2017-09-05 Nr. AB-16105-3-62-3-02498-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1152-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02498-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 28 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo teigimu, drausmės pažeidimas jam buvo pripažintas nepagrįstai, nes mobilusis telefonas buvo ne jo, o nuteistojo L. D.. Skiriant nuobaudą, Kybartų PN pareigūnai neatliko jokio tyrimo ir rėmėsi tik Kybartų PN direktoriaus budinčio padėjėjo A. M. tarnybiniu pranešimu. Įvykio vaizdo įrašo duomenys skyrėsi nuo faktinių aplinkybių, kurias nustatė Vilkaviškio rajono apylinkės teismas. Vaizdo įrašas patvirtino, kad A. M. nestovėjo ant laiptų, todėl negalėjo matyti tariamai daromo pažeidimo, be to, visas įvykis, už kurį pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda, negalėjo trukti tik 31 sekundę, kaip nurodyta minėto teismo posėdžio protokole. Dėl neteisėtai skirtos drausminės nuobaudos pareiškėjui buvo suvaržyta galimybė paskambinti telefonu, matytis su artimaisiais, todėl jis patyrė neigiamus išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. gegužės 23 d., apie 9.05 val., vykstant 1-o nuteistųjų būrio rytiniam patikrinimui, pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas A. M. pastebėjo, kad pareiškėjas iš dėvimų sportinių kelnių dešinės kišenės išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną, kuris jam iškrito iš rankų ir nukrito ant žemės. A. M. bandant paimti telefoną, pareiškėjas trukdė tai daryti, pareigūno nurodymo pasitraukti nevykdė, o vėliau pastūmė pareigūną, kuris krisdamas susižalojo veidą. Savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 112 straipsnio 4 dalį, 1 priedo 6 punkto reikalavimus, todėl Kybartų PN direktoriaus 2013 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 5-48/419 jam skirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 1 metams. Pareiškėjo padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo faktas konstatuotas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-218-633/2013.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad BVK 1 priedo 6 punkte įtvirtintas draudimas nuteistiesiems turėti telefonus (jų dalis ir priedus). Nustatyta, kad Kybartų PN direktorius 2013 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 5-48/419 pareiškėjui skyrė nuobaudą – perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 1 metams – už BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 112 straipsnio 4 dalies ir 1 priedo 6 punkto pažeidimus. Nutarimas priimtas remiantis Kybartų PN Drausmės komisijos 2013 m. gegužės 27 d. teikimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 1-50/525, priimtu įvertinus Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojo atlikto tarnybinio tyrimo medžiagą. Minėtuose aktuose nurodyta, kad 2013 m. gegužės 23 d., apie 9.05 val., vykstant 1-o nuteistųjų būrio rytiniam patikrinimui pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas A. M. pastebėjo, kad pareiškėjas iš dėvimų sportinių kelnių dešinės kišenės išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną, kuris jam iškrito iš rankų ir nukrito ant žemės. A. M. bandant paimti telefoną, pareiškėjas trukdė tai daryti, pareigūno nurodymo pasitraukti nevykdė, o vėliau pastūmė pareigūną, kuris krisdamas susižalojo veidą. Vėliau radijo ryšiu pranešta, jog nenustatytas nuteistasis paėmė mobilųjį telefoną ir išmetė jį iš lokalinio sektoriaus kiemo link 1-o administracinio pastato. Prižiūrėtojas, nubėgęs į minėtą vietą, rado mobilųjį telefoną Nokia-3100. Pareiškėjas Kybartų PN direktoriaus 2013 m. gegužės 27 d. nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui, bet jo skundas buvo atmestas.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentus dėl A. M. tarnybinio pranešimo melagingumo paneigė Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus tarnybinio tyrimo medžiaga bei įsiteisėjęs Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-218-633/2013, kuriame nustatyta, kad: „kaltinamasis V. L. 2013 m. gegužės 23 d., apie 09.01 val., Vilkaviškio r. sav., Kybartų m., J. Biliūno g. Nr. 14 esančiuose pataisos namuose, kur atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, 1-o būrio lokaliniame sektoriuje (kiemelyje), iš jo dėvimų kelnių kišenės iškritus ant žemės jam kaip nuteistajam draudžiamam turėti daiktui, – mobilaus ryšio telefonui „Nokia-3100“, ir vykdžiusiam tarnybą pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui A. M. siekiant įvykdyti tarnybos pareigą, – užfiksuoti nuteistojo drausmės pažeidimą ir užkardinti tolimesnę neteisėtą draudžiamo daikto apyvartą įstaigoje, – paimti iškritusįjį telefoną, jis, kaltinamasis V. L., tam tyčia pasipriešino, pavartodamas prieš A. M. fizinį smurtą: atsisakė pasitraukti šalin nuo siekiamo paimti telefono, kūnu užtverdamas kelią ir stumdamas trukdė prie jo prieiti, koja jį kelis kartus paspyrė, tyčia pastūmė jį rankomis nuo telefono ir užgriuvo jį, A. M., kūnu, kad telefono šis nepasiektų, nuo pastūmimo ir užgriuvimo kūnu A. M. trenkėsi veidu ir kitomis kūno dalimis į betoninių laiptų pakopas“. Šiame nuosprendyje taip pat konstatuota, jog: „kaltinamasis be jokio teisėto pagrindo, būdamas padaręs akivaizdų įkalinimo įstaigos režimo pažeidimą, tyčia nepakluso teisėtiems valstybės tarnautojo pareigas ėjusio nukentėjusiojo reikalavimams, o dėl to įspėtas, nukentėjusiam aktyviai trukdė atlikti tarnybos pareigą ir kad tai pasiekti, pasipriešino fiziniu smurtu, jį tyčia stumdydamas kūnu, o pabaigoje pastumdamas jį rankomis ir kūnu į betoninius laiptus, dėl ko nukentėjęs patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą“.

Teismas pabrėžė, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje buvo privalomas teismui, todėl pareiškėjo padarytų bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo faktas – draudžiamo daikto (mobiliojo telefono) turėjimas bei teisėtų pareigūno reikalavimų nevykdymas – laikytas nustatytu. Konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 112 straipsnio 4 dalies ir 1 priedo 6 punkto nuostatas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trijų Kybartų PN pareigūnų tarnybinių pranešimų pagrindu buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl įvykio, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti raštu. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 23 d. pasiaiškinime Nr. 1-52/1757 aplinkybių dėl telefono priklausymo kitam nuteistajam nenurodė, neprašė apklausti liudytojais rytiniame patikrinime buvusius nuteistuosius, taip pat peržiūrėti vaizdo medžiagą. Teismo vertinimu, nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta drausminė nuobauda, buvo priimtas surinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo padarytų pažeidimų faktą, jo kaltę ir kitus nusižengimų sudėties elementus. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, Drausmės komisijos teikimą, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo, nuobauda buvo paskirta įgalioto pareigūno, todėl pareiškėjo argumentai dėl Kybartų PN direktoriaus 2013 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 5-48/419 neteisėtumo buvo nepagrįsti. Teismas nusprendė, kad nenustačius, jog Kybartų PN pareigūnų veiksmai skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą buvo neteisėti, nebuvo pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad nei Kybartų PN, nei Kalėjimų departamentas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad mobilusis telefonas buvo pareiškėjo ar bent kad pareiškėjas jį išmetė. Kybartų PN, pareiškėjui skirdami nuobaudą, įvykio tyrimo neatliko. Telefonas iškrito ne pareiškėjui, bet buvo paspirtas netoli jo, tai gali patvirtinti kiti nuteistieji. Pareiškėjas dar kartą pažymi, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog pareigūnas A. M. negalėjo matyti, kaip pareiškėjui iš rankų iškrenta telefonas, nes pareigūnas ant laiptų nestovėjo. Be to, pareiškėjas buvo 5 eilėje, prieš jį stovėjo apie 30 nuteistųjų, todėl A. M. negalėjo jo matyti tarp 70-80 nuteistųjų. R. D. matė, kaip telefonas iškrito būtent L. D., bet teismas jo neapklausė. Pareiškėjas teigia, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nevertino, ar mobilusis telefonas buvo jo, todėl šio teismo nuosprendžiu negalima vadovautis nagrinėjamoje administracinėje byloje. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo apklausti nuteistuosius R. D., L. D. ir M. D. bei atlikti vaizdo įrašo ekspertizę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą ir priėmė teisingą sprendimą, o pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas V. L. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kybartų pataisos namų, atlyginti neturtinę žalą (10 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad nenustatyta, jog Kybartų pataisos namų pareigūnų veiksmai, skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą, buvo neteisėti, t. y., kad šios įstaigos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti. Pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos atsirasti valstybės civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, o nenustačius šios esminės civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, todėl pareiškėjo skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

V. L. su teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti. Teigia, kad jo bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo neobjektyviai.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Priimtą sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tarnybinio tyrimo medžiaga bei Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-218-633/2013. Šios medžiagos pagrindu darytina išvada, kad V. L. 2013 m. gegužės 23 d., apie 09.05 val., vykstant 1-o nuteistųjų būrio rytiniam patikrinimui turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kuris jam iškrito, o pareigūnui A. M. bandant paimti telefoną, trukdė tai padaryti, nevykdė pareigūno teisėtų nurodymų bei jį sužalojo. Anksčiau minėtu nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį ir jam skirta 2 metų 3 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose bausmė, taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalį ir skirta 3 metų 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose bausmė, o subendrinus abi bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 dalies 1 punkto taisyklę apėmimo būdu galutinai skirta 3 metų 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose bausmė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes nėra jokios būtinybės papildomai apklausti nuteistuosius R. D., L. D. ir M. D. bei atlikti vaizdo įrašo ekspertizę.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje, pareigos šio Kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso skyriai. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BVK 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas nuteistiesiems turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytus daiktus ir reikmenis bei jais naudotis. BVK 1 priedo, nustatančio daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą, 6 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai išanalizavo ir vertino tarnybinio tyrimo medžiagą (pareigūnų tarnybinius pranešimus, tarnybinio tyrimo išvadą, pareiškėjo pasiaiškinimą ir kt.). Taigi bylos faktinės aplinkybės iš esmės nustatytos ir pareiškėjo kaltė įrodyta (pareiškėjas turėjo mobilų telefoną, nevykdė pareigūno teisėtų nurodymų). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Kybartų pataisos namų pareigūnų veiksmai skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą buvo neteisėti. Tai reiškia, jog valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (Kybartų PN) neteisėtų veikų nenustatyta, o nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo V. L. priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė