2022-03-02 Nr. AB-5184-3-61-3-04272-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1431-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04272-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechanvičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 21S26613 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1422 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, jog jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl karo veiksmų kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę.

4. Pareiškėjas teigė, kad prašė užtikrinti žodinį bylos nagrinėjimą Komisijoje, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad kilmės valstybėje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kariuomenės vyksta konfliktas atitinka kilmės valstybės informaciją, tačiau, nors ir tikėtina, jog pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių, tačiau bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

7. Departamentas atkreipė dėmesį, kad tariami persekiotojai ((duomenys neskelbtini)) nėra laikytini valstybiniu subjektu, pats pareiškėjas nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nenurodė ir nebuvo identifikuota, jog jo grėsmė būtų siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Atsižvelgęs į tai, kad priežastinis ryšys tarp persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai (nepriklausomai nuo nustatytų faktinių aplinkybių) nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statuso.

8. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog jis būtų persekiojamas dėl bent vienos iš „konvencinių“ priežasčių ir prašymo negrindė šiomis aplinkybėmis, taip pat pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad būtų kreipęsi į kilmės valstybę pagalbos. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjo pateiktas pareiškimas nepagrindė prielaidos, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Priimant Departamento sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Departamentas nurodė, kad, vertinant pareiškėjo pasakojimą apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, jog pasakojimas buvo nedetalus, nenuoseklus. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, vengė tikslaus, konkretaus atsakymo, apsiribojo bendro pobūdžio pareiškimais (girdėjo ir pan.). Tam tikros pasakojimo detalės keitėsi eigoje. Taip pat pareiškėjo istorija kelia abejonių dėl jos tikrumo, bei nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų, nes nebuvo rastos informacijos, kad (duomenys neskelbtini) savo taikiniais tikslingai pasirinktų civilius (duomenys neskelbtini) gyventojus ir juos persekiotų. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog tariamai gresiantis persekiojimas yra nulemtas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog pareiškėjui tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Be to, (duomenys neskelbtini), pildydama savo kovotojų gretas, taikosi į pažeidžiamus asmenis, kuriuos įtraukia į savo veiklą apgaule (skleisdami ideologinę propagandą) arba pagrobiant, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) verbuotų asmenis, vyresnius nei 18 metų. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo istorija sukėlė abejonių dėl jos tikrumo bei nepaaiškintų tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų, nes nebuvo rasta informacija, kad (duomenys neskelbtini) savo taikiniais tikslingai pasirinktų civilius (duomenys neskelbtini) gyventojus ir juos persekiotų. Atsižvelgęs į pareiškėjo pasakojimą, į trūkumus esančius jame (tiek formos, tiek turinio prasme), į kilmės valstybės informaciją, Departamentas pareiškėjo pasakojimą vertintino kritiškai ir nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo kilmės valstybėje tikimybę.

10. Departamentas, vadovaudamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiamais naujausiais duomenimis (EPPB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės)), konstatavo, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas šios EPPB informacijos nepaneigė ir skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl Departamentas šiais duomenimis negalėjo vadovautis.

11. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki Departamento sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Departamentas nurodė, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 15 d. sulaikė pareiškėją, kuris neteisėtai kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną. Pareiškėjas su savimi neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, buvo nustatyta, kad pareiškėjas pėsčiomis atvyko iš Baltarusijos Respublikos. 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, iš (duomenys neskelbtini).

15. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 23 d. apklausos metu nurodė, kad jo gyvenamojoje vietovėje vyksta ginkluoti susirėmimai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) politinių partijų, gyventi yra nesaugu. Pareiškėjas teigė, kad 2021 m. liepos 1 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini), automobiliu atvyko į (duomenys neskelbtini), po to lėktuvu – į Minską, iš Minsko automobiliu atvyko iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

16. Apklausos metu 2021 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas nurodė šias faktines aplinkybes:

16.1. Pareiškėjo gimtajame (duomenys neskelbtini) kaime, kuris yra (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini)pasienyje, vyksta karas, tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų bei bombardavimas. Pareiškėjo šeima (jis gyvena su tėvais bei neįgaliu broliu ir seserimi) bijo išeiti iš namų; ganant gyvulius ne kartą reikėjo bėgti slėptis nuo bombardavimo. (duomenys neskelbtini) atstovai dažnai lankydavosi jų kaime, bet ne tam, kad apgintų vietinius gyventojus, o tam, kad pasislėptų nuo (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų. Dėl (duomenys neskelbtini) slapstymosi gyventojų namuose buvo sugriaunami jų namai, žmonės gyveno nuolatinėje baimėje. (duomenys neskelbtini) atstovai agitavo jaunus vyrus prie jų prisijungti, grobė juos, todėl pareiškėjo tėvas patarė jam išvykti iš šalies.

16.2. Pareiškėjas nėra matęs, kad (duomenys neskelbtini) atstovai ką nors pagrobtų ar užmuštų, o tik girdėjo, jog jie ateidavo į gretimus kaimus, grobdavo žmones, bet nežudydavo, taip pat pareiškėjas nematė, kad (duomenys neskelbtini) ką nors įkalbinėtų prie jų prisijungti, tačiau, kai pačiam pareiškėjui pagrasino, tuomet jis suprato, kad taip vyksta. (duomenys neskelbtini) atstovai neieškojo pareiškėjo jo gimtajame kaime, nes į kaimą jie neateidavo. Pareiškėjo brolio (duomenys neskelbtini) neįkalbinėjo prisijungti prie kariuomenės, nes jis yra (duomenys neskelbtini) nesveikas.

16.3. Pareiškėjas patvirtino, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl bendros nesaugios situacijos šalyje, jis nebandė persikelti gyventi į saugesnę vietą (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) visur yra nesaugu, vyksta terorizmas.

16.4. Pareiškėjas nurodė, kad jam nėra didelio skirtumo, kurioje Europos valstybėje gyventi, svarbu, kad joje būtų saugu.

16.5. Pareiškėjas teigė, kad jei jam suteiks prieglobstį Lietuvoje, jis mokysis, gyvens pagal žmonių teises, tačiau kokį darbą dirbs, jis nežino, nes neturi specialybės.

17. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Departamento sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Tokias išvadas Departamentas padarė įvertinęs pareiškėjo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (86 str. ir 87 str.), taip pat Konvencijos 1 straipsnio A dalis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) (99 p.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

20. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėjas labai bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurių jis nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Pareiškėjas pats nurodė, kad jam pavojus kyla dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su ginkluotu konfliktu lokalizuotoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje.

21. Teismas konstatavo, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie ginkluotą konfliktą (duomenys neskelbtini), nors ir yra tikimybė, kad pareiškėjas, jam esant tam tikroje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, galėtų nukentėti nuo vykstančio ginkluoto konflikto, tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas buvo asmeniškai persekiojamas ar bus persekiojamas ateityje. Šią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, kad jis savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su tuo, kad jį pagrobs (duomenys neskelbtini) nariai, tačiau ši pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti. Iš Departamento surinktos medžiagos teismas nustatė, kad, siekdama papildyti savo kovotojų gretas, (duomenys neskelbtini) taikosi į pažeidžiamus asmenis – vaikus (tiek berniukus, tiek mergaites), kuriuos įtraukia į savo veiklą apgaule arba pagrobiant. Departamentas pagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl ginkluoto konflikto (duomenys neskelbtini) lokalizuotoje teritorijoje. Pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kuri priskiriama prie saugių teritorijų (duomenys neskelbtini).

22. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

23. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad priežastys, kurios nulemia pareiškėjo nenorą grįžti į kilmės šalį, neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Pareiškėjas nei apklausos metu Departamente, nei teismo posėdyje nenurodė duomenų, kad kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu.

24. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Departamentas, rinkdamas informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, vadovavosi Gairėmis, kuriose nurodyta, jog metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas nustatė, kad, remiantis kilmės šalies informacija, nenustatyta, jog, išsiuntus pareiškėją į jo gyvenamąją vietovę ((duomenys neskelbtini)), grėstų pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų vidaus ginkluoto konflikto metu, be to, pareiškėjas turi galimybę apsigyventi bet kurioje kitoje (duomenys neskelbtini) dalyje. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

25. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

26. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad yra numatytas skundo nagrinėjimas nekviečiant šalių, be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje, visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo visiškai užtikrinta.

27. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas konstatavo, kad yra Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė ir ši Departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

28. Teismas, apžvelgęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas (5 p., 44 p., 44.3.1–44.3.6 p.), Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

29. Teismas pažymėjo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjui pritaikė Tvarkos 44.3.1 punkte įtvirtinta taisyklę – pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

30. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas pakeitė ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 punktu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį.

III. 32. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra karo zona, verbuojami jaunuoliai į PKK gretas, todėl ir dėl šios priežasties pareiškėjas negali grįžti į kilmės šalį, nes tiesiogiai būtų įtrauktas į karo veiksmus.

35. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis.

36. Pareiškėjas pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

37. Pareiškėjas teigia, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

38. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikintini ir išvestiniai Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

39. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į pareiškėjo skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas pažymi, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 21S26613, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1422 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad gyvena regione, kuriame vyksta kovos (ginkluoti susirėmimai) tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl gyventi ten nesaugu. Apklausos, vykusios 2021 m. rugsėjo 14 d., metu pareiškėjas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, papildomai nurodė, kad labai bijojo, nes virš kaimo, kuriame gyveno pareiškėjas, dažnai skraidė kariniai lėktuvai, bombos krisdavo tuo metu, kai pareiškėjas ir kiti gyventojai dirbo, taip pat nurodė, kad jį verbavo į (duomenys neskelbtini) kariuomenę.

53. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamento sprendime akcentuota, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, konstatuotina, jog įžvelgiamą grėsmę pareiškėjas iš esmės sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar savo asmeninėmis savybėmis, konkrečios ir individualios faktinės informacijos, pagrindžiančios pareiškėjo įžvelgiamos grėsmės tikimybę, pareiškėjas nepateikė, todėl potencialią grėsmę pareiškėjui Departamentas vertino atsižvelgęs į aktualią kilmės valstybės informaciją. Departamentas konstatavo, kad tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų, tikėtina, jog pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių bei priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau Departamentas padarė išvadą, kad nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jį verbavo į (duomenys neskelbtini) kariuomenę, jam grasino, jog bus pagrobtas ir nužudytas, jei prie jos neprisijungs, Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas turi vidinių trūkumų, keliančių abejonių dėl jos tikrumo, yra nenuoseklus ir nedetalus. Atsižvelgęs į tai, Departamentas pareiškėjo pasakojimo dalies dėl (duomenys neskelbtini) grasinimų pareiškėjui nelaikė patikimu įrodymu.

54. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su negalėjimu vykdyti ekonominės veiklos dėl bombardavimo, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje (be kita ko, Gairėmis), spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, duomenų, paneigiančių šią išvadą, pareiškėjas taip pat nepateikė, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.), priešingai, iš Departamento sprendimo matyti, jog buvo vertinama iš įvairių šaltinių surinkta informacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, atmestini.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

58. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

59. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

60. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

63. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

64. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

66. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė