2019-10-29 Nr. AB-20718-3-64-3-00637-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-570-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00637-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. individualios įmonės skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) Radviliškio rajono policijos komisariato 2017 m. balandžio 13 d. nutarimą Nr. 40-IL-5845 (toliau – ir Nutarimas) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad priimant Nutarimą buvo netinkamai vertintos bei taikytos Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) nuostatos, nesivadovauta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 487 patvirtinto Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento (toliau – ir Alaus reglamentas) nuostatomis, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės bei teisėti interesai. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punktą, kuris nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alaus, fermentuotų gėrimų, alkoholinių kokteilių grupėms priklausančius alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 proc., išpilstytus į didesnę negu 0,5 litro tarą, išskyrus atvejus, kai šie gėrimai išpilstyti į stiklinę, keraminę, medinę ar metalinę tarą.

Nutarime nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas prekiavo gazuotu alkoholiniu gėrimu „Velnio kraujas“ 8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo 2 litrų talpos plastikiniuose induose, o pagal Muitinės laboratorijos 2017 m. kovo 14 d. tyrimo protokolus Nr. 17MLT0353 ir Nr. 17MLT0354 nustatyta, kad tyrimui pateiktas alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ yra alus, kuris priskiriamas Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) 2203 pozicijai, ir jo tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 7,5 proc. Su tokia išvada pareiškėjas nesutiko ir nurodė, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d.

įsakyme Nr. 329 „Dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo“ (toliau – ir Įsakymas) alkoholiniai gėrimai suskirstyti į šias grupes:

1. Alus (kodas pagal KN 2203);

2. Vynas (kodas pagal KN 2204, 2205);

3. Fermentuoti gėrimai (kodas pagal KN 2206);

4. Spiritiniai gėrimai (kodas pagal KN 2208);

5. Alkoholiniai kokteiliai (kodas pagal KN 2206, 2208);

6. Kiti alkoholiniai gėrimai (kodas pagal KN 2203, 2206). Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad į Muitinės laboratorijos funkcijas neįeina alkoholinių gėrimų priskyrimas alkoholinių gėrimų grupėms pagal minėtą Įsakymą. Be to, Įsakyme alkoholinių gėrimų kodai pagal KN dubliuojasi – tą patį KN kodą (2203) turintys alkoholiniai gėrimai pagal Įsakymą gali būti priskiriami tiek alaus, tiek kitų alkoholinių gėrimų grupėms. Todėl vien tai, kad alkoholinio gėrimo kodas pagal KN yra 2203, nereiškia, jog jis turi būti laikomas alumi.

Pareiškėjo teigimu, kartu su 8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo gazuotu alkoholiniu gėrimu „Velnio kraujas“, supakuotu 2 litrų talpos plastikiniuose induose, buvo pateiktos gamintojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kauen craft“ atitikties deklaracijos, kuriose nurodyta, kad tai yra gazuotas alkoholinis gėrimas, pagal Įsakymą (2014 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. 3D-431 redakcija) priskiriamas kitiems alkoholiniams gėrimams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pateikdamas atitikties deklaracijas gamintojas patvirtino bei garantavo, jog alkoholinio gėrimo „Velnio kraujas“ receptūra bei gamybos technologija neatitinka Alaus reglamente aptartų alaus gamybai keliamų reikalavimų.

Be to, alkoholinio gėrimo „Velnio kraujas“ pakuotė buvo paženklinta banderole, kuri leido pagrįstai manyti, jog pateikiamas alkoholinis gėrimas negali būti priskiriamas alaus alkoholinių gėrimų grupei pagal Įsakymą, nes alaus pakuotės banderolėmis nėra ženklinamos. Pasak pareiškėjo, aptariamas alkoholinis gėrimas nepriskirtinas nei alaus, nei fermentuotų gėrimų, nei alkoholinių kokteilių grupėms, todėl šiam alkoholiniam gėrimui Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos negali būti taikomos.

Pareiškėjas pabrėžė, kad tai, be kita ko, patvirtina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir NTAKD) 2016 m. liepos 7 d. nutarimas nutraukti bylą Nr. ATK2-77/16, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 3 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-10)FR0687-247 bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) 2017 m. balandžio 12 d. pranešimas dėl gaminamo produkto ženklinimo Nr. B6-(1.9.)-1018.

Pareiškėjas paaiškino, kad atlikusi tyrimą VMI nenustatė jokių pažeidimų, susijusių su alkoholinio gėrimo „Velnio kraujas“ gamyba bei ženklinimu, o VMVT konstatavo, jog šis alkoholinis gėrimas atitinka maisto produktų ženklinimo reikalavimus. Tuo tarpu NTAKD minėtame nutarime nutraukti bylą nurodė, kad gavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2016 m. birželio 23 d. raštą Nr. 2D-2937, kuriame nurodoma, jog gėrimas „Velnio kraujas“ alk. 8,5 proc. tūrio, 2 litrų talpos plastikiniuose buteliuose, neatitinka Alaus reglamento reikalavimų, nes jo gamyboje panaudota didesnė nesalyklinių cukrinių žaliavų dalis nei leidžia Alaus reglamentas, todėl ankstesnė išvada, nurodyta 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2D-1852, kad šis gėrimas priskirtinas alaus kategorijai, buvo klaidinga, kadangi vadovavosi Muitinės laboratorijos išvada, tačiau nesigilino į gėrimo receptūrą.

3. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, siekiant išsiaiškinti:

1) ar Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punktas, nustatantis, kad Lietuvoje draudžiama parduoti alaus, fermentuotų gėrimų, alkoholinių kokteilių grupėms priklausančius alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 procento, išpilstytus į didesnę negu 0,5 litro tarą, išskyrus atvejus, kai šie gėrimai išpilstyti į stiklinę, keraminę, medinę ar metalinę tarą, taip pat šio straipsnio 4 dalies 5 punktas, nustatantis, kad Lietuvoje draudžiama parduoti alaus, fermentuotų gėrimų, alkoholinių kokteilių grupėms priklausančius alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 7,5 procento, išpilstytus į didesnę negu vieno litro tarą, išskyrus atvejus, kai šie gėrimai išpilstyti į stiklinę, keraminę, medinę ar metalinę tarą, laikytini 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/45/EB, nustatančios taisykles dėl fasuotų produktų vardinių kiekių, panaikinančios Tarybos direktyvas 75/106/EEB bei 80/232/EEB ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 76/211/EEB (toliau – ir Direktyva 2007/45/EB), 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio kartu su šios direktyvos priedo 1 punktu pažeidimu;

2) jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 ir 5 punktuose nustatyti prekybos suvaržymai nepažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnio ir ar remiantis 36 straipsniu gali būti pateisinamu nukrypimu nuo suderinto antrinės Europos Sąjungos teisės akto – Direktyvos 2007/45/EB.

4. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Šiaulių AVPK atsiliepime nurodė, kad UAB „Kauen craft“ alkoholio produktų kokybės tyrimų laboratorijos pateiktos atitikties deklaracijos Nr. 16/349, Nr. 16/791, Nr. 16/1304 ir Nr. 17/204 yra dviprasmiškos, nieko nepatvirtinančios, nes jose yra pateikta po dvi skirtingas išvadas apie alkoholio produktą: pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 3D-431 šis produktas priskiriamas kitiems alkoholiniams gėrimams, o pagal Muitinės laboratorijos raštą Nr. (1.5)2B-24 jis priskiriamas alui ir klasifikuotinas KN 2203 00 subpozicijoje. Tuo tarpu gėrimo gamintojo susirašinėjimo su ŽŪM, NTAKD ir VMVT raštuose pateikta informacija yra konsultacinio pobūdžio, juose pateiktas konkrečios sudėties produkto teorinis vertinimas (pagal nurodytą receptūrą), neatliekant jokio fizikinio ar cheminio tyrimo. Įmonės į bylą pateiktas VMI 2017 m. kovo 3 d. pranešimas taip pat nieko neįrodo, nes jame nurodytos tik tirtos aplinkybės, nepateikiant jokių išvadų. Šiame kontekste atsakovas atkreipė dėmesį, kad vienas iš Muitinės laboratorijos uždavinių yra atlikti prekių (daiktų) pavyzdžių ir mėginių tyrimus ir teikti tyrimo išvadas muitinės įstaigoms, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms dėl prekių klasifikavimo pagal muitinės naudojamas nomenklatūras. Taigi, Muitinės laboratorijos darbuotojai, remdamiesi specialiosiomis žiniomis, tiria prekių (daiktų) pavyzdžius ir mėginius pagal tam tikrus tyrimo metodus, nustato prekių klasifikavimą pagal muitinės naudojamas nomenklatūras ir teisės aktų nustatyta tvarka teikia tyrimo dokumentus. Ši institucija fiziškai ištiria prekes ir jas suklasifikuoja pagal muitinės nomenklatūras, todėl nėra jokio teisinio pagrindo netikėti specialiųjų žinių ir įgūdžių turinčių specialistų pateiktomis išvadomis. Atitinkamai Muitinės laboratorijos 2017 m. kovo 14 d. tyrimo protokoluose Nr. 17MLT0353 ir Nr. 17MLT0354 konstatuota, jog alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ yra alus, kuris priskiriamas KN 2203 pozicijai, todėl pareiškėjo argumentas, kad gėrimas su KN kodu 2203 nebūtinai gali būti alus, yra niekuo nepagrįstas, deklaratyvus teiginys. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Nutarimą ir priteisė pareiškėjui iš Šiaulių AVPK 23 Eur teismo išlaidų.

7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 1B-668 patvirtintais Muitinės laboratorijos nuostatais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą“, padarė išvadą, jog būtent ŽŪM funkcija yra nustatyti alkoholinių gėrimų grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas, o Muitinės laboratorijos viena iš funkcijų yra tirti prekių (daiktų) pavyzdžius ir mėginius, nustatyti prekių klasifikavimą pagal muitinės naudojamas nomenklatūras ir teisės aktų nustatyta tvarka teikti tyrimo dokumentus, tačiau į Muitinės laboratorijos funkcijas neįeina alkoholinių gėrimų grupių, pogrupių ir (ar) kategorijų nustatymas.

8. Teismas pažymėjo, jog pagal Įsakyme (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.) pateiktą alkoholinių gėrimų grupių, pogrupių ir (ar) kategorijų lentelę alkoholiniai gėrimai suskirstyti į šias grupes: 1. Alus (kodas pagal KN 2203); 2. Vynas (kodas pagal KN 2204, 2205); 3. Fermentuoti gėrimai (kodas pagal KN 2206); 4. Spiritiniai gėrimai (kodas pagal KN 2208); 5. Alkoholiniai kokteiliai (kodas pagal KN 2206, 2208); 6. Kiti alkoholiniai gėrimai (kodas pagal KN 2203, 2206). Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai, kurių etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 1,2 tūrio proc. ir ne didesnė kaip 22 tūrio proc. ir jie neatitinka 1, 3 ar 5 grupėse nurodytų gėrimų kategorijoms nustatytų reikalavimų, priskiriami prie kitų alkoholinių gėrimų.

9. Be to, byloje pateiktos 2016 m. vasario 8 d. atitikties deklaracija Nr. 17/204, 2016 m. kovo 1 d. atitikties deklaracija Nr. 16/349, 2016 m. gegužės 2 d. atitikties deklaracija Nr. 16/791 ir 2016 m. liepos 19 d. atitikties deklaracija Nr. 16/1304, kuriose nurodyta, jog alkoholio produktas „Velnio kraujas“, alk. 8,3 proc. ir 8,5 proc. tūrio, yra gazuotas alkoholinis gėrimas, pagal Įsakymą (2014 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. 3D-431 redakcija) priskiriamas kitiems alkoholiniams gėrimams; pagal Muitinės laboratorijos raštą Nr. (1.5)2B-24 priskiriamas alui ir klasifikuotinas KN 2203 00 subpozicijoje. Iš šių atitikties deklaracijų taip pat matyti, jog pareiškėjui pateikta alkoholinio gėrimo „Velnio kraujas“ pakuotė buvo paženklinta banderolėmis, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintas Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisykles alaus pakuotės banderolėmis nėra ženklinamos.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ŽŪM 2016 m. birželio 23 d. raštu Nr. 2D-2937-(11.56) alkoholinį gėrimą „Velnio kraujas“ priskyrė kitų alkoholinių gėrimų grupei. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2016 m. liepos 7 d. nutarime nutraukti bylą Nr. ATK2-77/16 nurodė, jog gavo ŽŪM 2016 m. birželio 23 d. raštą Nr. 2D-2937, kuriame nurodoma, kad alus „Velnio kraujas“ alk. 8,5 proc. tūrio, 2 litrų talpos plastikiniuose buteliuose, neatitinka Alaus reglamento reikalavimų, nes jo gamyboje panaudota didesnė nesalyklinių cukrinių žaliavų dalis nei leidžia Alaus reglamentas; ŽŪM pripažino, kad ankstesnė išvada, nurodyta 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2D-1852, jog gėrimas priskirtinas alaus kategorijai, buvo klaidinga, kadangi buvo vadovautasi Muitinės laboratorijos išvada, tačiau nesigilinta į gėrimo receptūrą.

11. Atsižvelgęs į tai, kad ŽŪM yra įgaliota institucija, kuriai pavesta nustatyti alkoholinių gėrimų, išskyrus tuos, kurių klasifikavimas nustatytas tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktuose, grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, vadovaudamasis tik Muitinės laboratorijos tyrimo protokolais, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Nutarimą. Teismo vertinimu, atsakovas visapusiškai bei objektyviai neįvertino Įmonės veiksmų ir ginčijamu Nutarimu nepagrįstai konstatavo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimą.

12. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, todėl jis sprendė, jog kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra pagrindo.

13. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, teismas sprendė, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistina 23 Eur žyminio mokesčio suma.

III. 14. Atsakovas Šiaulių AVPK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Šiaulių AVPK mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neįsigilino į bylos medžiagą, išnagrinėjo ją atmestinai, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, o tai turėjo įtakos priimti nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad sutinka, jog ŽŪM yra priskirta viena iš funkcijų nustatyti alkoholinių gėrimų grupes, pogrupius, kategorijas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatais, ši institucija tik formuoja valstybės politiką žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse ir, kaip teismas pažymėjo savo sprendime, tvirtina alkoholinių gėrimų grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas, bet alkoholio produktų tyrimus dėl jų atitikties teisės aktų reikalavimams atlieka įgaliotos laboratorijos (AKĮ 7 str. 1 d.).

Susipažinus su Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 1B-664 patvirtintais Tyrimų atlikimo Muitinės laboratorijoje nuostatais, matyti, jog šioje laboratorijoje prekių tyrimai atliekami siekiant suklasifikuoti prekes pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras. Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 329 patvirtintas alkoholinių gėrimų grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas, matyti, jog jų kodai taip pat nustatyti remiantis Kombinuotąja nomenklatūra.

Taigi, atsakovo manymu, negalima sutikti su teismo išvada, jog į Muitinės laboratorijos funkcijas neįeina alkoholinių gėrimų grupių, pogrupių ir (ar) kategorijų suklasifikavimas. Be to, jei Muitinės laboratorija negalėtų teikti išvadų šiuo klausimu, ji, vadovaujantis minėtų Tyrimų atlikimo Muitinės laboratorijoje nuostatų 12 punktu, apie tai nedelsiant turėtų informuoti užsakovą, tačiau to šiuo atveju nebuvo. Atitinkamai nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi akredituotos įstaigos – Muitinės laboratorijos – pateiktais 2017 m. kovo 14 d. tyrimo protokolais Nr. 17MLT0353 ir Nr. 17MLT0354, kuriuose konstatuota, jog tyrimui pateiktas alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ yra alus.

Todėl neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus ir nepripažino specialiųjų žinių bei įgūdžių turinčių specialistų, kurie fiziškai pagal tam tikrus tyrimo metodus ištiria prekes, pateiktos išvados, o teisinga laikė išvadą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro priimtą Įsakymą. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad pati ŽŪM pripažįsta, jog alkoholinio gėrimo kategoriją nustato pagal receptūrą, kurią institucijai pateikia gamintojas. Taigi, kyla klausimas, ar gamintojo pateikta receptūra faktiškai atitinka pagaminto gėrimo sudėtį, o tam nustatyti ir yra atliekami tyrimai.

Specialistai tyrimą atlieka objektyviai, visapusiškai, griežtai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, todėl policijos įstaiga neturi pagrindo netikėti ir priimdama sprendimą nesiremti specialistų pateiktomis išvadomis. Šiaulių AVPK kartu nurodo, kad pripažinus pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir atmetus pareiškėjo skundą, jam taip pat iš atsakovo negali būti priteistos patirtos išlaidos.

16. Pareiškėjas V. M. individuali įmonė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

17. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą savo poziciją ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai bei objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, o atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą. Pareiškėjas mano, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs, apsiribojantys paties atsakovo samprotavimais bei subjektyvia jo nuomone, nepagrįsta jokiais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad įvertinusi ŽŪM 2016 m. sausio 21 d. rašto Nr. 2D-235(11.56) ir 2016 m. birželio 23 d. rašto Nr. 2D-2937 bei NTAKD 2016 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. ATK2-77/16 turinį Įmonė pagrįstai manė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ turi būti priskiriamas prie kitų alkoholinių gėrimų grupės, t. y. turėjo pagrįstų lūkesčių dėl savo veiksmų teisėtumo. Be to, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas pakartotinai tvirtina, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 ir 5 punktų nuostatos, jo manymu, prieštarauja Europos Sąjungos teisei, todėl prašo dėl jų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato 2017 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 40-IL-5845, kuriuo pareiškėjui V. M. individualiai įmonei už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimą buvo skirta 500 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Nutarimu bauda pareiškėjui buvo skirta už tai, kad 2017 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini) esančioje Įmonei priklausančioje parduotuvėje buvo prekiaujama gazuotu alkoholiniu gėrimu „Velnio kraujas“, 8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo, 2 litrų talpos plastikiniuose induose, o tyrimo metu pagal Muitinės laboratorijos 2017 m. kovo 14 d. tyrimo protokolus Nr. 17MLT0353 ir Nr. 17MLT0354 nustatyta, jog nurodytas alkoholinis gėrimas yra alus, kuris priskiriamas Kombinuotosios nomenklatūros 2203 pozicijai, jo tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 7,5 proc.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir padaręs išvadą, kad būtent ŽŪM funkcija yra nustatyti alkoholinių gėrimų grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas, o į Muitinės laboratorijos funkcijas neįeina alkoholinių gėrimų grupių, pogrupių ir (ar) kategorijų nustatymas, sprendė, jog atsakovas visapusiškai bei objektyviai neįvertino Įmonės veiksmų ir, vadovaudamasis vien tik Muitinės laboratorijos tyrimo protokolais, nepagrįstai konstatavo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino minėtą Nutarimą. Tačiau atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, neįsigilino į bylos medžiagą, išnagrinėjo ją atmestinai.

21. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

22. Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punktas nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alaus, fermentuotų gėrimų, alkoholinių kokteilių grupėms priklausančius alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 procento, išpilstytus į didesnę negu 0,5 litro tarą, išskyrus atvejus, kai šie gėrimai išpilstyti į stiklinę, keraminę, medinę ar metalinę tarą. Iš šios nuostatos matyti, kad jos taikymą įstatymų leidėjas, be kita ko, sieja su atitinkamų produktų priskyrimu būtent tam tikroms alkoholinių gėrimų grupėms. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės ir kilo dėl to, ar aptariamas alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ patenka į alaus grupę ir ar šiam gėrimui taikytinas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nurodyto alkoholinio gėrimo priskyrimą alaus grupei iš esmės grindė vieninteliu įrodymu – Muitinės laboratorijos 2017 m. kovo 14 d. tyrimo protokolais Nr. 17MLT0353 ir Nr. 17MLT0354. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nurodyti tyrimo protokolai buvo pateikti pagal Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato 2017 m. vasario 28 d. užduotį atlikti objektų tyrimą Nr. 40-U-422-(1.19), kurioje buvo prašoma atsakyti į klausimus: 1) ar nurodytas gėrimas (8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo) yra gazuotas alkoholinis gėrimas, kokia jo tūrinė etilo alkoholio koncentracija procentais ir koks jo kiekis; 2) kokiai Kombinuotosios nomenklatūros kategorijai priklauso šis produktas ir koks jo klasifikacinis nomenklatūrinis kodas. Taigi, nagrinėjamu atveju Muitinės laboratorijai nebuvo suformuluota užduotis nustatyti, kokiai alkoholinių gėrimų grupei būtent Alkoholio kontrolės įstatymo prasme priskirtinas aptariamas alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“, ir Muitinės laboratorija, kaip matyti iš nurodytų tyrimo protokolų, tokio tyrimo neatliko bei išvados šiuo klausimu neteikė.

24. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikoje gaminami, į Lietuvos Respubliką importuojami, įvežami ir joje realizuojami alkoholiniai gėrimai pagal žaliavas ir gamybos technologijas skirstomi į grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas; alkoholinių gėrimų, išskyrus tuos, kurių klasifikavimas nustatytas tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktais, grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (AKĮ 8 str.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą“ (2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 1023 redakcija) 4.3 punktu Žemės ūkio ministerija buvo įgaliota nustatyti alkoholinių gėrimų, išskyrus tuos, kurių klasifikavimas nustatytas tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktuose, grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas. Ginčui aktualios nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120, 9.42 punktas taip pat nustatė, kad Žemės ūkio ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka šias funkcijas – nustato alkoholinių gėrimų, išskyrus tuos, kurių klasifikavimas nustatytas tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktuose, grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas.

25. Taigi, vykdant nurodytus įgaliojimus, buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas Nr. 329 „Dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo“ (2014 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. 3D-431 redakcija). Remiantis ginčui aktualia nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. galiojusios redakcijos Įsakymu patvirtinta Alkoholinių gėrimų grupių, pogrupių ir (ar) kategorijų lentele, nurodytu laikotarpiu buvo nustatytos šios alkoholinių gėrimų grupės: 1. Alus (kodas pagal KN 2203); 2. Vynas (kodai pagal KN 2204 ir 2205); 3. Fermentuoti gėrimai (kodas pagal KN 2206); 4. Spiritiniai gėrimai (kodas pagal KN 2208); 5. Alkoholiniai kokteiliai (kodai pagal KN 2206 ir 2208); 6. Kiti alkoholiniai gėrimai (kodai pagal KN 2203 ir 2206). Vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos Įsakymo 2 punktu, alkoholiniai gėrimai, kurių etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 1,2 tūrio proc. ir ne didesnė kaip 22 tūrio proc. ir jie neatitinka 1, 3 ar 5 grupėse nurodytų gėrimų kategorijoms nustatytų reikalavimų, priskiriami prie kitų alkoholinių gėrimų.

26. Nors Įsakyme alkoholinių gėrimų priskyrimas konkrečiai grupei, be kita ko, siejamas su atitinkamais Kombinuotosios nomenklatūros kodais, kaip jau buvo minėta, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas taikomas, kai gėrimas priskiriamas būtent tam tikrai gėrimų grupei (konkrečiai – alaus, fermentuotų gėrimų ar alkoholinių kokteilių), o ne kuriai nors iš Kombinuotosios nomenklatūros pozicijų. Tuo tarpu iš ginčui aktualios nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. galiojusios Įsakymo redakcijos matyti, jog toje pačioje KN pozicijoje (šiuo atveju – 2203) klasifikuojami produktai šio Įsakymo, tuo pačiu – ir Alkoholio kontrolės įstatymo, prasme nurodytu laikotarpiu galėjo būti priskirti skirtingoms alkoholinių gėrimų grupėms – alaus arba kitų alkoholinių gėrimų, o tai priklausė nuo aplinkybės, ar šie produktai atitiko alaus grupėje nurodytų gėrimų kategorijoms nustatytus reikalavimus (tuo metu galiojusios Įsakymo redakcijos 2 p.).

27. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, siekdamas reglamentuoti alaus apibūdinimą, gamybą ir prekinį pateikimą, 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 487 (nagrinėjamu atveju aktuali 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 3D-701 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 28 d.) patvirtino Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninį reglamentą. Pagal Alaus reglamento 2 punktą, šis reglamentas nustato bendrąsias salyklinio alaus (toliau – alaus) ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo taisykles; jo nuostatos privalomos visoms Lietuvos Respublikos įmonėms, užsiimančioms alaus ir alaus kokteilių gamyba <...> bei pardavimu <...>. Alaus reglamento 32.1 punktas nustato, kad „gaminant reglamento 7.1 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 70 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Leidžiama naudoti ne daugiau kaip 30 proc. nesalyklinių žaliavų, iš jų – ne daugiau kaip trečdalį (10 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio) reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų“.

28. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas būtent ir tvirtino, jog ginčo alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ neatitiko Alaus reglamento reikalavimų, kadangi jo gamyboje buvo panaudota didesnė dalis nesalyklinių cukrinių žaliavų, nei leidžia minėtas reglamentas, todėl negalėjo būti priskirtas alaus grupei. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas, be kita ko, pateikė nurodyto alkoholinio gėrimo gamintojo UAB „Kauen craft“ alkoholio produktų kokybės tyrimų laboratorijos 2016 m. kovo 1 d. atitikties deklaraciją Nr. 16/349, 2016 m. gegužės 2 d. atitikties deklaraciją Nr. 16/791, 2016 m. liepos 19 d. atitikties deklaraciją Nr. 16/1304 ir 2017 m. vasario 8 d. atitikties deklaraciją Nr. 17/204, pagal kurias šis 8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo, 2 litrų talpos plastikiniuose induose išpilstytas alkoholio produktas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 3D-431 priskiriamas kitiems alkoholiniams gėrimams. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Kiekviena Lietuvos Respublikoje pagaminta alkoholio produktų partija privalo turėti šių produktų atitiktį patvirtinantį dokumentą. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, suderinusi su Žemės ūkio ministerija, patvirtina laboratorijų, turinčių teisę išduoti tokius dokumentus, sąrašą“. Atitinkamai pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. B1-617 (2011 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. B1-580 redakcija) patvirtintą Laboratorijų, turinčių teisę išduoti alkoholio produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus, sąrašą viena iš tokius dokumentus išduoti turinčių teisę laboratorijų yra UAB „Selita“ ir Ko (ankstesnis UAB „Kauen craft“ pavadinimas). Muitinės laboratorija į šį sąrašą nepatenka.

29. Be to, byloje yra minėto gėrimo gamintojui (ankstesnis pavadinimas – UAB „Selita“ ir Ko) adresuotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 21 d. raštas Nr. 2D-235(11.56), kuriame nurodyta: „Išnagrinėję Jūsų raštą dėl alkoholinio gėrimo, pagaminto iš salyklo, tačiau neatitinkančio žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3D-882 patvirtinto Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento reikalavimų, informuojame, kad toks alkoholinis gėrimas turi būti priskiriamas prie kitų alkoholinių gėrimų kategorijos, atsižvelgiant į žemės ūkio ministro 2014 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. 3D-431 „Dėl žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl Alkoholinių gėrimų klasifikavimo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostatą“. Šis raštas buvo pateiktas atsakant į UAB „Selita“ ir Ko 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. 01-20-05 „Dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo“, kuriame aptariamo gėrimo gamintojas Žemės ūkio ministerijos klausė, ar alkoholinis gėrimas, pagamintas iš salyklo, nesalyklinių grūdinių žaliavų, nesalyklinių cukrinių žaliavų, apynių produktų ir suraugintas naudojant alaus mieles, tačiau jo gamyboje buvo panaudota didesnė nesalyklinių cukrinių žaliavų dalis, t. y. daugiau kaip 10 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio, turi būti priskiriamas kitiems alkoholiniams gėrimams.

30. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2016 m. birželio 27 d. gavo ŽŪM 2016 m. birželio 23 d. raštą Nr. 2D-2937, kuriame nurodoma, jog gėrimas „Velnio kraujas“ alk. 8,5 proc. tūrio, 2 litrų talpos plastikiniuose buteliuose, neatitinka Alaus reglamento reikalavimų, nes jo gamyboje panaudota didesnė nesalyklinių cukrinių žaliavų dalis nei leidžia Alaus reglamentas, todėl ankstesnė išvada, nurodyta 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2D-1852, kad šis gėrimas priskirtinas alaus kategorijai, buvo klaidinga, kadangi vadovavosi Muitinės laboratorijos išvada, tačiau nesigilino į gėrimo receptūrą. Be kita ko, atsižvelgęs į minėtą ŽŪM raštą, NTAKD konstatavo, kad UAB „Kauen craft“ veiksmuose nėra AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 2 dalies 5 punkto, draudžiančių Lietuvos Respublikoje parduoti, laikyti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų, pažeidimų sudėties, todėl 2016 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. ATK2-77/16 nutraukė UAB „Kauen craft“ atžvilgiu pradėtą bylą dėl minėtų AKĮ nuostatų pažeidimo.

31. Iš VMI 2017 m. kovo 3 d. pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-10)FR0687-247 matyti, kad UAB „Kauen craft“ 2015 m. lapkričio 13 d. buvo pradėta alaus „Velnio kraujas“ 8,8 proc. stiprumo gamyba, alus buvo pilstomas į 30 litrų talpos kegus. Mokestinio tyrimo metu bendrovės fermentuotų ir alkoholinių gėrimų gamybos technologas 2017 m. sausio 5 d. pateikė paaiškinamąjį raštą, kad alus „Velnio kraujas“ 8,8 proc. buvo gaminamas laikantis alaus gamybos reglamento reikalavimų, jis buvo skirtas prekiauti alynuose ir į PET tarą pilstytas nebuvo. Toliau alaus gamyba nebuvo vykdoma. UAB „Kauen craft“, planuodama gaminti kitą alkoholinį gėrimą, 2016 m. sausio 7 d. raštu Nr. 01-20-05 kreipėsi į ŽŪM su paklausimu dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo, o 2016 m. sausio 20 d. – į Muitinės laboratoriją su prašymu nustatyti planuojamo gaminti gėrimo kodą pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, TARIC ir nacionalinį papildomą kodą (kartu pateikė 1 litro talpos mėginį). Gavusi atsakymus iš ŽŪM (2016 m. sausio 21 d. raštas Nr. 2D-235(11.56)) ir Muitinės laboratorijos (2016 m. sausio 25 d. raštas Nr. (1.5)2B-24), bendrovė 2016 m. kovo 1 d. pradėjo gazuoto kito alkoholinio gėrimo „Velnio kraujas“ 8,5 proc. stiprumo gamybą, o 2016 m. gegužės 6 d. – 8,3 proc. stiprumo. Atsižvelgiant į tai, kad Muitinės laboratorija 2016 m. sausio 25 d. rašte Nr. (1.5)2B-24 pateikė nuomonę, jog alkoholinis gėrimas (alk. 8,5 proc. tūrio), pagamintas iš miežių salyklo, gliukozės-fruktozės sirupo (15 proc. nuo bendro sausų medžiagų kiekio), apynių ir mielių, priskirtinas alui ir klasifikuotinas KN 2203 00 subpozicijoje, šio gėrimo KN kodas priklausys nuo jo pateikimo, nacionalinis papildomas kodas bus X101, už šį gėrimą UAB „Kauen craft“ akcizų mokestį apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo kaip už alų. Atitinkamai VMI mokestinio tyrimo metu padarė išvadą, jog UAB „Kauen craft“ akcizų mokestį apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo pagal galiojantį Akcizų įstatymą. Nors VMI kilo abejonių dėl tinkamo minėto alkoholinio gėrimo ženklinimo, šiame pranešime nurodyta, kad NTAKD 2016 m. liepos 7 d. nutarimu bylą nutraukė, nenustačiusi pažeidimo sudėties.

32. Byloje esantis VMVT 2017 m. balandžio 12 d. raštas „Dėl gaminamo produkto ženklinimo“ taip pat patvirtina, kad alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo“ 2 punkto nuostatą ir jai taikomus maisto produktų ženklinimo reikalavimus. Tačiau šiame rašte pažymėta, kad: „Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija priėmė 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 3D-781 „Dėl žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo patvirtinta nauja Klasifikavimo įsakymo redakcija, pagal kurią yra panaikinta 6 alkoholinių gėrimų grupė „Kiti alkoholiniai gėrimai“. Šio įsakymo 2 punkte nustatyta įsakymo įsigaliojimo data – 2017 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, šiuo metu „Kitų alkoholinių gėrimų“ grupei priskirtini alkoholiniai gėrimai nuo š. m. gegužės 1 d. bus priskirti prie 1, 3 ir 5 grupių pogrupių ar kategorijų, atitinkamai nurodant kodus pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (KN 2203, KN 2206, KN 2208)“.

33. Taigi, nurodyti byloje surinkti duomenys iš esmės patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu aptariamas gėrimas „Velnio kraujas“ (8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo) pagal tuo metu galiojusios redakcijos Įsakymo nuostatas buvo priskirtinas kitų alkoholinių gėrimų grupei. Atsakovas šią išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė.

34. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar gamintojo pateikta receptūra faktiškai atitinka pagaminto gėrimo sudėtį, o tam nustatyti ir yra atliekami tyrimai, atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog šiuo atveju tokie tyrimai buvo atlikti, ir neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu aptariamas gėrimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą Įsakymo, tuo pačiu – ir Alkoholio kontrolės įstatymo, prasme buvo priskiriamas alaus grupei. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, remiantis AKĮ 7 straipsnio 1 dalimi, alkoholio produktų tyrimus atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos laboratorijos, turinčios teisę išduoti alkoholio produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą“ (2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 1023 redakcija) 4.2 punktu būtent ŽŪM įgaliota patvirtinti laboratorijas, turinčias teisę atlikti alkoholio produktų tyrimus ir išduoti ištirtų produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-289 (2012 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 3D-856 redakcija) „Dėl laboratorijų, turinčių teisę atlikti alkoholio produktų tyrimus ir išduoti ištirtų produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus, patvirtinimo“, nuo 2012 m. lapkričio 16 d. vienintelė laboratorija, turinti teisę atlikti alkoholio produktų tyrimus ir išduoti ištirtų produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus, yra Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pastaroji institucija ginčui aktualiu laikotarpiu būtų atlikusi aptariamo alkoholinio gėrimo tyrimą ir nustačiusi, jog jis atitinka Alaus reglamento reikalavimus.

35. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 1B-664 patvirtintų Tyrimų atlikimo muitinės laboratorijoje nuostatų (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 27 d.) 1 punktas nustato, jog Muitinės laboratorijoje atliekami prekių tyrimai, siekiant: 1.1. suklasifikuoti prekes pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą, Žemės ūkio produktų, kuriems skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras (toliau – muitinės nomenklatūros); 1.2. priskirti Nacionalinį papildomą Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodą iš Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašo, patvirtinto Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1B-240 „Dėl Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašo patvirtinimo“; 1.3. identifikuoti narkotines, psichotropines, nuodingas, pavojingas medžiagas ir kitas draudžiamas ar ribojamas įvežti (išvežti) prekes; 1.4. nustatyti tam tikrus prekės parametrus. Šių nuostatų 3.2.2 punktas nustato, kad tyrimai įforminami surašant tyrimo protokolą, kai kitoms valstybinėms institucijoms būtina atlikti prekių tyrimus ir nustatyti muitinės nomenklatūros kodą. Kitaip tariant, Muitinės laboratorijos kompetencija neapima teisės priskirti alkoholinius gėrimus kuriai nors iš gėrimų grupių, kaip tai yra suprantama Alkoholio kontrolės įstatyme.

36. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama Muitinės laboratorijos 2017 m. kovo 14 d. tyrimo protokoluose Nr. 17MLT0353 ir Nr. 17MLT0354, jos kompetencijos ribose, pateikta išvada dėl alkoholinio gėrimo „Velnio kraujas“ (8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo) priskyrimo Kombinuotosios nomenklatūros 2203 pozicijai. Tačiau šiuose Muitinės laboratorijos tyrimo protokoluose pateikta išvada dėl aptariamo gėrimo klasifikacijos pagal Kombinuotąją nomenklatūrą šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju negali būti laikoma pakankama pagrįsti, jog ginčui aktualios redakcijos Įsakymo ir Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų prasme minėtas gėrimas priskirtinas būtent alaus grupei. Netgi priešingai, šis klasifikacinis apibūdinimas iš dalies patvirtina nutarties 33 punkte padarytą išvadą dėl nurodyto gėrimo priskyrimo kitų alkoholinių gėrimų grupei, kuriai pagal tuo metu galiojusios redakcijos Įsakymą galėjo būti priskirti gėrimai su kodais pagal KN 2203 ir 2206. Tas pats pasakytina ir apie UAB „Kauen craft“ alkoholio produktų kokybės tyrimų laboratorijos 2016 m. kovo 1 d. atitikties deklaracijoje Nr. 16/349, 2016 m. gegužės 2 d. atitikties deklaracijoje Nr. 16/791, 2016 m. liepos 19 d. atitikties deklaracijoje Nr. 16/1304 bei 2017 m. vasario 8 d. atitikties deklaracijoje Nr. 17/204 nurodytus duomenis, kad pagal Muitinės laboratorijos raštą Nr. (1.5)2B-24 aptariamas gėrimas klasifikuotinas KN 2203 00 subpozicijoje („Salyklinis alus“), nors šiose deklaracijose tuo pačiu nurodyta, jog pagal Įsakymą nurodytas gėrimas priskiriamas kitiems alkoholiniams gėrimams.

37. Šiuo aspektu akcentuotina, kad tokį iš dalies dviprasmišką to paties alkoholinio gėrimo klasifikacinį apibūdinimą (lyginant klasifikavimą pagal Įsakymą ir pagal Kombinuotąją nomenklatūrą) ginčui aktualiu laikotarpiu lėmė tuo metu galiojęs tam tikra prasme tinkamai nesuderintas (ydingas) įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuris sudarė prielaidas toje pačioje Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje (šiuo atveju – 2203) klasifikuojamus produktus priskirti skirtingoms Įsakyme įtvirtintoms alkoholinių gėrimų grupėms (alaus arba kitų alkoholinių gėrimų), o nuo pastarojo skirstymo priklausė ir skirtingas tokių produktų vertinimas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų prasme, be kita ko, galimybė išvengti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytų draudimų.

38. Nors ši spraga įstatymų leidėjo buvo ištaisyta, kai nuo 2017 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 3D-781, kuriuo iki tol galiojusios redakcijos Įsakymo 2 punktas pripažintas netekusiu galios ir šiuo Įsakymu patvirtinta Alkoholinių gėrimų grupių, pogrupių ir (ar) kategorijų lentelė išdėstyta nauja redakcija, panaikinant kitų alkoholinių gėrimų grupę, o prieš tai į ją patekusius produktus iš esmės pagal savo savybes išskaidžius į jiems artimiausias alaus, fermentuotų gėrimų bei alkoholinių gėrimų grupes, dėl ko tokie produktai, kaip nagrinėjami šioje byloje, jau taip pat priskirtini alaus alkoholinių gėrimų grupei (konkrečiai – alaus gėrimo kategorijai), tai nesudaro pagrindo plečiamai aiškinti ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., galiojusias Įsakymo nuostatas dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo, nuo kurių tiesiogiai priklauso Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų taikymas, ypač įvertinus tai, jog dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo gali būti taikomos atitinkamos sankcijos (žr. AKĮ 33–341 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis in dubio pro reo principu, visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

39. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje įstatymo leistinomis priemonėmis nėra paneigta, jog aptariamas alkoholinis gėrimas „Velnio kraujas“ (8,3 proc. ir 8,5 proc. stiprumo) pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Įsakymą tuo metu buvo priskiriamas kitų alkoholinių gėrimų grupei. Todėl byloje nesant objektyvių duomenų, kad šis alkoholinis gėrimas minėtu laikotarpiu turėjo būti klasifikuojamas alaus, fermentuotų gėrimų ar alkoholinių kokteilių grupėje, kaip tai yra suprantama Alkoholio kontrolės įstatymo prasme, nebuvo pagrindo taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas skundžiamame Nutarime nepagrįstai konstatavo minėtos normos pažeidimą, todėl šis Nutarimas buvo pagrįstai ir teisėtai panaikintas. Kartu pabrėžtina, kad analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose dėl to paties alkoholinio gėrimo, galiojant tai pačiai Įsakymo redakcijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-352-525/2019; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-535-525/2019).

40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

41. Šioje byloje pareiškėjas, be kita ko, prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, siekiant išsiaiškinti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 ir 5 punktuose nustatyti draudimai nepažeidžia Europos Sąjungos veikimo sutarties 34 straipsnio, Direktyvos 2007/45/EB 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio kartu su šios direktyvos priedo 1 punktu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje teismo sprendimu panaikinamas Nutarimas, kuriuo pareiškėjui taikyta ekonominė sankcija, ir konstatuota, jog aptariamam alkoholiniam gėrimui nebuvo taikomas prekybos ribojimas, numatytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 4 punkte, o Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 5 punkto taikymo klausimas šioje byloje apskritai nebuvo sprendžiamas, nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nurodytais klausimais, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

42. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių apeliacinio proceso metu patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų ar šių išlaidų apskaičiavimo (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl šis pareiškėjo prašymas taip pat netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius