2019-01-23 Nr. AB-2109-3-61-3-04715-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-128-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04715-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad po konflikto, kurio metu jam buvo sužalota koja, 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur jam buvo uždėtas įtvaras. Po mėnesio įtvarą nusiėmė, kadangi šis jam trukdė vaikščioti. Jam būnant prie kazino su ramentais Sodų gatvėje, Vilniuje, 2016 m. birželio 1 d. jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir pristatytas į policijos komisariatą, uždarytas į areštinę, po to buvo apklaustas pareigūno ir prokurorės, o 2016 m. birželio 3 d. nuvežtas į teismą, kuriame buvo skirtas suėmimas. Nurodė, kad prokurorė ir policijos pareigūnai, pristatydami jį į apklausą ir veždami į teismą, neatsižvelgė į tai, kad jam skauda koją, buvo su ramentais, negalėjo normaliai eiti bei lipti laiptais, taigi sukėlė jam fizinį skausmą. Pareiškėjas rašė skundus generaliniam prokurorui dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės veiksmų, taip pat nurodė, kad būdamas suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kreipėsi į gydytoją dėl senos kojos traumos, buvo apžiūrėtas bei jam uždėta langetė. Po kurio laiko jis nusiėmė langetę, šiuo metu vaikšto, tačiau naudojasi ramentu.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 1 d. suėmimo metu jam buvo lūžusi dešinė koja, tačiau prokurorė organizuodavo pareiškėjo apklausas, Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate jis turėdavo lipti laiptais į antrą bei ketvirtą aukštus. Dėl to patyrė skausmą, pailgėjo lūžio gijimas. Šiuos prokurorės veiksmus pareiškėjas vertina kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, tyčiojimąsi iš jo. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nepatogumu, fiziniu skausmu bei pažeminimu.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad suėmus pareiškėją 2016 m. birželio 1 d. jis neturėjo ramentų, vaikščiojo šlubuodamas. Buvo pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, kur buvo apžiūrėtas bendrosios praktikos slaugytojos. Medicininės apžiūros metu pareiškėjo skunde minimų kaulų lūžių nustatyta nebuvo, bendra pareiškėjo sveikatos būklė įvertinta kaip gera, kūno sužalojimų nenustatyta. Medicininėje kortelėje nurodyta, kad pareiškėjas turėjo seną čiurnos traumą, tačiau ji nebuvo sunki ir pareiškėjas pripažintas tinkamas konvojavimui. Pažymėjo, kad pareiškėjas apžiūros metu jokių nusiskundimų sveikata neturėjo ir du kartus tai patvirtino pasirašytinai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto elgesio su juo kilo konkrečios neigiamos pasekmės. Pareiškėjas tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai patirtus kojos kaulo lūžius siekia suklaidinti teismą ir nepagrindžia jokiais faktiniais duomenimis, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės institucijos civilinės atsakomybės sąlygų.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių neteisėtus prokurorės veiksmus bei jam padarytą žalą. Pareiškėjas buvo apklaustas iš viso tris kartus, paskutinįjį kartą apklausa buvo vykdoma Lukiškių TI-K. Po apklausų pareiškėjas neturėjo jokių pastabų ar nusiskundimų. Suėmimo vykdymo metu pareiškėjo sveikatos būklė buvo įvertinta, reikiama medicininė pagalba suteikta. Aplinkybė, kad per du mėnesius trauma nesugijo, patvirtina, kad komplikacijos galimai kilo dėl paties pareiškėjo arba medikų kaltės. Jo sveikatos būklė buvo taip pat vertinama teismo, sprendžiančio dėl suėmimo termino pratęsimo, ir nebuvo nustatyta pagrindo jo neskirti arba skirti švelnesnę kardomąją priemonę.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas dalyje dėl neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų į apklausas, neatsižvelgus į pareiškėjo patirtą traumą, atlyginimo, todėl byloje keliamas Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės klausimas.

10. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 1 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape Nr. 25995 nurodyta, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi į ligoninę dėl 2016 m. balandžio 1 d. patirtos traumos. Pareiškėjui diagnozuotas abiejų kulkšnų ir blauzdikaulio užpakalinio krašto dislokuoti lūžiai, pėdos panirimas. Pareiškėjas pasirašytinai patvirtino, kad gydymo atsisakė. Ši pažyma pateikta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriui VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2017 m. kovo 15 d. elektroniniu laišku.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės Asmens (pareiškėjo) kortelės išraše nurodyta, kad jis buvo sulaikytas 2016 m. birželio 1 d. 15 parų; šio išrašo Medicininėje kortelėje nurodyta jo būklė sulaikymo metu: 2016 m. birželio 1 d. skundų dėl sveikatos neturi, bendra būklė gera, vaikšto šlubuodamas dėl senos čiurnos traumos; teisingo elgesio, sąmonė aiški, širdies veikla ritmiška, kūno sužalojimų nerasta; konvojuoti galima. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi pareiškėjui skirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas išvyko į Lukiškių TI-K.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. birželio 1 d. ir 2016 m. birželio 3 d. Į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokoluose pareiškėjas parašu patvirtino, kad dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas dvejiems mėnesiams, o 2016 m. spalio 27 d. nutartimi suėmimas suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. gruodžio 13 d. pažymoje Nr. 56-962 „Dėl badavimo ir gydymo imobilizacija“ pareiškėjui nurodyta, jog jam 2016 m. birželio 16 d.

Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus ligų gydytojo siuntimu dėl dešinio blauzdikaulio proksimalinio lūžimo buvo atlikta imobilizacija gipsine langete, paskirti analgetikai. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriaus Konvojaus kuopos pareigūnai pareiškėją konvojavo du kartus: 2016 m. birželio 2 d. pagal paraišką pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir 2016 m. birželio 3 d. buvo konvojuotas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus į Lukiškių TI-K; konvojavimas vyko įprastine tvarka.

Konvojaus dokumentuose nėra duomenų apie pareiškėjui skirtą būtiną medicinos ar kitokią palydą, skundų ir pretenzijų dėl konvojavimo metu netinkamo pareigūnų elgesio nebuvo gauta.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturinės žalos atlyginimą kildina iš neteisėtų prokurorės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų atliekant apklausas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, kuriose pareiškėjas buvo priverstas lipti iš ketvirto aukšto į antrą ir iš antro aukšto lipti į ketvirtą, taigi pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d., kuomet jis buvo sulaikytas ir apklausiamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadas, kad pareiškėjas, 2016 m. balandžio 1 d. patyręs traumą, gydymo VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atsisakė, o apklausos, vykusios 2016 m. birželio 2 d., metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo patalpose bei konvojavimo, vykusio 2016 m. birželio 2 d. ir 2016 m. birželio 3 d., metu jokių pretenzijų dėl sveikatos būklės pareigūnams, atlikusiems jo apklausą ir jį konvojavusiems, nepareiškė, jokių nusiskundimų nepareiškė ir jo apklausą atlikusiai prokurorei. Aplinkybės, kad suėmimo metu jis buvo su ramentais, nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Pareiškėjas išdėstė Vilniaus miesto apylinkės teismui nusiskundimus dėl kojos traumos, siekdamas, kad jam nebūtų skirtas suėmimas, tačiau nusiskundimų, jog negali paeiti, jam neduodami ramentai, nepareiškė ir nenurodė jokių nusiskundimų apie tai, kad pareigūnai konvojuodami nesuteikia reikalingų paslaugų, palengvinančių vaikščiojimą.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nereiškė jokių nusiskundimų savo sveikatos būkle, t. y. kad negali paeiti ar priminti kojos ir jam neduodami ramentai ar jis kankinamas lipdamas laiptais, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ar Vilniaus apygardos prokuratūros veiksmus. Teismas konstatavo, kad pats pareiškėjas pasirinko tokį elgesio modelį ir pagalbos neprašė, nesiskundė dėl jam atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo. Pažymėjo, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 5 d. ir pirminės apžiūros metu 2016 m. birželio 6 d. jam informavus apie dešinės čiurnos sąnario traumą, buvo suteikta medicininė pagalba, išduoti ramentai. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir prokurorė, organizuodami pareiškėjo konvojavimą bei apklausas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neatliko neteisėtų veiksmų. Byloje nenustatyta, jog pareigūnai pareiškėją kankintų, žemintų, nesuteiktų medicininės ar kitokio pagalbos, priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, jį suėmus, buvo apžiūrėtas medikų, kuriems nurodė, jog kojos trauma sena, jokios pagalbos neprašė. Nenustatęs neteisėtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnų veiksmų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui yra padaryta žala.

III. 14. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovų 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamą pareiškėjui nepalankų sprendimą priėmė ta pati teisėja, kaip ir nutartį (kuri buvo panaikinta) atsisakyti priimti jo skundą.

16. Pareiškėjas teigi, kad nors visi į bylą pateiktos pažymos ir dokumentai patvirtina, kad prokurorė E. I., viršydama įgaliojimus ir pažeidinėdama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą (toliau – ir BVK), iškvietė pareiškėją 2016 m. rugpjūčio 30 d. į apklausą, etapavo jį iš Lukiškių TI-K į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą su sulaužyta koja, versdama jį keltis į ketvirtą aukštą ir iš ketvirto aukšto į antrą, dėl to sukeldama pareiškėjui kančias, pažeidinėdama Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnį. Pareiškėjas dėl nurodytų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumų, fizinį skausmą bei pažeminimą.

17. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, bei kokie pirmosios instancijos teismo motyvai yra nepagrįsti. Pareiškėjas tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, nagrinėdama pareiškėjo skundą buvo šališka, nes anksčiau yra sprendusi pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimą ir atsisakė jį priimti, t. y. priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėja buvo tendencinga ir iš anksto nusistačiusi prieš pareiškėją. Vien aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja yra sprendusi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nesudaro pagrindo automatiškai konstatuoti, jog skundžiamą sprendimą priėmė šališka teisėja (neteisėtos sudėties teismas).

19. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, reikiamai prilaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų prokurorės ir policijos pareigūnų, kurie pristatydami jį į apklausą ir veždami į teismą 2016 m. birželio 1 d. – 2016 m. birželio 3 d. laikotarpiu, galimai sudarė netinkamas konvojavimo sąlygas, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

21. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs minėtų pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, taip pat pareiškėjas skunde abejoja bylą išnagrinėjusios teisėjos nešališkumu.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

23. Šiame kontekste primintina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

25. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog prokurorė E. I., viršydama įgaliojimus ir pažeidinėdama BVK, iškvietė pareiškėją 2016 m. rugpjūčio 30 d. į apklausą (pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog apklausa ir konvojavimas vyko 2016 m. birželio 2 d. bei 2016 m. birželio 3 d.. todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis laiko teisingais ir nepaneigtais objektyviais įrodymais), etapavo jį iš Lukiškių TI-K į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą su sulaužyta koja, versdama jį keltis į ketvirtą aukštą ir iš ketvirto aukšto į antrą, dėl to sukeldama pareiškėjui kančias.

Pasisakydama šiuo pareiškėjo ginčijamu aspektu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktus turinčius reikšmę įrodymus kiekvieną atskirai ir visumoje, t. y., be kita ko, byloje nustatė, kad pareiškėjas, 2016 m. balandžio 1 d. patyręs traumą, gydymo VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atsisakė, o apklausos, vykusios 2016 m. birželio 2 d., metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo patalpose, bei konvojavimo, vykusio 2016 m. birželio 2 d. ir 2016 m. birželio 3 d., metu jokių pretenzijų dėl sveikatos būklės pareigūnams, atlikusiems jo apklausą ir jį konvojavusiems, nepareiškė, jokių nusiskundimų nepareiškė ir jo apklausą atlikusiai prokurorei.

Pažymėtina svarbi aplinkybė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. birželio 1 d. ir 2016 m. birželio 3 d. Į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokoluose pareiškėjas parašu patvirtino, kad dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi (b. l. 33–34). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat neįrodė ir neneigė byloje nustatytos aplinkybės, kad suėmimo metu jis nebuvo su ramentais, kaip teigė pirmosios instancijos teismui. Be to, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui, sprendusiam pareiškėjo suėmimo termino pratęsimo klausimus, nusiskundimų, jog negali paeiti, jam neduodami ramentai, nepareiškė ir nenurodė nusiskundimų apie tai, kad pareigūnai konvojuodami nesuteikia reikalingų paslaugų, palengvinančių vaikščiojimą, o pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K ir pirminės apžiūros metu 2016 m. birželio 6 d. jam informavus apie dešinės čiurnos sąnario traumą, buvo suteikta medicininė pagalba, išduoti ramentai.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas pasirinko tokį elgesio modelį ir pagalbos neprašė, nesiskundė dėl jam atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo, ginčo laikotarpiu nereiškė jokių nusiskundimų savo sveikatos būkle. Todėl šiuo atveju valstybei civilinė atsakomybė nekyla, nenustačius nei vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.270 straipsnio prasme. Nenustačius minėtų pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jo skundo priėmimo klausimą nagrinėjo ir šį skundą atsisakė priimti ta pati teisėja (V. B.), priėmusi ir pareiškėjui nepalankų skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta aplinkybė savaime nesudaro pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Teismų praktikoje yra nustatyta, jog teisėjui pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį Nr. A-1281-756/2016 ir kt.).

27. Taigi pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjas byloje buvo šališkas. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo (teisėjos) suinteresuotumą bylos baigtimi ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

28. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys