2024-02-14 Nr. AB-2739-3-61-3-01693-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-29-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01693-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių paslaugos“ apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių paslaugos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viešbučių paslaugos“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2021 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19857 „Nutarimas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui“ (toliau – ir 2021 m. gegužės 11 d. nutarimas).

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais argumentais ir aplinkybėmis:

2.1. 2021 m. kovo 5 d. pareiškėjas gavo VDI Kauno skyriaus nurodymą 2021 m. kovo 30 d. 10 val. atvykti į VDI Kauno skyrių protokolo surašymui už pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnį (nelegalų darbą). Pareiškėjo atstovams atvykus į nurodytą VDI skyrių, jie buvo informuoti, kad pareiškėjas bus baudžiamas už 2019 metų birželį padarytą ir 2019 metų lapkritį nustatytą pažeidimą dėl nelegalaus darbo;

2.2. pareiškėjo vadovei I. G. (toliau – ir vadovė) surašytas 2019 m. lapkričio 5 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-2191-2019 (toliau – ir 2019 m. lapkričio 5 d. administracinio nusižengimo protokolas), kuriame nustatyta, kad 2019 m. birželio mėnesį V. I. 6 dienas vykdė darbo funkcijas Bendrovėje be sudarytos darbo sutarties, konstatuotas Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Tuo metu Įstatymo pažeidimo byla nebuvo pradėta;

2.3. VDI laikosi pozicijos, kad, nustačius, kad nuo nustatyto pažeidimo, kurį padarė pareiškėjo vadovė, nepraėjo 24 mėnesiai, VDI Kauno teritorinis skyrius turi teisę surašyti administracinį pažeidimo protokolą darbdaviui (juridiniam asmeniui) už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. VDI laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjo patraukimas atsakomybėn nelaikytinas dvigubu nubaudimu;

2.4. pareiškėjas, reaguodamas į tokią VDI poziciją, kreipėsi į VDI, nurodydamas, kad nors tokiu atveju de jure (pagal teisę) nėra tiesioginio dvigubo baudimo, tačiau de facto (pagal faktą) pareiškėjas yra baudžiamas antrą kartą. Su nelegaliu darbu yra susiję įvairios valstybės skiriamos paramos (subsidijos) ribojimai (pvz., pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnį įtraukiamas į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašą), kurie dažnai numatomi nediferencijuojant, ar už nelegalų darbą buvo baustas juridinis asmuo, kuris prašo paramos, ar to juridinio asmens vadovas. Pareiškėjas buvo įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudarytą naują pandemijos paveiktų įmonių sąrašą. Tačiau, siekiantys gauti Užimtumo tarnybos skiriamą subsidiją, privalo patvirtinti, kad nei subsidiją siekiantis gauti juridinis asmuo, nei jo vadovas neturėjo administracinės nuobaudos, skirtos pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnį ir Įstatymo 56 straipsnį, per paskutinius vienus metus iki pasiūlymo Užimtumo tarnybai pateikimo dienos. Dėl vadovės nubaudimo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį pareiškėjas negalėjo gauti subsidijos darbuotojų darbo užmokesčiui2019–2020 metais. Jeigu VDI būtų konstatavusi pažeidimus ir pareiškėjui, ir vadovei, iš to kylantys pareiškėjo teisių ribojimai būtų sutapę ir pasibaigę tuo pačiu metu. Tačiau šiuo atveju pareiškėjui dėl vadovės padaryto pažeidimo kilusios neigiamos pasekmės prasitęsė, o tai reiškia, kad pareiškėjui jos kilo iš naujo. Dėl to pareiškėjas papildomai antrus metus negalės gauti subsidijų darbuotojų darbo užmokesčiui;

2.5. pareiškėjas, kreipdamasis į VDI, prašė pasinaudoti ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta teise atsižvelgti į didelės žalos nesukėlusį administracinio nusižengimo pobūdį, visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neegzistuojančias sunkinančias aplinkybes, ir, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais (dėl ilgo ir ne dėl pareiškėjo kaltės įvykusio VDI delsimo oficialiai nustatyti pažeidimą ir skirti baudą), neskirti pareiškėjui administracinės nuobaudos. VDI, skirdama pareiškėjui baudą, turėjo atsižvelgti į faktines baudos skyrimo aplinkybes dėl beveik 2 metus trukusio VDI delsimo skirti baudą pareiškėjui ir dėl jo pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių, tačiau ji neatsižvelgė į tai. Baudos skyrimas neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarime už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą nusprendė skirti pareiškėjui minimalią Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą 868 Eur baudą;

2.6. VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarime nepateikta motyvacija, kodėl pareiškėjui skirta atitinkamo dydžio bauda. Šiuo atveju neegzistavo Įstatyme nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau buvo visos sąlygos neskirti administracinio poveikio priemonės (baudos) už pareiškėjo padarytą pažeidimą: 1) pažeidimo padarymas iki tyrimo pradžios buvo nutrauktas; 2) pareiškėjas pripažino pažeidimo padarymą; 3) pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su VDI, padėjo atlikti pažeidimo tyrimą. Skiriant baudą, nebuvo atsižvelgta į tai. VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarime buvo nurodyta tik viena pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, padėjo atlikti pažeidimo tyrimą). VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarime nepateikė jokių argumentų, kodėl atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažintos kitos aplinkybės.

3. Atsakovas VDI atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad:

3.1. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. (Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. raštas Nr. A.5.-2827-668/2018 „Dėl nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo“) nutarime, priimtame administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-2827-668/2019 (toliau – ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarimas), nustatyta, kad vadovė, kuri atstovauja pareiškėjui (darbdaviui), 2019 m. birželio 5 d., 7 d., 10 d., 11 d., 13 d., 14 d. viešbutyje (duomenys neskelbtini) leido dirbti V. I., nesudariusi su ja rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą;

3.2. Vadovė administracinio nusižengimo byloje buvo nubausta kaip fizinis asmuo, o pareiškėjas VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimu nubaustas kaip juridinis asmuo. Juridinio asmens ir to juridinio asmens vadovo ar įgalioto asmens patraukimas atsakomybėn nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, moka baudą, kitu atveju ją moka naudą gavęs subjektas, t. y. juridinis asmuo;

3.3. priimant VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimą, vadovautasi ANK ir Įstatymo normomis, nebuvo pažeistas dvigubo baudimo principas, konstitucinis proporcingumo principas, nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, teisė į pažeistų teisių teisminę gynybą, gero viešo administravimo principas;

3.4. VDI priėmė skundžiamą 2021 m. gegužės 11 d. nutarimą, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pareiškėjo (pažeidėjo) kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais;

3.5. skiriant pareiškėjui baudą, buvo vertinamos visos reikšmingos aplinkybės;

3.6. nebuvo pagrindo pareiškėjui skirti mažesnę baudą, nei sankcijoje nustatytas baudos minimumas, ar neskirti sankcijos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 4 d. sprendime nusprendė atmesti pareiškėjo skundą.

5. Teismas nustatė:

5.1. VDI inspektorius surašė vadovei 2019 m. lapkričio 5 d. administracinio nusižengimo protokolą, kuriame konstatavo Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir DK 42 straipsnio 2 dalies pažeidimus;

5.2. Kauno apylinkės teismas Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutarime pripažino vadovę kalta dėl administracinio nusižengimo padarymo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir skyrė jai 1 000 Eur baudą;

5.3. pareiškėjas 2021 m. kovo 5 d. gavo VDI inspektoriaus nurodymą 2021 m. kovo 30 d. 10 val. atvykti į VDI Kauno skyrių protokolo surašymui už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą;

5.4. pareiškėjas 2021 m. balandžio 1 d. elektroniniu paštu pateikė prašymą dėl pareiškėjo pakartotinio baudimo už nusižengimą, įvykdytą 2019 metais. VDI 2022 m. balandžio mėnesio rašte „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, kad, pagal Įstatymo 60 straipsnį, baudos už Įstatymo 56 straipsnio pažeidimus gali būti skiriamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju – per 2 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Atsižvelgus į tai, kad pažeidimas padarytas 2019 m. birželio mėnesį ir nėra praėjęs 2 metų terminas, VDI Kauno teritorinis skyrius turėjo teisę surašyti administracinio pažeidimo protokolą;

5.5. VDI priėmė 2021 m. gegužės 11 d. nutarimą, kuriuo skyrė pareiškėjui 868 Eur baudą už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo normomis (56 str. 1 d. 1 p., 4 d. 3 p., 60 str. 1 d., 2 d., 3 d., 4 d., 5 d.), ANK normomis (34 str. 6 d., 39 str.).

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-2011; 2013 m. balandžio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-4-2013; 2015 m. vasario 24 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-746/2015; 2016 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-88-697/2016; 2019 m. birželio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38-895/2019), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad pareiškėjas neneigia Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir DK 42 straipsnio 2 dalies pažeidimų padarymo fakto, atmetė pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia tai, kad egzistavo sąlygos neskirti pareiškėjui baudos.

8. Teismo vertinimu, nors nagrinėjamu atveju neegzistavo Įstatyme nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir egzistavo Įstatyme nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau jos nesudaro pagrindo neskirti pareiškėjui baudos. Teismas nenustatė prieštaravimo teisingumo ir proporcingumo principams, tai pat nepripažino, kad visuomenės interesas gali būti užtikrintas, neskiriant pareiškėjui baudos.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl VDI delsimo skirti baudą, dėl to sukeltų neigiamų pasekmių, padarė išvadą, kad šiuo atveju VDI nepažeidė ANK 39 straipsnyje įtvirtinto administracinių nuobaudų skyrimo termino. Teismo vertinimu, pareiškėjas, žinodamas, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nutarimu vadovė, kaip fizinis asmuo, pripažinta kalta dėl administracinio nusižengimo padarymo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, galėjo žinoti, jog, pagal Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą, pareiškėjas taip pat gali būti nubaustas už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nemotyvuoto sankcijos skyrimo, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui pagrįstai skirta minimali Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta bauda už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

11. Teismas konstatavo, kad VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, priimtas kompetentingo subjekto, yra pagrįstas, pakankamai motyvuotas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

13. Pareiškėjas, kartodamas faktines ginčo aplinkybes, argumentus, išdėstytus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismo motyvus, grindžia nesutikimą su teismo sprendimu šiais argumentais ir aplinkybėmis:

13.1. pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų, buvo neatskleista bylos esmė, padarytos neteisingos ir nepagrįstos išvados;

13.2. pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir spręsti dėl pareiškėjui skirtos baudos švelninimo arba baudos neskyrimo, nepagrįsta. Teismas netyrė reikšmingų faktinių aplinkybių šiuo aspektu, deklaratyviai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pats pažeidimas sukėlė minimalią ir atlygintą žalą, o pareiškėjas jau patyrė neigiamas pasekmes, susijusias su subsidijų darbuotojų darbo užmokesčiui negavimu. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų pažeidimų, skiriant pareiškėjui sankciją, praėjus beveik 2 metams nuo pažeidimo padarymo, dėl to pareiškėjas pakartotinai patiria tas pačias neigiamas pasekmes, susijusias su ribojimais gauti paramą (subsidijas). Šiuo aspektu pats teismas pripažino, kad neegzistavo jokios pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagal faktą įvykęs pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už iš to paties įvykio kilusį pažeidimą nėra kylantis iš įstatymų leidėjo iniciatyvos įtvirtinti tokį reguliavimą, jis nebūtų kilęs, jeigu VDI būtų veikusi operatyviai. Teismo išvada, kad pareiškėjas galėjo žinoti, jog jis taip pat gali būti nubaustas už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, nepaneigia ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo. Šiuo atveju bauda pareiškėjui apskritai neturi būti skiriama, nes jos taikymas prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

14. Atsakovas VDI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą. VDI, dėstydamas tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai įvertino visas bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje kilo ginčas dėl VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimo, kuriame už pirmą kartą padarytą Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą pareiškėjui skirta minimali 868 Eur dydžio bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pareiškėjas neginčijo, kad padarė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Pareiškėjas grindė reikalavimą panaikinti VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimą tuo, jog, atsižvelgus į pareiškėjo individualią situaciją, pareiškėjui apskritai neturėjo būti skirta minimali 868 Eur dydžio bauda, VDI nemotyvavo pareiškėjui skirtos baudos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų neskirti pareiškėjui baudos už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą ir pripažinęs, kad VDI motyvavo paskirtos baudos dydį, atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad teismas išnagrinėjo bylą, neatskleidęs bylos esmės, dėl to pareiškėjo skundas buvo atmestas nepagrįstai.

17. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių teismo sprendimas paprastai panaikinamas (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Atitinkamai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybėms, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 1–4 p.). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kuo remdamasis ir vadovaudamasis teismas padarė atitinkamas išvadas ir atmetė pareiškėjo argumentus. Tai, kad pareiškėjo netenkina teismo sprendimas ir jame padarytos išvados, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

19. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su baudos motyvavimu, pažymėtina, kad Įstatymo 60 straipsnis (2017 m. birželio 6 d. Nr. įstatymo XIII-416 redakcija, galiojusi iki 2022 m. balandžio 1 d.) reglamentuoja baudos skyrimą. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Įstatymo 56 straipsnio pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujantis ANK. Įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad VDI, skirdama Įstatymo 56 straipsnyje numatytą baudą, nustato jos dydį pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio, baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Pagal Įstatymo 60 straipsnio 5 dalį, Įstatymo 56 straipsnyje numatytos baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju – per 2 metus nuo jo paaiškėjimo dienos.

20. Iš VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimo turinio matyti, kad VDI nustatė, jog egzistuoja pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, padėjo atlikti pažeidimo tyrimą) ir neegzistuoja pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pareiškėjas padarė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą pirmą kartą. Iš VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimo dalies „Baudos dydžio didinimo ar mažinimo motyvacija“ matyti, kad VDI, atsižvelgusi į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, teisingumo ir protingumo principus, pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padaryto pažeidimo, visų aplinkybių visumą, nusprendė skirti pareiškėjui minimalią 868 Eur dydžio baudą už pirmą kartą padarytą Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

21. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VDI motyvavo baudos dydžio mažinimą iki minimumo Įstatymo 60 straipsnio 2 dalies prasme. Aplinkybė, jog VDI, skirdama baudą, neatsižvelgė į visas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, savaime nepagrindžia mažesnės baudos, nei Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta minimali bauda, skyrimo.

22. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiama, kad yra sąlygos apskritai neskirti baudos, pažymėtina, kad vienas iš Įstatymo priėmimo tikslų buvo nustatyti atsakomybę už nelegalų darbą (2015 m. birželio 12 d. Užimtumo įstatymo projekto aiškinamasis raštas Nr. XIIP-3240). Atitinkamai viena iš Įstatymo paskirčių – taikyti atsakomybę už nelegalų darbą (Įstatymo 1 str. 1 d. (2016 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XII-2470 redakcija)).

23. Įstatymo 56 ir 60 straipsniuose nenustatyta, kad VDI turi teisę už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą neskirti Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytos baudos. ANK 34 straipsnio 6 dalyje (nuo 2017 m. sausio 1 d. – 5 d., nuo 2020 m. sausio 1 d. – 6 d.), be kita ko, nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali neskirti administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės; teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) (šiuo atveju – VDI) privalo motyvuoti kiekvieną savo sprendimą.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad reglamentavimas, kuriame nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad vienos rūšies sankcija ūkio subjektui už įstatyme nurodytus pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau netaikyti sankcijos, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A248-1707/2008; 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3003-624/2020; 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-108-756/2022; 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-307-662/2023; 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-307-662/2023; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-662/2023).

25. Pareiškėjas teigia, jog VDI nepagrįstai ilgai delsė nustatyti Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Bylos medžiaga patvirtina, jog VDI, skirdama pareiškėjui baudą, nepažeidė Įstatymo 60 straipsnio 5 dalyje nustatyto senaties termino. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, individualiai susiklosčiusi pareiškėjo situacija, kai Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarimu pareiškėjo vadovė pripažinta kalta dėl ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir VDI 2021 m. gegužės 11 d. nutarimu pareiškėjas pripažintas pažeidęs Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo šiuo atveju Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytų baudos dydžių ir neskirti baudos už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Pareiškėjo argumentas, kad dėl aptartos situacijos jis faktiškai pakartotinai patiria tas pačias neigiamas pasekmes, be kita ko, susijusias su ribojimais gauti subsidijas darbuotojų darbo užmokesčiui, nagrinėjamu atveju nėra objektyviai pagrįstas, todėl savaime taip pat nesudaro pagrindo neskirti baudos už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda būtų neproporcinga, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

26. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai savaime nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų atskirai nepasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių paslaugos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis