2016-05-16 Nr. AB-10805-3-62-3-01797-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3359-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01797-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 5–7), kurį patikslino (I t., b. l. 48, 49–52, 58, 125–131), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 144 810 Eur (500 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 17 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose, kur neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad 9 būrio 91 brigados 1 gyvenamosios patalpos plotas yra apie 48 kv. m (dalį ploto užėmė inventorius) ir joje gyveno 18 nuteistųjų. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra apie 450 kv. m ir juo gali naudotis nuo 250 iki 450 asmenų. Nurodė, kad 9 būryje beveik visi asmenys rūko, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems patalpų su tinkama ventiliacija nėra.

Pažymėjo, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai ir 4 prausimosi kranai. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, juose neįrengta ir ventiliacija. Be to, tualetinio popieriaus kokybė labai prasta ir jo užtenka tik 4 dienoms. Teigė, kad dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis nuo 250 iki 400 nuteistųjų vieną kartą per savaitę nuo 14 val. iki 17 val., ir jame nėra užtikrinamas privatumas, o kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra, be to, nebuvo išduodamas ir muilas. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelija, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje – graužikų, tarakonų, todėl neįmanoma miegoti.

Draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1300–1500 kcal. Taip pat nurodė, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais kratų atlikimo metu. Daiktų sandėlio būklė kritiška. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. buvo laikomas karantino patalpose, kurių plotas buvo apie 30–40 kv. m, ir jose visas 8 dienas bausmę atliko nuo18 iki 22 asmenų, iš kurių beveik visi rūkė. Šioje patalpoje buvo tamsu, trūko ventiliacijos ir tik vienai valandai iš jos vesdavo pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius.

Patalynė, čiužiniai buvo netinkamos būklės, išsiskalbti drabužius buvo galima tik šaltu vandeniu, o skalbimo priemonių neišdavė. Karantino kamera buvo prastos būklės. Dušu pasinaudoti buvo leista tik vieną kartą per 7 dienas ir tik 10 min. Teigė, kad nei pirtyje-dušinėje, nei persirengimo kambaryje nebuvo jokių pertvarų. Šiose patalpose trūko baldų, maistas buvo nekokybiškas, o iš artimųjų maisto siuntiniai draudžiami. Būnant karantino patalpose nebuvo išduodamos nei higienos, nei buitinės priemonės, iš artimųjų gauti jas taip pat buvo draudžiama, pašto paslaugos mokamos.

Šilti pledai buvo draudžiami, todėl naktimis teko šalti. Akcentavo, jog keturis kartus po 10 parų atliko drausmines nuobaudas baudos izoliatoriuje, kur trūko ploto, kadangi dalį ploto užėmė baldai ir tualetas. Būnant baudos izoliatoriuje, buvo skirta tik viena valanda per parą pasivaikščioti, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži. Čiužiniai, patalynė buvo prastos būklės, skalbti rūbus galėjo tik šaltu vandeniu, dušu pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 10–15 min. Maistas ir čia buvo nekokybiškas, o giminaičiams perduoti įstaiga draudė.

Baudos izoliatoriuje pasimatymai buvo draudžiami, nebuvo išduodamos būtiniausios higienos priemonės. Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų skalbykloje tik vieną kartą per savaitę skalbiami apatiniai rūbai ir patalynė, skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius nebuvo sudarytos sąlygos. Nebuvo nemokamai išduodamos skalbimo priemonės. Gydymas nekokybiškas, kai kurios paslaugos ir medikamentai mokami. Taip buvo ir yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas, pasidarė apatiškas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 9–14, 141–143) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Marijampolės pataisos namai nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2012 m. gegužės 17 d. 2012 m. gegužės 23 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 9 būrį 91 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 47,18 kv. m ir joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 21 būrį 211 brigadą. Pažymėjo, jog 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengta 3 klozetai, tarp kurių įrengtos pertvaros, ir vienas pisuaras.

Gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas, suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, taigi 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 14.00 iki 17.00 valandos. Akcentavo, kad 9 būrys susideda iš įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves.

Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose.

Teigė, kad teisės aktai nenumato neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes, pareiškėjas gali norimas priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Bendras 9 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu, t. y. nuo 6.30 iki 22.30 valandų, nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 224,12 kv. m. Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 470 kv. m, šiame kieme yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta.

Tualeto ir prausyklos patalpa yra visiškai atskirtos nuo kitų patalpų. Atsižvelgiant, kad būryje laikomi nuteistieji vasaros metu sportuoja, būryje yra įrengta dušo kabina higienai palaikyti. Akcentavo, jog pareiškėjas, atvykęs į Marijampolės pataisos namus, septynias dienas, t. y. nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., buvo laikomas karantino patalpose, kurių plotas yra 70,5 kv. m ir jose gali būti apgyvendinti 22 asmenys, be to, nuteistieji buvo vedami į didžiulio ploto gyvenamosios zonos nuteistųjų sporto aikštyną.

Pabrėžė, kad dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (toliau – ir UAB „Dezinfa“).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu (I t., b. l. 162–171) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.)). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 91 brigados 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 47,18 kv. m (schemoje I-2). Atsakovas paneigė pareiškėjo argumentus, kad tam tikru metu jam kalint 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyveno 18 asmenų, bei patvirtino, jog šio būrio 1 gyvenamojoje patalpoje skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta 16 miegamųjų vietų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad patalpoje galėjo gyventi 16 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 2,94 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės pataisos namuose metu, nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 nebuvo užtikrinama Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,16 kv. m).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. gyveno 21 būrio 211 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 6,68 kv. m (schemoje I-11). Paminėtoje patalpoje įrengtos 2 lovos. Pareiškėjui teko 3,34 kv. m, t. y. nebuvo pažeista Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 12 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą taip pat tvirtino, jog nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. vieneriems metams buvo paskirtas į 21 būrį, kur kalinimo sąlygos atitiko visas normas, tik vėliau, t. y. 2015 m. gruodžio 8 d. skundo papildyme, pakeitė nuomonę ir nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo ankštos – neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Teismas taip pat nustatė, kad, vadovaujantis Taisyklių 62 ir 64 punktais, kaip naujai atvykęs nuteistasis, pareiškėjas laikinai, prieš paskiriant bausmę atlikti į gyvenamosios zonos konkretų būrį, nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. atliko bausmę karantino patalpose. Buvo skirstyti 22 asmenys, iki tol buvę karantino patalpose. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad karantino patalpose buvo laikomi 22 asmenys. Karantino patalpas sudaro trys patalpos, kurių bendras plotas 70,5 kv. m. Kadangi nuteistieji šiose patalpose laikomi trumpą laiko tarpą, todėl atsakovo atstovas nurodė, kad duomenų, kokioje konkrečioje patalpoje buvo laikomas pareiškėjas, nefiksavo. Taigi teismas laikė, kad vienam asmeniui teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės pataisos namuose metu, nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., karantino patalpose nebuvo užtikrinama Taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,4 kv. m).

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas buvo baustas nuobaudomis: 2014 m. gegužės 22 d. bei 2014 m. liepos 10 d. uždarant po 10 parų į baudos izoliatorių ir paminėtas nuobaudas atliko kameroje Nr. 25, kurios plotas 34,83 kv. m ir joje įrengta 9 miegamosios vietos, 2014 m. rugsėjo 24 d. uždarant į baudos izoliatorių 10 parų nuobaudą atliko kameroje Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m ir joje įrengta 4 gyvenamosios vietos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nebuvo pažeistas Taisyklių 111.2 punkte numatytas gyvenamųjų patalpų plotas, kadangi vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo 3,87 kv. m ir 4,11 kv. m.

Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo nurodytus argumentus, jog dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, kadangi, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl visada buvo drėgna, taip pat buvo netinkamas patalpų apšvietimas. Teismas rėmėsi Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktu Nr. PT-154, kuriuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (22, 26 p.) pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentus dėl didelės drėgmės, netinkamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose teismas atmetė kaip neįrodytus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog patalynė, čiužiniai prastos būklės, patalynė keičiama ne dažniau kaip kartą per savaitę, skalbimo priemonių nedavė, pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, muilas nebuvo išduodamas. Teismas atsižvelgė į Taisyklių 258 punktą. Pažymėjo, jog nurodyto teisės akto pagrindu ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl per retos galimybės gauti išskalbtą patalynę teismas laikė nepagrįstomis.

Nustatė, kad 9 būrio nuteistieji kartu su 10, 11 ir 12 būriais nuo 14 val. iki 17 val. turi teisę nusiprausti bendroje pataisos namų dušinėje, kurioje įrengta 15 dušų. Per tris valandas turi nusiprausti visi išvardyti būriai, maždaug 200 nuteistųjų, todėl kiekvienam nuteistajam skiriama apie 14 min. nusiprausti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kadangi ne visas nuteistųjų būrys eina kartu praustis, o atskirai kiekvienas nuteistasis per tam skirtas tris valandas, todėl pasakyti, per kiek laiko nusiprausia 9 būrys, neturėjo galimybės, kadangi nuteistiesiems laikas nusiprausti nėra ribojamas, jie turi įtilpti į trijų valandų laikotarpį.

Atsakovo atstovas taip pat patvirtino, jog kokiose patalpose nuteistieji beatliktų bausmę, jie visada ne rečiau kaip kartą per savaitę vedami į pirtį. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 65 punktą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie reikalavimų neatitinkančio minkštojo inventoriaus jam išdavimą, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus teismas laikė nepagrįstais.

Pareiškėjas kartu pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namuose buvo skalbiami tik apatiniai drabužiai ir patalynė, o skalbtis ir džiovinti drabužius kamerose nebuvo galimybės. Teismas akcentavo, kad tai, jog atsakovas vykdė Taisyklių 258 punkto reikalavimus, patvirtino atsakovo pateikti įrodymai. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nebuvimo. Teismas nustatė, jog nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos skalbti bei džiovinti išskalbtus drabužius.

Teismas atsižvelgė į paminėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas dėl higienos priemonių išdavimo. Pareiškėjas nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai (skylės grindyse), 4 prausimosi kranai ir dušas, kuriuose yra tik šaltas vanduo. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra ir durų. Remdamasis pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad tualetai ir pisuaras įrengti atskirose patalpose, atskirai nuo gyvenamųjų patalpų ir atskirti pertvaromis. Konstatavo, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, ne visiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintus normatyvus, pagal kuriuos, 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, t. y. nei Taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010, nedetalizuoja šių patalpų (tualetų, kt. pagalbinių patalpų) plotų bei konstrukcinių ypatumų, o pareiškėjo teiginį, kad gamtinius reikalus reikia atlikti kitų akivaizdoje, teismas atmetė, kadangi tualetai yra atskirti pertvaromis. Atsižvelgęs į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21, 27 punktus, teismas atmetė skundo argumentą, kad jo įvardytose patalpose nebuvo šilto vandens.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 450 kv. m ir juo vienu metu naudojasi nuo 250 iki 450 nuteistųjų, todėl nėra galimybės sportuoti. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė, ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas teigė, kad būdamas karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną. Teismas atsižvelgė į Taisyklių 235 punktą. Atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui suteiktą teisę pasivaikščioti gryname ore jam atliekant bausmę karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje, todėl pareiškėjo argumentai dėl per trumpo laiko tarpo suteikimo pasivaikščioti gryname ore nepaneigti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas akcentavo, jog pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpos, skirtos rūkymui, įrengtos tik po jo kreipimosi į teismą. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės pataisos namuose visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Teismas rėmėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolu Nr. ATK2-205, atsakovo atstovo paaiškinimais. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasisakymas, jog rūkymo vieta įrengta po jo skundo padavimo teismui, neatitinka tikrovės. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip neįrodytus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais tarakonais ir graužikais, esančiais gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės pataisos namų gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių tarakonų ir graužikų. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, graužikų) buvo kreipęsis į tam tikras tarnybas, o šios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2012 m. sausio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės pataisos namų sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10 KN-P-2012/28 teismui nekėlė abejonių, jog Marijampolės pataisos namuose nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginius dėl tarakonų, graužikų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų teismas laikė nepagrįstais.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad draudžiama su savimi turėti pledus, kompiuterius. Šią išvadą teismas padarė vadovaudamasis Taisyklių 173, 173.16 punktais, Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas paneigiančių šias aplinkybes įrodymų nepateikė, taip pat nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ar kompiuterį ir buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, pataisos įstaigoje tiekiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė tik nuo 1300 iki 1500 kcal, taip pat jo netenkino draudimas priimti maistą iš artimųjų. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintomis Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (16 p.). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrino maisto, tiekiamo į pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto netiekimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nebuvo galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokių konkrečių maisto produktų ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčijo, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl teismas padarė išvadą, jog nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, nors ir reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio kratų atlikimo metu, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kaip pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsniu. Pareiškėjas akcentavo, kad jam būnant baudos izoliatoriuje buvo draudžiami pasimatymai. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas atliekant bausmę drausmės grupėje teisės gauti pasimatymus nenumato, todėl pareiškėjo motyvus dėl pasimatymų draudimo atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1, 3, 4 dalimis. Pažymėjo, jog siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, todėl argumentus, kad nebuvo apmokamos pašto paslaugos, teismas laikė nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas nurodė įvairius pažeidimus, neįpareigoja teismo spręsti ir aptarti kiekvieną jų detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, vertintina įrodymų visuma, susijusi su skundo dalyku. Taigi likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Teismas tokią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Spain ir kt.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į bylą pateikė fotolenteles, tačiau jų teisėtumas kelia abejonių: pagal Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatas, priemonės, kuriomis šios fotolentelės padarytos, galbūt patenka į daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems, sąrašą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2057-624/2015). Pažymėjo, jog byloje nėra atsakovo pozicijos dėl fotolentelėse fiksuotų duomenų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo pateiktų į bylą fotolentelių teismas negalėjo vertinti kaip įrodymų byloje.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas dėl kairės peties skausmo vieną kartą kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų kreipęsis taip pat nebuvo.

Teismas pažymėjo, jog byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo atveju taip pat yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją Nr. 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas pagal Konvencijos 3 straipsnio prasmę, t. y. pareiškėjo kalinimo sąlygos nelaikytinos pasiekusiomis minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiomis pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. bei nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. ir su tuo susijusius vienam asmeniui tenkančius sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekius bei dėl per trumpos galimybės pasivaikščioti gryname ore atliekant bausmę karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo pažeista, todėl atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, į tai, kad 566 paras pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 900 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo pareiškėjui.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 176) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teikdamas skundą rėmėsi Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai neišversti į lietuvių kalbą. Teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis. Skunde prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, neprašė remtis Lietuvos teise. Teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teismas neišsamiai išnagrinėjo jo skundą. Pareiškėjas akcentuoja jam tekusį mažesnį minimalų plotą, daiktai ir kita negali būti skaičiuojami į bendrą plotą. Atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus dėl deliktinės atsakomybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–4) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria priteista 900 Eur neturtinė žala, ir priimti naują sprendimą – nepriteisti neturtinės žalos.

Marijampolės pataisos namai nurodo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Todėl šiam kalinimo tipui Europos Žmogaus Teisių Teismas yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjo atveju, esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui, negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higieninės sąlygos šioje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis kitomis patalpomis ir erdvėmis, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui. Gyvenamojo ploto trūkumas šiuo atveju negalėjo paveikti pareiškėjo sveikatos ar psichologinės būklės. Pareiškėjas negalėjo turėti neigiamų pasekmių dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, trūkumų.

Nenustatyta, jog Marijampolės pataisos namai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė taip, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teigia, jog galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su suteikta teise nuteistiesiems į pasivaikščiojimą lauke, nebuvo pažeisti (Bausmių vykdymo kodekso 142 str. 1 d. 4 p., 146 str. 2 d., Taisyklių 222 p.).

Karantino patalpos nėra priskiriamos jokiai kategorijai: nei kamerų tipo patalpoms, nei gyvenamosioms patalpoms. Minimalaus gyvenamojo ploto normatyvas nebuvo pažeistas, pareiškėjas karantino patalpose buvo laikomas 6 paras, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį, kad tai būtų galėję sukelti kokius nors liekamuosius padarinius. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpose įrengta 3 klozetai ir 1 pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.

Esant nenumatytoms aplinkybėms, pareiškėjas galėjo pasinaudoti dar trimis sanitariniais mazgais, esančiais tame pačiame pastate. Teismas, priteisdamas 900 Eur neturtinės žalos, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu, kurios didžioji dalis gauna minimalią algą arba gauna minimalias socialines išmokas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 24) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės pataisos namai nurodo, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Marijampolės pataisos namų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Marijampolės pataisos namų administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kamerose ir kitose patalpose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę pas atsakovą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat sieja su higienos normų, teisės į pasivaikščiojimus pažeidimu, netinkamu elgesiu su juo kratos atlikimo metu, teisės į pasimatymus netinkamumu.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas, jo maitinimo organizavimą ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t.

Nagrinėjamoje situacijoje (nekalbant apie pareiškėjo nurodytus su teise į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą, pasivaikščiojimus gryname ore jam atliekant bausmę karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje bei su naudojimusi tualetu ir praustuve sietinus pažeidimus) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su jo asmeninės teisės turėti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tinkamas laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygas, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, be Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose (Marijampolės pataisos namuose nuteistiesiems skirtose patalpose) tinkamumo kriterijus.

Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju nuteistuoju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad tuo pačiu buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytu jo buvimo Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu (nuo 2012-05-17 iki 2014-12-01) teisinius santykius dėl minimalių ploto normų nustatymo nuteistiesiems reglamentavo Taisyklės (pagal jas, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose). Kalbant apie šias normas, pastebėtina, kad jose nėra jokių nuorodų apie jų koregavimą, atsižvelgiant į patalpose esančių baldų užimamą plotą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl būtinumo atsižvelgti į baldų užimamą plotą nacionalinės teisės taikymo požiūriu kolegijos nepripažintini pagrįstais ir, kolegijos manymu, savaime negali būti pripažinti reikšmingais, sprendžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatų laikymosi klausimą, nes tam tikras patalpos ploto (jos erdvės) sumažėjimas dėl minimalaus baldų kiekio negali nulemti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme reikšmingo neigiamo poveikio nuteistajam padidėjimo. Taikydamas paminėtas Taisyklių nustatytas ploto normas situacijai, buvusiai pareiškėjo atveju jo nurodytu laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, kurie pareiškėjo iš esmės nekvestionuojami, pagrįstai konstatavo, kad kamerų plotai, kur buvo patalpintas pareiškėjas, dydžiais ir jose laikytų nuteistųjų santykio prasme neatitiko Taisyklių nustatytų reikalavimų.

Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad, pareiškėjui būnant bendrabučio ir kamerų tipo bei karantino patalpose, buvo pažeidžiami Taisyklių 111.1 bei 111.2 punktų reikalavimai. Teismas, įvertindamas tokių pažeidimų trukmę (566 paros), padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šių tęstinio pobūdžio pažeidimų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė pinigine išraiška atlygintiną neturtinę žalą. Nurodytos (teismo įvertintos) aplinkybės, kolegijos manymu, taip pat leidžia daryti išvadą, kad taip pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kiti (teismo konstatuoti) pareiškėjo teisių pažeidimai (nepakankamas kiekis pasivaikščiojimų pareiškėjui atliekant bausmę karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje, nepakankamas kiekis sanitarinėse patalpose esančių įrenginių) Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme turi būti vertinami ne atskirai, o paminėto Taisyklių 111.1 bei 111.2 punktų reikalavimų pažeidimo kontekste.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyti teisės aktų pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateikta motyvacija bei padarytomis išvadomis. Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo taikytas šio apelianto nurodytas senaties termino institutas. Todėl šiuo klausimu pareiškėjo nurodyti argumentai kolegijos nepripažintini pagrįstais. Kiti šio apelianto nurodyti argumentai yra bendrojo pobūdžio ir iš esmės nesiskiria nuo pirmosios instancijos teismui nurodytų, šio teismo aptartų ir kolegijos pirmiau įvertintų, argumentų. Todėl ir šis apeliacinis skundas, kolegijos manymu, negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė