Legislator Case Law & Legislation
ccbd0db3-3d47-41b6-9f20-72fb7310428c AI generated

ccbd0db3-3d47-41b6-9f20-72fb7310428c · Kauno apygardos teismas

Case Number ccbd0db3-3d47-41b6-9f20-72fb7310428c
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius                            Baudžiamoji byla Nr.1A-226-508-2014Teisėja: L. Šeputienė                                         Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00022-2012-3                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:                                                      1.2.14.4.1.; 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 27 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, nuteistajam R.

Legislator headnote

AI generated

ccbd0db3-3d47-41b6-9f20-72fb7310428c · Kauno apygardos teismas: pripažino kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 181 str. 1 d., paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai iÅ¡sprendė civilinio ieÅ¡kinio klausimus. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.Nors nuteistasis R. C. neigia padaręs nusikaltimÄ , tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga, o nukentėjusiosios R. A., jos motinos ir dėdės parodymai buvo tik vienas iÅ¡ duomenų Å¡altinių, padėjusių atskleisti nusikalstamÄ veikÄ ir pagrįsti nuteistojo kaltę, tačiau ne vienintelis.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius                            Baudžiamoji byla Nr.1A-226-508-2014Teisėja: L. Šeputienė                                         Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00022-2012-3                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:                                                      1.2.14.4.1.; 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 27 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, nuteistajam R.

C., nuteistojo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, R. C. atstovui pagal įstatymÄ V. C., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. C. gynėjo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. C. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d., ir nuteistas paskiriant jam 8 (aÅ¡tuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant R.

C. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimÄ 8 (aÅ¡tuoniems ) mėnesiams, įpareigojant jį bÅ«ti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslÄ arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse ir atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų R. A. bei R. A..IÅ¡ kaltinamojo R. C., o Å¡iam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iÅ¡ kaltinamojo R. C. atstovų pagal įstatymÄ ir civilinių atsakovų V.

C. ir R. C. solidariai priteista 2 000 (du tÅ«kstančius) litų nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės R. A. naudai, nustatant, kad Å¡i atstovų pagal įstatymÄ pareiga pasibaigia, kai jų vaikas – kaltinamasis R. C. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieÅ¡ pilnametystę įgyja turtÄ arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: R. C. pagal BK 181 str. 1 d. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 metų sausio mėnesio pradžios iki 2012 metų gegužės mėnesio pradžios, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir kartų, Kauno r.

Vilkijos sen., Vilkijos k, prie Nemuno, veikdamas kartu su asmenimis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, grasindamas nukentėjusiajai R. A. susprogdinti namus, panaudoti fizinį smurtÄ , tai yra, jÄ sumuÅ¡ti, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, reikalavo iÅ¡ mažametės nukentėjusiosios R. A., jam perduoti R. A. tėvams priklausančius pinigus, sumomis po 20 litų, 50 litų, 100 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajai R.

A., bendrÄ 2000 litų turtinę žalÄ . Nuteistojo R. C. gynėjas advokatas Rimantas Bučma apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. apkaltinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, neįrodžius, jog R. C. dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 181 str. 1 d. Advokato teigimu, R. C. nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turi bÅ«ti panaikintas. R. C. nuo pat tyrimo pradžios savo kaltę neigė, nurodė, kad R.

A. jį apkalba, nes jos tėvas K. A. buvo jį iÅ¡vežęs į miÅ¡kÄ , kur jį sumušė. Dėl Å¡io įvykio buvo paraÅ¡ytas pareiÅ¡kimas policijai, tačiau į Å¡ias aplinkybes apkaltinamajame nuosprendyje neatsižvelgiama. Teismo posėdyje nebuvo apklaustas nei K. A., nei kartu su juo buvęs A. K., motyvuojant, kad jie iÅ¡vykę į užsienį, todėl jų apklausti nėra galimybės, nors bylos nagrinėjimo metu jie buvo Lietuvoje.Nuosprendyje iÅ¡ esmės vadovaujamasi tik nukentėjusiosios R.

A. ir jos artimų giminaičių mamos R. A. ir jos dėdės L. A. parodymais, kurie perpasakoja R. A. parodymus. Taip pat vadovaujamasi liudytojos L. D. prieÅ¡taringais parodymais. Pastaroji nurodo, kad pinigus R. C. perdavė prie lentpjÅ«vės, o L. D. nurodo, jog prie perkėlos. L. D. negali nurodyti nei kiek pinigų buvo perduota, nei kas dar dalyvavo juos perduodant. Nuosprendis grindžiamas ir nuteistojo R. C. mamos R. C. parodymais, kuri pati yra nuteista už tai, kad naudojo smurtÄ savo vaikų atžvilgiu. Nors teisiamojo posėdžio metu buvo akcentuojama, kad liudytojai bijo nuteistojo R.

C., todėl nenori duoti jį kaltinančių parodymų, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad būtent R. A. prieš teismo posėdžius liudytojų prašė duoti R. C. kaltinančius parodymus ir būti jos pusėje (liudytojas E. V.). Teisiamajame posėdyje neapklaustas K. R., o D. A. kategoriškai neigia reikalavęs pinigų iš R. A. ir paneigia tai, jog tai darė R. C.. Visiškai netirta šių liudytojų nusikalstama veika, apsiribota tik fakto konstatavimu, jog jie neturėjo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

Nuosprendyje ignoruojami ir liudytojų parodymai, jog pati R. A. duodavo pinigus bendraamžiams, kad su ja draugautu. Taip pat nepaneigta galimybė, kad pati R. A. savo reikmėms išleido pinigus be tėvų žinios, o šiom aplinkybėm paaiškėjus apkaltino R. C., nes yra girdėjusi, jog jis anksčiau reikalaudavo pinigų iš mažesnių vaikų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dingo būtent 2000 Lt, todėl iš nuosprendžio neaišku, kodėl turtinės žalos atlyginimui priteista būtent tokia suma.

Byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog R. C. padarė jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi teisėjo praneÅ¡imÄ , nuteistÄ jį, jo įstatyminį atstovÄ , nuteistojo gynėjÄ , praÅ¡iusius apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorę, praÅ¡iusiÄ apeliacinį skundÄ atmesti, sprendžia, kad nuteistojo R. C. gynėjo advokato R. B. apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistojo R. C. gynėjas advokatas R. Bučma nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Apeliantas tvirtina, kad teismas neįrodė, jog R. C. padarė jam inkriminuojamÄ nusikaltimÄ , kad byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, nebuvo iÅ¡naudotos visos galimybės paÅ¡alinti prieÅ¡taravimus, nes neapklausti visi svarbÅ«s liudytojai, teisingai neįvertintos kaltinamojo kaltę paneigiančios aplinkybės, nuosprendis paremtas vien nukentėjusiosios ir jos artimųjų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais gynybos argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas ir pagrįstai R.

C. pripažino kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 181 str. 1 d., paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai iÅ¡sprendė civilinio ieÅ¡kinio klausimus. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.Nors nuteistasis R. C. neigia padaręs nusikaltimÄ , tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga, o nukentėjusiosios R. A., jos motinos ir dėdės parodymai buvo tik vienas iÅ¡ duomenų Å¡altinių, padėjusių atskleisti nusikalstamÄ veikÄ ir pagrįsti nuteistojo kaltę, tačiau ne vienintelis.

Visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami ir tikrinami atliekant baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje. Nė vienas byloje esantis įrodymas neturi prioritetinės, išskirtinės reikšmės, kad juo vieninteliu gali būti pagrindžiama kaltinamojo kaltė. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys teismo buvo tiesiogiai ištirti ir įverti laikantis BPK 20 str. nurodytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį teisingai pagrindė nukentėjusiosios R. A. parodymais, nes jie yra pakankamai išsamūs ir nuoseklūs, nesikeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to atitinka ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. Tiek nukentėjusioji, tiek jos mama – R. A. patvirtino, kad R. turėjo 300 litų santaupų, kuriuos, nukentėjusios parodymais, ji per kelis kartus atidavė R.

C. ir jo bendrams. R. A. paaiÅ¡kino, kad R. C., E. V. ir D. K. iÅ¡ jos periodiÅ¡kai reikalavo pinigų, grasindami jÄ sumuÅ¡ti, susprogdinti jos Å¡eimos namus. Kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ kaip turto prievartavimÄ pagal BK 181 straipsnį, neturi reikÅ¡mės, ar kaltininko nukentėjusiajam iÅ¡sakytas neteisėtas reikalavimas galės bÅ«ti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. BÅ«tent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011), o R.

C. neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad nukentėjusioji duotų jam pinigų.R. A. parodė, jog pastebėjo, kad namuose ėmė dingti pinigai, todėl ji ėmė stebėti dukrÄ , įtardama jÄ imant pinigus Nukentėjusioji pastebėjo pasikeitusį dukros elgesį, ji dažniau pradėjo praÅ¡ytis iÅ¡leidžiama prie Nemuno. Vėliau R. A. iÅ¡ giminaičio L. A. sužinojo, kad iÅ¡ dukros jau kuris laikas keli moksleiviai, grasindami, reikalauja pinigų ir ji šį reikalavimÄ vykdo. Liudytojos L.

D. parodymai patvirtino nukentėjusiosios parodymus dėl pinigų perdavimo R. C.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad ji su R. A. 2012 m. sausio mėn. eidamos pasivaikščioti prie Nemuno, ties lentpjÅ«vę sutiko E. V. ir R. C. bei D. K.. Ji matė, kad R. A. kažkÄ perdavė, tačiau kÄ konkrečiai, nematė, tik po kurio laiko sužinojo, jog ji vaikinams perdavė pinigus, nes Å¡ie jai grasino. Situacija pasikartojo po mėnesio. Å iuos parodymus liudytoja patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu.

Kaip matyti iÅ¡ liudytojos parodymų ir nukentėjusiosios R. A. parodymų jos nurodė vienÄ ir tÄ pačiÄ susitikimo su R. C. ir jo bendrininkais vietÄ â€“ prie Nemuno, ties lentpjÅ«ve, taip pat ir kitas susitikimo aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo abejoti liudytojos parodymais. Be to, liudytojos parodymai ne tik vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina R. A. parodymus, tačiau ir paneigia nuteistojo tvirtinimÄ , jog jis niekada nebendravo su R. A.. Kad R. C. buvo susitikęs R. A. ir su ja bendravo patvirtino ir L. A..

Jis parodė, kad matė R. prie Nemuno susitikus su R. C., E. V. ir D. K.. Å ie parodymai dar kartÄ paneigė R. C. tvirtinimÄ , kad jis ne tik niekada nereikalavo pinigų, tačiau ir niekada nebendravo bei nebuvo susitikęs su R. A. ne mokykloje. Kad bÅ«tent nukentėjusiosios nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio mėn., kai ji pradėjo nuolat neÅ¡ti pinigus R. C. ir E. V. bei D. K., R. C. pradėjo nuolat turėti pinigų, patvirtino ir jo draugės I. V. bei U. M.. Liudytojos patvirtino, kad R. C. iki tol retai turėdavo kiÅ¡enpinigių, nes Å¡eima gyveno gana nepasiturinčiai.

Paskui R. C. nuolat turėjo pinigų – po 10, 20 Lt, o kartÄ net 200 Lt. Nuteistojo motina R. C. paneigė R. C. parodymus, kad jis nebendravo su D. K. ir E. V.. Ji patvirtino, kad sÅ«nus jai buvo užsiminęs apie padarytÄ Å¾alÄ kažkokiai mergaitei, ji žinojo, kad sÅ«nus kartu su draugais reikalauja pinigų iÅ¡ vaikų. Ji paneigė ir V. C. parodymus, jog jis sÅ«nui nuolat duodavo pinigų. Tai, kad R. C. nuteista už smurtÄ dukros atžvilgiu nepaneigia jos parodymų patikimumo, nors tokias abejones kelia apeliantas.

Nors R. C. ir pripažinta kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. padarymo, tačiau ji smurtÄ vartojo dukros V. C., kuri net negyvena kartu su broliais ir tėvu, atžvilgiu. Kad ji bÅ«tų smurtavusi sÅ«naus R. C. atžvilgiu ar tarp jų bÅ«tų konfliktai, jokių duomenų nėra, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ji yra nusistačiusi prieÅ¡ savo sÅ«nų ir linkusi jį apkalbėti, tuo labiau, kad padaryto nusikaltimo pasekmės – žalos atlyginimas – tenka ir jai. Be to, jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklÅ«s ir nesikeitė.

Tačiau to negalima pasakyti apie V. C. parodymus. Jis teismo posėdyje tvirtino, kad sÅ«nui nuolat duodavo pinigų po 50-100 Lt maistui Å¡eimai nupirkti, be to kas mėnesį duodavo 130 Lt asmeninėms iÅ¡laidoms. Tačiau R. C. nurodė, kad V. C. niekada sÅ«nui pinigų neduodavo. Abejonių V. C. parodymais, jog jis dažnai sÅ«nui duodavo didesnes sumas pinigų, kelia ir tas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog sÅ«nus gauna nemokamÄ maitinimÄ mokykloje, o kasdien jam papildomai duoda po 1 Lt.Liudytojas D.

A. ikiteisminio tyrimo metu paaiÅ¡kino, kad jam R. buvo sakiusi, kad R. C. ir D. K. grasina jÄ sumuÅ¡ti, jeigu ji neatneÅ¡ pinigų. Be to, jis patvirtino, kad pinigų dalinimas vyko tarp K. R. ir R. C.. Å iuos parodymus jis patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu.Nors Å¡ie apklausti asmenys negalėjo patvirtinti tiesiogiai matę, kaip R. C. iÅ¡ R. A. reikalaudavo ar imdavo pinigus, tačiau atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikÄ , kurioje nurodyta, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra svarbÅ«s bylos nagrinėjimui, nes visi padeda atskleisti iÅ¡samų nusikalstamos veikos vaizdÄ .

Svarbu įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu, o vertinant įrodymus Å¡iuo požiÅ«riu, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra iÅ¡dėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Remdamasi Å¡ia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomÄ jÄ vertę.Be to, liudytojo E. V. parodymai taip pat patvirtina R.

C. ryšį tiek su E. V. (nors abu šį ryšį neigė), tiek su pačia nusikalstama veika. Liudytojas parodė, kad R. C. perspėjo jį dėl R. A. tėvo K. A. veiksmų bei įspėjo neigti sÄ sajas su reketu, nors, jeigu jis su tuo nebuvo susijęs, toks perspėjimas bÅ«tų visiÅ¡kai beprasmis, netikslingas. Å iuo atveju pažymėtina, kad K. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad E. V. prisipažino imantis iÅ¡ R. pinigus, taigi Å¡ie parodymai patvirtina E. V. sÄ sajas su padarytu nusikaltimu ir R.

C.. Ir nors ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, kurie nebuvo iÅ¡tirti teisminio nagrinėjimo metu, nėra pripažįstami įrodymais, tačiau tokiais duomenimis galima remtis kaip papildomu Å¡altiniu, patvirtinančiu tam tikrÄ nustatytÄ faktÄ .Taigi iÅ¡ bylos medžiagos ir teismo metu iÅ¡tirtų įrodymų matyti, kad nuteistojo R. C. kaltė grįsta ne tik kaltinimÄ palaikančios pusės parodymais, tačiau ir kaltinamajam artimų asmenų paaiÅ¡kinimais. Pirmosios instancijos teismas teisingai, kritiÅ¡kai įvertino D.

K. parodymus, nes, nors jis ir išvengė baudžiamosios atsakomybės, kadangi neturi visų subjekto požymių, tačiau jo parodymai prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms. Be to, D. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog matė ir dalyvavo R. A. duodant pinigus, tačiau nurodė kitus asmenis – K. R. ir D. A.. Visgi nukentėjusiosios, liudytojų L. A., L. D. parodymai patvirtino, kad ne šie liudytojo nurodyti asmenys, o būtent D. K., E. V. ir R. C. reikalavo pinigų iš nukentėjusiosios. Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad teismas privalėjo apklausti K.

R., K. A. ir A. K., tačiau pažymėtina, kad Å¡ių asmenų apklausa neatlikta pačios gynybos iniciatyva. Atitinkamai ir apeliacinėje instancijoje Å¡io praÅ¡ymo atsisakyta. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, apklausti K. A. ir A. K. prašė R. C. gynėjas, teismas tenkino šį praÅ¡ymÄ ir ėmėsi visų priemonių iÅ¡kviesti Å¡iuos asmenis į teismÄ , tÄ padaryti buvo įpareigota net prokurorė. Byloje yra Tarnybinis praneÅ¡imas (2 t. b. l. 79), kuriuo patvirtinta, jog Å¡ie asmenys iÅ¡vyko į užsienį ir artimiausiu laiku nežada grįžti, todėl pats gynėjas atsisakė savo praÅ¡ymo apklausti K.

A. ir A. K.. Kviesti apklausti K. R. pageidavo prokurorė, tačiau tiek prokurorė, tiek ir gynėjas pritarė nuomonei, kad jo apklausa nėra bÅ«tina.Tad pagrįstai galima teigti, kad Å¡ių asmenų apklausa nebÅ«tų turėjusi jokios įtakos R. C. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikavimui ar kaltės pagrindimui, nes nemanytina, kad jie bÅ«tų pateikę kokių nors reikÅ¡mingų, nuteistÄ jį iÅ¡teisinančių aplinkybių. Aplinkybės, kad K. A. buvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d., o A.

K. – BK 24 str. 6 d. 294 str. 2 d. padarymu, niekaip nėra susijęs su R. C. kaltės paneigimu, tuo labiau, kad 2013-03-07 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių asmenų kaltę. K. R. parodymai, manytina, taip pat neturėtų jokios lemiamos reikšmės R. C. kaltės paneigimui. Nukentėjusioji R. A. jo nekaltino turto prievartavimu, jos parodymais, ji tik yra paskolinusi jam ir D. A. pinigų, todėl teismas apklausti K. R. atsisakė pagrįstai, su tuo sutiko tiek prokurorė, tiek ir gynėjas.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali bÅ«ti begalinis – įrodymų turi bÅ«ti surenkama tiek, jog jų pakaktų kaltinamojo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai iÅ¡vadai dėl R. C. kaltės daryti. Nesutiktina ir su nuteistojo gynėjo abejonėmis dėl nuosprendžiu iÅ¡spręsto civilinio ieÅ¡kinio. Pirmosios instancijos teismas pakankamai iÅ¡samiai motyvavo savo sprendimÄ ir jį pagrindė byloje nustatytais faktais.

Nors skunde teigiama, kad nukentėjusioji R. A. pati galėjo pinigus iÅ¡leisti savo reikmėms, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusioji bÅ«tų įsigijusi kokių nors naujų daiktų, ji buvo iÅ¡laidavusi, demonstravusi turimus pinigus. Nukentėjusioji turėjo savų, pakankamai pagal amžių nemažų santaupų, todėl ji pati jomis galėjo disponuoti pagal savo norÄ ir nebuvo jokio reikalo kaltinti kitus asmenis jų praradimu. Kaip jau minėta, pinigų reikalavimas iÅ¡ nukentėjusiosios vyko kelis mėnesius, ji pinigus neÅ¡davo įvairaus dydžio sumomis nuo 20 iki 100 Lt.

Nukentėjusiosios atstovė R. A. civilinio ieškinio dydį apskaičiavo pagal tai, kiek kartų jos dukra R. A. ir kokiomis sumomis perdavė nuteistajam pinigus. Suma galėjo būti ir didesnė, tačiau R. A. prisiminė ne visus kartus, todėl suma susidarė ne mažesnė kaip 2000 litų suma. Tokia suma atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl teismui abejonių nekėlė, su tokia suma sutiko ir R. C. įstatyminė atstovė R. C.. Kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, teismas, tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, pats turi teisę nuspręsti koks žalos dydis yra pagrįstas.

Atsižvelgus į visas byloje iÅ¡tirtas aplinkybes, į R. C. kaltę, nukentėjusiųjų teisėtų interesų užtikrinimo principÄ , teisėjų kolegija taip pat sutinka su iÅ¡vada, kad 2000 litų žala yra sÄ Å¾iningas, protingas ir teisingas dydis. Atsižvelgiant į visas iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sÄ mone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstÄ bei teisingÄ procesinį sprendimÄ , todėl apeliacinio skundo motyvai, kad nuteistojo R.

C. kaltė, įvykdžius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ neįrodyta, yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio bei iÅ¡teisinti R. C. nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė : nuteistojo R. C. gynėjo advokato R. B. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                     Egidijus Jonas Grigaravičius Teisėjai                                                                                            JÅ«ratė Jakubonienė                                                                                                          Algerdas UrbÅ¡ys