2019-01-30 Nr. AB-2758-3-61-3-02282-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-946-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02282-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo: Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis. Karantino kamera Nr. 124 buvo maža, purvina, šalta; išduota patalynė smirdėjo, buvo netinkama naudoti. Kameroje Nr. 383 buvo šalta, nes langai nesandarūs, todėl teko miegoti su rūbais. Kameroje Nr. 298 langai buvo išdaužti, šalta; šioje kameroje buvo įvykęs gaisras, joje tvyrojo nemalonus kvapas, sienos padengtos kalkių milteliais iš gesintuvų; valymo priemonės buvo išduotos tik po 5 dienų. Kamera Nr. 161, pareiškėjo vertinimu, buvo avarinės būklės; nuo lubų, sienų krito tinkas ir dažai, kurie patekdavo ant patalynės, į maistą; sanitarinis mazgas buvo nešvarus, unitazas suskilęs. Kameroje Nr. 171 tualetas varvėjo, lubos ir sienos buvo avarinės būklės. Kameroje Nr. 130 nuo sienų luposi dažai, buvo pelėsis. Kameroje Nr. 300 buvo nemalonus kvapas, pareiškėją sukandžiojo parazitai, teko kreiptis dėl gydymo. Kameroje Nr. 386 buvo labai šalta, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, unitazas tupimo tipo; nebuvo sąlygų džiovinti drabužius; dėl drėgmės pelijo patalynė, rūdijo lovos. Pareiškėjo teigimu, į jo prašymus pakeisti pagalvę nebuvo atsakyta. Pareiškėjas tvirtinto dėl tokių sąlygų negalėjęs pailsėti, nusilpo jo organizmas, t. y. jis patyrė neturtinę žalą

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 3,78 Eur su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms atlyginti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovas akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Lukiškių TI-K stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, bei sudaro galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus išteklius. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikantis nustatytų normų yra išduodamos visos būtinos higienos priemonės ir patalynė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į jį dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Akcentavo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime pareiškėjo P. V. skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d.; iš viso 301 dieną) 52 paras, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį kameros plotą – 0,56 kv. m, pareiškėjui tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams, atkreipė dėmesį į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 14 d. pranešime Nr. 24-4670 pateiktą informaciją apie kamerų remontą, priežiūrą, minkštojo inventoriaus išdavimą bei atsakovo atsiliepime į skundą esančius teiginius, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per atidaromus langus. Taip pat atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento (toliau – ir Vilniaus departamentas) patikrinimų aktuose nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad patikrinimų metu kamerose Nr. 124, Nr. 298, Nr. 300 ir Nr. 386 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimai nebuvo nustatyti, kamerų tvarkymas atliekamas nustatyta tvarka, paruoštas naudojimui minkštasis inventorius I-ajame ir II-ajame korpuse buvo vizualiai švarus, nesuplyšęs ir tinkamas dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose. Duomenų, kad Vilniaus departamentas atliko patikrinimus kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatė higienos normų pažeidimus, byloje nebuvo. Remiantis atsakovo atsiliepime į skundą ir Vilniaus departamento patikrinimo aktuose esančiais duomenimis, nustatyta, jog Lukiškių TI-K vykdomi remonto darbai, šalinami aptikti higienos normų pažeidimai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai buvo reiškęs nusiskundimus dėl kamerų būklės. Taigi, nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kameros neatitiko higienos normų reikalavimų.

10. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pretenzijas dėl minkštojo inventoriaus būklės bei galimybės džiovinti skalbinius, įvertino atsakovo atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 14 d. pranešime Nr. 24-4670 išdėstytus teiginius apie minkštojo inventoriaus dezinfekavimo tvarką, galimybę pasinaudoti skalbykla. Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, patvirtino Vilniaus departamento patikrinimo aktuose esantys duomenys. Teismas priėjo išvadą, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra tinkamas naudoti. Teismas pareiškėjo teiginius apie netinkamą minkštojo inventoriaus būklę, kreipimąsi į Lukiškių TI-K dėl netinkamo minkštojo inventoriaus pakeitimo laikė abstrakčiais ir nepagrįstais įrodymais.

11. Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius apie sanitarinių mazgų įrengimą, pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės 1,5 m pertvara, uždengimas užuolaida ir galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nesudarymas neužtikrina Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų įvykdymo. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas 281 parą neatitiko teisės aktų reikalavimų, o 20 parų atitiko reikalavimus, nes pareiškėjas kamerose buvo vienas.

12. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, atsižvelgė į jo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu diagnozuota pilvo išvarža, peties trauma, tačiau depresija ar kitokie panašaus pobūdžio susirgimai nebuvo nustatyti. Taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, lemtus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad 52 paras, kai pareiškėjui teko minimalus gyvenamasis plotas, mažesnis nei 3 kv. m, įvertinus kitus nustatytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus (281 parą neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje), yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laikė, kad nurodyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumus ir dvasines kančias. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Atsižvelgdamas į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į kitus nurodytus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bei į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė pareiškėjui priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K priteisti 3,78 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti, nes Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, be to, įrodymai į bylą buvo pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo P. V. skundą atmesti.

15. Atsakovas teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais (neatsižvelgta į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus). Be to, atsakovo vertinimu, teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, byloje nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ir kt., pareiškėjas jokių neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų nepateikė.

16. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti Lukiškių TI-K 3,78 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti ir atkreipia dėmesį į proceso šalies, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Paaiškina, kad teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą, kurią rengiant jis realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma, todėl jis realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo (0,06 Eur už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą).

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

18. Kalėjimų departamentas pritaria apeliacinio skundo argumentams ir pakartotinai nurodo, jog tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d., atlyginimo priteisimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Apeliacinis skundas grindžiamas tik abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais apie tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų bei kad Lukiškių TI-K patyrė realias bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios turi būti atlygintos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio bei dėl pagrindo Lukiškių TI-K priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų atlyginimą.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

23. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė šiuos atsakovo (jo atstovo Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus: pareiškėjui 52 paras teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m), 281 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ir pripažino, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Apeliaciniame skunde atsakovas, atkreipęs dėmesį į su kalinimu susijusius paprastai suimtųjų (nuteistųjų) patiriamus neigiamus išgyvenimus, tvirtina, kad šiuo atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nors teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo teiginiu, kurį pakartoja ir Kalėjimų departamentas, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintus bausmių vykdymo principus, inter alia (liet. įskaitant, be kita ko) teisėtumo principą, reiškiantį, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai (5 str. 2 d.), ir kad nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga; bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis; įstatymų nustatytus reikalavimus pažeidę pareigūnai atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (5 str. 3 d.), bei humanizmo principą, nurodantį, jog, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (7 str. 1 d.). Taigi, ne bet kokios laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygos yra teisėtos, o tik tokios, kurios atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra suderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje bei Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu draudimu žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

25. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė teisės aktus ir jų nuostatas, kuriais vadovavosi nagrinėdamas kilusį ginčą (tarp jų – Konvencijos 3 str., Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., Higienos norma HN 134:2015), ir juos aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, kad tam tikri pirmosios instancijos teismo minėti teisės aktai ar jų redakcijos nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui, kad pirmosios instancijos teismas juos netinkamai aiškino ar taikė. Atsakovas konkrečiai neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių (nustatytų pagal paties atsakovo (jo atstovo) pateiktus duomenis), nepateikia juos paneigiančių duomenų.

26. Kita vertus, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentų esmę, nelaikytina, kad konkrečių pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų teisingumo patikrinimas šiuo atveju peržengs apeliacinio skundo ribas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje įtvirtinta minimali ploto norma (3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui) buvo pažeista 40 parų, o 3 kv. m ploto norma (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m), kurią pažeidus kyla Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, – 28 paras, o ne 52 paras, kaip buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas tomis dienomis, kai jis buvo kalinamas vienas, kadangi jis galėjo būti matomas Lukiškių TI-K darbuotojų (atliekant patikrinimus ir kt.), tačiau, vadovaujantis minėtu non reformatio in peius principu, vertinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo adekvatumą nustatytam jo teisių pažeidimui, į pastarąją aplinkybę nebus atsižvelgiama. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo argumentas, kad byloje nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo – yra atmestinas.

27. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 40 parų nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma, 281 parą neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, bendrai ginčo laikotarpiu netinkamos kalinimo sąlygos (mažesnis nei 3 kv. m gyvenamasis plotas (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą) bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas) 28 paras neatitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.)

28. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio vertinimui, o pirmosios instancijos teismas apskaičiuotos neturtinės žalos atlyginimo sumos nepagrindė objektyviais kriterijais (inter alia neatsižvelgė į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus). Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byloje yra išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, jį pateikė pats atsakovas (b. l. 32–46). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, ištyrė jo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis ir priėjo išvadą, kad byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, lemtus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, atsižvelgė į kitus jam nepagrįstai sukeltus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (ginčo laikotarpiu buvusius minimalios mėnesinės algos, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, vidutinės socialinio draudimo senatvės pensijos, valstybės remiamų pajamų ir bazinės socialinės išmokos dydžius), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, kurie ir yra bendrieji teisės principai. Todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

29. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (40 parų nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma, 281 parą neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; vertinant bendrai, ginčo laikotarpiu kalinimo sąlygos 28 paras pažeidė Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjo teises), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1861-662/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3246-858/2017, 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-624/2017).

Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas iki 1 000 Eur.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K priteisti 3,78 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti, kadangi įrodymai į bylą buvo pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui P. V. (P. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius