutarčių, patvirtina, kad pats Bankas savo veiksmais pripažino sudarytų kreditavimo sutarčių neteisėtumÄ ir siekė situacijÄ spręsti neteisminiu keliu.

Tokie veiksmai vertintini kaip nutraukę ieÅ¡kinio senaties terminÄ pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį. IeÅ¡kinio senatis negalėjo bÅ«ti taikoma ir kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 8.2 punktui (dėl įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanų) ir papildomų susitarimų, kuriais buvo pridedamos palÅ«kanų ir netesybų sumos, sÄ lygoms ginčyti, nes bendroji sutarčių dalis su klientais nėra derinama, apie tai, kad buvo priskaičiuotos įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos, atsakovai anksčiausiai sužinojo 2009 m. rugsėjo 1 d. sudarius papildomus susitarimus, todėl nuo Å¡ios datos teismas turėjo skaičiuoti terminÄ dėl atsakovų kaip vartotojų teisių gynimo ginčijant netesybas.

Atsakovams užginčijus neteisėtas sutarčių sÄ lygas 2018 m., senaties terminas nebuvo pasibaigęs. 35.3. Teismas pažeidė esminį teisės principÄ ex iniuria ius non oritur (iÅ¡ ne teisės teisė nekyla). Bankas, neteisėtai iÅ¡mokėjęs atsakovams kreditus, t. y. užkėlęs jiems nepakeliamÄ naÅ¡tÄ , negali tikėtis iÅ¡ tokių savo neteisėtų veiksmų gauti lygiai tokias pačias pajamas, kokias jis bÅ«tų gavęs, jeigu savo, kaip finansų profesionalo, veiklÄ vykdytų teisėtai.

Nors teismas nustatė, kad, sudarant ginčo sutartis, nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas, neįvertinta galima pajamų kaita ateityje, tačiau atsakovų teisėms apginti nepritaikė nei vieno iÅ¡ praÅ¡omų institutų. 35.4. Teismas pažeidė teismų suformuotÄ praktikÄ ir CK nuostatas dėl Banko kaip profesionalo atsakomybės ir dėl atsakovų (skolininkų) atleidimo nuo atsakomybės dėl nukentėjusiojo (kreditoriaus) (t. y.

Banko) neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala (CK 6.253 ir 6.259 straipsniai); pripažinęs ginčo kreditavimo sutartis vartojimo sandoriais, netaikė atsakovų kaip vartotojų teisių apsaugos. Konstatavęs atsakingo skolinimo principo (imperatyvo) pažeidimÄ , teismas nekonstatavo Banko kaltės. Pagal atsakovų 2007 m. gautas apie 3 000 Lt Å¡eimos pajamas jie galėjo mokėti maksimaliÄ 1 200 Lt įmokÄ ir deÅ¡imčiai metų gauti maksimalų 144 000 Lt kreditÄ . Akivaizdu, kad suteikti 1 650 000 Lt ir 1 090 000 Lt kreditai (prie kredito sutarčių net nepridėjus mokėjimo grafikų) yra neteisėti ir Bankas turi prisiimti atsakomybę už savo tarnautojų neteisėtus veiksmus.

Atsakovai negali atsakyti už tai, ko jie neturėjo galimybės patikrinti banko dokumentais dėl suteiktų kreditų ir vidaus taisyklėmis. Konstatavęs, kad ginčijamos sutartys yra vartojimo, teismas Å¡ių sutarčių, jų sÄ lygų, Banko veiksmų visiÅ¡kai nevertino sÄ Å¾iningumo aspektu ir nesprendė dėl jų negaliojimo, nors CK 6.2284 straipsnio 9 dalies nuostatos įpareigoja tai daryti ex officio (pagal pareigas), o byloje buvo pareikÅ¡tas toks atsakovų praÅ¡ymas. Teismas neįvertino, kad sutarčių papildymais skola (pridedant ir palÅ«kanas, ir netesybas prie pagrindinės skolos) buvo padidinta, o nuo pridėtų palÅ«kanų ir netesybų ir vėl buvo skaičiuojamos palÅ«kanos ir netesybos; sutartyse numatytos ir iÅ¡mokėtos kreditų sumos neatitiko Banko vidaus taisyklių, imperatyvių nuostatų, įmokos nuo 8 020,78 Lt be atskiro susitarimo ir įspėjimo iÅ¡augo iki 28 469,97 Lt. 35.5.

Teismas nepagrįstai laiduotoja pripažino L. J., kuri su Banku nepasirašė nei vienos laidavimo sutarties. Laidavimas yra asmeninė prievolė ir ji automatiÅ¡kai netampa nei bendrÄ jÄ , nei tuo labiau solidariÄ ja. Banko MBKK nariai 2010 m. vasario 4 d. savo paraÅ¡ais patvirtino sprendimÄ , kad „kliento tėvas papildomai laiduoja už abu kreditus. Mama nėra įtraukiama į laiduotojus dėl turimų sveikatos problemų.“ Taip pat patvirtino „už kreditÄ papildomai laiduoja kliento tėvas S. J.“.

Å is Banko komiteto narių sprendimas yra galiojantis Banko vienaÅ¡alis sandoris, kuris Bankui sukelia teisines pasekmes. 35.6. Teismas nepagrįstai atmetė laiduotojo S. J. reikalavimÄ dėl laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, netinkamai taikė CK įtvirtintas sandorių negaliojimo nuostatas. VieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei prieÅ¡taraujančio sandorio pasekmes teismas taiko ex officio, tokio sandorio galiojimas ar jo negaliojimas nepriklauso nuo praÅ¡ymÄ reiÅ¡kiančio subjekto. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas iÅ¡ esmės yra skirtas vieÅ¡ojo intereso, t. y. ne privataus asmens, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių apsaugai.

PrieÅ¡ingai, nei nurodė teismas, byloje yra pateikta įrodymų, kad sudarytų laidavimų tikslas prieÅ¡taravo vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei. 35.7. Teismas netinkamai taikė CK 6.86 straipsnio nuostatas. Bankas turėjo galimybę patenkinti reikalavimÄ hipoteka užtikrinto turto dalies, tačiau atsisakė 0,29 ha ploto iÅ¡ 1,15 ha sklypo hipotekos, jam sumokant 200 000 Lt (57 924 Eur) kompensacijÄ , kuri buvo žymiai mažesnė už Banko įvertinimÄ , didesnės sumos nereikalavo. 35.8. Teismas pažeidė EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintÄ teisę į teisingÄ teismÄ , Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 30 straipsnių nuostatas, priėmė akivaizdžiai neteisėtÄ ir Å¡aliÅ¡kÄ sprendimÄ .

Teismas atsisakė atsakovų teises ginti dėl jų socialinės padėties, dėl to, kad jie yra skolininkai; konstatavęs imperatyvo pažeidimÄ , atsisakė taikyti niekinių sandorių negaliojimo pasekmes bei papildomai, savo iniciatyva, iÅ¡kraipęs (iÅ¡plėtęs) ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ , taikė ieÅ¡kinio senatį niekiniam sandoriui, nors tai prieÅ¡tarauja teismų praktikai; ieÅ¡kinio senaties pradžiÄ nustatė nesigilindamas į bylos dokumentus, nesÄ Å¾iningai nurodė, kad atsakovai nenori grÄ Å¾inti tai, kÄ pasiskolino (nors atsakovai prašė taikyti restitucijÄ ) ir nutylėjo faktÄ , kad Bankas nori pasipelnyti iÅ¡ neteisėtų (niekinių) sandorių; laiduotoju pripažino asmenį, kuris niekada nesudarė laidavimo sutarties.

Tai, kad teismas visus materialinės teisės normų pažeidimus padarė gindamas ne vartotojus, o profesionalÄ â€“ BankÄ , parodo akivaizdų teismo Å¡aliÅ¡kumÄ . 35.9. Teismui priėmus dalinį sprendimÄ atsakovams tapo žinoma, kad bylÄ nagrinėjanti teisėja ir advokatų kontoros, kuri atstovavo Bankui inicijuojant bylÄ , pagrindinis partneris yra kartu dirbę Mokestinių ginčų komisijoje, kas galėjo bÅ«ti tokio teismo Å¡aliÅ¡kumo ir pamatinių konstitucinių ir civilinių nuostatų pažeidimo priežastimi.

36. IeÅ¡kovė Luminor Bank AS atsiliepime praÅ¡o atsakovų apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ ; palikti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimÄ nepakeistÄ ; patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas priteisti iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė jokių naujų atsikirtimų į apeliacinį skundÄ nenurodo, atkartoja esminius teismo sprendimo argumentus, jiems pritardama.

37. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugpjūčio 5 d. gautas D. K. praÅ¡ymas ieÅ¡kovę Luminor Bank AS pakeisti jos teisių perėmėja D. K. PraÅ¡yme nurodoma, kad 2021 m. liepos 15 d. Luminor Bank AS (pradinis kreditorius) ir D. K. (naujasis kreditorius) sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį; vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi bei 6.109 straipsnio 1 dalimi 2021 m. liepos 15 d. praneÅ¡imu skolininkai informuoti apie reikalavimo teisių perleidimÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 38. Apeliacijos objektu yra dalinio teismo sprendimo, kuriuo atmesti atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinių reikalavimai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimÄ apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Dėl ieÅ¡kovės reikalavimo teisių perėmimo 39. CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iÅ¡ ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio Å¡alių pasitraukia iÅ¡ bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, raÅ¡ytinio proceso tvarka tÄ Å¡alį pakeičia jos teisių perėmėju, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra negalimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas.

Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

40. PraÅ¡yme apeliacinės instancijos teismui D. K. nurodo, kad 2021 m. liepos 15 d. Luminor Bank AS (pradinis kreditorius) ir D. K. (naujasis kreditorius) sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius naujajam kreditoriui visa apimtimi perleido savo reikalavimo teises į A. J. ir R. J. (skolininkai), kylančias iÅ¡ 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/04/30D su visais jos pakeitimais ir papildymais, 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D su visais jos pakeitimais ir papildymais, 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomojo įraÅ¡o, notarinio registro Nr. MK-5020, 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomojo įraÅ¡o, notarinio registro Nr. MK-5099, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LBK 10/03/35D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LBK 10/03/36D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LKK 10/03/37D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LKK 10/03/38D, įskaitant, bet neapsiribojant, visas pradinio kreditoriaus kaip hipotekos kreditoriaus teises kartu su visomis reikalavimo įvykdymÄ užtikrinančiomis priemonėmis.

Kartu su praÅ¡ymu dėl ieÅ¡kovės pakeitimo D. K. pateikė 2021 m. liepos 15 d. praneÅ¡imÄ , siųstÄ atsakovams A. J. ir R. J. apie reikalavimo teisių perleidimÄ .

41. Procesinio teisių perėmimo institutas yra nulemtas materialiųjų teisių perėmimo civilinėje teisėje galimybės, dėl to įstatymas nustato pareigÄ procesinių teisių perėmėjui pagrįsti savo dalyvavimÄ procese (pateikti įrodymus, kad jis yra atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmėjas) (CPK 48 straipsnio 3 dalis). Teismo, sprendžiančio procesinių teisių perėmimo klausimÄ , pareiga – laikantis įstatymų reikalavimų iÅ¡tirti ir nustatyti, ar siekiantis įstoti į procesÄ asmuo iÅ¡ tikrųjų perėmė tam tikras pasitraukusio iÅ¡ proceso asmens materialiÄ sias subjektines teises, taip pat perimtų teisių apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013).

42. Å iuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kartu su praÅ¡ymu D. K. teismui nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, galinčios patvirtinti reikalavimo teisių perleidimo (perėmimo) apimtį. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė Luminor Bank AS savo reikalavimus byloje yra pareiÅ¡kusi keturiems atsakovams: reikalavimai A. J. ir R. J. grindžiami kreditavimo sutartimis, atsakovams S. J. ir L. J. – laidavimo sutartimis. Teismui pateikto praneÅ¡imo apie reikalavimo teisių perleidimÄ turinys tvirtina, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiami reikalavimai ir pagal kreditavimo sutarčių pakeitimus bei papildymus, kuriuos, pažymėtina, yra pasirašę ir atsakovai S. J. bei L.

J. Be to, praneÅ¡ime nurodoma, kad perleidžiami ir reikalavimai pagal laidavimo sutartis, tačiau laidavimo sutartys sudarytos Banko su atsakovu S. J., ir nenurodyta, kad bÅ«tų perimti ieÅ¡kovės reikalavimai Å¡io atsakovo ir jo sutuoktinės, davusios sutikimÄ laidavimui, atžvilgiu, ar kad Å¡ie atsakovai bÅ«tų informuoti apie reikalavimo perleidimÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje suformuluotus reikalavimus ir nesant pateiktai reikalavimo perleidimo sutarčiai, tik iÅ¡ praneÅ¡imo apie reikalavimo perleidimÄ turinio negalima daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados apie ieÅ¡kovės perleisto reikalavimo apimtį.

Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliacine tvarka yra nagrinėjamas tik dalinio sprendimo dėl prieÅ¡ieÅ¡kinių reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Esant Å¡ių aplinkybių visetui, Å¡ioje bylos nagrinėjimo stadijoje teisėjų kolegija konstatuoja, nesant pakankamai duomenų, leidžiančių iÅ¡spręsti ieÅ¡kovės pakeitimo jos teisių perėmėja klausimÄ , todėl Å¡is klausimas paliekamas iÅ¡spręsti bylÄ toliau nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo 43.

Pagal bendrÄ jÄ bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, iÅ¡dėstytÄ CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimÄ Å¾odinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

Pažymėtina, kad Å¡alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas.

44. Apeliantai praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigdami, kad ginčas yra labai sudėtingas, susijęs su ilgai besitęsusiais kreditavimo teisiniais santykiais; nurodo, kad dalinį sprendimÄ priėmęs pirmosios instancijos teismas iÅ¡kraipė, nutylėjo ar nesÄ Å¾iningai pateikė reikÅ¡mingus bylos faktus. Taip pat teigia, kad Bankas dokumentus dėl tų pačių faktų teikė kelis kartus ir jų turinys skiriasi, o 2019 m. liepos 5 d. posėdžio metu nurodęs, jog pateikė visus dokumentus, susijusius su iÅ¡duotais kreditais, 2020 m. vasario 6 d. pateikė dar vienÄ kredito anketÄ .

45. Ä®vertinusi bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija priėjo prie iÅ¡vados, kad nagrinėjamu atveju nėra tokių iÅ¡skirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų bÅ«ti nagrinėjamas žodine apeliacinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijas grindžia raÅ¡ytiniais į bylÄ pateiktais įrodymais: apeliantai į bylÄ teikė procesinius dokumentus, kuriuose iÅ¡samiai ir aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė savo reikalavimus bei atsikirtimus, teikė juos pagrindžiančius įrodymus.

Apeliaciniame skunde nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais kitokių faktinio pobÅ«džio aplinkybių, negu buvo tirtos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, nenurodyta. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliantams sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai iÅ¡dėstyti savo pozicijÄ , kuria jie pasinaudojo. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apeliantų praÅ¡ymo dėl bylos pagal apeliacinį skundÄ nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kadangi apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įvertinti Å¡io teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ bei padaryti iÅ¡vadÄ , ar skundžiamu sprendimu byla buvo iÅ¡spręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo, teisės į teisingÄ teismÄ (ne)pažeidimo 46. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad priimdamas dalinį sprendimÄ teismas elgėsi akivaizdžiai Å¡aliÅ¡kai: atsisakė atsakovų teises ginti dėl jų socialinės padėties; konstatavęs imperatyvo pažeidimÄ , atsisakė taikyti niekinių sandorių negaliojimo pasekmes; papildomai, savo iniciatyva, iÅ¡kraipęs (iÅ¡plėtęs) ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ , taikė ieÅ¡kinio senatį niekiniam sandoriui; ieÅ¡kinio senaties pradžiÄ nustatė nesigilindamas į bylos dokumentus; nesÄ Å¾iningai nurodė, kad atsakovai nenori grÄ Å¾inti tai, kÄ pasiskolino ir nutylėjo faktÄ , jog Bankas nori pasipelnyti neteisėtų/niekinių sandorių pagrindu; laiduotoju pripažino asmenį, kuris niekada nesudarė laidavimo sutarties.

Tai, kad teismas visus materialinės teisės normų pažeidimus padarė gindamas ne vartotojus, o profesionalÄ â€“ BankÄ , apeliantų tvirtinimu, parodo akivaizdų teismo Å¡aliÅ¡kumÄ ir EŽTK pažeidimÄ . Taip pat apeliantams kelia abejones pirmosios instancijos teismo teisėjos neÅ¡aliÅ¡kumas, nes teisėjÄ ir Bankui atstovavusios advokatų kontoros partnerį sieja buvę darbiniai santykiai. Teisėjų kolegija apeliantų argumentus dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

47. Siekiant užtikrinti realų teisės į neÅ¡aliÅ¡kÄ ir objektyvų teismÄ Ä¯gyvendinimÄ , CPK normose įtvirtintas nuÅ¡alinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusiÅ¡alinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikÅ¡ti teisėjui nuÅ¡alinimÄ Å¡iuose straipsniuose nustatytais atvejais. Kasacinis teismas ne vienÄ kartÄ Å¡iuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindÄ tiek teisėjui nuÅ¡alinti, tiek pačiam nusiÅ¡alinti, turi bÅ«ti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2000). Å ia teise bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pasinaudota, t. y. apeliantai nuÅ¡alinimo bylÄ nagrinėjusiam teismui (teisėjui) nereiÅ¡kė.

48. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ turi bÅ«ti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumas reiÅ¡kia tai, kad nė vienas teisėjas neturi iÅ¡ankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi bÅ«ti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų neÅ¡aliÅ¡kumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar neÅ¡aliÅ¡kumu yra pagrįsta, bylos Å¡alies iÅ¡reikÅ¡ta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020).

49. Nagrinėjamoje byloje apeliantai nepateikė jų abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos Å¡aliÅ¡kumo nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ objektyviai pateisinančių įrodymų, realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjos Å¡aliÅ¡kumo. Pavyzdžiui, apeliantai nurodo, kad abejonės kyla dėl ieÅ¡kovę atstovavusios advokatų kontoros partnerio buvusių darbinių sÄ sajų su teisėja, tačiau minimo asmens neįvardija ir nepateikia duomenų, ar jis Å¡ioje byloje atliko kokius nors veiksmus, susijusius su ieÅ¡kovės atstovavimu (procesinių dokumentų rengimu ar pan.), neteikia duomenų apie tai, ar teisėja ir neįvardytas advokatų kontoros partneris iki Å¡iol palaiko kokius nors santykius, nenurodo kitokių teismo Å¡aliÅ¡kumo objektyviai pateisinančių įrodymų.

50. IÅ¡ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad iÅ¡ esmės abejonės dėl galimo teismo Å¡aliÅ¡kumo ar teisės į teisingÄ teismÄ pažeidimo apeliantų yra siejamos iÅ¡imtinai su ginčo iÅ¡sprendimu apeliantų nenaudai ir nėra pateikta duomenų, leidžiančių, žvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumÄ , konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos subjektyvųjį Å¡aliÅ¡kumÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas vienos iÅ¡ Å¡alių naudai, negali bÅ«ti vertinamas kaip teisėjo Å¡aliÅ¡kumo įrodymas, kadangi, nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis. TokiÄ savo teisę apeliantai ir įgyvendino pateikdami apeliacinį skundÄ .

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai dėl teisėjos, nagrinėjusios bylÄ pirmosios instancijos teisme, Å¡aliÅ¡kumo nepagrįsti, nes nepateikta įrodymų, realiai patvirtinančių galimÄ teisėjos Å¡aliÅ¡kumÄ , apeliantai nurodo tik pastebėjimÄ , tačiau niekaip nepagrindžia galimo bylÄ nagrinėjusios teisėjos Å¡aliÅ¡kumo nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo principo, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės 52. Bylos duomenimis Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikęs per Nordea Bank Plc Lietuvos skyrių (jo teises perėmė ieškovė) ir atsakovai A. J. ir R. J. sudarė 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D, kuri buvo pakeista vėlesniais pakeitimais: 2007 m. liepos 12 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 07/07/65D, 2009 m. rugsėjo 1 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/06D, 2010 m. kovo 19 d. KKP10/03/60, 2011 m. kovo 25 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 1/03/851, 2013 m. liepos 30 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 13/07/57D, 2015 m. balandžio 2 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 15/04/665D.

53. Bankas ir R. J. 2008 m. kovo 12 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D, kuri vėliau pakeista: 2009 m. rugsėjo 1 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 09/09/07D, 2010 m. kovo 19 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 10/03/65D, kuriuo į prievolę įstojo A. J., 2011 m. kovo 25 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 11/03/86D.

54. Å ių kredito sutarčių įvykdymas yra užtikrintas solidariu laidavimu už kredito gavėjų R. J. ir A. J. visiÅ¡kÄ ir tinkamÄ prievolių įvykdymÄ pagal Å¡ias S. J. su Banku sudarytas laidavimo sutartis: 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/37D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/38D (laiduota už A. J.); 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/35D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/36D (laiduota už A. J.). Atsakovė L. J. laidavimo sutarčių nepasirašė, tačiau davė sutikimÄ kaip S. J. sutuoktinė sudaryti laidavimo sutartis.

55. Bankas 2016 m. kovo 30 d. kredito gavėjams pranešė apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ kredito ir bÅ«sto kreditavimo sutarčių nutraukimÄ nuo 2016 m. gegužės 2 d. ir nurodė, jog sutartis nutraukia dėl nuolatinių vėlavimų mokėti. Kadangi skola nebuvo padengta, Bankas kreipėsi į notarÄ dėl vykdomojo dokumento skolos iÅ¡ieÅ¡kojimui iÅ¡ kredito gavėjų iÅ¡davimo. Notaras M. K. (per atstovę) iÅ¡davė: 2016 m. birželio 20 d. vykdomÄ jį įraÅ¡Ä Nr. MK-5020 ir 2016 m. birželio 21 d. vykdomÄ jį įraÅ¡Ä Nr. MK-5099 dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo.

56. Pirmosios instancijos teismas kreditavimo ir laidavimo sutartis pripažino vartojimo sutartimis ir Å¡ios iÅ¡vados nėra kvestionuojamos, taip pat iÅ¡ esmės neskundžiama, jog kreditavimo sutarčių sÄ lygos, numatančios 16 proc. metines įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanas, yra kvalifikuotos kaip pagrįstos ir sÄ Å¾iningos. Dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl imperatyvo, numatyto FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje pažeidimo (CK 1.80 straipsnis) 57. Sutartis ar jos sÄ lyga gali bÅ«ti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sÄ lygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sÄ lygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieÅ¡kovo teigimu, prieÅ¡tarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintÄ imperatyvÄ ir kad Å¡io pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; kt.).

58. Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad imperatyviÄ sias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimÄ ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiÅ¡kai, tai reiÅ¡kia, kad jų iÅ¡raiÅ¡kos forma – kategoriÅ¡ki paliepimai, veiksmų apraÅ¡ymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sÄ lygos ir bÅ«dai. Taigi, sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriÅ¡ka ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės iÅ¡raiÅ¡kos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo bÅ«ti“ ir pan.

– aiÅ¡kiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobÅ«dį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Imperatyvi nuostata reiÅ¡kia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Vien privalomojo teisės normos pobÅ«džio konstatavimas yra nepakankamas pripažinti, kad jÄ pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

Kasacinis teismas nurodo, kad, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

59. Apeliantai sudarytas kreditavimo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas sutikęs, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvios, nusprendė, jog Å¡ių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl Å¡ių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrÄ Å¾inti pasiskolintų lėšų.

60. Nesutikdami su tokia teismo išvada apeliantai nurodo, kad tiek imperatyvios FĮĮ nuostatos, tiek Banko taisyklės (kredito aprašymas) numatė du pagrindinius kriterijus – pajamas bei užstato vertę – nuo kurių priklausė Banko sprendimas skolinti ir maksimalus kredito dydis. Jų teigimu, vertinant pagal Banko surinktus duomenis apie atsakovų R. ir A. J. pajamas, maksimalus jiems patvirtintas ir išmokėtas 2007 m. balandžio 4 d. KK07/04/30D kreditas galėjo būti 144 000 Lt, o, vertinant užstato (įkeičiamo turto) vertę – 532 877,52 Lt.

Bankas 2007 m. kovo 28 d. kredito anketoje priėmė neteisėtÄ (pažeidžiantį imperatyvÄ ir Banko vidaus taisykles) sprendimÄ patvirtinti 1 650 000 Lt kreditÄ ir Å¡io sprendimo pagrindu buvo sudaryta 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartis, nurodyta suma buvo neteisėtai iÅ¡mokėta, užstatu neteisėtai paimtas žemės Å«kio paskirties sklypas. Taip pat, apeliantu įsitikinimu, ir 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditavimo sutartis Nr. BK 08/03/32D dėl 1 090 000 Lt kredito bei 100 000 Lt iÅ¡mokos statyboms užbaigti sudaryta pažeidžiant FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ imperatyvÄ .

Sprendimas suteikti antrÄ jį kreditÄ priimtas klaidingai skaičiuojant pajamas (nors Bankas buvo surinkęs visus duomenis apie tikrÄ sias kredito gavėjų pajamas), nevertinant pirmojo jau paimto kredito, neskaičiuojant Banko nuskaitomų įmokų.

61. Pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį (galiojo ginčo sandorių sudarymo metu ir nėra pasikeitusi) finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ Ä¯sigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientÄ , privalo įsitikinti, kad:

1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas;

2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus;

3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

62. Skundžiamo sprendimo turinys tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, kad Å¡ios normos numato finansų įstaigos pareigÄ turėti raÅ¡ytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, jog įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iÅ¡ sudaromų sandorių kylančiÄ galimÄ rizikÄ , tinkamai jÄ Ä¯vertinti bei sumažinti, nuolat jÄ stebėti bei valdyti; inter alia (taip pat) prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nurodytų teisės normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl Å¡ių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrÄ Å¾inti pasiskolintų lėšų (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-112-464/2016).

63. Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas minėtos normos taikymÄ , yra nurodęs, kad Å¡ioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, kuris nurodo finansų įstaigai įsitikinti kliento finansiniu pajėgumu, taip užtikrinant geresnę jos pačios interesų apsaugÄ , kartu bendrÄ finansų sistemos stabilumÄ . Taigi, finansų įstaiga, skolindama pinigus, privalo elgtis apdairiai, rÅ«pestingai ir, prieÅ¡ suteikdama kreditÄ , turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditÄ , turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grÄ Å¾inti kreditÄ .

Å iÄ pareigÄ finansų įstaiga turi atlikti sÄ Å¾iningai, laikydamasi rÅ«pestingo bankininko standartų, todėl, jei finansų įstaiga skolina pinigus tinkamai nesusipažinusi su kliento padėtimi ir neįvertinusi jo mokumo, arba, nors ir įvertinusi jo mokumÄ , bet nesitikėdama, kad paskola bus grÄ Å¾inta, finansų įstaiga atlieka neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

64. AiÅ¡kinant atsakingo skolinimo principÄ , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat akcentuojama bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai, kad, priimant sprendimÄ skolinti, nebÅ«tų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali bÅ«ti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013 ir kt.).

Bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rÅ«pestingai ir, prieÅ¡ suteikdamas kreditÄ , turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditÄ , turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grÄ Å¾inti kreditÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

65. Byloje pateikto Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito privatiems asmenims aprašymo, nustatančio kredito suteikimo privatiems asmenims taisykles, 6 punkte numatyta, kad maksimalus kredito dydis priklauso nuo asmens grynųjų pajamų ir bankui pateikiamo užstato. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šis reikalavimas iš esmės atitinka FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1–2 punktų reikalavimus, kad tiek imperatyvios FĮĮ nuostatos, tiek Banko taisyklės (Kredito aprašymas) numatė du pagrindinius kriterijus – pajamas bei užstato vertę – nuo kurių priklausė sprendimas skolinti, nuo kurių taip pat priklausė maksimalus kredito dydis.

Taigi, įstatyme yra nustatytas imperatyvas, kokius veiksmus turi atlikti Bankas ir kokius duomenis turi įvertinti, prieÅ¡ priimdamas sprendimÄ suteikti kreditÄ . Byloje nėra ginčo, kad Å¡ie duomenys – duomenys apie kredito gavėjų pajamas, turtinę padėtį, darbinę veiklÄ , kt., įkeičiamÄ turtÄ , sudarant ginčo sutartis, buvo surinkti ir įvertinti. Ä®statymas nedetalizuoja tokio finansinio vertinimo kriterijų, duomenų vertinimas yra kredito davėjo (banko) veikla, atliekama užsiimant sau įprasta kreditavimo veikla pagal nustatytas vidaus taisykles ir prisiimant tokios veiklos rizikÄ .

Taigi, galimas minėtų kriterijų netinkamas įvertinimas, t. y. galimas atsakingo skolinimo principo pažeidimas, atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos apeliacinio teismo bei kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, lemia galimÄ civilinės atsakomybės kredito įstaigai taikymÄ , bet nelemia sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

66. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimÄ pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo ir Banko veiksmų (ne)teisėtumÄ vertino civilinės atsakomybės sÄ lygų kontekste. Teisėjų kolegija apeliantų subjektyvius argumentus apie tai, kad teismas atsisakė pripažinti ginčo kreditavimo sutartis niekinėmis ir taikyti niekinio sandorio pasekmes vien dėl to, kad to reikalauja kredito gavėjai (skolininkai), pripažįsta nepagrįstais, iÅ¡kreipiančiais teismo sprendimo motyvus, kuriais teismas argumentavo pagrindo pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis, nebuvimÄ .

Dėl Banko atsakomybės ir apeliantų atleidimo nuo atsakomybės 67. Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Bankui, kaip profesionalui, keliamų standartų ir, konstatavęs atsakingo skolinimo principo pažeidimÄ , nepagrįstai nenustatė Banko kaltės bei nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio ir 6.259 straipsnio nuostatų dėl skolininkų atleidimo nuo atsakomybės, kuri virÅ¡ija įkeistų objektų vertę. Teisėjų kolegija ir Å¡iuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

68. Kaip jau buvo minėta, aiÅ¡kinant atsakingo skolinimo principÄ , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai, kad, priimant sprendimÄ skolinti, nebÅ«tų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Civilinės atsakomybės pagrindas gali bÅ«ti banko elgesys, kuris aiÅ¡kiai nukrypsta nuo rÅ«pestingo bankininko standartų iÅ¡duodant kreditÄ , atsisakant jį iÅ¡duoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimÄ , teikiant informacijÄ , naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt.

Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumÄ , bet nesitikėdamas, kad paskola bus grÄ Å¾inta, jis atlieka neteisėtus veiksmus. Tarp neteisėto kredito iÅ¡davimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryÅ¡ys. Be to, banko atsakomybei atsirasti bÅ«tina banko kaltė. Banko atsakomybė negali bÅ«ti taikoma už bet kurį žalÄ sukėlusį sprendimÄ dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika.

Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrÄ diskrecijÄ , kuriÄ Ä¯gyvendindamas, turi elgtis sÄ Å¾iningai, laikydamasis rÅ«pestingo bankininko standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2014; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

69. Ä® bylÄ pateiktas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito privatiems asmenims apraÅ¡ymo 6 punktas numato, kad maksimalus kredito dydis priklauso nuo asmens grynųjų pajamų ir bankui pateikiamo užstato. Å is reikalavimas iÅ¡ esmės atitinka imperatyvias nuostatas – FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1–2 punktų reikalavimus. Taigi, tiek imperatyvios FĮĮ nuostatos, tiek Banko taisyklės numatė du pagrindinius kriterijus – pajamas bei užstato vertę – nuo kurių priklausė sprendimas skolinti bei maksimalus kredito dydis.

Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡analizavo į bylÄ pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiama informacija apie pagal kreditavimo sutartį įkeičiamÄ Å¾emės sklypÄ , ir nusprendė, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog Bankas, 2007 m. kovo 28 d. priimdamas sprendimÄ iÅ¡duoti atsakovams A. ir R. J. 1 650 000 Lt kreditÄ dėl objektyvių priežasčių (neatlikto ir nepateikto galutinio turto vertinimo) negalėjo įvykdyti FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos imperatyvios pareigos įsitikinti, kad iÅ¡ įkeičiamo turto gali bÅ«ti patenkintas jo reikalavimas.

Sprendimas iÅ¡duoti kreditÄ buvo priimtas pasivadovavus preliminariu vertinimu, atliktu profesionalių turto vertintojų. Teismas taip pat nustatė, kad Bankas kaip užstatÄ paėmė žemės Å«kio paskirties sklypÄ , dėl kurio pagal Banko vidaus taisykles turėjo bÅ«ti priimtas atskiras Kredito komiteto sprendimas, tačiau jo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡analizavo ir atsakovų pajamas bei finansinius pajėgumus, vykdyti sutartis pagrindžiančius duomenis ir konstatavo, kad Bankas nevisiÅ¡kai tinkamai vertino surinktus duomenis ir neįsitikino atsakovų finansinėmis galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad, sudarant ginčo sutartis, buvo nesilaikyta atsakingo skolinimo principo – nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas, neįvertinta galima pajamų kaita ateityje. Tačiau teismas neįžvelgė pagrindo išvadai, kad dėl to yra Banko kaltė. Teismas nurodė, kad kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika, todėl reikalavimai keliami ne tik finansų įstaigai, tačiau tuo pačiu ir klientams, kurie turi atidžiau vertinti prisiimamus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus ir savo galimybes juos vykdyti.

Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.

70. Jau minėta, kad civilinės atsakomybės pagrindas gali bÅ«ti banko elgesys, kuris aiÅ¡kiai nukrypsta nuo rÅ«pestingo bankininko standartų iÅ¡duodant kreditÄ , atsisakant jį iÅ¡duoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimÄ , teikiant informacijÄ , naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt., taip pat, kad tarp neteisėto kredito iÅ¡davimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryÅ¡ys bei nustatyta banko kaltė, t. y. banko atsakomybė negali bÅ«ti taikoma už bet kurį žalÄ sukėlusį sprendimÄ dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje susiklosčiusi situacija patvirtina, kad apeliantai A. ir R. J., prisiimdami ilgalaikius įsipareigojimus, ir patys pažeidė bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Juo labiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, kad R. J. yra įgijusi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ ir paskolos sudarymo metu neabejotinai suvokė (galėjo suvokti) tiek praÅ¡ytos suteikti paskolos sumos dydį, tiek prisiimamus finansinius įsipareigojimus, jų apimtį bei vykdymo trukmę, taip pat gaunamų pajamų ir prievolių kredito įstaigai vykdymo apimtį.

Byloje nėra įrodymų, kad ieÅ¡kovė (kredito įstaiga) bÅ«tų apeliantus vertusi pasiraÅ¡yti ginčo sutartį joje numatytomis sÄ lygomis. Sudarydami kreditavimo sutartis apeliantai A. ir R. J. siekė pagerinti Å¡eimos finansinę situacijÄ - kreditavimo sutartį sudarė, siekdami pagerinti sklypÄ , kad galima bÅ«tų pakeisti žemės sklypo paskirtį ir parduoti, o maždaug po metų sudarė bÅ«sto kreditavimo sutartį, siekdami įsigyti butÄ , nes neturėjo kur gyventi; patys apeliantai iÅ¡ daugelio kreditus teikusių įstaigų pasirinko bÅ«tent Nordea bank Finland Plc dėl jos pasiÅ«lytų sÄ lygų patrauklumo lyginant su kitomis kredito įstaigomis.

Be to, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, apeliantai sutartis vykdė, nesiekė jų nutraukti, sudarinėjo papildomus susitarimus, kuriuos taip pat vykdė.

71. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atleisti žalÄ padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam bÅ«tų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali bÅ«ti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių rizikÄ .

Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrÄ sias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalÄ asmuo gali bÅ«ti visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atleistas nuo pareigos jÄ atlyginti nukentėjusiam, jeigu Å¡iuos veiksmus, lėmusius žalos atsiradimÄ ar jos padidėjimÄ , atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 25 punktas; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016, 48–49 punktai).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek atsakovės atliktus veiksmus, suteikiant ieÅ¡kovui paskolÄ , tiek apeliantų rizikos prisiėmimÄ , siekiant ir gaunant kreditus iÅ¡ ieÅ¡kovės, pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad nustatytų veiksmų visuma nelemia Banko kaltės dėl to, kad atsakovai nesugebėjo tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.

72. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčijamos kreditavimo sutartys yra vartojimo, Å¡ių sutarčių, jų sÄ lygų, Banko veiksmų visiÅ¡kai nevertino sÄ Å¾iningumo aspektu ir nesprendė dėl jų negaliojimo, nors CK 6.2284 straipsnio 9 dalies nuostatos įpareigoja teismÄ tai daryti ex officio, o byloje toks apeliantų praÅ¡ymas buvo pareikÅ¡tas; teismas ignoravo faktÄ , kad kreditavimo sutarčių papildymais skola buvo padidinta, o nuo pridėtų palÅ«kanų ir netesybų ir vėl buvo skaičiuojamos palÅ«kanos ir netesybos; ignoravo argumentus, kad apeliantai kaip vartotojai savo rizikÄ vertino pagal galimybę padengti kreditÄ užstatų verte, kuri buvo gerokai didesnė, ir užstato vertė už gautÄ paskolos sumÄ leido jiems pagrįstai tikėti, kad įkeistų objektų vertės pakaks įsipareigojimams padengti, tačiau Å¡ių sumų nepakanka tik dėl to, jog Bankas iÅ¡davė nepagrįstai didelius pagal atsakovų pajamas kreditus ir papildomai ir nesÄ Å¾iningai juos didino.

73. Pagal kasacinio teismo teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesÄ Å¾iningų sÄ lygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (Å¡iuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) iÅ¡dėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas).

Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (Å¡iuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis) nesÄ Å¾iningomis laikomos vartojimo sutarčių sÄ lygos, kurios Å¡alių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iÅ¡ esmės pažeidžia Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyrÄ bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, nesÄ Å¾iningų sÄ lygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sÄ lygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.188 straipsnio 4 dalį (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (Å¡iuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 4 dalis) individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sÄ lygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sÄ lygos nustatytos iÅ¡ anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje.

Jeigu iÅ¡ anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sÄ lygos buvo aptartos individualiai, Å¡io straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sÄ lygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

74. Atsižvelgdama į teismų praktikos nuostatas, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl pirmosios instancijos teismo pozicijos jų atžvilgiu, vertinant suteikto kredito dydį ir galimybes jį grÄ Å¾inti, kadangi akivaizdu, jog dėl kredito sumos nustatymo kreipiasi patys kredito gavėjai ir į kreditavimo sutartis tokia sÄ lyga įraÅ¡oma Å¡alių sutarimu individualiai kiekvienu atveju, taigi, ji negali bÅ«ti laikoma parengta iÅ¡ anksto, neaptarta individualiai. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad papildomų susitarimų sÄ lygos, kuriomis pagal kreditavimo sutartis laiku nesumokėtos sumos pridėtos prie negrÄ Å¾intos kredito dalies ir sutarta, kad kredito sutarties sÄ lygos taikomos tokiai sudėtai sumai bei pailginti kredito grÄ Å¾inimo terminai, yra nustatyti Banko vienaÅ¡aliÅ¡kai, neaptariant ir nederinant jų su kredito gavėjais.

Sutarčių pakeitimus atsakovai sudarė individualiai, veiksmų nutraukti sutartis neinicijavo. Aplinkybė, kad apeliantai savo rizikÄ vertino pagal galimybę padengti kreditÄ užstatų verte, kuri buvo didesnė už gautÄ paskolos sumÄ ir leido jiems pagrįstai tikėtis, jog įkeistų objektų vertės pakaks įsipareigojimams padengti, nelemia sutarčių vertinimo nesÄ Å¾iningomis. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis, pažymėtina, ir Bankas naudojosi, vertindamas kredito gavėjų finansinę situacijÄ ir tikimybę bei galimybę grÄ Å¾inti gautus kreditus.

75. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad, nors teisės aktais vartotojams suteikiama papildoma apsauga, skirta iÅ¡vengti stipresnės Å¡alies primestų sÄ lygų, taip siekiant atkurti Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyrÄ , vartotojams taikoma papildoma apsauga nesudaro iÅ¡imčių iÅ¡ vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiÅ¡kia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami iÅ¡vengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

76. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog nėra nustatyta visų ieÅ¡kovės (Banko) civilinei atsakomybei taikyti bÅ«tinų sÄ lygų, ir todėl negali bÅ«ti tenkinamas apeliantų reikalavimas dėl jų atleidimo nuo neįvykdytų prievolių. Dėl atsakovės L. J. atsakomybės 77. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad L. J. nėra pasiraÅ¡iusi laidavimo sutarčių, kad 2010 m. vasario 4 d. kredito anketoje komiteto nariai priėmė aiÅ¡kų sprendimÄ , jog ji nėra įtraukiama į laiduotojus dėl sveikatos problemų, aiÅ¡kiai įvardijant, kad laiduoja tik S. J., jog Bankas reikalavimus siuntė tik S. J., prieÅ¡ingai teisės normoms, teismų praktikai ir byloje esantiems įrodymams, pripažino, kad L.

J. atsako tiek bendru, tiek asmeniniu turtu, nes ji davė sutikimÄ savo sutuoktiniui laiduoti, laidavimo sandoris sudarytas Å¡eimos interesais. Taigi, apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesant jokio įstatyminio pagrindo ir prieÅ¡ingai byloje esantiems įrodymams bei galiojantiems sandoriams, niekada nelaidavusį asmenį neteisėtai pavertė laiduotoju. Teisėjų kolegija nepritaria tokioms apeliantų teisės aiÅ¡kinimo interpretacijoms ir bylos duomenų vertinimui.

78. Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymÄ atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.77 straipsnio 1 dalis). Apeliantai teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininkÄ yra asmeninio pobÅ«džio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobÅ«džio sieja kreditorių su įsipareigojimÄ patenkinti laidavimu užtikrintÄ reikalavimÄ prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali bÅ«ti patenkinamas iÅ¡ viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tačiau, atsižvelgtina į tai, kad S. J. 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis su Banku sudarė bÅ«damas santuokoje su L.

J., todėl sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams.

79. CK 3.92 straipsnio 4 dalyje iÅ¡vardyti sandoriai, kuriuos privalo sudaryti abu sutuoktiniai kartu, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai vienas iÅ¡ sutuoktinių turi kito sutuoktinio įgaliojimÄ tokį sandorį sudaryti, taip užtikrinant sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsaugÄ nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų.

80. Tais atvejais, kai vienas iÅ¡ sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas, todėl prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis ir į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtÄ ar dalį bendrojoje nuosavybėje negali bÅ«ti nukreipiamas iÅ¡ieÅ¡kojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013).

Tais atvejais, kai sandoriui sudaryti yra duotas kito sutuoktinio sutikimas, nors jis ir neprivalomas, iÅ¡ tokio sandorio kylanti prievolė priskirtina pirmajai prievolių grupei pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ , t. y. prievolėms, atsiradusioms iÅ¡ sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, todėl tokiu atveju nereikia nustatinėti, ar toks sandoris buvo sudarytas Å¡eimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014).

Taigi, esant kreditoriaus ir sutuoktinių santykiams priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vienÄ arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iÅ¡ sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-378/2016).

81. Apeliantai teisingai nurodo, kad Banko MBKK nariai 2010 m. vasario 4 d. patvirtino sprendimÄ , jog „kliento tėvas papildomai laiduoja už abu kreditus. Mama nėra įtraukiama į laiduotojus dėl turimų sveikatos problemų“, t. y. Bankas nereikalavo, kad laidavimo prievolę prisiimtų ir atsakovė L. J. Tačiau laidavimo sutartys, sudarytos po Å¡io sprendimo priėmimo – 2010 m. kovo 19 d. ir jose padaryti įraÅ¡ai, kad L. J. sutinka, jog jos sutuoktinis pasiraÅ¡ytų ir iÅ¡duotų laidavimo sutartis, su sutarties sÄ lygomis iÅ¡dėstytomis aukščiau yra susipažinusi ir joms neprieÅ¡tarauja, patvirtina, kad sutartis neprieÅ¡tarauja Å¡eimos interesams, rodo prieÅ¡ingai.

Taip pat ir vėliau sudarytuose papildomuose susitarimuose – 2011 m. kovo 25 d. papildomuose susitarimuose Nr. KKP 11/03/85D, Nr. BKP 11/03/86D, 2013 m. liepos 30 d. papildomame susitarime Nr. KKP 13/07/57D, 2015 m. balandžio 2 d. papildomame susitarime Nr. KKP 15/04/665D yra L. J. paraÅ¡ai ir sutikimai, kad jos sutuoktinis S. J. pasiraÅ¡ytų ir iÅ¡duotų aukščiau iÅ¡dėstytÄ laiduotojo sutikimÄ , su Å¡io sutikimo sÄ lygomis, iÅ¡dėstytomis aukščiau, yra susipažinusi ir joms neprieÅ¡tarauja, taip pat patvirtina, kad Å¡is sutikimas neprieÅ¡tarauja Å¡eimos interesams.

Taigi, nurodytų aplinkybių visetas patvirtina, kad, nors Bankas ir nereikalavo L. J. sutikimo, tačiau davusi sutikimÄ bei pasiraÅ¡iusi vėlesnius sutikimus dėl vėliau sudarytų kreditavimo sutarčių papildomų susitarimų, ji sutiko, kad Å¡i laidavimo prievolė bÅ«tų vykdoma ir iÅ¡ bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl laidavimo sutarčių (ne)galiojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu 82. Apeliantai nekvestionuoja pagrįstos ir teisingos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad nėra teisinio pagrindo laidavimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes laiduotojas nėra laikomas banko klientu, dėl to Å¡iuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

83. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai atmetė laiduotojo S. J. reikalavimÄ dėl laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, nurodęs, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog sudarytų laidavimų tikslas prieÅ¡taravo vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei. Taip pat apeliantai laiko nepagrįsta teismo iÅ¡vadÄ , kad CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas iÅ¡ esmės yra skirtas vieÅ¡ojo intereso, t. y. ne privataus asmens, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių apsaugai.

84. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose.

Sandorio turinys geros moralės požiÅ«riu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sÄ Å¾iningumo ir nesÄ Å¾iningumo) sampratÄ . Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimÄ , apsaugoti ekonomiÅ¡kai ir fiziÅ¡kai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti keliÄ piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi bÅ«ti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties Å¡alių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieÅ¡ingo vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014). Tokius Å¡alių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

85. Teisėjų kolegija nesutinka, kad į bylÄ pateiktas S. J. 2010 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto savivaldybei teiktas praÅ¡ymas kuo skubiau pabaigti užstato paėmimo visuomenės poreikiams procedÅ«rÄ , kadangi Bankas nustato papildomas sÄ lygas, apsunkina finansiÅ¡kai, reikalauja papildomų prievolių įvykdymo garantijų, patvirtina laidavimo sandorių tikslÄ prieÅ¡ingÄ vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei, kad laidavimo sutarčių tikslas buvo primesti S. J. neadekvačias rizikas, kurių jis su savo pajamomis niekaip negalėtų įvykdyti.

Å iame kontekste pažymėtina, kad laidavimo sutartys savaime nėra neteisėtos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Bankas bÅ«tų vertęs apeliantÄ sudaryti laidavimo sutartis, juolab, kad iÅ¡ kredito anketų matyti, jog apeliantės R. J. tėvai nedavė sutikimo laiduoti, apeliantams buvo žinomos kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sÄ lygos, įskaitant ir tai, kad atsakovo S. J. solidarus laidavimas reiÅ¡kia, jog Bankas gali nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ jį, kaip solidarų skolininkÄ .

Su Å¡iomis sÄ lygomis laiduotojas ir kredito gavėjai sutiko. Todėl, nesant pateiktų kitų įrodymų, vien minėtas raÅ¡tas savivaldybei neįrodo laidavimo sutarčių prieÅ¡taravimo vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei.

86. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Bankas nagrinėjamu atveju, sudarydamas laidavimo sutartis, neturėjo įstatymo nustatytos pareigos tikrinti atsakovo S. J. turtinės padėties, nes laiduotojas nėra laikomas banko klientu FĮĮ 2 straipsnio 8 dalies pagrindu. Taigi, laidavimo rizikų prisiėmimas yra išskirtinai laiduotojo atsakomybė ir šiuo aspektu netinkamas savo galimybių įsivertinimas nesuponuoja pagrindo laidavimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės 87. Apeliantų teigimu, laiduotojas atleistinas nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį, kreditoriui (ieÅ¡kovei) atsisakius savo teisių patenkinimo iÅ¡ kitų užtikrinimo priemonių, nes Bankas atsisakė 0,29 ha ploto iÅ¡ 1,15 ha sklypo hipotekos, jam sumokant 200 000 Lt (57 924 Eur) kompensacijÄ , kuri buvo žymiai mažesnė už Banko įvertinimÄ . Likusi po paėmimo visuomenės poreikiams įkeista 86,15 a dalis vykdymo procese realizuota už 427 950 Eur.

Bankas turėjo galimybę patenkinti reikalavimÄ iÅ¡ kito užtikrinimo, t. y. hipoteka užtikrinto turto dalies, tačiau hipotekos atsisakė, didesnės sumos nereikalavo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo atleisti laiduotojÄ nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį ir apeliantų nurodytos aplinkybės tokios iÅ¡vados nepaneigia.

88. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad bus patenkintas jo reikalavimas. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų sÄ raÅ¡as – prievolių įvykdymas gali bÅ«ti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje nustatytais bÅ«dais. Taigi, sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vienÄ Ä¯vykdymo užtikrinimo bÅ«dÄ , o tokių bÅ«dų daugetÄ .

89. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Banko ir atsakovų A. ir R. J. įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartis buvo užtikrinti keliais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais – hipoteka ir laidavimu: įsipareigojimams pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį užtikrinti 2007 m. balandžio 4 d. hipotekos lakštu Banko naudai įkeista 1150/3300 dalis 3,3000 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė nustatyta 9 200 000 Lt;

įsipareigojimams pagal 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį įvykdyti įkeisti - 30 a. ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir du garažai, esantys (duomenys neskelbtini); taip pat Banko su S. J. sudarytomis laidavimo sutartimis: 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/37D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/38D (laiduota už A. J.); 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/35D (laiduota už R.

J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/36D (laiduota už A. J.). Šių sutarčių pagrindu S. J. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei kredito gavėjai neįvykdys visos prievolės ar jos dalies.

90. CK 6.86 straipsnyje įtvirtinta, kad, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimÄ ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius bÅ«tų galėjęs patenkinti savo reikalavimÄ , pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡i norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimÄ ar nepakankamai aktyvų veikimÄ Ä¯gyvendinant savo teises.

Tylėjimas laikomas asmens valios iÅ¡raiÅ¡ka tik įstatymų ar sandorio Å¡alių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui, jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. bÅ«nant pasyviam, tylint. Kreditorius turi teisę, o ne pareigÄ pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė bÅ«tų įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014; 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-916/2018).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo bÅ«du (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiÅ¡kia, jog laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi, kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotojÄ nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«du (įkeitimu), nereiÅ¡kia Å¡io daiktinio prievolių įvykdymo bÅ«do atsisakymo, iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alys susitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Vadinasi, prievolės įvykdymo užtikrinimui taikius ne vienÄ Ä¯vykdymo užtikrinimo bÅ«dÄ , o tokių bÅ«dų daugetÄ kreditorius yra laisvas pasirinkti, kokia reikalavimo užtikrinimo priemone naudotis, ar visa, ar jos dalimi ir kokiu eiliÅ¡kumu ir tai savaime nereiÅ¡kia kitų reikalavimo užtikrinimo priemonių atsisakymo.

91. Nagrinėjamu atveju apeliantas akcentuoja, kad Bankas atsisakė dalies sklypo hipotekos už mažesnę, nei Banko įvertinimas kompensacijÄ , ir tai sudaro pagrindÄ atleisti laiduotojÄ nuo atsakomybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad kredito sutarčių bendrosios dalies 5.2.5 punkte buvo numatyta, jog, jei paaiÅ¡kėja, kad įkeisto turto rinkos vertė sumažėjo ir jei kredito gavėjas negalės tinkamai vykdyti įsipareigojimų, tai Bankas turi teisę reikalauti, o kredito gavėjai privalo pateikti papildomas užtikrinimo priemones arba padengti skirtumÄ tarp vertės sumažėjimo.

Be to, laidavimo sutarčių turinys tvirtina, kad laidavimo sutartyse Å¡alys nesulygo, jog banko nepasinaudojimas tam tikra užtikrinimo priemone reiÅ¡kia Å¡ios priemonės atsisakymÄ , prieÅ¡ingai, laidavimo sutarčių 2.8 punkte Å¡alys susitarė, kad tuo atveju, jeigu atsiranda banko teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal kreditavimo sutartį iÅ¡ prievolių įvykdymÄ užtikrinančių prievolių, laiduotojas sutinka ir suteikia bankui teisę savo nuožiÅ«ra pasirinkti konkrečiÄ prievolių įvykdymÄ užtikrinančiÄ priemonę; bet koks banko pasirinkimas neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti kitomis prievolių įvykdymÄ užtikrinančiomis priemonėmis, jeigu bankas nepatenkino savo reikalavimo ar patenkino nepilnai, ir tai nėra laikoma ir negali bÅ«ti suprantama banko teisių atsisakymu ir laiduotojos atleidimu nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis).

Todėl, esant nustatytų aplinkybių visetui, apeliantai nepagrįstai, remdamiesi CK 6.86 straipsniu, teigia, kad bankas, tinkamai nepasinaudojęs kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (konkrečiai – sutikęs su mažesne kompensacija už sklypo dalį), nebegalėjo savo reikalavimų neįvykdyta apimtimi reikÅ¡ti laiduotojui. Dėl ieÅ¡kinio senaties 92. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK nuostatas dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo, nes taikė ieÅ¡kinio senatį reikalavimui, kuriam toks praÅ¡ymas nebuvo pareikÅ¡tas – taikė ieÅ¡kinio senatį dėl kreditavimo sutarčių, nors ieÅ¡kovė prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 8.2 punkto sÄ lygoms dėl 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo.

Be to, niekinių sandorių negaliojimo faktui ieÅ¡kinio senaties institutas nereikÅ¡mingas. Taip pat teismas neteisingai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ . Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija konkrečiu klausimu nesutinka.

93. IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimÄ apginti pažeistÄ teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieÅ¡kinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis to reikalauja. Pagal CK normose įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ ieÅ¡kinio senatį turi teisę taikyti tik teismas.

Be to, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieÅ¡kinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo Å¡alies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo Å¡alis reikalavimo taikyti ieÅ¡kinio senatį nepareiÅ¡kė, ieÅ¡kinio senatis negali bÅ«ti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad praÅ¡yti taikyti ieÅ¡kinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis, prieÅ¡ kurios interesus nukreiptas byloje pareikÅ¡tas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks praÅ¡ymas nepareiÅ¡kiamas, bylÄ nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ savo iniciatyva (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 36 punktÄ ). Bylos duomenimis ieÅ¡kovė 2019 m. gegužės 20 d. atsiliepime į A. J. ir R. J. - tuo metu kaip trečiųjų asmenų pareikÅ¡tus savarankiÅ¡kus reikalavimus - nurodė, praÅ¡anti taikyti 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ ginčyti sutarčių sÄ lygas, taigi, apeliantai nėra teisÅ«s, kad pirmosios instancijos teismas taikė ieÅ¡kinio senatį reikalavimui, kuriam jÄ taikyti nebuvo praÅ¡oma.

94. Pagal bendrÄ jÄ ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistÄ teisę tik žinodamas, kad Å¡i pažeista.

Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ tÄ pačiÄ dienÄ , kai Å¡i buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimÄ asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie Å¡ios teisės pažeidimÄ diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimÄ momentu laikytina diena, kada asmuo faktiÅ¡kai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistÄ teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).

95. Byloje nustatyta, kad atsakovai A. ir R. J. reikalavimus dėl 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. sutarčių teisme pareiÅ¡kė 2018 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai, jau sudarydami sandorius, žinojo visas jų sÄ lygas, todėl apie savo teisių pažeidimÄ galėjo ir turėjo sužinoti jau sandorių sudarymo metu, t. y. 2007–2008 metais. Tokiu bÅ«du prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus dėl 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. sudarytų sandorių pareiÅ¡kė praleidę 10 m. ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kas sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ atsakovų reikalavimams atmesti.

Teisėjų kolegija sutinka ir pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui, todėl plačiau dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo nepasisako, kadangi tai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Pirmosios instancijos teismas apeliantų priešieškinio reikalavimus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bei atmetė ne vien tik pritaikęs ieškinio senatį. Taip pat neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui apeliantų argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo niekinio sandorio atveju, kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyti tokie sandorių negaliojimo pagrindai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme 96. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, Å¡alių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ ir priimdamas dalinį sprendimÄ prieÅ¡ieÅ¡kinių dalyje proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias FĮĮ ir CK nuostatas, todėl, atmesdamas prieÅ¡ieÅ¡kinius, priėmė iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ dalinį sprendimÄ , kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

97. Kadangi daliniu teismo sprendimu nėra galutinai iÅ¡spręstas Å¡alių ginčas dėl jų pareikÅ¡tų materialiųjų reikalavimų ir atsikirtimų (pirmosios instancijos teisme tebenagrinėjama ieÅ¡kinys dėl skolos dydžio ir jos priteisimo), Å¡ioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo svarstyti bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Å¡alims klausimo. Klausimai, susiję su bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų Å¡ios bylos procese, paskirstymu, turės bÅ«ti iÅ¡spręsti priimant civilinėje byloje galutinį procesinį sprendimÄ , kuriuo byla bus užbaigta. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimÄ palikti nepakeistÄ Teisėjai Danguolė Martinavičienė Antanas Rudzinskas Alma Urbanavičienė