2016-08-08 Nr. AB-15618-3-61-3-00194-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1926-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00194-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D–9533 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovės VRM 4 591,70 Eur neteisėtai neišmokėtos paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjui priklausanti pensija buvo mažinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, dėl to susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi į VRM, kuri 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1D–9533 (11) pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydama, kad išmokėti pensijos dalies neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu toks atsakovės sprendimas neteisėtas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nei viename iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ar Seimo nutarimų nebuvo pateiktas sąvokos “dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos” išaiškinimas, todėl darė išvadą, kad šiai sąvokai taikomas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą, ar ne. Pareiškėjo įsitikinimu pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą turėjo didelio masto požymį kaip niekur nedirbančiam ir tik iš pensijos gyvenančiam pareigūnui.

Atsakovės pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija, įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį, taip pat pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas.

Atsakovės pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama teisėtai, kadangi Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatų nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, kad įstatymų leidėjas 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nustatė valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus, todėl pareiškėjui turi būti taikomas įstatyminis negautos valstybinės pensijos nepriemokos kompensavimo mechanizmas, o ne priimamas individualus teismo sprendimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi (b. l. 36–37) priimta nagrinėti pareiškėjo J. J. skundo dalis, kurioje prašoma panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9533(11) bei išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pažymėjo, kad šiame nutarime konstatavus, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo sumažinta pagrįstai, todėl pareiškėjo reikalavimus priteisti sumažintos pensijos dalį bei panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9533 (11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas J. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime vartoja sąvoką „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“, todėl pareiškėjui, kaip niekur nedirbančiam, ši sąvoka turi būti taikoma ir neišmokėtos pensijos dalis turėtų būti kompensuota, kadangi asmeniui, kuris gaudamas valstybinę pensiją dirbo, buvo lengviau iškęsti ekonominės krizės padarinius nei tam, kuris niekur nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų. Remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, ne visiems pensijų gavėjams pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas ne tik neparengė tvarkos, pagal kurią būtų kompensuojami valstybinių pensijų gavėjų patirti praradimai, tačiau valstybinių pensijų gavėjus nepagrįstai išskyrė iš kitų rūšių pensijų gavėjų ir pratęsė Laikinojo įstatymo galiojimą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Dėl nurodytų priežasčių prašo teismo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. J. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo, bei Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9533 (11) dalies, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nebuvo išmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir prašo priteisti 4 591,70 Eur valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., bei panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9533(11).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, buvo priimtas tik pareiškėjo reikalavimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, bei reikalavimas panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9533(11) dalį, kurioje atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 36–37), kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atsisakyta priimti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik teismo priimtų pareiškėjo reikalavimų apimtyje, dėl kurių pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui J. J. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta (b. l. 47–48). Iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos valstybinėms pensijoms buvo taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 27 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. 1D-9533(11), be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl išmokėti susidariusią nepriemoką neturi pagrindo. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo valstybinė pensija nėra mažinama ir mokama paskirto dydžio (b. l. 45–46).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013; 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-502/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuoja, kad VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė