2018-04-04 Nr. AB-7047-3-61-3-04062-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3576-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04062-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1915(02019) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Sprendimu panaikino 2016 m. sausio 22 d. jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7383797, galiojantį iki 2018 m. sausio 22 d.

3. Atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas negyvena deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Patikrinimas buvo vykdomas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Sprendime nurodoma, kad bendrovės iškabų ant minėto namo nėra, asmenys, dirbantys šiame pastate, apie UAB (duomenys neskelbtini) nieko nežino; UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinti 4 asmenys – trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir pareiškėjas, 2 piliečiai už darbą gauna nustatytą darbo užmokestį, o vienam yra mokamas mažesnis negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

4. Pareiškėjo teigimu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad 2017 m. lapkričio 21 d. UAB (duomenys neskelbtini) turėjo keturis darbuotojus. Sprendžiant iš sumokėtų draudimo įmokų per laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., 3 darbuotojai dirba visą darbo dieną, už darbą jie gauna nustatytą darbo užmokestį, todėl UAB (duomenys neskelbtini) veikla atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies sąlygas.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuo 2017 m. kovo mėnesio UAB (duomenys neskelbtini) vietoje mažmeninės prekybos ėmėsi didmeninės prekybos, šiam tikslui išsinuomojo administracines patalpas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. 2017 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo pridėjo reikalaujamus dokumentus, taip pat informavo, kad 2017 m. spalio 5 d. įsigijo UAB (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajonas. Todėl, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, jog priimdamas Sprendimą, atsakovas nevertino 2017 m. lapkričio 15 d. jam pateiktų pareiškėjo duomenų ir padarė klaidingą išvadą, kad įmonė yra fiktyvi, veiklos nevykdo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

8. Esant įtarimų, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu oficialiai deklaruotas, buvo atliktas patikrinimas. Įvertinęs patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – nurodė klaidingą savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje adresą, taip pat duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) adresą, o pati bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių).

9. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas negyvena deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Buvo gauti buto savininkės paaiškinimai, kad pareiškėjas minėtu adresu niekada negyveno, o tik deklaravo gyvenamąją vietą. Pateikdamas 2015 m. gruodžio 16 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas prašymo 1 skiltyje buvo nurodęs, kad jo gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą, tačiau pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes valstybės institucijų neinformavo.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad teikdamas 2017 m. lapkričio 15 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu jis nurodė kitą gyvenamąją vietą, nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes nuo 2015 m. gruodžio 16 d., t. y. beveik 2 metus, pareiškėjas negyveno adresu, kurį buvo nurodęs kaip savo gyvenamąją vietą.

11. Patikrinimo metu UAB (duomenys neskelbtini) iškabų ant namo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nerasta, šiame pastate dirbantys asmenys apie UAB (duomenys neskelbtini) nieko nežinojo. Pareiškėjo nuomojamos patalpos yra pirmame pastato aukšte (pareiškėjas kartu su 2013 m. lapkričio 2 d. prašymu pateikė 2013 m. balandžio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį), tačiau ten įsikūrusi drabužių parduotuvė (duomenys neskelbtini), kurios savininkas yra kitas asmuo. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) nevykdo veiklos 2013 m. balandžio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nurodytose patalpose.

12. Pareiškėjo teiginiai, kad nuo 2017 m. kovo 1 d. UAB (duomenys neskelbtini) ėmėsi didmeninės prekybos ir šiam tikslui išsinuomojo tame pačiame pastate esančias patalpas (7,02 kv.m) ketvirtame aukšte, atsakovo nuomone, vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas apie papildomai nuomojamas patalpas Migracijos departamento neinformavo, be to, tai nepaneigia patikrinimo metu nustatytų faktų, kad UAB (duomenys neskelbtini) veiklos pirmame aukšte esančiose patalpose nevykdo.

13. Migracijos departamento turimais 2017 m. lapkričio 21 d. duomenimis nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinti 4 asmenys: trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir pareiškėjas. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad tik du Lietuvos Respublikos piliečiai už darbą minėtoje bendrovėje gauna nustatytą darbo užmokestį, o vienam yra mokamas ženkliai mažesnis negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis (pareiškėjo pateiktas išrašas apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas taip pat rodo, kad G. M. mokamas 102,08 Eur darbo užmokestis). Remiantis tuo darytina išvada, kad šis darbuotojas bendrovėje nedirba visą darbo dieną, todėl UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes joje nėra trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

14. Atsakovas pabrėžė, kad leidimas pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ne todėl, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra fiktyvi, o dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitiko reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. sausio 22 d., buvo išduotas tikslu vykdyti verslo veiklą Lietuvoje, t. y. leidimas buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

17. Migracijos departamentas išsiaiškino, jog UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai E. K. ir D. Ž. gauna nustatytą darbo užmokestį (380–390 Eur), o darbuotojo G. M. gaunama alga sudaro 102,08 Eur. Remdamasis šiais duomenimis atsakovas pripažino, jog UAB (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

18. Teismas padarė išvadą, jog Sprendime buvo tiksliai įvertintos faktinės aplinkybės, kad jei darbuotojas gauna apie 100 Eur per mėnesį, tai jis nedirba visą darbo dieną arba dirba neteisėtai.

19. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nurodė, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Pabrėžė, kad iš esmės analogiško pobūdžio situacijos (dėl to, kad nesikreipė į pareiškėją papildomų duomenų, dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų, dėl ne tos Įstatymo redakcijos taikymo, dėl reikalavimo kreiptis į Migracijos departamentą išduoti naują leidimą, dėl po sprendimo priėmimo įdarbintų žmonių, dėl poveikio priemonės proporcingumo) buvo nagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017 ir eA-4901-822/2017, kuriose apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

20. Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą administracinį aktą.

III. 21. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą; pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas atitinka Konstitucijos 29 straipsnį.

22. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo pakeitimais, įsigaliojusiais 2014 m. lapkričio 1 d., buvo siekiama kontroliuoti, kad leidimai nebūtų išduoti realiai jokios veiklos nevykdančių ir nefunkcionuojančių įmonių pagrindu, nes akivaizdu, kad jeigu įmonė turi didelį įstatinį kapitalą ir darbuotojų, kuriems moka darbo užmokestį, ji vykdo veiklą. Todėl kai užsienietis vykdo ūkinę veiklą ir jo verslas efektyviai funkcionuoja, dėl ko užsieniečio buvimas Lietuvoje yra būtinas, neturi reikšmės aplinkybė, ar įmonėje dirba lietuvis, vienas ar keli asmenys, kadangi verslo veikla nuo to netampa efektyvesnė ar užsieniečio buvimas labiau būtinas. Pareiškėjo valdoma UAB (duomenys neskelbtini) šiuos tikslus visiškai atitinka, kadangi bendrovė realiai ir efektyviai funkcionuoja. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai, kurių teismas nevertino, o Migracijos departamentas atsiliepime pripažino, jog netyrė, ar įmonė realiai funkcionuoja. Į bylą yra pateikti kasos dokumentai, PVM sąskaitos-faktūros, pirkimo–pardavimo sutartis, kvitai, darbuotojų paaiškinimai, patalpų nuomos sutartis.

23. Reikalavimas įmonėje įdarbinti ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus, yra diskriminacinis, apriboja darbdavio galimybes pasirinkti aukščiausią kvalifikaciją turinčius kandidatus. Lietuvos Respublikos Konstitucija (29 str.) ir darbo santykius reguliuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 ir 26 str.) draudžia diskriminaciją. Tai supratęs, įstatymų leidėjas padarė atitinkamus Įstatymo pakeitimus (įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.).

24. Užsienietis, daug investavęs į verslą, tampa priklausomas nuo darbuotojų valios, nes darbuotojas gali bet kada prašyti nutraukti darbo sutartį.

25. Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes:

26. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus bylos duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus.

27. Išvadą, kad pareiškėjas netenkina imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, pagrindžiantys duomenys yra aiškūs ir nedviprasmiški. Toks faktinių aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 suformuotą praktiką.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto konstitucingumo (2017 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2909- 492/2018).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

31. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

32. Įstatymo 50 straipsnyje, reglamentuojančiame leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.), taip pat kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.).

33. Atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas negyvena deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys. Buto savininkė paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjas minėtu adresu niekada negyveno, o tik deklaravo gyvenamąją vietą. Pateikdamas 2015 m. gruodžio 16 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi 1 skiltyje buvo nurodęs, kad jo gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys.

34. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Šio įstatymo reikalavimo pareiškėjas nevykdė, taigi tuo pačiu patvirtindamas, kad jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.

35. Aplinkybės, nurodytos Nutarties 35 ir 36 punktuose, suponuoja, kad pareiškėjas teikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, kad yra pagrindas leidimą laikinai gyventi panaikinti vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

36. Nutarties 17–19 punktuose nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, kuriais remiantis padaryta išvada dėl atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Sutikdama su šiais argumentais, teisėtų kolegija neturi teisinių priežasčių juos kartoti.

37. Dėl Nutarties 22 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965, įsigaliojusio nuo 2014 m. lapkričio 1 d., kuriuo Įstatymo 45 straipsnis papildytas nuostata, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 100 tūkstančių litų, iš kurių ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, aiškinamajame rašte nurodyta, jog tokiu pakeitimu siekiama spręsti nelegalios migracijos problemas, pakeisti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas užsieniečiui, kuris atvyksta užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, – leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduotas užsieniečiui, kuris yra Lietuvoje įsteigtos ar įsigytos ir tam tikrą laikotarpį jau vykdančios veiklą įmonės – privataus juridinio asmens dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, kartu atitinkamai keliant reikalavimus dėl šios įmonės kapitalo (turto) vertės, užsieniečio investuotų lėšų bei įsteigtų darbo vietų, o šių reikalavimų nesilaikymas yra pagrindas leidimui panaikinti.

38. Šiuose teisėkūros procedūriniuose dokumentuose nurodytais Įstatymo pakeitimais siekiamų tikslų ir uždavinių vertinimai suponuoja, kad, pirma, užsieniečio ūkinei veiklai tokio pobūdžio reikalavimai keliami tik teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne apskritai teisės vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje įgyvendinimo aspektu, ir tai pateisinama, be kita ko, siekiu Įstatymu spręsti nelegalios migracijos problemas, ir, antra, tokiems tikslams taikomi teisinio reguliavimo instrumentai yra vienodi visiems be išimčių užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nurodytu pagrindu, taigi nėra jokių teisinių prielaidų dėl tokio teisinio reglamentavimo neatitikimo iš Konstitucijos kylantiems asmenų lygybės imperatyvams.

39. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

40. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka Konstitucijos 29 straipsnį.

41. Teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas