2018-03-14 Nr. AB-5348-3-64-3-00604-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-85-822/2018

Teisminio proceso

Nr. 3-64-3-00604-2016-5

Procesinio

sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto

Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir

pranešėja),

teismo

posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą

atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl

neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau

– ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos

Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinei

žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2012 m.

lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. buvo laikytas Šiaulių TI netinkamomis

sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, jose šalta, drėgna, prastas apšvietimas,

netinkama ventiliacija, reikalingas remontas, tualetas įrengtas netinkamai, neatitvertas.

Kamerose nebuvo pakankamai spintų, kuriose būtų galima susidėti asmeninius

daiktus, maistą, higienos reikmenis, taip pat džiovyklos, pakabų. Pareiškėjas

patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama

Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo

reikalavimo taikyti ieškinio senatį, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui laikotarpiu,

kuriam netaikoma ieškinio senatis

(2013 m. kovo 8-14 d.), Šiaulių TI teko nuo 2,85 kv. m iki 4,57 kv. m ploto. Bylai

aktualiu laikotarpiu patikrinimai kameroje Nr. 42 nebuvo atlikti. Šiaulių TI

pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176

patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau –

ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro

2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN

76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“

(toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju

taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar

patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga

patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų

būklė priklausė pirmiausiai nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio:

nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys

niokojo įstaigos turtą, blogino patalpų būklę. Dėl nepakankamo finansavimo

Šiaulių TI neturėjo galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo

inventoriumi, tačiau, esant poreikiui ir prašymui, į kiekvieną kamerą

išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris pasinaudojus grąžinamas pareigūnams.

Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus

resursus. Kamerose langai buvo skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu

būdu per langus. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos

nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų

trūkumų pašalinti neįmanoma. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai

mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas

durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Gyvenamosiose kamerose klozetai buvo

įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas

patikrinimų metu. Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad

sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai netaikomi, nes tokio

pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų

rekonstrukcijos darbais.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016

m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą tenkino

iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo

izoliatoriaus, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI

buvo etapuotas 2012 m. gruodžio 1 d. ir periodiškai laikytas iki 2013 m. kovo 14

d. Pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą laikotarpiui iki 2013 m.

vasario 29 d., nes į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 29 d.

7. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus

2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje

ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio

vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau

– ir Įsakymas

Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo

izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad nagrinėjamu

laikotarpiu (2013 m. kovo 8-14 d.) Šiaulių TI 7 dienas pažeidė pareiškėjo

subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv.

m ploto.

8. Teismo vertinimu, byloje pateikti Šiaulių

visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI gyvenamųjų patalpų

atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams buvo tiesiogiai nesietini

su pareiškėju, nes jis patikrinimų metu nebuvo laikomas Šiaulių TI. Šiaulių TI

Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-193 nurodyta, kad

gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (langai skaidraus stiklo). Įstaigoje

nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose galėjo būti per mažas

judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Šiaulių TI pastatų kompleksas

įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl

kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti nebuvo įmanoma, t. y. neįmanoma

padidinti natūralią apšvietą, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir

padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai

sureguliuoti oro temperatūrą. Visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos

centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Įstaiga tiekiamo šildymo

parametrų nereguliavo. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jos plotą, buvo du

šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), ir

dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Suimtieji (nuteistieji) nuolat

gadino ir laužė elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku

esančius elektros laidus, todėl elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas neturėjo

ilgalaikio efekto. Sanitarinio mazgo patalpa gyvenamose patalpose atitverta nuo

likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta

lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje

buvo skirtingas, unitazų nebuvo įrengta, buvo tik sanitariniai įrenginiai

grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Tačiau šiuo metu jau pradėta

įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovas įrodymais

nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas

pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Teismas atkreipė dėmesį į

tai, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog higienos

normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu,

pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo.

Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Ta aplinkybė,

jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis,

nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje

pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas, atsižvelgdamas į

kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į

pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai

kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė

dvasines kančias, į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus,

vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo išvadą,

kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,

pažeminimą), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik jo teisių pažeidimo

pripažinimu.

10. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas skunde

konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų

laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus,

pažeminimą ir kt. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu

laikotarpiu, pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 1587 įrašus,

atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su

galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl ankščiau

nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu

laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Pastebėta, jog pareiškėjas dėl

neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 3 metams nuo tada,

kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 100

Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

11. Pareiškėjas K.

J. apeliaciniu skundu (b. l. 90) nesutinka su Šiaulių apygardos

administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu ir prašo jo skundą

išnagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas jo

skundą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kurie visiškai neatitinka

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir

Konvencija) 3 straipsnio. Konvencijos 3 straipsnyje nenumatytas senaties

terminas dėl nežmoniškų sąlygų įkalinimo įstaigoje. Be to, minimalus plotas

tardymo izoliatoriaus kamerose negali būti mažesnis kaip 4 kv. m. Pareiškėjas

prašo vadovautis tik tais įstatymais, kurie nepažeidžia Konvencijos.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių

tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 94-96)

prašo jį atmesti.

14. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos

aplinkybių vertinimu. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai laikytini

nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti

pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę

dėl jo laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės

žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu

pareiškėjui, atlyginimo.

16. Byla nagrinėjama vadovaujantis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki

2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo

įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai

pažymi, jog, vadovaujantis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės

sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji

Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14

straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra

pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata

reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir

Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo

33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi

Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis

sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais

teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija

yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms.

Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal

Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos

nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra

šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl

prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims

suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės

įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

18. Teisių apsaugos sistema, numatyta

Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog

pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms

valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m.

liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis

palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne

tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi

būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo

organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus

Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių

Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos

19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d.

sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo

Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę

Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš

Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo

užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties,

bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve,

padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už

Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms

institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik

subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra

vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m.

kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo

Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus

teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip

tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų

būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių

realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės

atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų

specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos

atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į

Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus

Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde

rėmėsi nacionalinės teisės aktais (Higienos norma HN 76:2010, Įsakymu Nr. V-124

ir kt.).

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą,

atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo

atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės

tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta

viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams

(neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo)

ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei

CK 6.271 straipsnio pagrindu

nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme

konstatavimui privalu nustatyti,

kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės

aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė

nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai

ir rūpestingai.

20. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo

pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai

atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą,

apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos

teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių

Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš

Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio

19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92),

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d.

sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai

apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik

jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos

nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos

teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo

išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios

instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį

administracinėje byloje

Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-1855-575/2017).

21. Pirmosios

instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde

nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo

Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas

faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko

byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais,

t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos

teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties

terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. (pirmosios

instancijos teismo sprendime ginčo laikotarpio pradžia – 2012 m. gruodžio 1 d. –

nurodyta klaidingai) iki 2013 m. vasario 28 d., Šiaulių TI 7 dienas pareiškėjui

neužtikrino minimalios ploto normos.

Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir

bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar

vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą

įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių

ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga

atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių

faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių

pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl

jam taikytos ieškinio senaties, jo atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos.

22. Dėl ieškinio senaties termino

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra

absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės

kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio

reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi

vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar

nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus

Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę

Karalystę (pareiškimo

Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6

straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus

įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos

siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m.

gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę

(pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš

Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų

gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose

įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės

teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą,

baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų,

kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus

nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d.

sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę

(pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų

kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo

reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties

terminas, nes toks terminas nėra numatytas Konvencijos 3 straipsnyje, yra

nepagrįsti. Kartu pastebėtina, jog šis apribojimas yra taikomas ne pačiai

Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam

tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą.

23. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad,

nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų

neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos,

reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos,

reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario

24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125

straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi

sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad

sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl

padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad

ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

24. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas

prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda

nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės

pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai

CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią

sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie

jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti,

nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad

nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr.

3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr.

3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje

Nr. 3K-3-460-915/2015).

25. Nustatant asmens sužinojimo

(turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo

dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal

kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis

asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių

pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo

sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje

patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui

veiksniais (patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, trūko oro, suvaržyta galimybė

judėti, sutriko miegas, prasidėjo depresija ir kt.), kurių kalinamas asmuo

negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie

neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2012

m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 14 d. laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų

reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo

turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos,

kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl

neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 29 d. (žyma ant

voko, b. l. 5), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis

reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2013 m. vasario 28 d. (2013

m. vasario mėn. neturėjo 29-tos dienos) pateikti praleido

ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje

nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas

praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o

praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino

praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios

nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl

pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012,

2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesuformulavo prašymo atnaujinti ieškinio

senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo priežasčių.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į

tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygas, yra skelbiami

viešai. Byloje nėra

duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į

Šiaulių TI iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius daugiau nei 3 metus bet

kuriuo laikotarpiu būtų buvusios sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą

informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti

informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo

skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs

aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais. Taigi, pirmosios instancijos teismas

pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui

atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14

d. iki 2013 m.

vasario 28 d., todėl ši

pareiškėjo skundo dalis atmestina.

28. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui

buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisų

Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui

įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias

aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų

reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų

neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo 2012 m.

sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir

kiti prieš Rusiją (pareiškimų

Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30

d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai

šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo

užtikrintos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.

29. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis

minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti

mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar

tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo

izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo

metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų

Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija

(šią prezumpciją galima nuginčyti), t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3

kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje

esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra

įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic

prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį

administracinėje byloje

Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant,

ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, –

neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo

ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto

minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir

sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai

tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems

įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski

prieš Lenkiją (pareiškimo

Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18

d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m.

birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad

pareiškėjui visą nagrinėjamą laikotarpį

(2013 m. kovo 8-14 d.) Šiaulių TI

kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių

TI 2016 m. kovo 14 d. pažyma

Nr. 60/09-9686, b. l. 27-29), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas

atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą

ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 7

dienas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam

tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip

pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad

Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas

neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, bet iš teismo

sprendimo nėra neabejotinai aišku, kokiu aspektu buvo nustatytas pažeidimas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas

jo privatumas, kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo net atitvertas

sienele, sanitariniame mazge nebuvo unitazo (buvo tik „neaiškios paskirties

skylė“), atskiros vėdinimo sistemos. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte

įtvirtinta, kad, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose

turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens

tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis,

tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro

šalinimo sistema. Tačiau, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši

higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems

ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms;

veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos

reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog

sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne

žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir

dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas

turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas

praustuvas. Eksploatavimo taisyklės veikiančioms laisvės atėmimo vietoms

taikomos taip pat kaip ir Higienos norma HN 76:2010 (Eksploatavimo taisyklių 2

p.).

32. Šiaulių TI 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr.

62/08-193 (b. l. 31-33) nurodyta, kad kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas

arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), sanitarinio mazgo patalpa

atitverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma

danga, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto

vandens nubėgimo sistema. Atsiliepime į skundą teigiama, kad praėjimas į

sanitarinį mazgą atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Teisėjų

kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje

sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio

sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo)

privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems

kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz.,

2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016,

2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip

asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą

byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m.

balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr.

40119/09)). Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad kamerose, kuriose

laikytas pareiškėjas, įėjimas į sanitarinį mazgą buvo uždengtas, atitvertas

durimis, užuolaida ar kitu būdu. Pripažintina, jog pareiškėjo teisė į privatumą

naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinta. Be to, atvejai, kai

sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos

HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių.

Tačiau aplinkybės, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskirose patalpose,

jame nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų

oro šalinimo sistema, nelaikytinos pažeidimu (įstaigos neteisėtais veiksmais),

nes tai susiję su patalpų remonto ir rekonstrukcijos darbais.

33. Pirmosios instancijos teismas nevertino

pareiškėjo argumentų dėl nepakankamų baldų kamerose, t. y. kad nepakako spintų daiktams, maistui, higienos

reikmenims, nebuvo džiovyklų, pakabų.

Pagal Eksploatavimo taisykles, kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė

lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 p.), spintelė

arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 p.), šių baldų kiekis ir / ar

matmenys nenurodyti. Aprūpinimo normose numatyta, kad tardymo izoliatorių

kamerose turi būti spintelė (1 vnt. asmeniui), maisto produktų spintelė arba

lentyna (1 vnt. asmeniui), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.

asmeniui), šių baldų matmenys nenurodyti. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog, be

kita ko, sanitariniame mazge turi būti tualeto

reikmenų spintelė (lentynėlė). Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-193 nurodyta,

jog gyvenamosiose kamerose buvo spintelės (vienam asmeniui – 1 vnt.), maisto

produktų spintelė arba lentyna (1 vnt. patalpai), sieninė viršutinių drabužių

pakaba

(1 vnt. patalpai), tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Dėl

spintelių, lentynėlių pareiškėjas neteigė, kad jų kamerose nebuvo, bet

tvirtino, jog jų neužteko. Pareiškėjui šių aplinkybių neapibūdinus detaliau,

nėra galimybės įvertinti Šiaulių TI veiksmų teisėtumą šiuo aspektu. Teisės

aktai nenumato reikalavimo tardymo izoliatorių gyvenamosiose kamerose įrengti

džiovyklas ar kitaip sudaryti sąlygas džiovinti drabužius, todėl pareiškėjo

pretenzijos šiuo aspektu yra nepagrįstos. Vadovaujantis Higienos normos HN

76:2010 64 punktu, sąlygos džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius

drabužius turi būti sudarytos laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose.

Pareiškėjas nenurodė, kad jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Tačiau byloje

nėra duomenų, patvirtinančių, jog kameroje Nr. 42 buvo įrengtos pakabos, o

Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų išvados patvirtina, kad ne

visose kameros buvo visi Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje

Nr. 62/08-193 išvardyti baldai. Konstatuotina, kad

Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino tinkamo kamerų aprūpinimo baldais

(pakabomis).

34. Pirmosios instancijos teismas detaliau

nevertino ir neišskyrė pareiškėjo pretenzijų dėl natūralaus ir dirbtinio

apšvietimo, vėdinimo, temperatūros. Pareiškėjas natūralios šviesos trūkumą

siejo su ant langų esančiomis dvejomis grotomis, nevalomais langais. Byloje

nėra duomenų apie sąlygų kameroje Nr. 42 atitikimą higienos normų

reikalavimams. Kita vertus, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio

17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3 (b. l. 42-47) kamerose Nr. 16,

Nr. 18, Nr. 57, kuriose pareiškėjas nebuvo laikytas, nustatyti neatitikimai oro

temperatūros, santykinės oro drėgmės normoms, kameroje Nr. 57 – ir dirbtinio

apšvietimo normai, pažymėta, kad šiose kamerose neužtikrinamas pagrindinis

valymas (be kita ko, langų, palangių), tačiau, nesant galimybių rekonstruoti

pastatą, natūralaus apšvietimas bei oro judėjimo greitis nevertintas. Teisėjų

kolegija sutinka, kad, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, negalima

nustatyti pažeidimų dėl parametrų kamerose, susijusių su patalpų

rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbais. Siekiant padidinti oro judėjimo

greitį, reikia įrengti vėdinimo sistemą, natūralią apšvietą – padidinti langų

angas, spręsti grotų klausimą, todėl pareiškėjo pretenzijos šiais aspektais yra

atmetamos. Tačiau byloje esantys duomenys nepaneigia pareiškėjo nusiskundimų

dėl natūralios apšvietos (kiek tai susiję su nešvariais langais) ir dirbtinės apšvietos

trūkumo, per žemos temperatūros, todėl šie pažeidimai laikytini nustatytais.

35. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti

kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip

baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo

sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir

metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų

neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į

praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo

sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo

Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą

(pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016

m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.

7334/13). Nagrinėjamu atveju

pareiškėjui 7 dienas teko nuo 2,86 kv. m iki 3,26 kv. m ploto (įskaitant

sanitarinio mazgo užimamą plotą), tomis dienomis jis buvo laikomas su 6-7

asmenimis, pažeidimai truko visą savaitę. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio

mazgo plotą kameroje Nr. 42. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė

kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui

nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje trūko baldų

(pakabų, unitazo), sąlygos neatitiko apšvietimo, oro temperatūros ir santykinės

oro drėgmės normų. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos

istorijos, b. l. 10-25) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi

žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad

atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su

juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, itin trumpą

pažeidimų laikotarpį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų

reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus

išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą

kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

36. Neturtinė žala CK

6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis

skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė

depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą,

ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra

pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo

teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo

faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą

poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus),

gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų

kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio

18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą

(pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad

pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto,

aprūpinimo baldais (pakabomis, unitazu), higienos sąlygų, privatumo naudojantis

sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti

diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų

kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės

civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų

kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir

diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos

žalos (CK 6.271 str.).

37. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės

žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino

dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo jautęs diskomfortą, dėl didelio

karščio vasarą tapdavo sunku judėti ir kvėpuoti, dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo

patyręs dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko miegas ir

kt. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo nusiskundimų dėl vasarą kylančių

sunkumų, nes tai išeina už nagrinėjamo laikotarpio ribų (2013 m. kovo 8-14 d.).

Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų

išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros

specialistus. Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie miego sutrikimus,

depresiją ar kitus pareiškėjo nurodytus negalavimus. Taip pat nenustatyta, kad

pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų

kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas.

Šiaulių TI 2016 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 61/04-604 (b. l. 30) nurodyta, kad

pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.

į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas

skunde nurodė ne kartą kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamų

kalinimo sąlygų, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, sąlygos nebuvo

pagerintos. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir dėl ko skundėsi, nepateikė jokių

tai patvirtinančių įrodymų, neteigė dėl skundų registracijos pažeidimų

kreipęsis į atitinkamas įstaigas, todėl byloje nėra duomenų, patvirtinančių,

jog pareiškėjas teikė skundus dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų, buvo

aktyvus ir gynė savo teises. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis,

darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų

kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo

patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo

prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina,

kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir

teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis

pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir

protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo

pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už

patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu

konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka

pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012,

2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo

teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį

ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos

teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 100 Eur – laikytinas

adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės

tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė

teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos

teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas

atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K.

J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Irmantas

Jarukaitis

Ramutė

Ruškytė

Skirgailė

Žalimienė