2022-04-13 Nr. AB-8708-3-62-3-02665-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-233-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02665-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Viso buvimo pataisos namuose metu jam nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas, nes jo buvimo kambariuose buvo laikoma iki 12 žmonių, tad gyvenamojo ploto trūko, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių programų įgyvendinimas, nebuvo galimybės lankytis renginiuose. Pataisos namų korpuse, karantine, kamerose, gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną, tad nebuvo užtikrintas saugumas. Pareiškėjas nurodė, kad vietos pasivaikščiojimui kieme buvo mažai, kieme nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kieme buvo šiukšlės, jie nebuvo valomi, nelaistomi, sienose ir kanalizacijoje yra asbesto. Pareiškėjas pažymėjo, kad kambariuose nėra ventiliacijos, drėgna, tamsu, natūralios šviesos per mažai, o dirbtinė šviesa per stipri. Tinkama oro temperatūra neužtikrinama, žiemą šalta, vasarą karšta, ventiliatoriaus nebuvo leidžiama turėti. Kambariai neremontuoti, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, dažai atsilupę, sienos valymui nepritaikytos. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, kilo temperatūra. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo sąlygų džiovinti rūbus. Pareiškėjo teigimu, naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, tualetas – tik skylė grindyse, nuo kitų kabinų atskirta siena. Dažnai nebūdavo karšto vandens, tad nebuvo sudaryta galimybė kartą per savaitę praustis po dušu. Patalpose buvo blakės, tarakonai, pelės, vorai, jokia dezinfekcija ar deratizacija nebuvo vykdomi. Maistas nekaloringas, neskanus, jo energetinė vertė tik 1300–1500 kcal, valgykloje sąlygos antisanitarinės. Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai. Tai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinius išgyvenimus, jį labai sukrėtė, jis buvo priverstas kentėti, sukėlė jam baimę, nevisavertiškumo jausmą, tai jį žemino ir menkino, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiui nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. spalio 21 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Atsakovas nurodė, kad nuo 2017 m. spalio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas atliko bausmę 4-ajame nuteistųjų būryje, bendrabučio tipo patalpose, kambaryje Nr. 420. Šiame kambaryje buvo nuo 3 iki 11 asmenų, tad pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. m iki 9,06 kv. m kambario plotas. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog sanitarinio mazgo, baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą.

5. Atsakovo teigimu, socialinės reabilitacijos programos yra vykdomos, pareiškėjas jose dalyvavo. Baldais patalpos aprūpinamos pagal galiojančias normas. Pataisos namuose 2016 metais atnaujinta radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema, duomenų, kad ji nurodytu metu neveikė, nėra. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai, nuteistųjų bendrabutyje įrengta šachtinė ventiliacija, be to, patalpas galima išvėdinti per langus. Patalpose tinkamai įrengti langai, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus. Pataisos namuose yra nuolat veikianti katilinė, tad temperatūra yra užtikrinama, sienų danga lygi, lengvai valoma, pelėsio nėra. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patalpas prižiūrėti ir valyti turi patys nuteistieji, tinkamai tai atliekant, neatsiranda nei drėgmės, nei pelėsio. Patalynė išduodama pagal normas. Kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos. Būrio, kur bausmę atliko pareiškėjas, patalpose, įrengtas sanitarinis mazgas, kur yra šeši pisuarai ir šeši klozetai su uždaromis kabinomis. Dušu naudojamasi pagal nustatytą grafiką, situacijų, kai per savaitę nebūtų galimybės pasinaudoti dušu, nebuvo. Deratizaciją ir dezinfekciją vykdo bendrovė pagal sudarytą sutartį. Maitinimas tinkamas, vykdoma nuolatinė kontrolė. Ilgalaikiai pasimatymai organizuojami pateikus prašymą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo dalį dėl laikotarpio nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., suėjus ieškinio senaties terminui, atmetė, o pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

7. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą tik 2020 m. rugpjūčio 21 d. Esant Marijampolės PN prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl saugios gyvenamosios aplinkos, gyvenamojo ploto normos pažeidimų, dėl antisanitarinės aplinkos (drėgmė, pelėsis, blogas apšvietimas), teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.1 punktu, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma. Teismas pažymėjo, kad minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,29 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamųjų patalpų ribų – nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto, tame tarpe ir ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad nebuvo užtikrinta saugi gyvenamoji aplinka dėl antisanitarinių sąlygų (drėgmė, pelėsis, blogas apšvietimas), teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir HN 134:2015) 12, 17, 35, 37, 39 punktais, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.8 punktu, nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2020 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 4.80)PA-208 nurodyta, jog, patikrinus Marijampolės PN 3-čią ir 5-tą aukštus, pažeidimų nenustatyta, įrenginiai tvarkingi, pelėsio nėra, valymo priemonės yra, dušo patalpos švarios, tvarkingos. Teismas atkreipė dėmesį, jog šis patikrinimas atliktas ne pareiškėjo buvimo aukšte, tačiau pažymėjo, jog skundų dėl sąlygų pateikta nebuvo. Teismas laikė nepagrįstais teiginius dėl vėdinimo sistemos nebuvimo, nes patalpose yra įrengta šachtinė ventiliacija, patalpas galima vėdinti per langus. Vertinant kitas sąlygas gyvenamosiose patalpose, kaip pelėsio buvimas, temperatūros režimas, oro drėgmė ir apšvietimas, teismas atkreipė dėmesį, jog jokių tai paneigiančių argumentų nebuvo pateikta, todėl visas abejones vertino pareiškėjo naudai.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal HN 134:2015 nustatytą tvarką savo gyvenamųjų patalpų valymu rūpinasi patys nuteistieji. Pelėsio gyvenamosiose patalpose atsiradimui įtakos turi ne tik padidinta patalpos drėgmė, bet ir nuteistųjų atliekamų valymo pareigų kokybė, skundų dėl higienos sąlygų pateikta nebuvo. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, kilo temperatūra, tai nėra patvirtinta jo ligos istorija.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo, teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovavosi Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, nustatė, kad pareiškėjo buvimo patalpose įrengti šeši sėdimi unitazai, šeši pisuarai, tualetuose įrengtos kabinos. Teismas konstatavo, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitiko reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė įrodymų, jog dėl privatumo pažeidimų buvo kreipęsis į tam tikras institucijas ar pataisos namų administraciją ginčo laikotarpiu. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo privatumo, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl teisės naudotis dušu kartą per savaitę neužtikrinimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, nustatė, kad pareiškėjas neneigia, jog buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių. Nors pareiškėjas nurodė, jog ne visada buvo nuvedamas kartą per savaitę į dušą, teismas atkreipė dėmesį, kad savo teiginių nekonkretizavo, o atsakovas nurodė, kad tokių atvejų nebuvo.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog skunde pasivaikščiojimo kiemų sienose ir kanalizacijose yra asbesto, kas kenkia jo sveikatai, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir atmetė šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad nėra pateikta jokių įrodymų, jog vietos pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo per mažai, tesės aktai nenumato privalomumo įrengti kiemeliuose šiukšlių dėžes ar kibirus, pelenines, tad teismas atmetė ir šiuos pareiškėjo argumentus. Teismas pažymėjo, kad nėra paneigti pareiškėjo teiginiai apie netinkamas higienos sąlygas pasivaikščiojimo kiemeliuose (kiemeliai nevalomi, sienos pasidengusios pelėsiu), atsakovas atsiliepime visiškai nepasisakė dėl šių aplinkybių, tad abejonės yra traktuojamos pareiškėjo naudai. Vertindamas Marijampolės pataisos namuose atliekamą deratizaciją ir dezinsekciją, teismas atkreipė dėmesį, kad tai atlieka bendrovė pagal sutartį, visi darbai yra fiksuojami, teismui pateikti įrodymai apie šiuos atliktus darbus, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neatliekamos deratizacijos ir dezinsekcijos.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl maisto nepakankamo kaloringumo, teismas iš Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centro 2018 m. kovo 9 d., 2017 m. lapkričio 30 d. atliktų tyrimų nustatė, kad maisto energetinė vertė yra 2738–2496 kcal. Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko patikrinimą (2019 m. birželio 19 d. patikrinimo aktas Nr. 41VMĮP-87) pateikus skundą dėl maisto kokybės, inventoriaus, higienos, susidėvėjimo, personalo higienos, maisto produktų laikymo ir nustatė, kad šilumą palaikančių indų vidiniai paviršiai pažeisti, maisto dalintojai dėvi netinkamus darbui drabužius, daugiau pažeidimų nenustatė. Teismas pažymėjo, kad nustatytais pažeidimais pareiškėjas neturtinės žalos neargumentavo, todėl atmetė jo argumentus dėl maisto kokybės ir maisto vartojimo higienos sąlygų.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. pateikė aštuonis prašymus dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose, visi prašymai buvo patenkinti, pateikė tris prašymus dėl dietinio maitinimo, jie buvo patenkinti, du prašymus dėl patalynės, jie buvo tinkamai išspręsti, bei tris prašymus dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo, kurie nebuvo suteikti dėl užimtų patalpų, bei vienas ilgalaikis pasimatymas buvo nesuteiktas pačiam pareiškėjui jo atsisakius. Pareiškėjas dalyvavo pozityvaus užimtumo programoje „Pilietiško ugdymo kelias“, intervencinėje elgesio keitimo programoje „Elgesys – Pokalbis – Pasikeitimas“, individualioje kognityvinėje bihevioristinėje korekcinėje programoje „Tik tu ir aš“, baigė Nusikalstamo elgesio prevencijos modulį. Tai įvertinęs teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nepakankamų socialinio užimtumo programų bei patalynės nesuteikimo. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo.

16. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Teismas nenustatė, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

17. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Marijampolės pataisos namų administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nenustatė, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Marijampolės pataisos namuose būtent netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai buvimo Marijampolės pataisos namuose aptariamu laikotarpiu metu), įvertino tai, kad pareiškėjui teisės aktais nustatytos sąlygos dalinai buvo užtikrintos – nustatyti galimi temperatūros, oro drėgmės neatitikimai kambaryje, kur buvo laikomas pareiškėjas, galimas pelėsis tame pačiame kambaryje ir pasivaikščiojimo kiemuose, galimai nevalomi pasivaikščiojimo kiemai (abejones traktuojant pareiškėjo naudai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, teismas konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, nurodė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 18. Pareiškėjas J. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-534/2014, Europos Žmogaus Teisių Teismo bylą Ganea prieš Moldovą ir daro išvadą, kad teismas jį diskriminavo, atsakovo atstovas jo teises pažeidė veikdamas sąmoninga tyčia, todėl mažinti neturtinės žalos dydį nebuvo pagrindo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo atžvilgiu padaryti pažeidimai yra ženkliai rimtesni nei Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-0345-189/2018. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pabrėžia, kad jo teisių pažeidimai buvo tyčiniai ir daro išvadą, kad jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant jo prašomo dydžio piniginę kompensaciją. Pareiškėjo teigimu, teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pateikė klaidingą teisės aiškinimą. Pareiškėjas, nesutikdamas dėl senaties termino taikymo, pažymi, kad apie jo atžvilgiu pažeistus teisės aktus sužinojo būdamas pataisos namuose iš žiniasklaidos, televizijos ir kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų 2019 metais. Pareiškėjas vadovaujasi CK 1.134 straipsnio 1 punktu ir pažymi, kad kreipėsi į teismą dėl pažeistų asmeninių neturtinių teisių, todėl senaties terminas netaikytinas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtas bylas ir pažymi, kad buvo kalinamas tokiose pačiose ir panašiose sąlygose, todėl jo reikalavimas yra logiškas, proporcingas ir pagrįstas.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas, pripažįstant, kad higienos sąlygos pareiškėjui buvo užtikrintos, o pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovas nurodo, kad, nesant įrodymų, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, pareiškėjo skundas negali būti pagrįstas. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – atmetė skundo dalį dėl laikotarpio nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., suėjus ieškinio senaties terminui, o pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teismas skundžiamu sprendimu dalies pareiškėjo skundo netenkino daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikęs ieškinio senaties terminą, nenustatęs dalies pareiškėjo nurodytų tariamų pažeidimų ir įvertinęs, kad pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė. Tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjui teisės aktais nustatytos sąlygos buvo užtikrintos iš dalies: teismas nustatė galimus temperatūros, oro drėgmės neatitikimus kambaryje, kur buvo laikomas pareiškėjas, galimą pelėsį tame pačiame kambaryje ir pasivaikščiojimo kiemuose, galimai nevalomi pasivaikščiojimo kiemai (abejones traktuojant pareiškėjo naudai). Teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų (aplinkybių) vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes bei spręsdamas, ar yra kalinimo sąlygų pažeidimai, tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus. Pats pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja dalį tų pačių skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių, tačiau nepateikia jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė teisės normas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, tokio pobūdžio bylose minėtas senaties terminas esant pagrindui taikytinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-791-502/2021), o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, t. y. svarbių ir įtikinamų (objektyviomis aplinkybėmis, o ne subjektyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais pagrįstų) priežasčių, dėl kurių būtų buvęs pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nustatytų aplinkybių (nenustatytų pažeidimų ir nustatytų pažeidimų, lėmusių pareiškėjo patirtą neturtinę žalą), jų nebekartoja ir tuo pagrindu plačiau dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde kaip ir skunde iš esmės nurodytų tų pačių aplinkybių nebepasisako.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

28. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

29. Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjui įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-323-968/2021).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisės aktuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017 ir kt.) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų sutrikusi psichinė ar fizinė sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, sprendžia, kad byloje nustatyti pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, negu laikini nepatogumai, todėl tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos yra abstraktaus pobūdžio teiginiai, dėl kurių nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai nėra analogiški šiai bylai, dėl to jais vadovautis šioje byloje nėra pagrindo.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė