2024-09-18 Nr. AB-13335-3-61-3-00875-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2259-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00875-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ukrainos pilietės V. (V.) B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. (V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Ukrainos pilietė V. (V.) B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 24S58998 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos (pareiškėjos) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, leidimas) išdavimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2022 metais Rusijai neteisėtai pradėjus plataus masto invaziją prieš Ukrainą, ji iš karo zonos atvyko gyventi į Lietuvą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ pagrindu jai buvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022 m. gegužės 23 d. iki 2023 m. kovo 4 d. ir nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. kovo 4 d. Pareiškėja 2023 m. gegužės 26 d. įsidarbino Lietuvoje veikiančioje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Techconas“ (duomenys neskelbtini) pareigose. Gyvendama Lietuvoje pareiškėja susipažino su savo būsimu vyru Lietuvos Respublikos piliečiu A. B. (A. B.), (duomenys neskelbtini) jie sudarė santuoką ir kartu gyvena Lietuvoje.

3. Pareiškėja paaiškino, kad pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai šį leidimą, motyvuodamas tuo, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tokią išvadą Departamentas grindė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2023 m. gruodžio 19 d. išvada Nr. 5-S-31651 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėja yra įtariama padariusi sunkų ir apysunkį nusikaltimus, jai inkriminuojama nusikalstama veika, nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje.

4. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos, atsakovas nepagrįstai sprendė, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti viešajai tvarkai. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2603-756/2017 ir 2019 m. birželio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, jog vien faktas, kad jai pareikšti įtarimai pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, tačiau nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, savaime nėra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą, nes galiojant nekaltumo prezumpcijai ji laikoma nekalta tol, kol jos kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nagrinėjamu atveju Departamentas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą, atsižvelgdamas tik į jai pareikštų įtarimų faktą.

5. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 ir 9 punktuose įtvirtintų įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų, taip pat 10 straipsnio reikalavimų. Sprendime tinkamai neįvertinta pareiškėjos individuali situacija, o vadovautasi vien Policijos departamento Išvada.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad priimant Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Policijos departamento – Išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai. Taip pat buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės (šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika). Pareiškėjai taikomos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), neprilygsta priemonėms, nustatytoms BK, o priemonių taikymas nepreziumuoja pareiškėjos kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja 2024 m. vasario 26 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Departamentas 2024 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 24S70245, kuriuo tenkino pareiškėjos prašymą, todėl šioje byloje pareiškėjos inicijuotas ginčas ir pradėtas procesas yra beprasmis.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2023 m. sausio 26 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį ir 2023 m. vasario 2 d. pareiškė įtarimus pareiškėjai dėl sunkaus ir apysunkio nusikaltimo padarymo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsižvelgdamas į 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigė, kad užsieniečių grėsmė viešajai tvarkai gali būti konstatuojama ir nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Pareiškėjos pripažinimas keliančia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei jos kaltės baudžiamojoje byloje nepreziumuoja, todėl šiuo atveju nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

II. 12. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. liepos 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. (V.) B. skundą.

13. Teismas nustatė, kad Departamentas priėmė Sprendimą, vadovaudamasis Policijos departamento pateikta Išvada, kurioje nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, Vilniaus AVPK 2023 m. sausio 26 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjai pareikšti įtarimai pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, galiojanti iki 2024 m. vasario 10 d.

14. Teismas pažymėjo, kad Policijos departamentas pareiškėjos vertinimą dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei atliko, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekdamas nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758, (toliau – ir Aprašas) nuostatomis.

15. Teismas, įvertinęs Aprašo nuostatas, nurodė, kad Policijos departamento Išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės atitinka Aprašo 12.4 ir 13.2 punktuose nustatytus grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo kriterijus. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjai pareikšti įtarimai, nėra baigtas ir galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje nepriimtas, nepaneigia pareiškėjai pareikšto įtarimo fakto. Teismas akcentavo, kad Aprašo 12.4 punkte nustatytas vertinimo kriterijus yra imperatyvus, t. y. jį nustačius, besąlygiškai vertinama, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

16. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai pareikšti įtarimai, pritaikytos kardomosios priemonės griežtumas, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nors pareiškėjai ir yra suteikta papildoma apsauga, tačiau pareiškėja yra linkusi nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų. Įvykdytų nusikalstamų veikų, dėl kurių pareiškėjai pareikšti įtarimai, pobūdis, teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjos veikla nukreipta prieš Lietuvoje nustatytą valdymo ir viešąją tvarką bei daro neatitaisomą žalą valstybei.

17. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas nurodė, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu sutuoktiniu – Lietuvos Respublikos piliečiu, nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei ir negali būti laikomos prioritetine aplinkybe, sprendžiant dėl leidimo išdavimo.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr. 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2015 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017), nenustatė nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo.

19. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjai nebuvo panaikinta papildoma apsauga ir šiuo sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo į kilmės valstybę klausimas. Pareiškėja 2024 m. vasario 26 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, kurį Departamentas 2024 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 24S70245 tenkino.

20. Teismas, nustatęs, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, Sprendime nurodyta ir įvertinta pareiškėjos individuali situacija, Sprendimas yra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, pareiškėjos skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėja V. (V.) B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėja nurodo, kad teismas klaidingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019; 2015 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2603-756/2017 suformuotos praktikos.

23. Pareiškėja teigia, jog Departamentas ir teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes vien faktas, kad jai yra pareikšti įtarimai, negali būti vertinamas kaip neigiamai apibūdinantis jos asmenybę. Nei Departamentas, nei teismas negalėjo vertinti įtarimų fakto kaip įrodymo, kad nusikalstama veika buvo padaryta ir (ar) kad pareiškėja tokią veiką padarė. Teismas ne tik nesivadovavo pareiškėjos skunde nurodyta aktualia teismų praktika, tačiau vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017 pateiktais išaiškinimais, kurie šiai bylai nėra aktualūs.

24. Pareiškėja pažymi, kad Sprendimas yra neobjektyvus, priimtas tinkamai neįvertinus jos individualios situacijos, neatsižvelgus į aplinkybes, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje jau dvejus metus, yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, Lietuvoje turi darbą ir gauna reguliarias pajamas, darbdavys ją vertina teigiamai, kaip kruopščią, atsakingą ir pareigingą (duomenys neskelbtini), Lietuvoje pareiškėja yra gavusi vairuotojo pažymėjimą, mokosi Vilniaus agroekologijos mokymo centre pagal Ūkininkavimo pradmenų mokymo programą, dėl jos nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, jai nebuvo skirtos jokios administracinės nuobaudos, ji aktyviai padeda Ukrainos žmonėms, nukentėjusiems nuo karo.

25. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas teigia, kad pareiškėja, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Pareiškėjos cituojamoje teismų praktikoje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nagrinėjamos šioje byloje, todėl pareiškėjos nurodytose bylose priimti sprendimai teismo nesaisto ir nėra privalomi.

27. Atsakovas nurodo, kad priimant Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Policijos departamento – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai. Taip pat buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės (šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika). Pareiškėjai Sprendimu taikomos priemonės, nustatytos Įstatyme, neprilygsta priemonėms, nurodytoms BK, o priemonių taikymas nepreziumuoja pareiškėjos kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nėra pažeistas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei yra pagrįsta, o teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Integruotos baudžiamojo proceso sistemos duomenimis, ikiteisminis tyrimas pabaigtas 2024 m. liepos 15 d. kaltinamuoju aktu ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos Ukrainos pilietės V. (V.) B. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 24S58998, kuriuo atsisakyta jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, įpareigoti atsakovą jos (pareiškėjos) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo išnagrinėti iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

32. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos, kurios sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje, skundo reikalavimų, padaręs išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento Išvada, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu dėl to, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia (gali kelti) grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė tuo, kad pareiškėjai inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 307 straipsnio 2 dalyje, kuri pagal BK 11 straipsnio 4 dalį kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas, o inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 181 straipsnio 3 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį – sunkus nusikaltimas; taip pat Aprašo 12.4 ir 13.2 punktų nuostatomis.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas skundas, ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose (nurodomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A-4432-575/2019, A-506-624/2015, eA-2603-756/2017), nes pradėtas ikiteisminis tyrimas negali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas, pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Taip pat pareiškėja nurodo aplinkybes, kuriomis remiantis turėtų būti nustatyta, kad ji nekelia grėsmės visuomenei ir viešajai tvarkai. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo, ir prašo atmesti apeliacinį skundą.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija, vertindama šioje byloje pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su šeimos susijungimo teisės įgyvendinimu, pirmiausia pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

36. Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014; kt.).

37. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; kt.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).

39. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 4 d.). Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 5 d.).

40. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

41. Nors nagrinėjamoje byloje nėra tiesiogiai taikoma Europos Sąjungos teisė, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje, spręsdamas trečiųjų šalių piliečių klausimus, taip pat yra pažymėjęs, jog sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti reali, tuo metu esanti ir pakankamai didelė grėsmė kuriam nors pagrindiniam visuomenės interesui (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą N. byloje C-601/15 PPU, ECLI:EU:C:2016:84; kt.).

42. Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei be kita ko nustatoma, kad jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (Aprašo 12.4 p.). Užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis įtariamas padaręs nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (Aprašo 13.2 p.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5037-624/2020; 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-277-629/2022; 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-463/2024; kt.).

44. Teismų praktikoje Įstatyme vartojama sąvoka „užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai“ nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; kt.).

45. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir pateiktų išaiškinimų pareiškėjos nurodomuose procesiniuose sprendimuose, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; kt.).

46. Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, vertintinas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; kt.).

47. Nagrinėjamu atveju Sprendime nėra pateiktas atsakovo vertinimas, kad pareiškėja yra kalta dėl įtarime nurodytų nusikaltimų padarymo, taip pat ir pirmosios instancijos teismas nekonstatavo tokio fakto. Šiuo atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino faktines aplinkybes, kad pareiškėja yra įtariama padariusi nusikalstamas veikas, kurios yra teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant, ar ji gali būti laikoma keliančia grėsmę visuomenei ir viešajai tvarkai, taip pat nusikalstamų veikų, dėl kurių pareiškėjai pareikšti įtarimai, pobūdį.

48. Pažymėtina, jog Policijos departamentas pateikė duomenis, jog Vilniaus AVPK 2023 m. sausio 26 d. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, pareiškėja 2023 m. vasario 2 d. pripažinta įtariamąja dėl to, kad ji, turėdama tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, veikdama organizuotoje grupėje kartu su kitais asmenimis, organizavo, vadovavo bei pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos; pareiškėjai buvo paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, galiojanti iki 2024 m. vasario 10 d.

49. BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris prievartavo labai didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, o BK 307 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris organizavo ar vadovavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos.

50. Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-235-1035/2024, kurioje pareiškėja kaltinama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 3 dalį.

51. Pažymėtina, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021; kt.).

52. Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022; kt.).

53. Įvertinus atsakovo Sprendimo turinį konstatuotina, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, priimtas įvertinus pareiškėjos individualią situaciją, tinkamai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir jų taikymo išaiškinimus, pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Akcentuotina, kad pareiškėjos byloje nurodomos aplinkybės, jog ji nepripažįsta jai pareikštų įtarimų, nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat nurodomi argumentai apie jos gyvenimą Lietuvoje, turimą darbą ir gaunamas pajamas, jos mokymąsi ir gautą vairuotojo pažymėjimą, paramą Ukrainai, nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jai yra pritaikyta neproporcinga priemonė, t. y. apribota teisė į šeimos susijungimą.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, padarydamas išvadą dėl atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

55. Atmetus apeliacinį skundą, netenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Ukrainos pilietės V. (V.) B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė