2019-04-30 Nr. AB-10747-3-61-3-02615-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1541-662/2019

Teisminio proceso Nr.3-61-3-02615-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) priteisti 5 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. liepos 26 d. kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat dušo patalpose, sporto salėje ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Pareiškėjo teigimu, nors teisės aktai numato pareigūnams pareigą nuolat stebėti suimtuosius (nuteistuosius), tačiau pareigūnai palieka postus, todėl esant būtinumui nėra galimybės pasikviesti pagalbos.

3. Teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas negalėjo laiku išsikviesti pareigūnų, todėl patyrė psichologinį sukrėtimą.

4. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, t. y. nuo 2017 m. liepos 27 d., todėl pareiškėjo reikalavimai priteisti neturtinę žalą nagrinėtini laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2017 m. liepos 31 d.

8. Teismas vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.4 punktu pasisakė, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką kamerose, turėtų būti įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai. Atsakovas nurodė, kad aliarminiai iškvietimo mygtukai kamerose įrengti, tačiau patys suimtieji ar nuteistieji juos sugadina. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. 9-9781 „Dėl nutarties vykdymo P. V. byloje“ nurodyta, kad vadovaujantis Apsaugos ir priežiūros skyriaus tarnybiniu pranešimu, buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema.

9. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų iškvietimo sistemos dušų patalpose, sporto salėse, pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra reglamentuoti teisės aktais ir šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Be to, pareiškėjas būdamas dušo patalpose, sporto salėse, pasivaikščiojimo kiemeliuose yra prižiūrimas prižiūrėtojų, todėl susisiekti su jais gali nesinaudodamas pareigūnų iškvietimo mygtuku. Nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo teisė kreiptis į prižiūrėtoją jam būnant dušo patalpose, sporto salėse, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo apribota.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta medicininė pagalba ar kilo kitokie neigiami padariniai, taip pat byloje nėra duomenų, apie pareiškėjo negrįžtamus sveikatos sutrikimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo teiginius, kad 2014 m. gruodžio mėnesį sporto salėje jis neteko sąmonės ir esant tokioje situacijoje negalėjo iškviesti Lukiškių TI-K pareigūnų bei tai, kad norėdamas išsikviesti Lukiškių TI-K pareigūnus, turėjo rankomis daužyti kameros duris, teismas vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvaus pobūdžio.

11. Atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais. Nurodė, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, o subjektyvus nesaugumo jausmas kameroje galėjo būti šiek tiek didesnis, tačiau tokie tik galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste negali būti laikomi pakankamai intensyviais. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

12. Teismas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, kadangi bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikiami ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 13. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

14. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, nesutinka su ieškinio senaties termino pradžios nustatymu.

15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl žalos nustatymo ir apskaičiavimo turėjo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, žalos atlyginimo ir visiško žalos atlyginimo principais.

16. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pažymi, kad nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui P. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) dėl neįrengtų aliarminio iškvietimo mygtukų.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo kamerose nebuvo įrengta iškvietimo sistema, susiklostė ne dėl sąmoningų atsakovo veiksmų, o dėl objektyviai susiklosčiusių priežasčių, todėl nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos fakto, atsakovui nekyla pareiga atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą. Taip pat pirmosios instancijos teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu trejų metų ieškinio senaties terminu. Teigia, kad teismas netinkamai sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

21. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijos ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72) taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91)), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

23. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

24. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

25. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

26. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. liepos 26 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. liepos 27 d. (pagal spaudą ant voko).

27. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimui priteisti neturtinę žalą yra taikomas trejų metų senaties terminas.

28. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktas nustato, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 18.2 punkto c) dalyje nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka, turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados nurodyto reglamentavimo kontekste, jog atsakovas neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstos. Dėl nurodyto konstatuotinas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

30. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. 9-9781 „Dėl nutarties vykdymo P. V. byloje“ patvirtinta, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad aliarminio iškvietimo įrengimui Lukiškių TI-K kamerose yra būtina atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Priešingai, atsakovas atsiliepime į skundą patvirtino, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, bet teigė, kad suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Taigi tai, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema, neatitiko minėtų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkto reikalavimų. Kartu pažymėtina, kad teisinis reguliavimas laisvės atėmimo vietų įstaigų neįpareigoja įrengti aliarminius mygtukus dušo patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir sporto salėje.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018).

32. Pareiškėjas tvirtina dėl pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo patyręs daug neigiamų išgyvenimų, nebuvo galimybės laiku ir tinkamai prisišaukti pagalbą, o pareiškėjui būnant sporto salėje, jis neteko sąmonės, tačiau negalėjo išsikviesti pareigūnų. Kaip minėta, teisės aktai nenustato reikalavimo aliarminį iškvietimą įrengti kitose nei gyvenamosios kameros patalpose, be to, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolė ir apsauga negyvenamosiose patalpose organizuojama ir užtikrinama taikant visumą organizacinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, todėl šiuo aspektu nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galbūt būtų galėjusi kilti žala. Kita vertus, net ir pripažįstant, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema ir tai neatitiko teisės aktų reikalavimų, šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas neįrodė, jog dėl to jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčo laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečius neigiamus išgyvenimus, sveikatos sužalojimą, jam būtų buvęs konkretus poreikis pasinaudoti šia sistema ginčo laikotarpiu kameroje ir pan. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą būtent minėtų netinkamų kalinimo sąlygų (pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo) poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje yra užfiksuoti tam tikri jo sveikatos sutrikimai, nesant atitinkamų sveikatos priežiūros specialistų išvadų apie šių sutrikimų priežastis, nereiškia, kad šiuos sutrikimus lėmė netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

34. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė