2013-10-09 Nr. AB-6030 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-106/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1528/2009 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) sekretoriaus 2008 m. birželio 12 d. sprendimą Nr.11SP-1633, kuriuo pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, ir vidaus reikalų viceministro 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5731(2), kuriuo atsisakyta patenkinti jo skundą ir perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, įskaitant į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d.; 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją priimti kitą sprendimą, įskaitant į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą gauti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. ir perskaičiuojant pensijos dydį; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skirtumą (170 Lt per mėnesį) nuo teisės į valstybinę pensiją atsiradimo dienos (2008 m. gegužės 23 d.) iki Vidaus reikalų ministerijos naujo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad jis tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1992 m. kovo 30 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 38-S9-TE-31s jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, nurodant, kad jo ištarnautas laikas pensijai skaičiuoti – 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų. Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2008 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 11SP-1633 jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad ištarnautas laikas – 20 metų 8 mėnesiai. Pareiškėjo teigimu, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus sprendime jo ištarnautas laikas yra apskaičiuotas neteisingai, todėl neteisingai apskaičiuota ir pensija. Atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo ištarnautą laiką neįtraukė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d., kai pareiškėjas tarnavo kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose. Vadovaujantis iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 16 straipsnio 4 dalies 1 punktu, šis pareiškėjo tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas turėjo būti įskaitytas į ištarnautą laiką pensijai gauti. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad į ištarnautą laiką pensijai gauti įskaitomas tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Taip taikydamas įstatymus atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus, nes pareiškėjas, tarnaudamas vidaus reikalų sistemoje, pagrįstai tikėjosi, kad jam į ištarnautą laiką pensijai skirti bus įskaitytas visas jo tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas iki 1992 m. kovo 30 d., kaip tai nustatė iki 2005 m. liepos 1 d. galiojęs įstatymas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad, skiriant pareiškėjui pensiją, buvo vadovautasi pareiškėjui išeinant į pensiją galiojusia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija, pagal kurią į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti gali būti įskaitytas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas iki 1990 m. kovo 11 d. Atsakovas teigė, kad jis neturėjo teisinio pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta įstatymo redakcija, galiojusia iki 2005 m. liepos 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 11SP-1633 ir 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5731, įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti pareiškėjui skirtinos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į jo tarnybos stažą įskaičiuojant tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. laikotarpį, bei priteisė pareiškėjui iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtos pensijos skirtumą už laikotarpį nuo teisės į valstybinę pensiją atsiradimo dienos, t. y. 2008 m. gegužės 23 d., iki naujo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo priėmimo dienos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 3 straipsnio 8 dalies bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-984/2008. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į tarnybą Šiaulių miesto policijos komisariate buvo priimtas 1992 m. kovo 30 d.

Iki tol, laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d., jis tarnavo tuo metu Žagarės mieste dislokuotame Rusijos Federacijos kariniame dalinyje. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ 1.1.3 punktu, skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo metu galiojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, sprendė, jog vėliau nustatytu ir skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu buvo pakeista pareigūnų tarnybos stažo valstybinei pensijai gauti skaičiavimo tvarka taip, jog pareiškėjo nurodytas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d., įskaitytinas į tarnybos stažą pagal Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr.490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ 1.1.3 punktą, nebegali būti įskaičiuojamas į pareigūno stažą pensijai gauti.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. galiojant Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimui Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“, įgijo teisę, kad į jo tarnybos stažą būtų įskaitytas tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpis, todėl ši teisė, atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalyje bei Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus teisėtų lūkesčių bei įgytų socialinių garantijų tęstinumo principus, negali būti paneigta vėliau nustatytu teisiniu reguliavimu.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-834/2006 pateiktus išaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl atsakovo sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo perskaičiuoti paskirtos pensijos dydį yra pagrįsti ir tenkintini. Tačiau, nors pareiškėjas teigė, kad, įtraukus ginčo laikotarpį į jo tarnybos stažą bei atlikus perskaičiavimus, jam pensija padidėtų 170 Lt per mėnesį, šių savo teiginių jis nepagrindė jokiais apskaičiavimais bei įrodymais, todėl priteisti iš atsakovo būtent pareiškėjo nurodytą negautos pensijos skirtumą nenustatė pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog tiksli pareiškėjo negautos pensijos dalis bus nustatyta atsakovui įtraukus pareiškėjo nurodytą laikotarpį į jo tarnybos stažą bei perskaičiavus mokėtinos pensijos dydį.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalimi bei Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, teigė, jog, esant specialiųjų ir bendrųjų teisės normų konkurencijai, yra taikomos specialiosios teisės normos, todėl atsakovas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė specialiąją teisės normą – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kuris, be to, yra vėlesnis už Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalies bei Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų, kuriose priimtais procesiniais sprendimais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nagrinėjimo dalykas buvo kitas. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visiškai paneigė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu nustatytą teisinį reguliavimą. Taip teismas neteisėtai prisiėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) kompetenciją.

Pareiškėjas G. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms bei įgytų socialinių garantijų tęstinumo principais, atsakovas nepagrįstai teigė, jog šiuo atveju susiduriama su specialiųjų ir bendrųjų teisės normų konkurencija. Vidaus tarnybos statutas yra pagrindinis ir specialus teisės aktas, nustatantis vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines garantijas ir kitus santykius. Vidaus tarnybos statute nustatytais pagrindiniais vidaus tarnybos principais yra grindžiama visa vidaus tarnyba. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigė, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtais procesiniais sprendimais bylose, kurių nagrinėjimo dalykas buvo kitas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. A14-834/2006 būtent ir nagrinėjo tam tikrų laikotarpių įskaitymo į laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti klausimus. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr. 38-S9-TE-31s nurodyta, jog pareiškėjo ištarnautas laikas vidaus reikalų sistemoje pensijai skaičiuoti – 22 metai 8 mėnesiai 18 dienų. Esant nenuginčytam ir galiojančiam minėtam individualiam vidaus administraciniam aktui, privalu juo vadovautis.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. spendimą panaikino, pareiškėjo G. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-506 redakcija ir 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija) ir 16 straipsnio 3 dalimi (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija) bei Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (Vyriausybės 2000 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 861 redakcija) 4, 6–10 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008. Sprendime pažymėta, kad nagrinėjant šį ginčą Vidaus tarnybos statuto nuostatos netaikytinos.

Sprendime pažymėta, kad šiuo atveju netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo praktika, nes šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl galimybės įskaityti į vidaus tarnybos stažą pusę studijų laiko aukštojoje mokykloje. Administracinės bylos Nr. A556-984/2008 ir šios bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija) ir pažymėjo, jog pareiškėjas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2008 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.38-S9-TE37(s) 2003 m. gegužės 23 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Sprendime pažymėta, jog pareiškėjas teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijo tik po jo atleidimo iš tarnybos. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, skirdamas pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pagrįstai, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija), į pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti neįtraukė faktinio tarnybos kitų valstybių ginkluotose pajėgose laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 3 d. nutarimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik nuo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsiradimo momento pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Tai, kad pareiškėjo tarnybos laikas, reikalingas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, buvo skaičiuojamas pagal teisės normas, galiojusias pareiškėjo teisės gauti minėtą pensiją atsiradimo metu, šios pareiškėjo teisės nepanaikino. Be to, vertinant pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugą, atsižvelgta ir į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktą (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 d.), Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 redakcija) 6.1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pagal tokį teisinį reguliavimą jau nuo 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjo tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. negalėjo būti įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti, todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.

Sprendime apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti buvo apskaičiuotas nepažeidžiant galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl naikinti skundžiamus administracinius aktus nėra jokio pagrindo. Nesant pagrindo naikinti minėtus administracinius aktus, netenkinti ir pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją priimti kitą sprendimą, įskaitant į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą gauti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. ir perskaičiuojant pensijos dydį, bei priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skirtumą (170 Lt per mėnesį) nuo teisės į valstybinę pensiją atsiradimo dienos (2008 m. gegužės 23 d.) iki Vidaus reikalų ministerijos naujo sprendimo priėmimo dienos.

V. Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. vasario 27 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1528/2009, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėjas prašyme nurodo, jog 2013 m. vasario 22 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas teigia, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2008 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 11SP-1633 pareiškėjui skiriant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 1 punktu, faktinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose tarnybos laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. privalėjo būti įskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, tačiau šis laikotarpis nebuvo įskaitytas. Faktinė aplinkybė dėl faktinio tarnybos laiko SSRS ginkluotosiose pajėgose yra nustatyta teismo, nagrinėjusio bylą.

Pareiškėjas nurodo, jog pagal ABTĮ 156 straipsnio 3 dalį 5 metų terminas prašymui paduoti nėra praėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo G. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. vasario 27 d. (b. l. 157). Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti bylos procesą, oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. vasario 28 d. (Nr. 22-1068). Įvertinus tai, konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas. Be to, atsižvelgus į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2009 m. gruodžio 17 d., darytina išvada, kad 5 metų terminas, nustatytas ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje, taip pat nėra praleistas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas jau siekė administracinės bylos Nr. A442-1528/2009 proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) pagrindu, tačiau jo prašymas buvo netenkintas ir procesas neatnaujintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-114/2010).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pareiškėjas prašymo atnaujinti administracinės bylos procesą pagal minėtą ABTĮ nuostatą pagrindu įvardija Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2008 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 11SP-1633, kuriuo pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, ir vidaus reikalų viceministro 2008 m. liepos 30 d. sprendimo Nr.1D-5731(2), kuriuo atsisakyta patenkinti jo skundą ir perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, įskaitant į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 1D-5731(2) buvo priimtas be kitų teisės aktų nuostatų taip pat taikant ir tuo metu galiojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalį (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) (b. l. 14). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-1528/2009, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas, rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 1 punktu. Byloje buvo nuspręsta pareiškėjui faktinio tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. neįtraukti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip išaiškino Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime, Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 punktą ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek jis susijęs su prievartine karo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo tarnyba SSRS (Rusijos Federacijos) ginkluotosiose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. buvo prievartinė. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas tiek, kiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, galėtų būti taikomas įskaitant pareiškėjui į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti jo faktinės tarnybos SSRS (Rusijos Federacijos) ginkluotosiose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. kovo 30 d. stažą. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad jis atitinka sąlygas Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimui taikyti šioje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas negali būti taikomas nagrinėjant pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, t. y. pareiškėjui Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 punktas taikytinas tiek, kiek jis nepripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Prie tokios išvados priėjo ir Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjo prašymo atnaujinti administracinės bylos procesą pagrindu įvardytas Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas šioje byloje netaikytinas, daro išvadą, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti administracinės bylos Nr. A442-1528/2009 procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nenurodė kitų ABTĮ įtvirtintų administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindų.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo G. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A442-1528/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A442-1528/2009 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė