2022-02-09 Nr. AB-3466-3-61-3-02064-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-948-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02064-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. (A. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. (A. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (A. I.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 24U-22 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. LT7388007 (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis gimė (duomenys neskelbtini), baigė (duomenys neskelbtini) klases. Jis visą laiką gyveno ir gyvena Lietuvoje, tačiau Lietuvos pilietybės nebuvo įgijęs. Iki 2014 m. pareiškėjas buvo be pilietybės, tačiau, jam dirbant tolimųjų reisų vairuotoju ir vežiojant krovinius į (duomenys neskelbtini), ši (duomenys neskelbtini) uždraudė į šalį atvykti asmenims be pilietybės, todėl pareiškėjas formaliai įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėją su (duomenys neskelbtini) siejo ir sieja tik darbiniai klausimai. Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pirmą kartą buvo išduotas 1997 m. vasario 18 d. ir nuolat atnaujinamas iki pat 2021 m. balandžio 7 d. Pareiškėjas 2012 m. kovo 22 d. kreipėsi su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka, tačiau Pilietybės reikalų komisija 2013 m. sausio 14 d. sprendimu šio prašymo netenkino. Pareiškėjas yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų bei valstybinį lietuvių kalbos egzaminus. Jis nuo 2002 m. su pertraukomis dirbo Lietuvos darbovietėse, nuo 2012 m. iki 2020 m. su pertraukomis dirbo vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Auksida“. Darbdavys apie pareiškėją atsiliepia tik teigiamai. Nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki šiol pareiškėjas dirba UAB „Imprekas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Esamas darbdavys pareiškėją charakterizuoja tik teigiamai, kaip darbštų, kompetentingą, atsakingą ir pareigingą darbuotoją, padedantį ir paslaugų. Nuo 2021 m. kovo 16 d. pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur su savo motina nuomojasi butą. Pareiškėjo motinai (Lietuvos Respublikos pilietei) yra (duomenys neskelbtini), ji sunkiai vaikšto, jai reikalinga priežiūra, nupirkti, pagaminti maisto, nuprausti, pareiškėjas ją slaugo, kaip tai fiksuota gyd. A. R. pažymoje. Pareiškėjas taip pat bendrauja su savo sūnumi S. J., Lietuvos Respublikos piliečiu, jis apie abiejų su tėvu santykius atsiliepia teigiamai.

2.2. Baigiantis galioti leidimui nuolat gyventi, pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, t. y. nustatęs, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir dėl to jo leidimas nuolat gyventi turi būti panaikintas, Sprendimu nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti Leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikino pareiškėjo Leidimą.

2.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai ir netinkamai įvertino, jog pareiškėjas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai bei kad ši grėsmė yra tokia reikšminga, kad būtų proporcinga pareiškėjui panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, įvertinus pareiškėjo ilgalaikius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva. Pareiškėjas pripažįsta, jog antrą kartą padarė nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, tačiau Sprendime neįvertinta, kad tarp nusikaltimų praėjo ilgas laiko tarpas, t. y. 19 metų. Pareiškėjas nėra recidyvistas kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 27 straipsnio 1 dalyje, todėl nepagrįstas atsakovo vertinimas, kad pareiškėjas „sistemingai“ darė nusikaltimus, nepasimokė po bausmių atlikimo ir yra linkęs daryti analogiškus nusikaltimus ateityje. Po bausmės atlikimo jau praėjo 3,5 metų ir per šį laikotarpį pareiškėjas nepadarė jokių kitų nusikaltimų, taigi galima spręsti, kad pareiškėjas savo elgesį pakoregavo, bausmės atlikimas pasiekė savo tikslus. Po bausmės atlikimo pareiškėjas sėkmingai integravosi į visuomenę, t. y. dirba Lietuvos įmonėse, tiek buvęs, tiek ir esamas darbdavys pareiškėją charakterizuoja teigiamai. Pareiškėjas padeda savo (duomenys neskelbtini) amžiaus motinai, kartu su ja gyvena, ją slaugo. Be to, pareiškėjas bendrauja bei palaiko gerus santykius su sūnumi. Todėl nėra objektyvių duomenų, kad jis ateityje darys nusikaltimus ar kels grėsmę viešai tvarkai ar visuomenei.

2.4. Nesutinka su Sprendimo argumentais, jog jis nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu ir kad pareiškėją su Lietuva siejantys ilgalaikiai ryšiai yra mažiau svarbūs negu jo keliama grėsmė viešajai tvarkai. Pareiškėjas nurodo, kad yra gimęs, užaugęs bei mokęsis Lietuvoje. Visą gyvenimą pareiškėjas taip pat gyvena bei dirba Lietuvoje, laisvės atėmimo bausmes jis atliko Lietuvoje. Su jokia kita užsienio valstybe pareiškėjo nesieja jokie ryšiai, su (duomenys neskelbtini) jį sieja tik darbo santykiai. Lietuvoje pareiškėjas buvo sudaręs santuoką, čia gyvena jo sūnus ir pareiškėjo mama. Lietuvos Respublikoje pareiškėjas vykdo savo finansines prievoles, kurios liktų neįvykdytos, jei pareiškėjas turėtų išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) turėjo ir, jei ne Sprendimas, ateityje turėtų teisę bei galimybę įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, nes atitinka (gali įvykdyti) Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio sąlygas. Sprendime nepagrįstai pareiškėjas kaltinamas 2011 m. rugpjūčio 23 d. Gyventojų registro tarnybos pažymos suklastojimu ar suklastotos pažymos panaudojimu, nes tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, pareiškėjas nebuvo nubaustas dėl dokumento suklastojimo ar žinomai suklastoto dokumento panaudojimo.

2.5. Sprendimas nepagrįstas ir dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant gero administravimo principą, taip pat principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Sprendimas buvo grindžiamas pareiškėjui nežinomomis ir neatskleistomis aplinkybėmis, nurodytomis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2021 m. kovo 29 d. rašte Nr. 5-S-5119 (toliau – ir 2021 m. kovo 29 d. raštas), kuriame, remiantis įvairiais duomenimis buvo vertinama pareiškėjo grėsmė visuomenei bei viešajai tvarkai. Taigi, skundžiamas Sprendimas – individualus administracinis aktas, iš esmės grindžiamas išvestiniais dokumentais, kurie nuo pareiškėjo buvo nuslėpti, pareiškėjui nesudarant galimybės su tokiais dokumentais susipažinti, pateikti dėl jų nuomonę prieš priimant Sprendimą. Tokios aplinkybės nepagrįstai riboja ir pareiškėjo teisę Sprendimą skųsti teismui, visapusiškai pagrindžiant tokio Sprendimo bei su juo susijusių išvestinių dokumentų nepagrįstumą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Jis gavo Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. raštą Nr. 5-S-5119, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, nes nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 d. (seksualinis prievartavimas). Už šio nusikaltimo padarymą pareiškėjas buvo nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme, kurią atliko 2018 m. sausio 15 d. Pagal BK 11 straipsnio 5 dalį, nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 1 dalyje, yra sunkus nusikaltimas. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunkčiu, pareiškėjas yra laikomas turinčiu teistumą penkerius metus po bausmės atlikimo (iki 2023 m. sausio 14 d.). Pareiškėjas praeityje taip pat buvo teistas tris kartus, paskutinį kartą už tokios pat rūšies nusikalstamą veiką (1996 m. birželio 24 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu už išžaginimą pareiškėjas baustas 13 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, perkvalifikavus bausmę jam buvo paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė).

4.2. Sprendžiant pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, įvertino pareiškėjo papildomus paaiškinimus apie jo turimus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su (duomenys neskelbtini). Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto ir 55 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešai tvarkai priima būtent Migracijos departamentas. Sprendime buvo individualiai įvertintas pareiškėjo keliamos grėsmės viešai tvarkai pobūdis, realumas ir leidimo nuolat gyventi panaikinimo proporcingumas. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į gautą informaciją apie pareiškėją, kuri patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, grindžiama nustatytais faktais: pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, tarp kurių ir sunkus nusikaltimas, buvo nubaustas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl didelę gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, o paskirtos bausmės tikslo nepasiekė, konstatavo, kad galima pagrįstai teigti, jog pareiškėjo elgesys ir ateityje nesikeis ir jis darys naujus nusikaltimus, kas leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, ir, nors pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai ryšiai, tačiau šie ryšiai, vertinant proporcingai, yra mažiau reikšmingi nei pareiškėjo keliama grėsmė viešai tvarkai, todėl jo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

4.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tiek Migracijos departamento, tiek Policijos departamento pripažintas keliančiu grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ar ekonominiai ryšiai (Migracijos departamento įvertinti priimant Sprendimą) negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi. Pareiškėjo argumentai, jog jis sėkmingai integravosi į visuomenę ir kad nėra objektyvių duomenų, jog ateityje darys nusikaltimus ar kels grėsmę viešai tvarkai ar visuomenei, yra deklaratyvūs, prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms, o teismui pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių.

4.4. Sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėjas suklastojo ar panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, Sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjo pateikta Gyventojų registro tarnybos 2011 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. (29)4VO-1157 buvo galbūt suklastota, minėta pažyma neatitiko tikrovės. Pareiškėjo teiginiai, jog jis atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio sąlygas yra deklaratyvūs ir nepaneigia fakto, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

4.5. Pareiškėjo teiginiai, kad jo motinai yra reikalinga nuolatinė slauga ir, kad tik jis gali ją slaugyti, vertintini kritiškai. Pareiškėjo teismui pateikta pažyma dėl slaugos ir pagalbos buityje pareiškėjo motinai būtinumo galbūt neatitinka tikrovės, kadangi minėtoje pažymoje ligoniu yra įvardijamas pats pareiškėjas, o pareiškėjo motinos vardas ar pavardė nėra nurodyti (pažymoje įrašyta „mama“). Šis dokumentas nėra pažyma dėl specialiųjų poreikių (pažyma, kuria nustatomas slaugos poreikis). Iš teismui pateiktų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2021 m. birželio 14 d. pažymų matyti, kad pareiškėjas nuo 2021 m. kovo 16 d. turi gyvenamąją vietą, o L. J. nuo 2021 m. sausio 25 d. yra įtraukta į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, taigi, minėti duomenys leidžia manyti, kad pareiškėjas su savo motina negyvena. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis nuolat slaugo savo motiną dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju.

4.6. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, nurodytos Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. rašte. Minėtos aplinkybės buvo išdėstytos Sprendime. Pareiškėjui Sprendimu nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė.

6. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 16 d. užpildė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, pasibaigus turimo leidimo nuolat gyventi Nr. LT7388007 galiojimo laikui, kurį Migracijos departamentas priėmė 2021 m. kovo 17 d. Migracijos departamentas 2021 m. kovo 29 d. gavo informaciją iš Policijos departamento (rašto Nr. 5-S-5119), kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio „Seksualinis prievartavimas“ 1 dalyje. Už šios nusikalstamos veikos padarymą pareiškėjas buvo nuteistas trejų metų terminuoto laisvės atėmimo bausme, kurią atliko 2018 m. sausio 15 d. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė nutraukti pareiškėjo prašymo pakeisti Leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikinti pareiškėjo Leidimą nuolat gyventi, nustačius, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai.

7. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 6 dalies, 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto, 55 straipsnio 2 dalies nuostatas.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis savo elgesį pakoregavo, bausmės atlikimas pasiekė savo tikslus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikęs laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, padarė naują tos pačios rūšies nusikaltimą, todėl negalima teigti, jog būtų pasiektas bausmės tikslas – auklėti pareiškėją, kad laikytųsi įstatymų, nedarytų nusikalstamų veikų. Teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunkčiu, pareiškėjas yra laikomas turinčiu teistumą penkerius metus po bausmės atlikimo, taigi, pareiškėjo teistumas išnyks tik 2023 m. sausio 14 d., ir, tik išnykus teistumui, būtų galima teigti, jog pareiškėjas suprato savo netinkamą elgesį ir jam paskirta bausmė pasiekė tikslą – būtų pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, nurodytos Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. rašte, pažymėjęs, jog visos minėtame rašte nurodytos aplinkybės buvo išdėstytos Sprendime.

10. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, gavęs informaciją iš Policijos departamento, tinkamai įvertino, jog pareiškėjas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai bei kad ši grėsmė yra tokia reikšminga, kad būtų proporcinga pareiškėjui panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, net ir įvertinus pareiškėjo ilgalaikius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat nėra uždrausta teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismui nėra pateikta įrodymų, kaip pareiškėjas nuolat slaugo savo motiną, dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslino, kad per Covid-19 pandemijos laikotarpį nebebūna komandiruočių į (duomenys neskelbtini), tačiau jis nurodė, kad nėra nutraukęs darbinių santykių UAB „Imprekas“, vadinasi, nesant patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjas turėtų oficialius dokumentus savo motinos slaugai, nėra pagrindo vertinti, kad jis nedirba, o slaugo motiną. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis turi (duomenys neskelbtini) pilietybę dėl to, kad būtų lengvesni formalumai vykstant į komandiruotes į (duomenys neskelbtini), leidžia vertinti, kad pareiškėjas darbo tikslais vyksta iš Lietuvos, dėl ko nepagrįsti ir neįrodyti jo teiginiai apie nuolatinę motinos slaugą.

12. Teismas atskirai nepasisakė dėl šalių išdėstytų argumentų apie pareiškėjo ir jo motinos gyvenamosios vietos deklaravimo pažymas, pažymėdamas, kad pažymos apie L. J. ir pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą yra išduotos 2021 m. birželio 14 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo.

13. Įvertinęs nustatytas aplinkybės, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Netenkinęs šio reikalavimo, teismas sprendė, kad negali būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Todėl pareiškėjo skundą atmetė. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 14. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 24U-22 bei įpareigoti Migracijos departamentą naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. LT7388007. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112–113 straipsniais, prašo nutartimi kreiptis į administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punkto nuostatų ta apimtimi, kuria vertinama asmens teistumo įtaka jo keliamai grėsmei viešajam interesui, ištyrimo, ar šis norminis aktas teisėtas ir atitinka BK 97 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad „tik išnykus teistumui būtų galima teigti, jog pareiškėjas suprato savo netinkamą elgesį ir jam paskirta bausmė pasiekė tikslą – būtų pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų“. Teismas nenurodė jokio teisės akto, teisminės praktikos ar teisinių argumentų, kodėl teismas padarė tokią išvadą. Teismas tik perrašė Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. rašte pateiktą neargumentuotą nuomonę, jos kritiškai nevertindamas. Toks teismo argumentas prieštarauja teismų formuojamai praktikai, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

15.2. Sprendimas iš esmės grindžiamas išvestiniais dokumentais (Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. raštu), kurie nuo pareiškėjo buvo nuslėpti, pareiškėjui nesudarant galimybės su tokiais dokumentais susipažinti, prieš priimant Sprendimą pateikti dėl jų nuomonę. Tokios aplinkybės nepagrįstai ribojo ir pareiškėjo teisę Sprendimą skųsti teismui, visapusiškai pagrindžiant tokio Sprendimo bei su juo susijusių išvestinių dokumentų nepagrįstumą. Šios aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą Sprendimą panaikinti ABTĮ 91 straipsnio pagrindu, tačiau šių aplinkybių bei argumentų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino.

15.3. Iš Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. rašto matyti, kad jame išvados dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai daromos, remiantis įstatymus įgyvendinančio teisės akto – Aprašo, 12 punkto nuostatomis. Nors pirmosios instancijos teismas šiuo norminiu teisės aktu sprendime pagrįstai nesirėmė, tačiau rėmėsi jo pagrindu padaryta Policijos departamento išvada. Pareiškėjo teigimu, šis įstatymus įgyvendinantis teisės aktas prieštarauja BK 97 straipsnio 2 dalies nuostatai „Atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Todėl pareiškėjas prašo patikrinti šio norminio teisės akto teisėtumą.

15.4. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai realumą, todėl priėjo nepagrįstas išvadas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neslaugo savo motinos. Pareiškėjas pažymi, kad rašytiniai įrodymai (gydytojos pažyma, seniūnijos pažyma) patvirtina, jog pareiškėjas su motina gyvena kartu adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas faktiškai slaugo motiną. Tai patvirtino pats pareiškėjas duodamas paaiškinimus bei jo sūnus savo rašte teismui. Tai netiesiogiai patvirtina ir darbdavio 2021 m. liepos 30 d. pažyma, kurioje ne tik nurodyta, jog visas įmonės autoparkas yra krovininiai mikroautobusai iki 3,5 t (tokio svorio mikroautobusai įprastai nevežioja tolimojo reiso krivinių) bei kad pareiškėjas visais 2021 m. nedirbo, t. y. apskritai turėjo laiko prižiūrėti motiną. Taigi, visi byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek vertinant atskirai, tiek kartu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas slaugo motiną de facto ir slaugė Sprendimo priėmimo metu. Priešingos atsakovo bei teismo iškeltos abejonės, kad pareiškėjas, dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju, fiziškai negali prižiūrėti motinos, yra hipotetinio pobūdžio, tokių prielaidų nepagrindžia nei vienas byloje esantis rašytinis įrodymas. Teismo įvardintos aplinkybės, kad pareiškėjas yra nenutraukęs darbinių santykių ir kad turi (duomenys neskelbtini) pilietybę bei vežioja (iki 2021 m. vežiojo, dabar nebežioja – aut. past.) krovinius į (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad tarp tokių trumpalaikių kelionių pareiškėjas negali prižiūrėti motinos, t. y. prieš ar po darbo nupirkti jai maisto, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, nuprausti motiną ir t. t. Teismas nepagrįstai nevertino seniūnijos pažymos, kurioje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), deklaravo 2021 m. kovo 16 d., t. y. iki Sprendimo priėmimo (tai pakartota ir atsakovo su Policijos departamento raštu pateiktame policijos registro išraše).

15.5. Spręsdamas dėl pareiškėjui Sprendimu taikomų pasekmių proporcingumo bei santykio su pareiškėjo ilgalaikiais ryšiais su Lietuva, teismas nepagrįstai bei formaliai konstatavo, kad „pareiškėjui ginčijamu atsakovo Sprendimu nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, kaip ir nėra uždrausta teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo“. Toks teismo argumentas yra hipotetinis bei nepagrįstas, kadangi teismas turėjo vertinti ne tik teorines galimybes pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, tačiau ir realias galimybes gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą. Remiantis Įstatymo nuostatomis, yra akivaizdu, kad įsigaliojus Sprendimui, pareiškėjas negalės gauti nei leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nei vizos.

15.6. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų visumą sprendžiant dėl pareiškėjo ryšių su Lietuva bei Sprendimo proporcingumo. Pareiškėjas nurodo, kad iš tiesų jis antrą kartą padarė nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, tačiau sprendime neįvertinta, kad tarp nusikaltimų praėjo ilgas laiko tarpas, t. y. 19 metų. Kai buvo padarytas 2015 m. sausio 11 d. nusikaltimas, dėl kurio pareiškėjas buvo pripažintas kaltu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu, pareiškėjas teistumo neturėjo. Bausmę pareiškėjas yra atlikęs 2018 m. sausio 15 d. Po bausmės atlikimo jau praėjo beveik 4 metai ir per šį laikotarpį pareiškėjas nepadarė jokių kitų nusikaltimų. Taigi, galima spręsti, kad pareiškėjas savo elgesį pakoregavo, bausmės atlikimas pasiekė savo tikslus. Po bausmės atlikimo pareiškėjas sėkmingai integravosi į visuomenę, t. y. dirba Lietuvos įmonėse, tiek buvęs, tiek esamas darbdavys pareiškėją charakterizuoja teigiamai, pareiškėjas padeda savo mamai, bendrauja su sūnumi.

15.7. Teismas tinkamai neįvertino esamus ypatingai glaudžius bei ilgalaikius (visą gyvenimą trunkančius) pareiškėjo ryšius su Lietuva, su Lietuvoje gyvenančia pareiškėjo šeima, tai, kad pareiškėjas neturi jokių esminių ryšių su kitomis valstybėmis, kad, įsiteisėjus Sprendimui ir jei pareiškėjui tektų palikti Lietuvą, dėl to nukentėtų ne tik pats pareiškėjas, tačiau ir jo mama, kuri netektų vienintelio ja pasirūpinti galinčio žmogaus, jo sūnus, darbdavys ir pati valstybė, kuriai pareiškėjas vykdo turtines prievoles, taip pat ir dėl jo nusikaltimo nukentėjęs asmuo, kuriam pareiškėjas iš darbo pajamų atlygina padarytą žalą. Skundžiamu Sprendimu netinkamai taikytos Įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatos, pareiškėjui taikytos neproporcingos ir neadekvačios pasekmės – Leidimo nuolat gyventi panaikinimas, kas iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai pažymi, kad:

17.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog „tik išnykus teistumui būtų galima teigti, jog pareiškėjas suprato savo netinkamą elgesį ir jam paskirta bausmė pasiekė tikslą – būtų pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų“ yra pagrįsta bylos medžiaga – Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. išvada Nr. 5-S-5119. Policijos departamento išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, nes pareiškėjas buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą ir turi teistumą iki 2023 m. sausio 14 d.

17.2. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog BK 97 straipsnio 1 dalis nenumato teistumo pasekmių / įtakos grėsmei viešajai tvarkai. BK 97 straipsnio 1 dalis nenumato baigtinio sąrašo atvejų, kada yra atsižvelgiama į teistumą. Minėtame BK straipsnyje minimi atvejai, kada teismai vertina teistumą tik baudžiamosios teisės kontekste. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad BK 97 straipsnio 2 dalies nuostatos yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas yra ne Lietuvos Respublikos, o (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjo teistumo vertinimas neapriboja jo teisių, teisė gyventi Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė pareiškėjo teisė. Tam, kad pareiškėjas įgytų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jis turi atitikti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, tarp kurių – nekelti grėsmės viešai tvarkai (pareiškėjo atveju – neturėti teistumo už sunkaus nusikaltimo padarymą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 24U-22 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I.“ teisėtumo ir pagrįstumo ir su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti Leidimą nuolat gyventi pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundo, atsiliepimo į skundą argumentus, byloje pateiktus duomenis, pritarė Migracijos departamento pozicijai, kad pareiškėjas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai bei kad ši grėsmė yra tokia reikšminga, kad būtų proporcinga pareiškėjui panaikinti Leidimą gyventi Lietuvoje, net ir įvertinus pareiškėjo ilgalaikius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų visumą sprendžiant dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika bei Migracijos departamento Sprendimo proporcingumo.

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 16 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, pasibaigus turimo leidimo nuolat gyventi Nr. LT388007 galiojimui.

22. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nutraukti pareiškėjo prašymo pakeisti Leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikinti Leidimą nuolat gyventi. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 90 punktu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 10 punkte įtvirtintą proporcingumo principą.

23. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio „Seksualinis prievartavimas“ 1 dalyje, ir už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistas trejų metų terminuoto laisvės atėmimo bausme, kurią atliko 2018 m. sausio 15 d. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas praeityje jau buvo teistas tris kartus, paskutinį kartą už tokios pat rūšies nusikalstamą veiką, t. y. Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. birželio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 118 straipsnio „Išžaginimas“ 4 dalį 13 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri perkvalifikuota iš BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 118 straipsnio 4 dalį į BK 150 straipsnio „Išžaginimas“ 4 dalį paskiriant 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, tarp kurių ir sunkius nusikaltimus, buvo nubaustas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl pakankamai didelę savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, be to, siekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, teikė tikrovės neatitinkančius dokumentus apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, darė išvadą, kad nurodytos aplinkybės neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę ir leidžia teigti, kad pareiškėjo elgesys ir ateityje nesikeis, jis darys naujus nusikaltimus ar kitus pažeidimus, pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu. Migracijos departamentas vertino, kad, nors pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai ryšiai, tačiau šie ryšiai proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl Leidimo nuolat gyventi panaikinimą laikė proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

24. Įstatymo (redakcija, galiojusi Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu) 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

25. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas (Įstatymo 55 str. 2 d.).

26. Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamento išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, padaryta, atsižvelgus į Policijos departamento 2021 m. kovo 29 d. raštu Nr. 5-S-5119 pateiktą informacija apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, už kurias Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu 1996 m. birželio 24 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis. Byloje nėra ginčo, kad Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas minėtais teismų nuosprendžiais paskirtas bausmes jau buvo atlikęs.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad po bausmės atliko praėjo beveik 4 metai, per šį laikotarpį pareiškėjas nepadarė jokių kitų nusikaltimų, su Lietuva jį sieja ypatingai glaudūs ir ilgalaikiai (visą gyvenimą trunkantys) ryšiai – Lietuvos gyvena jo šeima, jis yra gimęs, užaugęs bei mokęsis Lietuvoje, dirba Lietuvos įmonėse, bausmę atliko taip pat Lietuvoje, su jokia kita valstybe pareiškėjo nesieja jokie ryšiai, o su (duomenys neskelbtini) jį sieja tik darbo santykiai. Todėl, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, būtina įvertinti, ar Migracijos departamento Sprendimas pareiškėjui panaikinti Leidimą nuolat gyventi yra proporcinga priemonė.

28. Pagal administracinių teismų praktiką proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu kompetentingos valstybės institucijos privalo iš anksto individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, be kita ko, įvertinti visus reikšmingus interesus. Ši administracinių teismų pozicija grindžiama nusistovėjusiais tarptautinės teisės principais, kurie nors ir nesudaro kliūčių valstybėms imtis priemonių užtikrinti viešąją tvarką, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, reikalaudami gerbti teisę į šeimos ir asmens privatų gyvenimą, konkrečiai įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir jį atitinkančiame Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5231-968/2020).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).

30. EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2606/2012).

31. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesaisto reikšmingi šeiminiai ryšiai (užsieniečio sūnus yra pilnametis, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie sutuoktinę, nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), tačiau nedetalizavo, kokiais kriterijais remiantis priėjo tokios išvados, t. y. teisiškai nepagrindė, kokie šeiminiai ryšiai yra labiau reikšmingi vertinant prašymą pakeisti Leidimą nuolat gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas Lietuvoje gimė, augo, mokėsi, Lietuvoje gyvena pareiškėjo sūnus (pilnametis) bei senyvo amžiaus motina, kuria jis rūpinasi, nuo 2020 m. balandžio 2 d. pareiškėjas yra UAB „Imprekas“ darbuotojas, t. y. Departamentas nustatė, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai ryšiai. Todėl vertindamas, kad šie ryšiai yra mažiau reikšminga aplinkybė nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai, Migracijos departamentas Sprendime turėjo tai motyvuotai pagrįsti, tačiau to nepadarė.

32. Sprendime taip pat nurodoma, kad pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas ir tai neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę, rodo polinkį nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų elgesio taisyklių, tačiau, kaip matyti ir Sprendime nurodytų aplinkybių, pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas skiria beveik du dešimtmečiai, o paskutinę laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atliko 2018 m. sausio 15 d. Po bausmės atlikimo yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas vėl būtų padaręs nusikalstamas veikas.

33. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjo ilgalaikiai ryšiai su Lietuvos Respublika proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl Leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti, laikytina nepagrįsta.

34. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (žr., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

35. Migracijos departamento Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. – 10 str. 5 d. 5–6 p.), tarp jų ir tokie, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

36. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytiems Sprendimo trūkumams, Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų nuostatų individualiam administraciniam aktui, todėl naikintinas, o pareiškėjo prašymas dėl Leidimo pakeitimo turi būti išnagrinėtas iš naujo, be kita ko, išsamiai įvertinant realų, faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą pareiškėjo ryšį su Lietuvos Respublika.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – panaikinamas Migracijos departamento Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo nuolat gyventi pakeitimo.

39. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui.

40. Grąžinus Migracijos departamentui iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti Leidimai nuolat gyventi, nėra pagrindo spręsti apeliaciniame skunde nurodyto prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Byloje yra pateikti tik įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui (nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą pareiškėjas buvo atleistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi). Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. J. (A. I.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 24U-22 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. LT7388007.

Priteisti pareiškėjui A. J. (A. I.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) euro sumokėtą žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė