Legislator Case Law & Legislation
ccd9ec08-0fcd-41c7-8f95-7a25cf852e35 AI generated

ccd9ec08-0fcd-41c7-8f95-7a25cf852e35 · Vilniaus apygardos teismas

Case Number ccd9ec08-0fcd-41c7-8f95-7a25cf852e35
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-101-885/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39505-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1; (S) 2.4.6.1 VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArÅ«no Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), AuÅ¡ros Bielskės, Nijolės Žimkienės, sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei, dalyvaujant prokurorui Linui Gružui (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“), nuteistajam P. M., jo gynėjui advokatui Džigintui Žebeliui, nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymÄ M.

Legislator headnote

AI generated

ccd9ec08-0fcd-41c7-8f95-7a25cf852e35 · Vilniaus apygardos teismas: Tai reiÅ¡kia, kad eismo įvykių ekspertas tiksliai negalėjo pasakyti, kaip įvyko pats eismo įvykis (susidÅ«rus dviračiui ir nukentėjusiajam ar bėgančiam berniukui atsitrenkus į važiuojančio dviračio Å¡onÄ ). Eismo įvykių eksperto paaiÅ¡kinimai yra tik bendro pobÅ«džio, grindžiami tik jo ekspertinės veiklos praktika panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose, o ne tiksliais Å¡ios baudžiamosios bylos duomenimis. Eksperto paaiÅ¡kinimas yra tik prielaidų, spėlionių pobÅ«džio.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-101-885/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39505-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1; (S) 2.4.6.1 VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArÅ«no Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), AuÅ¡ros Bielskės, Nijolės Žimkienės, sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei, dalyvaujant prokurorui Linui Gružui (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“), nuteistajam P. M., jo gynėjui advokatui Džigintui Žebeliui, nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymÄ M.

G., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, laisvės apribojimo bausme 1 metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, P. M. įpareigotas iÅ¡dirbti 50 valandų per 5 mėnesius sveikatos priežiÅ«ros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžiÄ nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuoraÅ¡o gavimo Å¡iÄ bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Nukentėjusiojo D. G. atstovo pagal įstatymÄ A. G. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies ir priteista nukentėjusiajam D. G., atstovaujamam A. G., 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Bylos esmė 1. P. M. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatÄ dėl neatsargumo, o bÅ«tent: jis 2019 m. rugsėjo 13 d., apie 18.29 val., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį dviratį „Cube“ ir važiuodamas Vilniuje, A.

J. gatvės deÅ¡iniuoju Å¡aligatviu, kryptimi nuo KaÅ¡tonų gatvės pusės link Gedimino prospekto, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Žin., 2003, Nr. 7-263; 2008, Nr. 88-3530) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 57 punkto (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo Nr. 1077 redakcija) reikalavimus, numatančius, kad važiuodamas Å¡aligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti keliÄ pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiÄ jį leidžiama važiuoti paliekant tokį tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad eismas bÅ«tų saugus, ir 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sÄ lygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, t. y. buvo neatsargus, pasirinkdamas saugų važiavimo greitį, užtikrinantį galimybę esant bÅ«tinybei sustabdyti vairuojamÄ dviratį iki iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, neatsižvelgė į Å¡aligatviu vykstantį intensyvų pėsčiųjų judėjimÄ , ties (duomenys neskelbtini), iÅ¡ anksto pastebėjęs Å¡aligatviu judantį pėsčiÄ jį D.

G., gimusį (duomenys neskelbtini), kuriam privalėjo duoti keliÄ , laiku nesustabdė vairuojamo dviračio iki pėsčiojo ar palikdamas saugų tarpÄ iÅ¡ Å¡ono jo neapvažiavo, dėl ko susidÅ«rė su pėsčiuoju D. G., kuriam dėl patirtų sužalojimų (minkÅ¡tųjų audinių patinimas deÅ¡inėje čiurnoje su blauzdikaulio ir Å¡eivikaulio apatinio trečdalio lūžiais) buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – jį iÅ¡teisinti. 2.1.

Skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų visetÄ , pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų prieÅ¡taravimus vieni kitiems, vieniems įrodymams suteikdamas didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę (liudytojo R. L. parodymams) negu kitiems (apelianto parodymams), kaltinimÄ pagrindžiančius įrodymus traktavo kaip pakankamus, kai jų pakankamumas kelia pagrįstų abejonių. 2.2.

Apelianto teigimu, liudytojo R. L. parodymų esmė yra ta, kad berniukÄ apeliantas kliudė dviračio priekine dalimi iÅ¡ priekio bei jį partrenkė. Tačiau atkreipia dėmesį, kad liudytojo parodymai, kuriais teismas pirmiausia ir grindžia apelianto kaltę, prieÅ¡tarauja jo, kaip tiesiogiai įvykyje dalyvavusio žmogaus, parodymams, kurie taip pat yra nuoseklÅ«s. Apelianto parodymų esmė yra ta, kad berniukas nebuvo partrenktas, o pats, bėgdamas nusisukęs ir žiÅ«rėdamas atgal per deÅ¡inį petį, atsitrenkė į apelianto vairuojamo dviračio kairės pusės Å¡onÄ , dėl ko ir patyrė kÅ«no sužalojimus.

Liudytojo R. L. parodymai kelia abejonių savo pagrįstumu, nes prieštarauja tarpusavyje bei kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Pirma, liudytojas R. L. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymuose neminėjo jokių įvykio aplinkybėms reikšmingų suolų. Jis tvirtino, jog po smūgio dviratininkas pavažiavo dar 2 metrus ir, apžergęs dviratį, sustojo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. L. jau teigė, jog prie pat susidūrimo vietos buvo sustatyti suolai, kuriuos po susidūrimo dviratininkas užkabino ir į juos atsirėmė.

Antra, liudytojas R. L. savo apklausų metu įvardijo skirtingÄ eismo įvykio vietÄ . Ikiteisminio tyrimo metu pirma teigė, jog nuo sankryžos iki susidÅ«rimo su dviratininku spėjo padaryti vos 1-2 žingsnius (teismo posėdyje kalbama apie 3-5 metrus), o tuo tarpu vėliau tvirtino, jog nuo įvykio vietos iki poliklinikos buvo likę vos keli metrai. Realybėje Å¡is atstumas skiriasi apie 50 metrų, tai atsispindi ir eismo įvykio schemoje. Ir nei viena iÅ¡ liudytojo minimų lokacijų neatitinka Å¡ioje eismo įvykio vietoje sudarytoje schemoje nurodytų duomenų.

Trečia, įvykį tiesiogiai matęs liudytojas R. L. yra nukentėjusiojo vaiko įstatyminio atstovo giminaitis, o tai rodo, jog jis yra suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi. Dėl šios ir anksčiau įvardintų priežasčių liudytojo parodymus teismas privalėjo vertinti atsargiai, lygindamas juos su kitais byloje esančiais ir liudytojo parodymus patvirtinančiais duomenimis, tačiau tokių duomenų nėra arba jų nepakanka. 2.3. Pasak apelianto, liudytojo R. L. parodymų nepatvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J.

M.-Č. ir eismo įvykių specialisto-eksperto H. V. paaiÅ¡kinimai. Ekspertė paaiÅ¡kino, kad minkÅ¡tųjų audinių patinimas ir kaulo lūžis bÅ«na tik dėl smÅ«gio. Ar smÅ«gis gaunamas, kai žmogus gauna smÅ«gį tiesiogiai į tÄ kojÄ , ar jis pats į kažkÄ atsitrenkia, bet kokiu atveju tai yra trauminis-smÅ«ginis poveikis į Å¡iÄ vietÄ . Trauminis-smÅ«ginis poveikis yra poveikis į tam tikrÄ kÅ«no sritį, dėl kurio įvyksta tam tikri sužalojimai. Tai gali bÅ«ti ir griuvimas iÅ¡ aukÅ¡tai, ir griuvimas iÅ¡ savo aukščio, ir susidÅ«rimas, sutrenkimas pačiam žmogui.

Tad iÅ¡ paaiÅ¡kinimų matyti, jog patvirtinama galimybė, kad nukentėjęs pėsčiasis sužalojimus patyrė dėl savo paties veiksmų, lėmusių atsitrenkimÄ Ä¯ pravažiuojantį dviratį. Tai atitinka apelianto duotus parodymus, jog pėsčiasis bėgdamas atsitrenkė į apelianto pravažiuojantį dviratį ir, kad dviračio kairės pusės pedalo smÅ«giu buvo sužalota jo koja. Ekspertas nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kad bÅ«tų galima patvirtinti liudytojo įvardijamÄ susidÅ«rimo mechanizmÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad eismo įvykių ekspertas tiksliai negalėjo pasakyti, kaip įvyko pats eismo įvykis (susidÅ«rus dviračiui ir nukentėjusiajam ar bėgančiam berniukui atsitrenkus į važiuojančio dviračio Å¡onÄ ). Eismo įvykių eksperto paaiÅ¡kinimai yra tik bendro pobÅ«džio, grindžiami tik jo ekspertinės veiklos praktika panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose, o ne tiksliais Å¡ios baudžiamosios bylos duomenimis. Eksperto paaiÅ¡kinimas yra tik prielaidų, spėlionių pobÅ«džio.

Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta ir eismo įvykio ekspertizė, nes tam byloje nebuvo pakankamai objektyvių duomenų. 2.4. Apelianto teigimu, nėra jokių kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių liudytojo R. L. parodymus. Nėra kitų apklaustų įvykį galimai mačiusių liudytojų, nors tokių tikrai galėjo bÅ«ti, žinant, jog tÄ dienÄ vyko Tautų Å¡ventė ir buvo intensyvus pėsčiųjų judėjimas. Nėra ir įvykio vietos filmuoto vaizdo įraÅ¡o, kuriame bÅ«tų aiÅ¡kiai užfiksuotas įvykis. 2.5.

Apelianto manymu, baudžiamojoje byloje iÅ¡tirti ir įvertinti teismo įrodymai nėra pakankami grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad apeliantas dviračiu važiavo Å¡aligatviu, kad įvyko pėsčiojo berniuko kontaktas su jo pravažiuojančiu dviračiu (eismo įvykis), dėl kurio nukentėjusysis patyrė kÅ«no sužalojimus, dar nereiÅ¡kia, kad eismo įvykis įvyko bÅ«tent dėl apelianto neteisėtų veiksmų ir kaltės. Nei vienas iÅ¡ teisme apklaustų skirtingų sričių specialistų (teismo medicinos ekspertė ir eismo įvykių ekspertas) negalėjo tiksliai pasakyti, kokio konkretaus eismo įvykio mechanizmo eigoje galėjo atsirasti nurodyti sužalojimai, nes byloje nepakanka duomenų tokiems atsakymams pateikti.

O kaip tik nuo eismo įvykio mechanizmo ir priklauso apelianto baudžiamosios atsakomybės ribos pagal inkriminuojamÄ Baudžiamojo kodekso straipsnį. 2.6. Apeliantas nurodo, kad jis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius, tarpusavyje neprieÅ¡taraujančius parodymus. Jis, važiuodamas deÅ¡ine kairio A. J. g. Å¡aligatvio puse pėsčiojo judėjimui artimu greičiu ir palikęs 1-2 m tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, pavojaus pėstiesiems nekėlė. IÅ¡ kaire Å¡aligatvio puse prieÅ¡inga kryptimi ėjusių žmonių srauto skersai Å¡aligatviui iÅ¡bėgo galvÄ per deÅ¡inį petį pasukęs ir į priekį nežiÅ«rintis berniukas.

Kadangi berniukas bėgo į apelianto Å¡onÄ ir į regėjimo laukÄ iÅ¡ anksto nepateko, apeliantas jį pamatė tarp jų likus maždaug 1 metrui. Dėl suminio jų judėjimo greičio, vos po akimirkos berniukas priekine kÅ«no dalimi trenkėsi į jo vairuojamo dviračio kairę pusę, t.y. tarp priekinio rato Å¡akės ir kairės apelianto kojos. Jo atsitrenkimas į apelianto vairuojamo dviračio kairę pusę buvo nestiprus, minkÅ¡tas (greičiausiai dėl to, kad atsitrenkė į apelianto kojÄ ).

Atsitrenkęs į dviratį berniukas nugriuvo ant Å¡aligatvio. Apeliantas nenugriuvo nuo dviračio ir nuvažiavęs porÄ metrų sustojo pažiÅ«rėti, kas įvyko. IÅ¡vengti apelianto vairuojamo dviračio ir nukentėjusiojo berniuko susidÅ«rimo (kontakto) nebuvo įmanoma, nes vaiko iÅ¡bėgimas skersai Å¡aligatviui į apelianto Å¡onÄ buvo nenuspėjamas, netikėtas, staigus. 2.7. Apelianto teigimu, teismas argumentuodamas ir priimdamas kaltinamÄ jį nuosprendį neatsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetÄ , nevienodai vertino liudytojo ir jo, kaip kaltinamojo, parodymus, neįvertino paties nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų ir dėl to neteisingai konstatavo, kad bÅ«tent jo veiksmai buvo bÅ«tinoji eismo įvykio kilimo sÄ lyga ir kilusių padarinių priežastis. 2.8.

Pasak apelianto, teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, KET 57 punkte dviračio vairuotojams numatomas pareigas (duoti keliÄ pėstiesiems, jiems netrukdyti ar nekelti pavojaus) vertino kaip bÅ«tinybę gebėti iÅ¡vengti bet kokius neprognozuojamo eismo dalyvio veiksmus. Tokia Å¡io KET punkto interpretacija neatitinka protingumo kriterijaus, žmogiÅ¡kų galimybių, realiomis aplinkybėmis vykstančio eismo sÄ lygų bei prieÅ¡tarauja kitiems KET punktams (4, 9, 36, 127). Å iuo atveju nukentėjusysis, neatsižvelgdamas į eismo sÄ lygas, jog Å¡aligatviu judėjo ir kiti eismo dalyviai, iÅ¡ deÅ¡inės Å¡aligatvio pusės iÅ¡bėgo į kairę, galvÄ buvo nusukęs per deÅ¡inį petį ir savo judėjimo kryptimi nežiÅ«rėjo, dėl to buvo neatsargus, sudarė kliÅ«tį kito eismo dalyvio, t. y. apelianto, vairuojamo dviračio judėjimui ir atsitrenkė į dviračio Å¡onÄ .

BÅ«tent Å¡ie nukentėjusiojo veiksmai buvo bÅ«tinoji eismo įvykio sÄ lyga ir kilusių padarinių priežastis. Jeigu analogiÅ¡koje situacijoje nukentėjusysis bÅ«tų laikęsis minėtų taisyklių, nebÅ«tų buvę sudarytos sÄ lygos nagrinėjamam eismo įvykiui kilti ir nukentėjusysis nebÅ«tų patyręs bylos medžiagoje įvardintų padarinių. Taip pat tokiu atveju iÅ¡ jo, kaip dviračio vairuotojo, nebÅ«tų reikalaujama iÅ¡vengti kliÅ«ties, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių (tai, kad kliÅ«tis artėjo iÅ¡ Å¡ono, iÅ¡ anksto nepateko į regėjimo laukÄ ir dėl to buvo visiÅ¡kai netikėta, kad nukentėjusysis bėgo ir greitai įveikė iÅ¡ Å¡ono paliktÄ saugų tarpÄ ) iÅ¡vengti jam nebuvo teorinių galimybių. 2.9.

Apelianto nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, neteisingai įvertino nukentėjusiojo asmenines savybes. Bet koks pėsčiasis turėtų ir privalėtų numatyti tai, jog tokie neatsargÅ«s veiksmai (bėgimas skersai Å¡aligatviui, staigus iÅ¡bėgimas iÅ¡ deÅ¡inės Å¡aligatvio pusės į kairę, kuria ėjo prieÅ¡inga kryptimi judančių žmonių srautas, bėgimas nusisukus, t.y. nežiÅ«rint savo judėjimo kryptimi, neprognozuojamumas) gali kelti pavojų jo paties bei aplinkinių saugumui ir lemti minėtus padarinius.

Tinkamas savo veiksmų įvertinimas yra ypač svarbus, kai šaligatviu abiem kryptimis vyksta gana intensyvus pėsčiųjų eismas, toks kaip aptariamo įvykio metu. Jeigu dėl savo amžiaus, fizinių ar asmeninių savybių jis to padaryti negalėjo, tai užtikrinti buvo jį lydėjusio asmens, t. y. nukentėjusiojo dėdės, pareiga. 2.10. Apeliantas nurodo, kad KET 127 punkte numatoma pareiga vairuotojui pasirinkti tokį judėjimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę „iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“.

Å iomis aplinkybėmis, kai Å¡aligatviu ėjo nemažai kitų pėsčiųjų, kai nukentėjusysis beveik statmenai iÅ¡bėgo į kairę Å¡aligatvio pusę ir kai tai darė nežiÅ«rėdamas savo judėjimo kryptimi, t. y. neatsižvelgdamas į aplinkinius ir neprognozuodamas savo veiksmų padarinių, tai nebuvo iÅ¡ anksto numatyta kliÅ«tis. Tokiomis aplinkybėmis bet kuris KET numatytÄ tvarkÄ pažeidžiantis asmuo gali tapti iÅ¡ anksto nenumatyta kliÅ«timi. Dviračiu judėdamas Å¡aligatviu ir žiÅ«rėdamas tiesiai prieÅ¡ais save iÅ¡ anksto nukentėjusiojo D.

G. kaip atskiro individo neiÅ¡skyrė, nes jis buvo kaire Å¡aligatvio puse judėjusių žmonių sraute ir jo eismui netrukdė. Važiuodamas iÅ¡ Å¡ono buvo palikęs įprastomis aplinkybėmis saugų (1-2 m) tarpÄ nuo prieÅ¡inga kryptimi judėjusių žmonių. Pastebėjęs už 1 metro atstumo iÅ¡ Å¡ono tiesiai į jį bėgantį D. G., iki įvykstant susidÅ«rimui sustabdyti judantį dviratį dėl netikėtumo faktoriaus ir riboto žmogaus reakcijos greičio teorinių galimybių neturėjo.

Visa tai truko tik akimirkÄ ir virÅ¡ijo žmogiÅ¡kÄ sias galimybes sureaguoti į nenumatytÄ kliÅ«tį. Pėsčiojo veiksmų svarbÄ , kylant eismo įvykiui, bei žmogaus reakcijos greitį, siekiant jų iÅ¡vengti, akcentavo ir eismo įvykių ekspertas H. V.. Teismas, neatsižvelgdamas į Å¡ias faktines aplinkybes, klaidingai vertino kliÅ«tį kaip iÅ¡ anksto pastebėtÄ . Ir bÅ«tent pėsčiojo veiksmai (tai, kad D. G. į jo vairuojamÄ dviratį artėjo iÅ¡ Å¡ono), ir lėmė, jog kliÅ«ties iÅ¡ anksto nepastebėjo ir nespėjo imtis jokių apsaugos priemonių. 2.11.

Å iuose punktuose (KET 4, 9, 36, 57, 127) keliami reikalavimai apibrėžia pėsčiojo ir dviratininko santykį eismui vykstant Å¡aligatvyje. Tiek pėsčiasis, tiek dviratininkas turi teisę judėti Å¡aligatviu, tačiau abu privalo laikytis tam tikrų pareigų. Reikalavimas dviračio vairuotojui duoti keliÄ pėstiesiems turėtų bÅ«ti vertinamas kaip bendro pobÅ«džio tvarkÄ Å¡aligatvyje reguliuojanti priemonė. Jis turėtų bÅ«ti taikomas įprastomis aplinkybėmis, kai abu eismo dalyviai judėdami Å¡aligatviu laikosi kitų jiems keliamų reikalavimų, t. y. laikosi visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelia pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams ir nesudaro kliūčių jų eismui.

Tačiau, pasak apelianto, Å¡is reikalavimas, prieÅ¡ingai nei jis yra interpretuojamas teismo priimtame nuosprendyje, neturėtų iÅ¡kelti nei vieno iÅ¡ eismo dalyvių, Å¡iuo atveju pėsčiojo, virÅ¡ racionalaus taisyklių visumos vertinimo bei realiai vykstančio eismo sÄ lygų. Paprasčiausiai yra nerealu reikalauti iÅ¡ dviratininko gebėti iÅ¡vengti bet kokių neapdairiai besielgiančio pėsčiojo veiksmų, nes tai prieÅ¡tarautų jo teisei ir, tam tikromis aplinkybėmis (tame tarpe – ir Å¡io eismo įvykio aplinkybėmis), pareigai važiuoti Å¡aligatviu.

Dviratininkas negali likti kaltas dėl eismo įvykio net kai jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių atsargumo priemonių. Å iuo atveju, kai Å¡aligatvio plotis buvo apie 8 m, apeliantas, važiuodamas dviračiu, iÅ¡ Å¡ono paliko jo judėjimo greitį (5-6 km/h) atitinkantį, saugų ir pakankamÄ 1-2 m tarpÄ nuo artimiausių pėsčiųjų, tokiu bÅ«du įprastomis aplinkybėmis užtikrindamas saugų visų Å¡aligatviu judėjusių eismo dalyvių eismÄ . Tačiau tai, kad nukentėjusysis dėl anksčiau minėtų savo veiksmų įbėgo į jo dviračio Å¡onÄ , nebuvo įprastos, KET reglamentuojamos aplinkybės, kurių numatyti ir iÅ¡vengti dėl jų kylančių padarinių apeliantui buvo neįmanoma. 2.12.

Apeliantas dėl pripažintos jo neatsargios kaltės formos skunde pripažino, kad jis, kaip dviratininkas, privalo žinoti ir laikytis KET nustatytų reikalavimų dviračių vairuotojams, tačiau, pasak apelianto, teismo išvada, jog šiomis aplinkybėmis būtent jo veiksmai buvo neteisėti ir lėmė šį eismo įvykį bei iš jo kylančius padarinius, nėra pakankamai pagrįsta ir kyla iš neteisingai išnagrinėtos byloje sukauptų įrodymų visumos. Todėl toks apkaltinamasis nuosprendis negali būti teisėtas ir pagrįstas.

3. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymÄ prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmetamas 4. Nuteistojo P. M. apeliaciniame skunde nesutinkama su jo nuteisimu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, teigiama, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu neatsargiai nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo D.

G. sveikatÄ , tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryÅ¡io, nenustatytas eismo įvykio mechanizmas, teigiama, kad jo ir pėsčiojo susidÅ«rimÄ , kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pastarojo sveikata, sÄ lygojo paties nukentėjusiojo padarytas KET pažeidimas. Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotus praÅ¡ymus bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde.

5. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant P. M. kaltės klausimÄ dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , padaryta nebuvo. Teismas nuosprendį grindė teisme iÅ¡tirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniuose skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo iÅ¡vadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , nelaikytina pagrindu naikinti apkaltinamÄ jį nuosprendį P. M. atžvilgiu ir padaryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė iÅ¡vadas, kad nuteistasis pažeidė KET reikalavimus, yra pakankamai iÅ¡samÅ«s ir įtikinami, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti.

6. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 13 d., apie 18.29 val., Vilniuje, A. J. g. deÅ¡iniuoju Å¡aligatviu nuo KaÅ¡tonų g. link Gedimino pr. dviračiu važiavęs P. M. ir Å¡aligatviu judėjęs pėsčiasis D. G. ties (duomenys neskelbtini) susidÅ«rė, dėl ko D. G. patyrė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymÄ â€“ minkÅ¡tųjų audinių patinimÄ deÅ¡inėje čiurnoje su blauzdikaulio ir Å¡eivikaulio apatinio trečdalio lūžiais. Ginčas kyla dėl to, kuris iÅ¡ susidÅ«rime dalyvavusių asmenų pažeidė KET ir kuris pažeidimas priežastiniu ryÅ¡iu yra susijęs su D. G. nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

7. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog, pasisakant dėl P. M. kaltės, pažeidus KET 57 ir 127 punktų reikalavimus, pirmiausia remiamasi paties P. M. parodymais, iÅ¡ kurių matyti, kad jis neneigia, jog pats susidÅ«rimas tarp jo vairuojamo dviračio ir nukentėjusiojo įvyko, kad nukentėjusysis patyrė nustatytus sužalojimus. Tačiau neigia, kad atliko neteisėtus veiksmus ir teigia nesantis kaltas dėl kilusių padarinių, mano, kad Å¡ioje situacijoje kaltas neatsargus vaiko arba jį prižiÅ«rėjusio suaugusiojo elgesys, o jis pats elgėsi pagal KET (1 t., b. l. 82-84, 170).

Pirmos instancijos teismas taip pat rėmėsi liudytojo R. L. parodymais, kuris nurodė, kad įvykio dienÄ jis su sÅ«nėnu apie 18 val. atvyko į miesto centrÄ , apsilankyti pas gydytojÄ , todėl pastatę automobilį prie Pramogų banko, kirtę Gedimino pr. (kuriame vyko Tautų mugė bei eismas buvo apribotas), perėję su nukentėjusiuoju mažamečiu A. J. gatvę pėsčiųjų perėja, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) pasuko link Centro poliklinikos ir nuėjus iki 5 metrų atstumÄ nuo sankryžos, įvyko dviratininko ir nukentėjusiojo susidÅ«rimas.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas patikslino patį susidÅ«rimo mechanizmÄ , t. y. kad iÅ¡ pradžių buvo kliudyta vaiko kairė koja, o jam pasisukus gavo pagrindinį smÅ«gį į deÅ¡inę kojÄ , maždaug toje vietoje, kur ir buvo nustatytas kaulų lūžis, kur buvo dviračio pedalas, taip pat patikslino, kad susidÅ«rimas įvyko maždaug ties kavinės viduriu, už susidÅ«rimo vietos buvo sustatyti suolai, o apie juos ikiteisminio tyrimo metu gali bÅ«ti, kad nenurodė, kadangi akcentavo tai, jog įvykis įvyko tikrai ne ties poliklinika, nes tiek nutolti nuo sankryžos nespėjo (1 t., b. l. 87-88).

8. Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad liudytojo R. L. parodymai tarpusavyje yra prieÅ¡taringi, jis duoda Å¡iek tiek kitokius parodymus teisme nei jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu (pvz., eismo įvykis įvyko Å¡alia prie kavinės pastatytų suolų, ikiteisminio tyrimo metu jis neminėjo, kad buvo trenktasi į suolus). Taip pat liudytojo R. L. parodymai Å¡iek tiek skiriasi nuo eismo įvykio schemos, kurioje numatyta, kad berniuko atsitrenkimas į dviratį įvyko 30 metrų nuo Gedimino pr. – A. J. g. sankryžos, kai liudytojo teigimu, perėjus sankryÅ¾Ä (2-3 metrus), pasisukus į deÅ¡inę, paėjus 2-3 metrus įvyko eismo įvykis.

Anot apelianto, tai parodymai, kurie neatitinka eismo įvykio schemoje nurodytos situacijos, lokalizacijos ir atstumų. Pažymėtina, kad vien tos aplinkybės, kad liudytojo R. L., tiesiogiai mačiusio įvykį, parodymai Å¡iek tiek skiriasi nuo eismo įvykio schemoje nurodytos situacijos nagrinėjamu atveju teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingos aplinkybės ir jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia, kad liudytojo R. L. parodymai yra nenuoseklÅ«s ir, kad jais baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis.

Vien tai, kad liudytojas R. L. yra nukentėjusiojo D. G. giminaitis, nereiÅ¡kia, kad jo parodymai turi bÅ«ti savaime atmesti. Pažymėtina, kad liudytojas R. L. parodymus davė prisiekęs dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , tai rodo jo patikimumÄ , nėra jokių duomenų, kad Å¡is liudytojas duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti P. M., jo aiÅ¡kinimai buvo nuoseklÅ«s, logiÅ¡ki ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti Å¡io liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi bÅ«ti pagrįsta iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Proceso dalyviai gali tik siÅ«lyti, kaip turėtų bÅ«ti vertinami vieni ar kiti duomenys, tačiau proceso dalyvių tokių pasiÅ«lymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Teismui nėra privaloma proceso dalyvių pozicija dėl duomenų vertinimo, jei teismo įsitikinimas, vadovaujantis bylos duomenų visuma, yra kitoks.

9. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, jog nagrinėjamu atveju, vertinant liudytojo R. L. parodymus, teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingos aplinkybės, kuria konkrečiai dviračio priekine dalimi, viduriu (pedalu ar rėmu tarp priekinės Å¡akės ir pedalo) kliudyta nukentėjusiojo deÅ¡inė koja, ar nukentėjusysis pirmiau buvo kliudytas priekine padanga, o vėliau pasisukęs gavo smÅ«gį į deÅ¡inę kojÄ dviračio priekine dalimi, ar iÅ¡ karto gavo smÅ«gį į deÅ¡inę kojÄ , ar tai buvo statmenas ar Å¡oninis nukentėjusiojo ir apelianto vairuojamo dviračio susidÅ«rimas, ar susidÅ«rimas įvyko (duomenys neskelbtini) ties pastato (kavinės) viduriu, priekiu ar jo pabaigoje, 2-3 metrai nuo sankryžos ar toliau, 25-30 m ar 50 m iki poliklinikos durų, ar už susidÅ«rimo vietos (ties ja) stovėjo suolai, ar ne, ar apeliantas sustojo iÅ¡ karto po susidÅ«rimo, ar toliau pavažiavęs. Nagrinėjamu atveju teisiÅ¡kai reikÅ¡minga aplinkybė, kuris – apeliantas ar nukentėjusysis – padarė KET reikalavimų pažeidimus, lėmusius apelianto vairuoto dviračio ir nukentėjusiojo susidÅ«rimÄ Å¡aligatvyje.

10. Nuteistasis neigia pažeidęs KET reikalavimus. Tikina, kad jis važiavo deÅ¡ine Å¡aligatvio puse, pasirinkęs saugų važiavimo greitį (5-6 km/h), palikęs saugų atstumÄ iÅ¡ Å¡ono einančių pėsčiųjų, teigia, kad nėra nustatytas susidÅ«rimo mechanizmas, o bylÄ iÅ¡nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepaÅ¡alino abejonių dėl apelianto kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais.

11. Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė J. M.-Č. patvirtino, kad neatmesta galimybė, jog būtent susidūrimo metu įvyko lūžis; ar žmogus griuvo ir įvyko lūžis, ar lūžis ir po to žmogus griuvo, vis tiek tai yra eismo įvykis, nes žmogus ne pats ėjo ir nugriuvo (1 t., b. l. 141). Apklaustas eismo įvykių specialistas-ekspertas H. V. nors ir nurodė, kad šiuo atveju susidūrimo mechanizmo elementų yra nedaug, tokio kaip mechanizmo iš tokių duomenų nėra, tačiau ekspertas nurodė, kad šiuo atveju veiksmas vyko ant šaligatvio, kur yra pėstieji, kurie nėra netikėti, nes jie turi pirmumo teisę.

Dviratininkui, važiuojant 5 km/h greičiu, sustabdyti dviratį reakcijos laikas yra minimalus ir stabdymo atstumas yra minimalus. Tai yra momentinis sustojimas. Tam, kad vaikas atsitrenktų ir susilaužytų kojÄ , dviratis vis tiek turi į jį smÅ«giuoti, į kÅ«nÄ . Tokios aplinkybės, kaip atstumas, kiek jis nubėga, koks tas laikas, kur buvo dviratininkas, kur buvo berniukas, kai jis iÅ¡bėgo, bylos esmės nekeičia. Dviratininkas pagal KET privalo važiuoti tokiu greičiu ir nekelti pavojaus kitiems, kad jis galėtų sustoti visada.

Dviratininkas iÅ¡ esmės gali važiuoti Å¡aligatviu, bet jis turi nekelti grėsmės pėstiesiems. O pėstieji ar Å¡aligatviu vaikÅ¡to, ar bėga, tai jų zona, tai nėra dviračių eismo juosta. Eismo įvykio sÄ lyga Å¡ioje situacijoje aiÅ¡ki. Pėsčiasis nebÅ«tinai turi eiti ramiai Å¡aligatviu. Kitaip bÅ«tų, jei jis mato dviratininkÄ ir į jį bėga. Techniniu požiÅ«riu, važiuojant Å¡aligatviu, nekeliant grėsmės pėstiesiems, eismo įvykis neįvyksta. Nebent kažkas tyčia į tave bėga, į tave atsitrenkia.

Jeigu važiuojama šaligatviu, pėstieji nėra netikėti eismo dalyviai, jie turi pirmumo teisę (1 t., b. l. 177-178).

12. Nuteistasis P. M. skunde nurodo, kad neatsižvelgta į paties nukentėjusiojo (mažamečio berniuko) veiksmų svarbÄ , kylant eismo įvykiui bei kad buvo neteisingai nustatyta bÅ«tinoji eismo įvykio kilimo sÄ lyga. Pažymi, kad nukentėjusysis nesilaikė KET 36 punkto reikalavimo, nes jis iÅ¡ deÅ¡ine Å¡aligatvio puse ėjusio žmonių srauto staiga iÅ¡bėgo į kairę pusę, galvÄ buvo nusukęs per deÅ¡inį petį, nežiÅ«rėjo kur bėgo, savo judėjimo krypties bei greičio kitų eismo dalyvių atžvilgiu neprognozavo, dėl to buvo neatsargus, sudarė kliÅ«tį apelianto vairuojamam dviračiui ir atsitrenkė į dviračio kairį Å¡onÄ .

Anot apelianto, bÅ«tent Å¡ie nukentėjusiojo veiksmai buvo bÅ«tinoji įvykio sÄ lyga ir kilusių padarinių priežastis. Apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų netgi ekspertizei atlikti. Atsakant į Å¡iuos skundo argumentus pažymima, kad, pagal teismų praktikos iÅ¡aiÅ¡kinimus, nors nemažai techninio pobÅ«džio klausimų, reikÅ¡mingų teisiniam priežastinio ryÅ¡io vertinimui, iÅ¡sprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas.

Ekspertai, pateikdami ekspertizės aktus, eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiÅ«riu. Tuo tarpu priežastinis ryÅ¡ys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto iÅ¡vada gali lemti netinkamÄ baudžiamojo įstatymo pritaikymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Ekspertizės akto iÅ¡vados yra techninio pobÅ«džio iÅ¡vados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumÄ ir Å¡ias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Ekspertizės iÅ¡vada teismo turi bÅ«ti vertinama kaip vienas iÅ¡ įrodymų. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra bÅ«tina padarinių kilimo sÄ lyga, taikomas objektyvaus iÅ¡vengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyviÄ galimybę iÅ¡vengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimÄ , ir tai yra iÅ¡skirtinė teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).

13. Nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbÅ«s KET 36 ir 57, 127 punktų reikalavimai. KET 36 punkte numatyta, kad pėstieji privalo eiti Å¡aligatviais arba pėsčiųjų takais deÅ¡ine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. KET 57 punkte numatyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis <...>. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, Å¡aligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti keliÄ pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiÄ jį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad eismas bÅ«tų saugus.

Pagal KET 127 punktÄ vairuotojas privalo važiuoti nevirÅ¡ydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sÄ lygas, ypač vietovės reljefÄ , kelio ir transporto priemonės bÅ«klę ir krovinį, meteorologines sÄ lygas, taip pat eismo intensyvumÄ , kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Kalbant apie KET 36 punktÄ , pažymėtina, kad jis reglamentuoja pėsčiųjų pareigas, tačiau važiuojamojoje kelio dalyje. Å aligatvis – kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 67 punktas). Apylinkės teismas teisingai nurodė, jog Å¡aligatvis yra skirtas pirmiausia pėsčiųjų eismui ir Å¡ie eismo dalyviai Å¡iame kelyje turi pirmenybę (prioritetÄ ) kitų eismo dalyvių (dviračių, paspirtukų vairuotojų, riedutininkų ir kt.) atžvilgiu.

14. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įvykis kilo dėl paties mažamečio nukentėjusiojo veiksmų, nes berniukas bėgo Å¡aligatviu ir atsidÅ«rė kairėje Å¡aligatvio pusėje, t. y. apelianto važiavimo pusėje, nepatvirtintos jokiais objektyviais duomenimis. Pats apeliantas nurodė, kad berniukas jo nematė, nes buvo nusisukęs, žiÅ«rėjo A. J. g. link, taigi tyčia į apeliantÄ nebėgo, į jį tyčia neatsitrenkė. Liudytojo R. L. teigimu, vaikas Å¡aligatviu ėjo Å¡alia jo, žiÅ«rėjo į priekį, įvykus susidÅ«rimui, buvo nutolęs apie 1 metrÄ nuo liudytojo, o jis, pamatęs dviratininkÄ , suÅ¡uko vaikui „atsargiai“, taip pat bandė paimti, patraukti vaikÄ už rankos, tačiau nespėjo (1 t., b. l. 86).

O, kaip nurodė eismo įvykių specialistas-ekspertas H. V., pėstieji Å¡aligatvyje nėra netikėti eismo dalyviai. Be to, tai nepaneigia priežastinio ryÅ¡io tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, nes nustatyta, kad tiesioginė ir pagrindinė padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) atsiradimo priežastis ir sÄ lyga buvo P. M. veiksmai. Tai, kad sužalojimai atsirado nukentėjusiajam nukritus, nepaneigia priežastinio ryÅ¡io tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, nes, ar žmogus griuvo ir įvyko lūžis, ar lūžis įvyko ir po to žmogus griuvo, vis tiek tai yra eismo įvykis (specialistės J.

M.-Č. paaiÅ¡kinimas). Tai, kad P. M. nesilaikė KET 57 punkto reikalavimų ir nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgęs į važiavimo sÄ lygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, iÅ¡ anksto pastebėjęs Å¡aligatviu judantį nukentėjusįjį, nedavė jam kelio, laiku nesustabdė vairuojamo dviračio iki pėsčiojo ar palikdamas saugų tarpÄ iÅ¡ Å¡ono jo neapvažiavo ir dviračiu kliudė nukentėjusįjį D.

G., dėl ko įvyko susidÅ«rimas, ir buvo priežastis, dėl kurios nukentėjusysis susižalojo. Kaip minėta, Å¡aligatvyje pirmenybė vis dėl to yra teikiama pėstiesiems, todėl P. M., važiuodamas dviračiu miesto Å¡aligatviu, kai įvykio metu vyko mugė ir esant intensyviam pėsčiųjų srautui, turėjo bÅ«ti itin dėmesingas, sutelkti ypatingÄ dėmesį bei žinoti, kad bet kada gali pasipainioti pėsčiasis – vaikas ar suaugęs žmogus. Mažametis nukentėjusysis ir jį lydėjęs giminaitis judėjo Å¡aligatviu, miesto Å¡ventės metu, esant nemažam pėsčiųjų eismui, todėl jie negalėjo ir neprivalėjo numatyti, jog toks jų judėjimas Å¡aligatviu gali kelti pavojų ir dviračių eismui tame pačiame Å¡aligatvyje.

Taigi P. M. privalėjo nekelti pavojaus pėstiesiems. Å iuo atveju P. M. nebuvo pakankamai rÅ«pestingas ir atidus, ir nesilaikydamas KET 75 punkte jam keliamų reikalavimų sukėlė pavojų pėstiesiems, dėl to sužalojo D. G.. Anot P. M., pats nukentėjusysis galėjo pažeisti KET reikalavimus, tačiau pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio KET pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, Å¡iuo atveju P. M., nuo pareigos nekelti pavojaus pėstiesiems. Todėl net ir tuo atveju, jeigu bÅ«tų nustatyta, kad Å¡aligatvyje partrenktas nukentėjusysis buvo neatsargus, Å¡i aplinkybė vis vien nepaneigia fakto, kad bÅ«tina sÄ lyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra P. M., kuris važiuodamas dviračiu Å¡aligatviu nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sÄ lygas, kad galėtų sustabdyti dviratį iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties ir taip sukėlė pavojų pėstiesiems, padarytas pažeidimas.

Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko Vilniaus mieste, Å¡aligatvyje, kurioje pėsčiųjų srautas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iÅ¡ eismo dalyvių maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Kaip pats apeliantas nurodė, kad jam judant deÅ¡ine Å¡aligatvio puse, artimu pėsčiojo greičiu, iÅ¡ anksto pastebėjus nukentėjusįjį, vertinant ir likusį 1 metro atstumÄ , jokių veiksmų nesiėmė, stabdžių iki susidÅ«rimo nespaudė (1 t., b. l. 170). FaktÄ , kad P. M. padarė KET pažeidimus ir Å¡ie pažeidimai buvo susijęs priežastiniu ryÅ¡iu su kilusiais padariniais, patvirtina bylos medžiaga.

Eismo įvykio mechanizmas yra dviratininko ir pėsčiojo susidÅ«rimas Å¡aligatvyje. O Å¡aligatviu važiuojantis dviratis, kaip akcentavo ir apylinkės teismas, yra padidinto pavojaus Å¡altinis, todėl bÅ«tent jo vairuotojas turi pareigÄ elgtis itin atsargiai ir numatyti bei gebėti kiek įmanoma iÅ¡vengti galimų susidÅ«rimų su pėsčiaisiais, kurie, kaip minėta, Å¡aligatvyje turi pirmenybę (prioritetÄ ) kitų eismo dalyvių atžvilgiu. BÅ«tent P. M. padaryti KET pažeidimai buvo bÅ«tina sÄ lyga padariniams kilti, nes jei jis bÅ«tų laikęsis KET reikalavimų važiavimo dviračiu Å¡aligatvyje, eismo įvykio bÅ«tų pavykę iÅ¡vengti.

Visa tai patvirtina, kad P. M. buvo neatidus ir neatsargus ir taip pažeidė KET 75, 127 punktų reikalavimus, nors važiuodamas dviračiu privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip iÅ¡vengti kilusių padarinių. Todėl daroma iÅ¡vada, kad P. M. kaltė, padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytÄ neatsargų nusikaltimÄ , įrodyta. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo P. M. apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjai Arūnas Bartkus Aušra Bielskė Nijolė Žimkienė