2026-03-10 Nr. AB-5213-3-64-3-03625-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-310-662/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03625-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Teisingumo ministerija) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) (neveikimą / vilkinimą) ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą įgyvendinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 3 p.) 1998 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 851 nustatytas funkcijas – tinkamai / teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo). Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka faktinės tikrovės ir priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur).

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti Teisingumo ministerijos Raštą, kuris nėra pridėtas, taip pat nėra aišku, kada pareiškėjas jį gavo. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) nustatė, kad pareiškėjui jau 2025 m. kovo 31 d. buvo žinoma apie ginčijamą Raštą, kadangi jis 2025 m. kovo 31 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą jį ginčydamas (administracinė byla Nr. eI3-10928-780/2025). Kadangi skundas (pareiškimas) dėl Teisingumo ministerijos Rašto teismui pateiktas tik 2025 m. lapkričio 19 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą ir neprašo teismo jo atnaujinti.

Teismas nurodė, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skundo (pareiškimo) rezoliucinėje dalyje išdėsto savo subjektyvią poziciją dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimo realizavimo galimybės, taip pat prašo pripažinti, jog teiginiai, nurodyti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka demokratinės valstybės moralės ir vertybių principų bei tikrovės. Tačiau teismas vertino, kad cituojami pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimai negali būti savarankišku skundo (pareiškimo) teisme nagrinėjimo dalyku, kadangi jais išreiškiama pareiškėjo pozicija ir prašoma tam tikrų aplinkybių pripažinimo bei konstatavimo, o tokie reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir nenagrinėtini teismo ABTĮ nustatyta tvarka. Todėl teismas minėtą pareiškėjo skundo (pareiškimo) dalį atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu bei nurodė, kad tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nors pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur), tačiau teismas nurodė, kad kartu su skundu (pareiškimu) nepateiktas žyminio mokesčio apmokėjimo kvitas, o kitų duomenų, jog žyminis mokestis būtų sumokėtas už teismui pateiktą skundą (pareiškimą) nėra, todėl teismas sprendė, kad klausimas dėl žyminio mokesčio priteisimo / grąžinimo nespręstinas.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, pripažinti, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 pateikti teiginiai, neatitinka faktinės tikrovės ir priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjo teigimu, jam sąmoninga tyčia suvaržoma teisė teisėtu, įstatyminiu būdu apginti neteisėtai pažeistas teises / interesus, be to, teismas, užuot privalomai įvykdęs teisingumą, neapgina pareiškėjo pažeistų teisių ir interesų, o palaiko Mažeikių rajono savivaldybės administracijos netiesą. Pasak pareiškėjo, teismas / teisėjai tikslingai ir sąmoningai veikia prieš teisingumą, mano, jog teismas vilkina bylos nagrinėjimą, nes sprendžia bylą neteisingai ir ne pagal įstatymus. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisėta elgsena ne tik atėmė / suvaržė jo teisę į pažeistų teisių / interesų gynybą, bet ir neteisėtai baudžia jį baudomis.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam neteisėtai užkirsta galimybė teisėtu, įstatyminiu būdu – teismine tvarka – apsiginti, o tai yra akivaizdžiai šiurkštus, neteisėtas jo teisių ir laisvių suvaržymas bei apribojimas. Pareiškėjo nuomone, teismas / teisėjas taikė ne tas įstatymų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) nuostatas, kurias turėjo taikyti (ABTĮ 5–6 str.), taip pat iškreiptai vykdo teisingumą (ABTĮ 6 str.). Pasak pareiškėjo, teismas, užuot priėmęs skundą (pareiškimą), pradėjęs bylą, o vėliau ir jos nagrinėjimą, nesąžiningai nutartimi atsisako tai padaryti (ABTĮ 5 str.). Pareiškėjas nurodo, kad teisėjas veikia prieš teisingą, objektyviai sąžiningą, protingą, ekonomišką ir operatyvų bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas / teisėjas ne tik neteisingai taiko (ABTĮ 7 str. 1 d.) nutartyje nurodytą įstatymo normą, bet ją taiko neproporcingai, tokiu būdu tenkindamas savo asmenines ambicijas (ABTĮ 6 str.), nes žino ir supranta, jog tikrieji faktai / aplinkybės paneigia neteisingą, tendencingą ir deklaratyvią išvadą (skirti baudą). Pareiškėjas pažymi, kad tokios bylos (ABTĮ 64 str.) teisme nėra, t. y. teisėjui yra pasiekiami duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5, 11 str.) gautus / vertinamus dokumentus, be to, nurodo, jog skundas / pareiškimas byla tampa tik teismui priėmus šią nutartį (ABTĮ 67 str. 4 d.). Pareiškėjo vertinimu, teisėjas nutartyje iš esmės neteisingai taiko / vadovaujasi įstatymo (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.) norma, nes nėra priimto teismo sprendimo, jis neįsiteisėjęs, t. y. byla nepradėta (ABTĮ 67 str. 4 d.) ir neišnagrinėta, taip pat teisėjas ignoruoja ABTĮ 10 straipsnį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), nes pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą skundo (pareiškimo) padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti. Taip pat pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo (pareiškimo) dalį dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimo realizavimo galimybės ir pripažinimo tam tikrų aplinkybių atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes tokie reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir nenagrinėtini teismo ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią, o nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę spręsti apie 2025 m. kovo 4 d. Rašto įteikimo pareiškėjui momentą. Tačiau, remdamasi Liteko duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad dar 2025 m. kovo 31 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas panaikinti atsakovo Teisingumo ministerijos 2025 m. kovo 4 d. Raštą ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 atsakovui nustatytas funkcijas – tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (administracinė byla Nr. eI3-10928-780/2025). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat pateikė teismui ir ginčijamo 2025 m. kovo 4 d. Rašto kopiją. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2025 m. kovo 4 d. Raštas buvo įteiktas pareiškėjui ir apie atsakovo 2025 m. kovo 4 d. Raštą ir jo turinį jis žinojo dar 2025 m. kovo 31 d. Nagrinėjamoje situacijoje iš Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu) tik 2025 m. lapkričio 19 d. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą tik 2025 m. lapkričio 19 d. praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą skundo (pareiškimo) padavimo terminą. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą skundo (pareiškimo) padavimo terminą ir nenurodė jokių išskirtinių bei svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą) nagrinėti iš esmės. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1080-415/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimus, susijusius su skundo (pareiškimo) rezoliucinėje dalyje išdėstyta subjektyvia pareiškėjo pozicija dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimo realizavimo galimybės ir atitinkamų faktų pripažinimu kaip nepriskirtinus administracinių teismų kompetencijai. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-789/2026).

Dėl pareiškėjo procesinių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus, kuriuose nurodytos tapačios aplinkybės, kaip ir šiame atskirajame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-613-662/2025, 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1190-463/2025 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį, naujų argumentų, kurie apeliacinės instancijos teismo nebūtų įvertinti, nenurodė, todėl minėti prašymai nėra tenkinami.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis