2017-05-12 Nr. AB-10216-3-61-3-05051-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-693-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05051-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. liepos 27 d. kreipėsi į Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 6 būrio viršininką, kad jį iš antro aukšto lovos perkeltų į pirmą aukštą. 2015 m. liepos 30 d. jis buvo nuvykęs į Nuteistųjų skirstymo komisiją (toliau – ir Komisija), kuri atsisakė pareiškėją paguldyti į pirmąjį lovos aukštą, nes kitas nuteistasis turi medicininę pažymą gulėti pirmajame lovos aukšte. Pareiškėjas nurodė Komisijos pirmininkui, jog jis turi tokią pačią medicininę pažymą, tačiau Komisija vis tiek atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nurodydama, jog apie medicininę pažymą neturi duomenų. Pareiškėjas teigė, jog Komisijoje jis buvo neišklausytas, nebuvo galimybės teikti paaiškinimus, todėl pareiškėjas 2015 m. liepos 31 d. parašė skundą Alytaus PN direktoriui dėl Komisijos pirmininko veiksmų, kuriame nurodė, jog jis buvo vienintelis iš keturių nuteistųjų pateikęs prašymą paguldyti jį į miegamąją vietą Nr. 3.12, tačiau jo prašymas Komisijoje nebuvo tenkintas. Atsakymas iš Alytaus PN direktoriaus gautas praleidus nustatytą 14 dienų terminą ir tokiu būdu pažeidus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, buvo pažemintas pareiškėjo orumas. Atsakymas buvo gautas tik po to, kai pareiškėjas buvo pateikęs skundą Departamentui. 2015 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėją išsikvietė Komisijos pirmininkas ir Alytaus PN Žvalgybos skyriaus viršininkas, kurie prašė atsiimti Departamentui pateiktą skundą ir nurodė, jog 6 būrio viršininkas rekomendavo į miegamąją vietą Nr. 3.12 guldyti kitą nuteistąjį, tačiau pareiškėjas atsisakė atsiimti skundą. 2015 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas Departamentui pateikė papildytą skundą, kuriame nurodė, jog 6 būrio viršininkas nepagrįstai rekomendavo į miegamąją vietą Nr. 3.12 guldyti kitą nuteistąjį. Tokiu būdu jis pažeidė BVK 5 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, pažemino pareiškėjo orumą. Komisijos pirmininkas nepagrįstai atsižvelgė į 6 būrio viršininko rekomendaciją, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus ir neatliko savo tiesioginių pareigų taip pažeisdamas pagrindinius pareigūnų etikos principus. Komisijos pirmininkas turėjo atsižvelgti į tai, jog Klaipėdos m. psichiatrijos ligoninėje jis yra įskaitoje.

Iš Departamento direktoriaus pavaduotojo atsakymą pareiškėjas gavo 2015 m. rugsėjo 28 d., o pareiškėjo skundas, jo teigimu, buvo neišnagrinėtas, Alytaus PN pareigūnų veiksmai nepagrįstai buvo pateisinti. Tokiu būdu Departamento direktoriaus pavaduotojas neatliko savo pareigų. Jis nepagrįstai rėmėsi tik Alytaus PN administracijos pateiktais duomenimis, neatsakė į pareiškėjo skunde pateiktus klausimus, viršijo savo įgaliojimus ir taip pažeidė BVK 5 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, tokiu būdu pažemindamas pareiškėjo orumą ir jį sumenkindamas.

Pareiškėjas teigė, jog visi anksčiau minėti pareigūnai nesilaikė Departamento 2003 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 4/07-235 „Dėl Pataisos inspekcijų pareigūnų elgesio ir bendradarbiavimo su asmenimis, esančiais pataisos inspekcijų įskaitoje, bendrųjų taisyklių patvirtinimo“ 4.5 punkto. Dėl pareigūnų veiksmų pareiškėjui sutriko sveikata, jis tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ant kairiosios kojos kulno, jam yra sunku laipioti į antrąjį lovos aukštą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Departamentas nurodė, jog Alytaus PN administracija 2015 m. liepos 31 d. gavo pareiškėjo skundą, į kurį pateikė atsakymą 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 8-12765. Nesutikdamas su šiuo atsakymu, pareiškėjas pateikė skundą Departamentui. Skunde nurodė, jog 2015 m. liepos 27 d. su prašymu kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kad būtų iš lovos antrojo aukšto perkeltas į pirmąjį, nes jis turi Sveikatos priežiūros tarnybos išduotą pažymą, jog jam rekomenduojama miegoti pirmo aukšto lovoje, tačiau Alytaus PN administracija pareiškėjo prašymo netenkino. Nagrinėdamas skundą Departamentas kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kurios paprašė pateikti dokumentinę medžiagą apie pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir Departamento pateiktus duomenis buvo nustatyta, jog pareiškėjas ir dar trys kiti nuteistieji 2015 m. liepos 30 d. kreipėsi į Alytaus PN administraciją su prašymu pakeisti jų miegamąsias vietas. Visi keturi nuteistieji pretendavo į dvi miegamąsias vietas. Komisija, atsižvelgusi į įstaigos būrio viršininko rekomendacijas, į norimas miegamąsias vietas paskyrė kitus du nuteistuosius, taip pat turėjusius Sveikatos priežiūros tarnybos išduotas pažymas. Alytaus PN administracija paaiškino, jog atsiradus laisvai vietai pareiškėjas galės vėl kreiptis su prašymu perkelti jį į kitą miegamąją vietą. Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nebuvo jokių faktinių duomenų ar kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Alytaus PN sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl jo skundas Departamentui buvo atmestas. Departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl, Departamento nuomone, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jo prašomą neturtinę žalą, nes nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų sąlygų neturtinei žalai kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina teigdamas, jog netenkinus prašymo perkelti jį iš antrojo aukšto lovos į pirmąjį jam, dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ant kairiosios kojos kulno, buvo sunku užlipti į miegamąją vietą, nepagrįstai atsisakius tenkinti jo prašymą, jam kilo sveikatos sutrikimai, buvo pažemintas jo orumas, tapo irzlus ir nervingas. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesiekia, jog būtų panaikinti Alytaus PN ir Departamento sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti jo prašymą perkelti jį iš lovos antrojo aukšto į pirmąjį, todėl šių individualių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo teismas nenagrinėjo. Todėl teismas nagrinėjamu atveju nustatinėjo, ar netenkinus pareiškėjo prašymo perkelti jį į pirmojo aukšto lovą jis patyrė neturtinę žalą.

Teismas nustatė, kad iš Alytaus PN 2015 m. rugpjūčio 24 d. atsakymo Nr. 8-12765 į pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. skundą, matyti, jog į Komisiją pareiškėjas kreipėsi 2015 m. liepos 30 d. Tą pačią dieną su analogiškais prašymais kreipėsi dar trys nuteistieji. Visi nuteistieji pretendavo į dvi miegamąsias vietas, o atsižvelgus į būrio viršininko rekomendacijas ir medicinines pažymas į šias vietas buvo perkelti kiti du nuteistieji. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė, atsiradus laisvai norimai miegamajai vietai, kreiptis su pakartotiniu prašymu (b. l. 21). Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į Departamento direktorių, nurodydamas, jog 6 būrio viršininkas ir Komisija nepagrįstai atsisakė perkelti jį iš antrojo aukšto miegamosios vietos į pirmąjį ir nurodė, jog turi gydytojo rekomendaciją. Taip pat nurodė, jog Alytaus PN nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl 6 būrio viršininko ir Komisijos sprendimų (b. l. 19–20). Departamentas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 2S-4245 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, nes nebuvo gauta duomenų, jog Alytaus PN pažeistų teisės aktus (b. l. 26–27). Teismo teigimu, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjo prašymas buvo netenkintas iš esmės dėl to, jog buvo nuspręsta, kad laisvos miegamosios vietos turi būti skiriamos kitiems dviem nuteistiesiems, atsižvelgiant į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę ir amžių.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 65 punktas numato, kad pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šia tvarka taip pat vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu. Įvertinęs šias aplinkybes teismas priėmė išvadą, jog smulkesnis nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisė, t. y. teisė elgtis savo nuožiūra. Kita vertus, administracija, skirstydama nuteistuosius į būrius, negali pažeisti imperatyvių bausmių vykdymo teisės normų. Be to, teisės aktai nenumato nuteistajam teisės rinktis lokalinį sektorių, būrį ar gyvenamąją vietą, todėl teismas sutiko su Alytaus PN 2015 m. rugpjūčio 24 d. atsakyme Nr. 8-12765 padaryta išvada, jog į nuteistųjų prašymus Nuteistųjų skirstymo komisija gali atsižvelgti, tačiau tai nėra prievolė, todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nenustatė neteisėtų Alytaus PN administracijos veiksmų.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nenagrinėjo jo skundo ir nepasisakė dėl nurodytų faktų. Jis vienintelis iš keturių nuteistųjų pateikė prašymą persikelti į atsilaisvinusią miegamąją vietą, tačiau jokio paaiškinimo, kodėl ta vieta buvo paskirta kitam asmeniui, negavo. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN direktorius neatsakydamas į jo skundą per 14 dienų pažeidė BVK 183 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas aiškina, kad Alytaus PN administracija specialiai, neatsižvelgdama į pareiškėjo sveikatos būklę, paguldė kitą asmenį į miegamąją patalpą, kurios prašė pareiškėjas. Be to, jis už šį asmenį yra vyresnis, todėl turėjo teisę gauti minėtą miegamąją vietą. Pareiškėjas nurodo, jog anksčiau patyrė analogišką situaciją Alytaus PN 2014 m. Tuo metu jis badavo 7 paras ir padavė skundą dėl administracijos pareigūnų veiksmų. Po šio skundo, pareiškėjo teigimu, administracija iš karto sureagavo ir pasiūlė persikelti į kitą miegamąją vietą. Pareiškėjo vertinimu, Alytaus PN antrą kartą perkeldama pareiškėją į jam netinkamą gyvenamąją vietą, siekia jam pakenkti.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Alytaus PN sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Atsakovas mano, kad šis atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Įvertinus nustatytų nurodytų aplinkybių ir juos patvirtinančių įrodymų visumą, atsakovas teigia, kad Alytaus PN sprendimas ir Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teises ir teisėti interesai.

Atsakovas teigia, kad Kalėjimų departamento raštas yra teisėtas ir pagrįstas, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę ir turtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios, pareiškėjo teigimu, neteisėtai netenkinus pareiškėjo prašymo perkelti iš lovos antrojo aukšto į pirmąjį Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tiek Alytaus pataisos namų administracija, tiek Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, jog pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos.

Pagal byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjo prašymas dėl miegamosios vietos pakeitimo netenkintas iš esmės dėl to, jog buvo nuspręsta, kad laisvos miegamosios vietos turi būti skiriamos kitiems dviem nuteistiesiems, taip pat tą pačią dieną (2015 m. liepos 30 d.) pateikusiems Nuteistųjų skirstymo komisijai analogiškus prašymus, taip pat turėjusiems Sveikatos priežiūros tarnybos išduotas pažymas, atsižvelgiant į įstaigos būrio viršininko rekomendacijas, nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę ir amžių.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su Alytaus PN 2015 m. rugpjūčio 24 d. atsakyme Nr. 8-12765 į pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. skundą padaryta išvada, jog, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 65 punktu, į nuteistųjų prašymus Nuteistųjų skirstymo komisija gali atsižvelgti, tačiau tai nėra prievolė, todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nenustatė neteisėtų Alytaus PN administracijos veiksmų. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė, atsiradus laisvai norimai miegamajai vietai, pakartotinai kreiptis su prašymu į Nuteistųjų skirstymo komisiją.

Iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4245 matyti, kad Departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. skundą (Departamente gautą 2015 m. rugpjūčio 26 d.) dėl Alytaus PN administracijos sprendimo nesuteikti pareiškėjui norimos miegamos vietos, nes nebuvo gauta faktinių duomenų, jog Alytaus PN administracija pažeistų teisės aktus.

Vertindama pareiškėjo nurodomus atsakovo pareigūnų neteisėtus veiksmus, susijusius su pareiškėjo pateiktų skundų dėl miegamosios vietos pakeitimo Alytaus PN administracijai ir Departamentui netenkinimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju byloje nėra pagrįstų, pakankamų duomenų patvirtinti ir nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie būtų nesuderinami su apibrėžtu teisiniu reguliavimu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN direktorius neatsakydamas į jo skundą per 14 dienų pažeidė BVK 183 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat nurodė, jog Departamentas neatliko savo pareigų, nepagrįstai rėmėsi tik Alytaus PN administracijos pateiktais duomenimis, neatsakė į pareiškėjo skunde pateiktus klausimus, viršijo savo įgaliojimus ir taip pažeidė BVK 5 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, tokiu būdu pažemindamas pareiškėjo orumą ir jį sumenkindamas.

Lietuvos Respublikoje bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Šiame kodekse, be kita ko, įtvirtinta, kad bausmės vykdomos laikantis: teisėtumo principo (BVK 5 straipsnis), kuris inter alia (be kita ko) reiškia, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis (3 d.); humanizmo principo (BVK 7 straipsnis), kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog BVK 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, tačiau pareiškėjas nepagrindė, kokių konkrečių teisės aktų keliamų reikalavimų neatitiko viešojo administravimo subjektų veiksmai, nepateikė aiškių duomenų, kurie pagrįstų, jog pataisos namų administracija, nesuteikdama pareiškėjui norimos miegamosios vietos, sąmoningai išskyrė pareiškėją iš kitų nuteistųjų ir kokiais nors veiksmais dirbtinai blogino jam bausmės atlikimo sąlygas, siekė kitaip jį pažeminti (BVK 7 str. 1 d.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija tik pažymi, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

Pažymėtina, kad Alytaus PN pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. skundą išnagrinėjo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos (2015 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 8-12765), t. y. nepažeisdamas nustatytų terminų (BVK 183 str. 1 d.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Departamentas, 2015 m. rugpjūčio 26 d. gavęs pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. skundą dėl miegamosios vietos pakeitimo, jį ištyrė ir per įstatyme numatytą terminą (BVK 183 str. 2 d.) priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, išaiškino sprendimo apskundimo tvarką. Nustatyta, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, aiškinosi, ar yra pagrįsti jo argumentai, jog jis nepagrįstai nebuvo perkeltas į norimą miegamą vietą, tačiau tokių aplinkybių nenustatė. Departamento neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo teisių pažeidimų, nagrinėjant jo skundą, nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad Departamentas pagrįstai nenustatė neteisėtų Alytaus PN administracijos veiksmų, yra motyvuotos ir teisingos, pagrįstos įrodymų analize ir įstatymų normomis.

Taigi tikrinamoje administracinėje byloje visiškai pagrįstai nenustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą, be vieno iš būtino viešosios atsakomybės elementų, turėjo būti paneigta, kas ir padaryta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą, daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas. Apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei teisingas, todėl paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius