2018-05-16 Nr. AB-9826-3-64-3-03028-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1312-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03028-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), trūko kėdžių, ant lubų buvo pelėsis, dažai atsilupę, neužtikrinta galimybė nuošaliai naudotis tualetu, iš jo sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo signalizacijos mygtuko (pareigūnus teko kviesti beldžiant į duris), nebuvo ventiliacijos (vėdinama tik per langą), drėgna, netinkama apšvieta (natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kameras, dirbtinė apšvieta per didelė), žiemą buvo šalta, vasarą – karšta, buvo parazitų. Nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ar patalpose. Pasivaikščioti buvo galima tik 1 valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto, kiemelių plotas per mažas. Dėl tokių sąlygų pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o norint skalbtis nemokamai (neturint pinigų) kildavo biurokratinės kliūtys. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai, nebuvo išduodamos priemonės kameroms tvarkyti. Ne visada jam užtikrinta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, jei kartais nebūdavo karšto vandens, be eilės nenuvesdavo. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas, nors jis kasdien sportuodavo, tad dienos norma buvo deficitinė. Taip pat nebuvo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai su žmona.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., jam teko nuo 3,69 kv. m iki 9,89 kv. m gyvenamojo ploto. Asmenys ne visą laiką praleisdavo kamerose. Valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas, dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Patikrinimų metu nustatyta, jog kamerose Nr. 15, Nr. 87 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 59 oro temperatūra atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 57 buvo pelėsis, kamerose Nr. 90, Nr. 94 nebuvo pelėsio. Daugiau nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, užimtumo programos, kurios buvo savanoriškos, vykdomos. Pareiškėjui buvo išduodama visa teisės aktais numatyta patalynė, ji buvo nuolat skalbiama ir dezinfekuojama. Apatiniai rūbai skalbiami nemokamai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint, kartą per 3 mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Dėl teisės skalbti rūbus nemokamai pareiškėjas nesikreipė. Tualetinis popierius išduodamas pagal nustatytas normas. Dušu naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Kameros nustatyta tvarka dezinfekuojamos, vykdoma deratizacija, dezinsekcija. Maitinimas atitiko fiziologines normas. Ilgalaikiai pasimatymai dėl Šiaulių TI specifikos neteikiami.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

6. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. (iš viso 131 dieną), jam teko nuo 3,65 kv. m iki 9,89 kv. m kameros ploto. Taigi, Šiaulių TI nepažeidė jo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

7. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. 61/04-112 nurodyta, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių kreipėsi: 2016 m. gegužės 24 d. dėl pareigūno veiksmų dalijant maistą, kai liepė dėti mažesnę porciją, 2016 m. birželio 14 d. dėl netinkamų sąlygų kameroje, 2016 m. balandžio 25 d. dėl odontologo paslaugų, 2016 m. balandžio 6 d. dėl pareigūnų veiksmų nesuteikiant telefoninio skambučio, 2016 m. rugsėjo 30 d. (aptariamu laikotarpiu) dėl pareigūnų veiksmų perkeliant į kitą kamerą. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 10 d. pažymoje Nr. 62/08-15 nurodyta, kad Šiaulių TI asmenys maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius visaverčiu maistu, kurio bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologines mitybos paros normas, kartą per pusmetį atliekamas maisto laboratorinis tyrimas. Kamerų dezinfekcija atliekama kasdien. Patalynė perkama periodiškai, netinkama nurašoma, ji dezinfekuojama. Užtikrinamas patalynės ir apatinių drabužių nemokamas skalbimas, viršutiniai drabužiai skalbiami už asmenines lėšas, jų neturint, kartą per 3 mėnesius skalbiami nemokamai. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. sausio 12 d. pažymoje Nr. 61/04-1357 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas įstaigoje negalimas dėl įstaigos statuso. 2017 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 61/04-1542 nurodoma, jog suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nebuvo numatyta, iš pareiškėjo nebuvo gauta prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamos išduodamos patalynės kokybės, ar prašymai dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio. Iš Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio matyti, jog pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje asmeninių lėšų turėjo. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai nebuvo vykdomi, nepateikta. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 nustatytą tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Pareiškėjas pripažino, jog ši tvarka buvo vykdoma. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas.

9. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 59 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Kameroje Nr. 87 buvo pelėsis, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. Prausimosi patalpos išvalytos, paviršiai dezinfekuoti. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami, minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas nurašomas. Nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdė licencijuota įmonė. 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 86 vizualiai matomas pelėsis, oro temperatūra, santykinis oro drėgnumas, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Sulūžusių gultų nenustatyta. Cheminių tyrimų protokolu 2016 m. gruodžio 29 d. maisto energetinė vertė nustatyta 3 291 kcal.

10. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl odos bėrimo, blogo miego naktimis, tačiau nurodė, kad pamiegodavo dieną. Dėl galvos skausmų, gerklės skausmų, temperatūros nesikreipė.

11. Teismas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punkte numatyta, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau, pagal tų pačių taisyklių 2 punktą, šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams; veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso negalimi.

12. Teismui taip pat pateikti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai, iš kurių matyti, jog kamera, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, dalyvavo laisvalaikio užimtume. Duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis šia programa, nebuvo.

13. Teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko didesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas. Skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies buvo paneigti patikrinimų išvadomis, bet iš dalies nepaneigti. Tačiau pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose, jose nebuvo atlikti patikrinimai pagal pateikiamus skundus, todėl teismas laikė, jog tokių skundų nebuvo. Be to, pareiškėjas netinkamas sąlygas kamerose motyvavo tuo, kad žiemos metu ten buvo labai šalta, bet jis pats žiemos metu Šiaulių TI nebuvo (tik iki lapkričio 3 d.).

Nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, teismų praktikoje toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikomas tinkamu užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pagrįstais pripažinti ir teiginiai dėl iš tualeto sklidusio blogo kvapo. Atmesti argumentai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės, nes šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teiginiai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių nebuvo įrodyti.

Pareiškėjas nenurodė, kuo remdamasis tvirtino Šiaulių TI konstrukcijoje esant asbesto, todėl šis argumentas atmestas. Teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas negalėjo naudotis Šiaulių TI nustatyta rūbų skalbimo tvarka ar kreipėsi dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Tualetinis popierius buvo išduodamas pagal nustatytas normas, duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl papildomo kiekio ir jam šis kiekis nebūtų buvęs suteiktas, nebuvo. Taip pat nebuvo įrodymų apie išduodamą netinkamos kokybės ar komplektacijos patalynę, nebuvo prašymų ją pakeisti dėl netinkamos kokybės, bei įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.

Signalizacijos mygtuko įrengimo Šiaulių TI teisės aktai nenumatė. Byloje nebuvo duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas buvo teisingas. Atkreiptas dėmesys į skunde buvusį prieštaravimą, nes pareiškėjas nurodė, jog dėl per mažo jam tekusio kameros ploto jis galėjo tik gulėti ar sėdėti, dėl tinkamų socialinio užimtumo programų nebuvimo negalėjo sportuoti lauke, tačiau nurodydamas, jog maisto energetinė vertė buvo per maža, tvirtino sportuojantis kiekvieną dieną.

Iš bylos medžiagos matyti, jog jo svoris būnant Šiaulių TI per pusę metų padidėjo nuo 70 kg iki 73 kg. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, byloje nebuvo, tad šis argumentas taip pat atmestas.

14. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminusiomis, t. y. pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgta, be kita ko, į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas. Nenustatyta, kad jis visą laiką būtų buvęs laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, – šios abejonės vertintos pareiškėjo naudai. Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad jo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Pareiškėjui visą laiką (131 dieną) buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Laikotarpis, kurio metu galbūt buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo neilgas ir neapibrėžtas, kadangi skunde visiškai nedetalizuoti jo atžvilgiu padaryti pažeidimai ir negalima teigti, jog visą laiką kameroje buvo pažeidžiamos higienos normos. Didesnė dalis skundo argumentų buvo atmesta. Teismas sprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. 15. Pareiškėjas J. P. apeliaciniu skundu (b. l. 149-150) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas pažymi, kad teismas vadovavosi nacionaline teise, tačiau Europos teisė draudžia asmenį laikyti sąlygomis, kai jam tektų mažiau nei 3 kv. m ploto, taip pat turi būti užtikrina, kad langas būtų švarus, pakankamai didelis ir lengvai praleistų natūralią šviesą, turi būti ventiliacija, temperatūra – ne žemesnė nei 18 laipsnių, turi būti švarus tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti, ant sienų negali būti grybelio, negali būti tarakonų, žiurkių. Šiaulių TI viso to nėra: dėl tamsos gulint 1-ojo aukšto lovose skaityti, rašyti buvo neįmanoma, langai nešvarūs, jų nuvalyti negalima dėl iš vidaus ir iš išorės esančių grotų. Natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos nebuvimas, nustatytų pažeidimų intensyvumas teismų praktikoje pripažįstamas viršijančiu neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir sudarančiu pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau teismas vadovavosi tik nacionaline teise, nors turėjo taikyti ir Konvencijos nuostatas. Be to, šviesa veikia savijautą, padeda palaikyti ryšį su aplinka ir skatina gyvybinius procesus, tačiau Šiaulių TI nebuvo skaidraus stiklo langų (dėl nešvaros), natūralus apšvietimas neatitiko 0,5 proc. koeficiento. Pareiškėjo nuomone, Įsakyme Nr. V-124 nustatyta 3,6 kv. m ploto norma prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, pagal kurias vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3 kv. m ploto, neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 153-155) prašo jį atmesti.

18. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus nustatytas aplinkybes. Konstatuota, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (iš viso 131 dieną) teko nuo 3,65 kv. m iki 9,89 kv. m ploto, tačiau jis tam tikrą laiką buvo laikomas netinkamomis sąlygomis (kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, iš jo sklido nemalonus kvapas, trūko privatumo). Pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų kamerose neteikė skundų, jose pagal skundus nebuvo atlikti patikrinimai, iš ko galima spręsti, jog tokių skundų ir nebuvo. Teismas teisingai taikė galiojančias teisės normas. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jam turi būti taikoma 4 kv. m ploto norma. Tokią ploto normą numatančios Europos kalėjimų taisyklės ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra tik valstybėms skirtos rekomendacijos, jos nėra teisiškai privalomos. Be to, atsakovas pastebi, kad, nors pareiškėjas tvirtina buvęs kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jis šių teiginių niekaip nedetalizuoja. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalios ploto normos neužtikrinimo, pasivaikščiojimų trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, asbesto Šiaulių TI konstrukcijoje, kliūčių skalbtis drabužius, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, išduodamos patalynės komplektacijos ir kokybės (švaros), netinkamo maitinimo, nepakankamo užimtumo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo buvo nepagrįstos, tačiau kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, ne visiškai atitiko higienos normų reikalavimus (dėl sanitarinio mazgo ne visiško izoliavimo kamerose galėjo tvyroti blogas kvapas, kai kuriose kamerose užfiksuotas pelėsis), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

Pastebėtina, jog pareiškėjas skunde jam padarytą neturtinę žalą daugeliu aspektų grindė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų pažeidimais, tačiau ši higienos norma neteko galios 2015 m. spalio 31 d., todėl nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Kadangi apeliaciniame skunde dauguma šių aplinkybių nebuvo ginčyta, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Lietuvos teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijos, natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos kamerose.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

24. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)).

25. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog Lietuvos nacionalinės teisės normos šiuo aspektu yra nesuderinamos su Konvencijos nuostatomis ir neužtikrina joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d.) buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2017 m. sausio 4 d. pažyma Nr. 60/09-251, b. l. 34-37), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka, pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 9,89 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą neginčijo. Nors jis 2017 m. sausio 25 d. papildyme (b. l. 131) tvirtino, kad Šiaulių TI teismui pateikė melagingus duomenis, pavyzdžiui, mažino kamerose laikytų asmenų skaičių, pareiškėjas net apytiksliai nenurodė, kada ir kokiose kamerose su juo buvo laikyta daugiau asmenų, o skunde teigė, jog kamerose nuolat buvo laikoma po 4-6 asmenis – tai iš esmės atitiko atsakovo pateiktus duomenis. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

27. Pirmosios instancijos teismo sprendime atskirai nepasisakyta dėl natūralaus apšvietimo kamerose užtikrinimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Taigi pareiga paneigti pareiškėjo teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, neatitikimą teisės aktų reikalavimams, tenka Šiaulių TI.

28. Higienos normos HN 134:2015, įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., 15 punkte numatyta, jog natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Vadinasi, gyvenamosiose kamerose natūralus apšvietimas privalo būti užtikrintas. Pareiškėjas teigė, kad langai kamerose, kuriose jis laikytas, buvo nešvarūs, todėl per juos nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos. Atsakovas atsiliepime į skundą akcentavo, kad nuolatiniu švaros ir tvarkos palaikymu kamerose privalo rūpintis jose laikomi asmenys. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į objektyvias kliūtis, dėl kurių langų priežiūra negali rūpintis išimtinai tik kalinami asmenys: ant langų yra grotos, nėra galimybės langus valyti iš išorės. Taigi, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo tinkamai užtikrintas natūralus apšvietimas, nėra paneigti ir yra vertinami jo naudai. Kita vertus, pareiškėjas nesiskundė dėl nepakankamos dirbtinės apšvietos, priešingai – tvirtino, jog dirbtinė apšvieta buvo per didelė (pastebėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 nustato tik minimalią dirbtinės apšvietos normą – 200 lx), todėl laikytina, jog natūralaus apšvietimo trūkumą jam galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendime atskirai nepasisakyta dėl kamerų vėdinimo. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte įtvirtina, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-232(19.4.1.6.12) (b. l. 42-43) pažymėta, kad visos tikrintos kameros (jų buvo 20) vėdinamos per langus, tarp jų – kamera Nr. 15, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. birželio 28-30 d., bei kamera Nr. 87, kurioje jis laikytas 2016 m. liepos 2-25 d. Be to, pareiškėjas skunde pats nurodė, jog kameros vėdinamos per langą. Toks vėdinimo būdas atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

30. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 9,89 kv. m kameros ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kameros, kuriose jis laikytas, tam tikrais laikotarpiais nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus (dėl pelėsio, natūralaus apšvietimo, blogo kvapo), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 23-29) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 4 mėnesius buvo kalintas jam nevisiškai užtikrinant higienos sąlygas, neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs psichologinius išgyvenimus, sukrėtimą, fizinius skausmus, sveikatos pablogėjimą (nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra) ir kt. Byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. 61/04-112 (b. l. 93) nurodyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi penkis kartus. Ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d.) jis Šiaulių TI direktoriui pateikė tik vieną skundą – 2016 m. rugsėjo 30 d. skundą dėl paimtų daiktų (b. l. 105-106), tačiau 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodė, kad skunde išdėstytos aplinkybės išspręstos, ir prašė skundo nenagrinėti (b. l. 104). Kalinimo sąlygomis pareiškėjas skundėsi 2016 m. birželio 14 d., tvirtindamas, jog kameroje nebuvo vėdinimo, ventiliacijos įrenginių, patalpos tinkamai neapšviestos, nuo lubų krito kreida, buvo grybelis, pelėsis, sienos sutrūkinėjusios, tualetas neatitvertas, iš jo sklido dvokas ir kt. (b. l. 99), bet nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, ar skundo pateikimo metu pareiškėjas buvo laikomas vienoje iš kamerų, kuriose jis buvo laikytas ginčo laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI ar kitas kompetentingas įstaigas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (131 diena), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui J. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė