2019-07-31 Nr. AB-14874-3-61-3-00151-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1790-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00151-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupės kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos plotas. Kameros buvo perpildytos, dalį kameros ploto užėmė baldai, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės laisvai judėti, mankštintis, turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas tvirtino patyręs neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, jautėsi kankinamas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad negali pateikti tikslių duomenų, kiek asmenų Vilniaus PN buvo laikoma su pareiškėju konkrečiais laikotarpiais, nes tokių duomenų nekaupia. Paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada yra stengiamasi, kad būtų užtikrintas teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Kiekvienam iš nuteistųjų yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip nurodė atsakovo atstovas, vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl per mažo patalpų ploto negalėjo sukelti intensyvios ir ilgai trunkančios emocinės būsenos, sukeliančios papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, stipresnių nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą tam skirtose pataisos įstaigose. Kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN iniciatyva, šiose patalpose pareiškėjas atliko nuobaudas, paskirtas už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. nesikreipė į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais ir pareiškimais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, o pateiktas skundas, atsakovo atstovo vertinimu, yra pagrįstas vien tik abstrakčiais teiginiais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas pabrėžė, kad nėra numatyta, jog į 3,6 kv. m minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą nėra įskaitomas kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamas plotas.

7. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog neturi duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, kai jis atliko paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės patalpose, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

8. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjui vidutiniškai tekęs kameros ar drausmės grupės gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 4,23 kv. m iki 5,8 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,67 kv. m iki 5,03 kv. m.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir nacionalinių teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais ar pareiškimais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose.

10. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, teismas darė išvadą, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustatęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), priimdamas sprendimus analogiškose bylose, remiasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį ir baudimą ataskaitomis bei rekomendacijomis, kuriose teigiama, kad vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m uždaros patalpos gyvenamojo ploto. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis EŽTT byla Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kiek asmenų laikoma kartu su pareiškėju, teigia, jog šiuo atveju atsakovas neįrodė skunde nurodytų aplinkybių, todėl visa pateikta informacija turi būti vertinama pareiškėjo naudai. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog teismas rėmėsi tik atsakovo parodymais.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

16. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

17. Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Vilniaus PN pateikė melagingą informaciją, ir paaiškina, jog drausmės grupėje, antrame aukšte, buvo keturvietės kameros, kuriose jis buvo laikomas su dar trimis asmenimis, o ne trivietės kameros, kaip teigia Vilniaus PN.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo užimamas plotas ir kameroje esantys baldai turi būti išskaičiuojami iš bendro gyvenamojo ploto. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas vadovavosi tik atsakovo parodymais.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime įvertintu jam tekusiu minimaliu gyvenamųjų patalpų (kameros) plotu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai iš bendro gyvenamųjų patalpų (kameros) ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį minimalų gyvenamųjų patalpų (kameros ar drausmės grupės gyvenamosios patalpos) plotą, nustatė, kad neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros ar drausmės grupės patalpos plotas svyravo nuo 4,23 kv. m iki 5,8 kv. m, o atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,67 kv. m iki 5,03 kv. m.

23. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto gyvenamojoje patalpoje (kameroje) apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). EŽTT yra išaiškinęs, jog kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

24. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas, be sanitarinio mazgo ploto, turėjo išskaičiuoti ir baldų užimamą plotą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko jam paskirtas nuobaudas kamerose Nr. 4K, 5K, 9K, 11K, 13K, 18K, 19K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, Nr. 9D ir Nr. 12D. Teisėjų kolegija, patikrinusi į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kameroje Nr. 4K pareiškėjui teko 3,99 kv. m ploto, kameroje Nr. 5K – 4,12 kv. m ploto, kameroje Nr. 9K – 5,1 kv. m ploto, kameroje Nr. 11K – 4,22 kv. m ploto, kameroje Nr. 13K – 4 kv. m ploto, kameroje Nr. 18K – 4,1 kv. m ploto, kameroje Nr. 19K – 4,2 kv. m ploto. Drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1D pareiškėjui teko 3,67 kv. m ploto, gyvenamojoje patalpoje Nr. 9D – 4,17 kv. m ploto, gyvenamojoje patalpoje Nr. 12D – 4,53 kv. m.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytą minimalią gyvenamosios patalpos (kameros) ploto normą. Pažymėtina, kad išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3 kv. m laisvo kameros ploto, t. y. nuo 3,67 kv. m iki 5,1 kv. m. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos (kameros) ploto norma (3,6 kv. m), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino Konvencijos 3 straipsnio ir nacionalinės teisės aktų normų pažeidimų. Aplinkybė, kad gyvenamoji patalpa (kamera) buvo apstatyta baldais, kas, pareiškėjo teigimu, ribojo jo judėjimo laisvę, savaime nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas byloje nenustatytas.

27. Pareiškėjo argumentai, kad teismas palaikė atsakovo poziciją, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais, iš esmės susiję su teismo atliekamu įrodymu vertinimu. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai vertino visus surinktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių, ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas palaikė atsakovo poziciją ar netinkamai vertino įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas paneigė pareiškėjo nurodytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl apelianto argumentas, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

29. Pažymėtina, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė