2021-09-29 Nr. AB-19748-3-61-3-02217-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-609-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02217-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas buvo perkeltas iš Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K) atlikinėti nuobaudos bei priteisti 10 000 neturtinės žalos atlyginimo, nes Lukiškių TI‑K jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos – privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2019 m. kovo 9 d. Kalėjimų departamento nurodymu už skundų rašymus buvo paskirtas į būrius, kuriuose negalėjo atlikti bausmės, o atsisakius gyventi paskirtuose būriuose, buvo skiriamos drausminės nuobaudos. 2019 m. vasario 13 d. Alytaus PN paskyrė nuobaudą ir 2019 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento nutarimu pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teigė, kad Kalėjimų departamentas, žinodamas, jog Lukiškių TI-K neatitinka tinkamų kalinimo sąlygų, perkeldamas pareiškėją, pažeidė jo teises. Kiti nuteistieji jį diskriminavo, jam buvo sudarytos blogesnės sąlygos. Pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K karantino kameroje Nr. 112, kurioje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, jam nebuvo sudarytos galimybės atlikti gamtinius reikalus nestebimam, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

3. Pareiškėjas teismo posėdyje pažymėjo, kad iš apie 70 nuteistųjų, tik jį vieną perkėlė iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudą. Nuo 2019 m. balandžio 1 d. turėjo būti sudarytos laikymo sąlygos kaip pataisos namuose, nes Lukiškių TI-K buvo reorganizuotas į Vilniaus PN. Prašė nesiremti fotografijomis kaip įrodymais, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas užuolaida, nes neaišku, kada kamerų vaizdai buvo užfiksuoti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas gyvenamosiose kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V‑124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimus. Paaiškino, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Būtina nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Kalėjimų departamentas atsiliepime paaiškino, kad nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnio nuostatos, o nuteistųjų perkėlimo tvarka detalizuojama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme Nr. V-321 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Nurodė, jog 2019 m. kovo mėnesį iš įvairių įstaigų nuobaudai atlikti į Lukiškių TI-K buvo perkelti 73 asmenys, todėl jokios diskriminacijos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo, su juo elgtasi kaip su visais kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nereagavo į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones, demonstratyviai ignoravo nustatytą tvarką ir draudimus, todėl Kalėjimų departamento direktorius nutarė perkelti pareiškėją iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K. Pažymėjo, jog pareiškėjas su skundais dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K į Kalėjimų departamentą nesikreipė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl to, kad Kalėjimų departamentas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. 2019 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. NN-384 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Nutarimas) jį perkėlė iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K. Teismas nurodė, kad Aprašo 3 punktas nustato pagrindus, kuriems esant, leidžiama perkelti nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas drausmine tvarka baustas 127 kartus. Visos drausminės nuobaudos buvo galiojančios. Teismas pažymėjo, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės. BVK 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Teismas konstatavo, jog Kalėjimų departamento direktorius tinkamai ir teisėtai perkėlė pareiškėją iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas buvo perkeltas dėl išimtinių aplinkybių (sistemingas ir itin piktybiškas bausmės atlikimo reikalavimų pažeidinėjimas), todėl teismas Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų nenustatė.

10. Teismas, spręsdamas dėl kito pareiškėjo prašymo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nes Lukiškių TI-K gyvenamojoje kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo, nustatė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, jog kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, ji turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, jog gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpose įrengtos užuolaidos, uždengiančios sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjas neginčijo, kad sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, šį faktą jis pradėjo ginčyti tik teismo posėdyje. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisės į privatumą nebuvo pažeistos, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, todėl Vilniaus PN pareiškėją laikė tinkamomis sąlygomis.

III. 11. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šališką ir nepagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes, nesiaiškino, kada buvo padarytos atsakovo pateiktos kamerų foto nuotraukos, aklai jomis rėmėsi. Pareiškėjas skunde nėra minėjęs, kad kamerose buvo užuolaidos, tačiau ir esant joms, nėra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas nenustatė, kiek nuteistųjų buvo su kokiomis nuobaudomis, kodėl Kalėjimų departamentas ne visus nuteistuosius perkėlinėjo iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Nurodo, jog Alytaus PN jam buvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas sprendime neištyrė visų aplinkybių, todėl pareiškėjo skundas buvo netinkamai išnagrinėtas.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas atsiliepime teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, ginčija sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis. Pareiškėjas neįrodė, kad tam tikri įstaigos trūkumai sukėlė pareiškėjui konkrečias neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai įvertino situaciją ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.

16. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ar priėmė nepagrįstą, neteisėtą, naikintiną sprendimą. Kalėjimų departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir teigia, kad teismas tinkamai atsižvelgė, jog nuteistasis sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų nenustatė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (dėl netinkamų kalinimo sąlygų) ir Kalėjimų departamento (dėl neteisėtų veiksmų, perkeliant pareiškėją į kitą pataisos įstaigą).

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo, patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovų atsiliepimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad Lukiškių TI-K jo kalinimo sąlygos buvo nepriimtinos (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), o Kalėjimų departamentas pareiškėją perkėlęs iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K, jį diskriminavo. Teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui jis buvo išsamiai išdėstęs visas reikšmingas aplinkybes, į kurias teismas neatsižvelgė.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą 2019 m. kovo 28 d.–2019 m. birželio 20 d. laikotarpį, nes pareiškėjas tualete buvo matomas tiek kitų nuteistųjų, tiek Lukiškių TI-K pareigūnų.

22. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017, 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

23. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, kad asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1952-438/2020, 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021, kt.).

25. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; kt.).

26. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis bei užuolaidomis. Pareiškėjo argumentai, kad fotonuotraukos neatitinka tikrovės, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktomis fotonuotraukomis. Vertindama sanitarinių mazgų įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. kovo mėnesio, sąlygas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos uždengė matomumą nuo apžiūros posto, todėl pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista tik tuomet, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, paneigiančių šias teismo išvadas ir patvirtinančių, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pareigūnams galėjo būti matomas nepaisant sanitariniame mazge įrengtos užuolaidos (pvz., kad užuolaida buvo įrengta ne kameros durų pusėje, buvo netinkamo audinio ir / ar kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą nuo 2019 m. kovo mėnesio jo teisė į privatumą tualete buvo pažeista, kai Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas vienas, nelaikytini pagrįstais.

27. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 84 paras. Pareiškėjas 67 paras buvo laikomas kameroje vienas, o 17 parų – kartu su kitu asmeniu. Darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta 17 parų, kai pareiškėjas Lukiškių TI‑K kamerose buvo laikomas ne vienas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą Lukiškių TI-K nebuvo pažeista, todėl toks teismo sprendimas yra keistinas.

28. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos, turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

30. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Atsižvelgdama į tai, kad dėl kitų galimų pažeidimų pareiškėjas nesikreipė, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (17 parų), tai, kad asmuo ilgą laiką buvo laikomas vienas (67 paras), ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas pažeidimas nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog Kalėjimų departamentas jį neteisėtai perkėlė iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K atlikinėti nuobaudos, neatsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K neatitiko tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodo, kad buvo perkeltas iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K atlikinėti nuobaudos tik jis vienas, buvo dėl to diskriminuojamas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 21 d. nutarimas Nr. NN-384 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ buvo priimtas vadovaujantis BVK (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 d.) 69 straipsniu ir Aprašo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.) 3.8 punktu, yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas turėjo 127 galiojančias nuobaudas. Teismo vertinimu, Nutarime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus, yra laikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, nurodytomis ginčo metu galiojusioje BVK 69 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjas galėjo būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Taigi, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Kalėjimų departamentas neturėjo teisinio pagrindo perkelti pareiškėją į kitą pataisos įstaigą – nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K.

33. BVK 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad, vadovaujantis BVK 183 straipsnio nuostatomis, šis Kalėjimų departamento direktoriaus Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nėra duomenų, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento Nutarimą dėl jo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą būtų skundęs, taip pat nėra duomenų, kad Nutarimas būtų panaikintas, todėl konstatuotina, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

34. Pareiškėjo argumentai, kad jis dėl perkėlimo buvo diskriminuojamas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Pareiškėjas teigia, kad į Lukiškių TI-K atlikinėti nuobaudos buvo perkeltas tik jis vienas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš Kalėjimų departamento pateikto nuteistųjų perkėlimo registro duomenų matyti, kad 2019 m. kovo mėnesį iš įvairių pataisos įstaigų nuobaudai atlikti į Lukiškių TI-K buvo perkelti 73 asmenys.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kalėjimų departamentas nesiekė diskriminuoti pareiškėjo jį perkeldamas į Lukiškių TI-K, tai padarė teisėtais ir pagrįstais pagrindais. Kaip minėta, 73 asmenys buvo perkelti nuobaudai atlikti į Lukiškių TI-K, pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėjo bausmės atlikimo reikalavimus, todėl pareiškėjas nebuvo išskirtas ar diskriminuojamas lyginant su grupe tų asmenų, kurie nuobaudų neturėjo.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje ne vienas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d. (17 parų), o dėl kitos pareiškėjo skundo dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. A. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas (teisė į privatumą) buvo pažeista laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 20 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje vienas (17 parų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė