ccb5b4f0-ac7f-4a2a-b72c-4920e73dff15 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-1012-624/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00190-2010-6)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gegužės 6 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ArÅ«nas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui S. O., atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Ingai Titovai, nedalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo S. O. skundÄ atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė :pareiÅ¡kėjas S. O. skunde praÅ¡o teismo solidariai priteisti iÅ¡ atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemokÄ 1721,85 Lt.

Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK Širvintų rajono policijos komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialisto pareigose. Nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl nuo 2006-03-01 iki 2008-11-01 jam buvo neišmokėta 1721,85 Lt priemokų ir priedų. Atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti darbÄ , inter alia turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sÄ lygas, teisę gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ ir socialinę apsaugÄ nedarbo atveju. Piliečio teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ - Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iÅ¡ svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas).

Å i asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr.51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Teisingo apmokėjimo už darbÄ principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis. Konstitucinis Teismas, 2001-12-18 nutarime aiÅ¡kindamas Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatÄ , konstatavo, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu.

Valstybės tarnyba, tame tarpe ir vidaus tarnyba, yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su vieÅ¡ojo intereso garantavimu. Tai, kad valstybės tarnybos paskirtis - garantuoti vieÅ¡Ä jį interesÄ valstybes ir savivaldybių institucijoms vykdant vieÅ¡Ä jį administravimÄ ir teikiant vieÅ¡Ä sias paslaugas, o ne privačius Å¡ia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingÄ formavimo tvarkÄ , jų teisinio statuso specifikÄ , taip pat jų ypatingÄ atsakomybę visuomenei už jiems pavestų tikėtų funkcijų vykdymÄ .

Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vis dėlto valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostančiais valstybinėse institucijose, ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Jų teisiniai statusai skiriasi.

AiÅ¡kÅ«s kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbÄ dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ elementas ir turi bÅ«ti nustatomi įstatymu. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi bÅ«ti atlyginama iÅ¡ valstybes (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi bÅ«ti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu.

Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiÅ«ros į religijÄ ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). Pagal KonstitucijÄ negali bÅ«ti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , už šį darbÄ nebÅ«tų mokama, butų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus.

Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ sÄ sajÄ su nuosavybės teise konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikÅ¡tų, jog sudaromos teisinės prielaidos teises aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 str. 1 d., bet ir Konstitucijos 23 str. Teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principas nereiÅ¡kia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbÄ , kuris mokamas iÅ¡ valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali bÅ«ti mažinamas, tačiau tai gali bÅ«ti daroma tik iÅ¡imtiniais atvejais ir tik jei tai yra bÅ«tina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.

Bet net ir tokiais iÅ¡imtiniais atvejais apmokėjimas už darbÄ negali bÅ«ti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintÄ pusiausvyrÄ tarp asmens ir visuomenės interesų. Pažymėtina ir tai. kad apmokėjimas už darbÄ negali bÅ«ti mažinimas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms. Apmokėjimo už darbÄ mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principÄ (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas).

Taip pat nurodo, kad valstybės tarnybos įvairovė suponuoja tai, kad valstybės tarnautojai gali dirbti įvairius darbus, atlikti įvairias užduotis. Valstybės tarnautojai gali eiti pareigas poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, dirbti kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sÄ lygomis. nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo. Pagal KonstitucijÄ negali bÅ«ti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, Å¡venčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sÄ lygomis, atlieka įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomas užduotis atliekamas virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, bÅ«tų nemokama arba Å¡is darbas bÅ«tų neapmokamas teisingai (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatyme, Vidaus tarnybos statute yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neiÅ¡mokėti jam visų priklausančių priemokų už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sÄ lygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymÄ . Skirtingai nei Darbo kodekse, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. apribojo galimų priemokų ir priedų sumÄ iki 70 procentų pareiginės algos.

Valstybės tarnautojams gali bÅ«ti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Å iuo atveju tokio reguliavimo tikslu gali bÅ«ti įvardinta nebent biudžeto lėšų taupymas. Tačiau toks tikslas pats savaime negali bÅ«ti pagrindu sumažinti jo uždirbtÄ darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 paskelbė nutarimÄ , kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ ) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Å iuo atveju atsakovo Vilniaus AVPK, kaip darbdavio, netinkamas jo darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali bÅ«ti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį yra dviÅ¡aliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių apraÅ¡yme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visÄ darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Laikant, kad nepagrįstai buvo neiÅ¡mokami visi jam priklausantys priedai ir priemokos, atsakovai privalo iÅ¡mokėti jam susidariusį atlyginimo skirtumÄ . Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2005-12-21 nutartyje (administracinė byla Nr. A1-638/2005) konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Jis 2010-01-13 kreipėsi į atsakovÄ su praÅ¡ymu pateikti visÄ informacijÄ apie jo darbo užmokestį, už laikotarpį nuo tos dienos, kai jo darbo užmokesčiui buvo pradėtas taikyti priedų ir priemokų 70 procentų ribojimas iki Å¡io praÅ¡ymo pateikimo dienos (b. l. 2-4).

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas S. O. patikslino skundÄ ir prašė jam priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį 1721,85 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31. PaaiÅ¡kino, kad darbo užmokestis jam buvo mokamas du kartus per mėnesį – mėnesio 5 ir 20 dienomis.  Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK su skundu nesutiko ir prašė paÅ¡alinti Vilniaus AVPK iÅ¡ atsakovų, pareiÅ¡kėjo reikalavimo daliai dėl 140.34 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio taikyti ieÅ¡kinio senatį ir bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukti, kitoje dalyje skundÄ atmesti.

Nurodo, kadangi atsakovas yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teise bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, Å¡iuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl jo veiksmų teisėtumas turi bÅ«ti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant, ar Vilniaus AVPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarkÄ , nuostatas. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.

įtvirtinto priedų ir priemokų sumų 70 procentų taikomo apribojimo. Atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiÅ¡kėjui pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Ä®statymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi iÅ¡imtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ , suteikta Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Å iame nutarime Konstitucinis teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ reiÅ¡kia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi bÅ«ti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbÄ principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis.

Tai, kad prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir LVAT praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. kaip ir privalėjo veikti pagal įstatymus, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir nepažeidė nei vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Teismų praktikoje ne kartÄ yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių Å¡iais nutarimais pakeisti negalima. Ä®vertinus tai, kad Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto) nuostatas.

Tokia teisės aiÅ¡kinimo praktika pateikiama ir LVAT 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008). Taip pat nurodo, kad valstybės tarnybos santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri Å¡io asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas iÅ¡mokėti atlyginimÄ pagal iÅ¡ biudžeto skirtus asignavimus. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD prie LR VRM), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.

Teisinėje Konstitucijos aiÅ¡kinimo mokslinėje doktrinoje teigiama, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė iÅ¡imtis yra tada, kai į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti taikytino teisės akto konstitucingumÄ kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos Å¡alims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tunc padarinius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieÅ¡tarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.).

Taigi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali bÅ«ti dėl Å¡ios priežasties naikinamas. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtÄ teisenÄ byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principÄ , gali bÅ«ti taikomas.

Pažymėjo, kad 2010-01-07 PD prie LR VRM raÅ¡tu informavo, kad tol, kol nebus priimti specialÅ«s teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigÅ«nams priklausančių iÅ¡mokų, todėl tokių iÅ¡mokų priteisimo atveju, policijos įstaiga Å¡ias sumas dengtų iÅ¡ darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trÅ«kumas, galintis sÄ lygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų iÅ¡mokėjimo klausimÄ .

Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str., 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) bÅ«tų buvusios grÄ Å¾intos į biudžetÄ . Todėl teismas, spręsdamas klausimÄ dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iÅ¡ Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų iÅ¡spręsti ir klausimÄ dėl įpareigojimo Lietuvos valstybę, atstovaujamÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Dėl atsakovų Å¡ioje byloje nurodė, kad Vilniaus AVPK pareiÅ¡kėjui atlyginimÄ mokėjo iÅ¡ tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis turi bÅ«ti priteistina tik iÅ¡ Lietuvos valstybės. Tokia pozicija iÅ¡reikÅ¡ta ir LVAT 2010-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-61-10.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - iÅ¡laidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, bÅ«damas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytÄ paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymÄ organizuoja Vyriausybė.

Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Tai, kad tokio pobÅ«džio bylose turi bÅ«ti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė patvirtina ir LVAT 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A756- 1285/2009. Ä®vertinus tai, kad teismų praktika iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose turi bÅ«ti formuojama vieninga linkme (prieÅ¡ingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principÄ ), teigia, kad vienintelis tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje turi bÅ«ti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, todėl Vilniaus AVPK nėra tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje.

Dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio sumos nurodo, kad pareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį - iÅ¡ viso 1721,85 Lt ir ginčo dėl nurodytų sumų nėra, sutinka, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų iÅ¡mokų priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas (LVAT 2005-12-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti dalį lėšų, kurios buvo grÄ Å¾intos už 2006 m. -140,34 Lt, Å¡ioje skundo dalyje pareiÅ¡kėjas yra praleidęs senaties terminÄ skundui paduoti, todėl byla Å¡ioje dalyje turi bÅ«ti nutraukta (b. l. 10-12).Teismo posėdyje atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus AVPK atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iÅ¡ esmės Vilniaus AVPK atsiliepime į skundÄ iÅ¡dėstytais argumentais. Papildomai paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡omos priteisti neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio sumos paskaičiuotos teisingai ir jų neginčija.

Atsakovė Lietuvos valstybė ir tretysis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimų į skundÄ nepateikė.Skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Byloje nustatyta, kad S. O. dirba Vilniaus AVPK Å irvintų rajono policijos komisariato vieÅ¡osios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialisto pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta iÅ¡mokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį ir dėl to pareiÅ¡kėjui laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 buvo neiÅ¡mokėta: 2007 m.

– 301 Lt, 2007 m. – 1420,85 Lt, iš viso – 1721,85 Lt priemokų ir priedų (b. l. 5-6, 13-15).Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų  pareiginės algos.

             2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.             Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos Å¡ios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . Papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiÅ¡kai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ .

Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiÅ¡kia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ .

Tai galėjo bÅ«ti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. PareiÅ¡kėjo S. O. praÅ¡oma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 ir Å¡is laikotarpis nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų priteisimo.

Kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių už 2007 – 2008 metus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas Vilniaus AVPK pareiÅ¡kėjui S. O. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už virÅ¡valandinį darbÄ neiÅ¡mokėjo: už 2007 metus - 301 Lt, už 2008 metus – 1420,85 Lt, iÅ¡ viso už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 neiÅ¡mokėjo 1721,85 Lt (b. l. 5-6). Kadangi, kaip teismo posėdyje nurodė atsakovo Vilniaus apskrities VPK atstovė, pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma priteisti suma yra paskaičiuota teisingai ir ginčo dėl jos dydžio nėra, skundas tenkinamas ir pareiÅ¡kėjui iÅ¡ jo darbdavio – Vilniaus AVPK – priteisiama jam neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK).

DK 27 str. 2 d. nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų. Kreipimasis į teismÄ teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sÄ lygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismÄ kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neiÅ¡nyksta asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos (LVAT iÅ¡plėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004;

A1-638/2005). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Å¡iame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasidedama nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . PareiÅ¡kėjas S. O., kurio praÅ¡oma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, į teismÄ su skundu kreipėsi 2010-01-27, darbo užmokestis jam iÅ¡mokamas kito mėnesio 5 d., todėl ieÅ¡kinio senaties termino pareikÅ¡ti reikalavimÄ dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007 m. sausio mėn. nepraleido.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iÅ¡ esmės laikomasi nuostatos, kad LR DK 298 str. reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias iÅ¡mokas galiojimÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009-09-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1036/2009 ir kt.), todėl tokio termino skaičiavimui CK nuostatos dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo netaikomos.Sprendimas dėl skundo turi bÅ«ti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K.

J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimÄ ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimÄ pareiÅ¡kėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiÅ¡kinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedÅ«ros, t. y. iÅ¡likus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Skundas dalyje, kurioje pareiÅ¡kėjas neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį praÅ¡o priteisti solidariai ir iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį yra dviÅ¡aliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių apraÅ¡yme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. PareiÅ¡kėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigÅ«nų priėmimo į valstybės tarnybÄ bei atleidimo iÅ¡ jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių apraÅ¡ymus, tuo tarpu valstybė Å¡iuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iÅ¡ valstybės.  Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimÄ dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų iÅ¡spręsti ir klausimÄ dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, tačiau pareiÅ¡kėjas skunde tokio reikalavimo – įpareigoti skirti reikalingus asignavimus – nepareiÅ¡kė, atitinkamai nėra jokio pagrindo dėl jo pasisakyti.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str., n u s p r e n d ž i a :pareiÅ¡kėjo S. O. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.

Priteisti S. O. iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1721.85 Lt (vienÄ tÅ«kstantį septynis Å¡imtus dvideÅ¡imt vienÄ litÄ 85 ct) neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio.Kitoje dalyje pareiÅ¡kėjo S. O. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Priteista neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neiÅ¡skaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi bÅ«ti iÅ¡skaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.   Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                                       Arūnas Dirvonas