2017-10-31 Nr. AB-19953-3-62-3-00092-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1610-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00092-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 18 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jis buvo kalintas Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose jam trūko ploto, natūralaus apšvietimo, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tvyrojo blogas kvapas. Pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumus, sutriko regėjimas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose minimali ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista. 2003 m. įrengiant baudos izoliatoriaus kameras, nebuvo reikalavimo sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose. Norint atskirai įrengti sanitarinį mazgą bei padidinti natūralų apšvietimą, būtina perstatyti patalpas, atlikti rekonstrukciją. Kameros vėdinamos mechanine vėdinimo sistema ir per orlaides. Atsakovas neturėjo duomenų, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad pareiškėjui būtų kilusi jo nurodyta žala. Pareiškėjas dėl to nė karto nesikreipė į būrio viršininką, Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 27 d. jis buvo kalintas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurioje jam nepakako ploto. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 18 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 (13,22 kv. m) kartu su pareiškėju buvo kalinami dar trys asmenys, todėl jam teko 3,3 kv. m ploto. Vėliau (iki 2015 m. spalio 22 d) pareiškėjas laikytas kartu su dviem asmenimis, po to (iki 2015 m. spalio 27 d.) – vienas. Taigi, pareiškėjui 6 paras nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas.

7. Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), vėliau – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

8. Kameroje Nr. 24 sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje, bet kamerose Nr. 7, Nr. 10, Nr. 10A ir Nr. 11 – neįrengtas atskiroje patalpoje, kamerose Nr. 10, Nr. 10A ir Nr. 11 – įrengtas visiškai prie pat kameros durų ir neatitvertas sienele. Sanitarinis mazgas buvo matomas asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidariusiems pareigūnams. Kamerų neįrengimas atskirose patalpose laikytas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu bei turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui (nemaloniu kvapu kamerose).

9. Kameros Nr. 11 ir Nr. 10 buvo laikinojo sulaikymo kameros ir jose pareiškėjas laikytas ne ilgiau nei 24 valandas. Higienos norma HN 134:2015 atsakovui nenumatė pareigos įrengti šiose kamerose natūralų apšvietimą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmesti. Kamerose, kuriose Higienos normos HN 76:2010 galiojimo metu buvo kalintas pareiškėjas, įrengti skaidraus stiklo langai. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kamerose trūko šviesos, dėl to jis buvo prislėgtos nuotaikos, silpo regėjimas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nei į administraciją, nei į Psichologinę tarnybą ar sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė, jam nebuvo diagnozuoti jokie regėjimo ar kiti sutrikimai, kilę dėl netinkamo natūralaus apšvietimo. Todėl šie skundo argumentai nelaikyti pakankamais neturtinės žalos, kuri galėtų būti atlyginta pinigais, konstatavimui.

10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų patyrė neturtinę žalą. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Atsižvelgęs į neilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį (minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 6 paras, nežymiai (0,3 kv. m), o kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, jis kalėjo 32 paras) bei tai, kad pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, teismas sprendė, kad 150 Eur buvo pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas pažymi, jog 3,6 kv. m plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas tik 6 paras, jam teko nežymiai (0,3 kv. m) mažiau ploto. Nenustatyta, kad netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui būtų sukėlusios kokius nors sveikatos sutrikimus, kad jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus. Be to, kameroje Nr. 7 sanitarinis mazgas yra atkirtas nepermatoma, drėgmei atsparia užuolaida. Kameros Nr. 10 ir Nr. 10A yra vienvietės. Per duryse esantį langelį sanitarinio mazgo vidus nėra matomas. Atsakovas dar kartą pabrėžia, kad 2003 m. rekonstrukcijos metu nebuvo reikalavimo sanitarinį mazgą įrengti atskiroje patalpoje. Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai šiuo aspektu netaikytini, nes tiek norint sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose, tiek padidinti natūralaus apšvietimo koeficientą, yra būtina rekonstrukcija. Atsakovo nuomone, teismas, pareiškėjui priteisdamas 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu, nes didžioji jos dalis tegauna minimalią algą ar minimalias socialines išmokas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui O. B., atlyginimo.

15. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjui priteistas 150 Eur žalos atlyginimas, nesutinka atsakovo atstovas.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

17. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 18 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 (13,22 kv. m) kartu su pareiškėju buvo kalinami dar trys asmenys, todėl jam teko 3,3 kv. m ploto. Vėliau (iki 2015 m. spalio 22 d) pareiškėjas laikytas kartu su dviem asmenimis, po to (iki 2015 m. spalio 27 d.) – vienas. Taigi, pareiškėjui 6 paras nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas ir tuo pažeistas nacionalinės teisės reikalavimas.

19. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte įtvirtinta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 24 sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje, bet kamerose Nr. 7, Nr. 10, Nr. 10A ir Nr. 11 – neįrengtas atskiroje patalpoje, kamerose Nr. 10, Nr. 10A ir Nr. 11 – įrengtas visiškai prie pat kameros durų ir neatitvertas sienele. Sanitarinis mazgas matomas asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidariusiems pareigūnams. Kamerų neįrengimas atskirose patalpose ar jų tinkamas neizoliavimas laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu bei turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

21. Įvertinus nustatytų pažeidimų visumą (ploto trūkumą, netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą bei privatumo neužtikrinimą), darytina išvada, jog pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų patyrė neturtinę žalą ir ji nėra tokia mažareikšmė, dėl kurios galima būtų konstatuoti pareiškėjo teisių apgynimą taikant satisfakciją ir nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į neilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį (minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 6 paras, nežymiai (0,3 kv. m), o kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, jis kalėjo 32 paras) bei tai, kad pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, konstatuotina jog pirmosios instancijos priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

22. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius