2018-05-30 Nr. AB-10730-3-65-3-00361-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1216-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00361-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. T. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-17462 „Dėl stažo“, kuriuo į pareiškėjo darbo stažą neįskaitytas 1975 m. liepos 7 d. – 1975 m. gruodžio 22 d. laikotarpis (toliau – ir ginčo laikotarpis), dirbtas buvusiame Pasvalio rajono „Pavasario“ kolūkyje (toliau – ir „Pavasario“ kolūkis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 1975 metais dirbo statybininko pareigose samdos pagrindais „Pavasario“ kolūkyje, ką patvirtina įrašas 1969 m. rugsėjo 3 d. išduotoje darbo knygelėje bei darbo apskaitos knygoje esantys įrašai apie jo išdirbtą darbo valandų skaičių, uždarbį ir iš jo atskaitytas pajamų mokesčio sumas.

3. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas be skunde ir jo patikslinime išdėstytų aplinkybių papildomai paaiškino, kad prieš pradėdamas dirbti „Pavasario“ kolūkyje, dirbo inžinieriumi tuometinėje Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Kadangi darbo užmokestis buvo nedidelis, šeimoje gimė vaikas, todėl ieškojo geriau apmokamo darbo ir nuo 1975 m. liepos 7 d. įsidarbino „Pavasario“ kolūkyje. Į „Pavasario“ kolūkio narius nebuvo priimtas, o dirbo pagal sutartį samdos pagrindais. Rašytinė sutartis su juo sudaryta nebuvo, dėl atliekamų darbų, apmokėjimo už juos ir kitų sąlygų su kolūkio pirmininku tarėsi žodžiu. Žodine forma buvo susitarta, jog bus mokama ne už darbo valandas, o už atliktą darbą, be to, kolūkio pirmininkas nurodydavo, koks įkainis bus taikomas už atliktų darbų apmokėjimą. Nesidomėjo, kaip sutarti darbai ir atlyginimas buvo apskaitomi buhalteriniuose dokumentuose. Darbo 1975 m. rugsėjo mėnesį neapskaitymo ir duomenų apie liepos mėnesį išdirbtas 36 darbo dienas įrašymą vertino kaip buhalterijos specialistų padarytas apsirikimo klaidas. Dirbo 4 asmenų brigadoje, kurioje dar dirbo jo pažįstamas J. V., A. R., brigadai vadovavo A. P.. Pradėjęs dirbti „Pavasario“ kolūkyje, iš pradžių dirbo prie krovimo darbų, po to jų brigada statė ūkinį pastatą – tvartą, betonavo grindis ventiliatoriaus pagrindui, dengė kelių pastatų stogus, prasidėjus žiemai – sudėjo grindis gyvenamajame name. Darbą „Pavasario“ kolūkyje nutraukė, nes atėjus žiemai sumažėjo uždarbis. Dėl trūkstamų duomenų į kolūkiečio knygelę neįrašymo kalta „Pavasario“ kolūkio sekretorė.

4. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) apskaičiavimui, mokėjimui taikomi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Asmens valstybinės pensijos draudimo stažas nustatomas ir apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymo 8-12 ir 54 straipsniais, Nuostatų 11-24 punktais. 1975 m. liepos 7 d. pareiškėjui išduotoje kolūkiečių darbo knygelėje Nr. 420 esantys įrašai apie pareiškėjo darbą „Pavasario“ kolūkyje neatitinka Pensijų nuostatų 23 punkte nurodytų reikalavimų, nes nėra nurodyta, kokiais dokumentais remiantis padaryti įrašai apie darbą ir nenurodytos pareigos, į kurias pareiškėjas buvo priimtas. 1975 metų „Pavasario“ kolūkio valdybos posėdžių ir visuotinių kolūkio narių susirinkimų protokoluose nėra duomenų apie pareiškėjo priėmimą į darbą ar kolūkio narius, atleidimą iš darbo ar kolūkio narių, darbo sutarties su pareiškėju tvirtinimą. 1975 m. liepos – gruodžio mėn. atsiskaitymo už darbą knygose esantys duomenys apie pareiškėjui priskaičiuotas pajamas nurodyti grafoje „Įvairūs priskaitymai“, šiose knygose nėra įrašų apie pareiškėjo eitas pareigas, darbo apmokėjimo rūšį, priskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kuri išmokama atleidžiant pagal darbo sutartį dirbusį asmenį.

6. Pirmosios instancijos teismo posėdyje VSDFV Panevėžio skyriaus atstovė be atsiliepime į skunde išdėstytų argumentų papildomai paaiškino, kad žmones į darbą kolūkyje priimdavo remiantis valdybos posėdžio protokolu, o jei asmuo norėdavo tapti kolūkio nariu, tai šiuo klausimu buvo priimamas visuotinio kolūkio narių susirinkimo protokolas. Duomenys apie šių kolūkio valdymo organų priimtus sprendimus buvo įrašomi į asmens darbo knygelę. Atsakovas archyvuose rinko duomenis apie pareiškėjo darbą „Pavasario“ kolūkyje. „Pavasario“ kolūkio valdymo organų protokoluose duomenų apie pareiškėjo priėmimą į darbą ir atleidimą nėra. Su „Pavasario“ kolūkiu sudarytos sutartys nėra išsaugotos. Darbo knygelė su įrašu, jog pareiškėjas į darbą buvo priimtas pagal sutartį, nėra tinkamas dokumentas, kadangi nėra nurodyta sutarties sudarymo data, jos numeris. Be to, pagal Nuostatų 23 punktą sutartis turėjo būti rašytinė. Atsiskaitymų už darbą apskaitos knygų lapuose esantys 1975 m. liepos – gruodžio mėnesių įrašai nepatvirtina, jog pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį, kadangi šiuose dokumentuose nėra duomenų apie galutinį atsiskaitymą su iš darbo atleidžiamu pareiškėju, nenurodyta, kokia darbo apmokėjimo sistema buvo taikoma. Archyviniuose mokėjimo dokumentuose esantys duomenys leidžia nustatyti, kokiai kategorijai priskirtini asmenys, kuriems buvo išmokamas atlyginimas, kadangi kolūkio nariams pajamų mokestis nebuvo išskaitomas, be to, jiems dažniausiai būdavo vedamos atskiros knygos. Tuo atveju, kai iš atsiskaitymų už darbą apskaitos knygų esančių duomenų galima nustatyti, kokia apmokėjimo sistema (akordinė arba laikinė) taikoma, galima daryti išvadą, kad asmuo dirbo pagal darbo sutartį.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu (b. l. 87–93) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui aktualus teisinis reguliavimas yra Pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), o būtent 8–12 ir 54 straipsniai, kuriuose yra įtvirtintos asmens stažo nustatymo ir apskaičiavimo Taisyklės bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija), o būtent Nuostatų IV skyrius „Stažas“ (10–24 punktai).

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl darbo sutarties atribojimo nuo kitų sutarčių ir būtinybės įvertinti darbo sutarties požymius, darė išvadą, kad pareiškėjas 1975 m. liepos 7 d. – 1975 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu į „Pavasario“ kolūkio narius nebuvo priimtas. Nurodė, kad nagrinėjamam atvejui taikomi ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai, t. y. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas (toliau ir – DĮK), o būtent 2 straipsnio 2 dalis, 18, 23, 24, 26, 31, 50 straipsniai ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), o būtent 374, 386 straipsniai.

10. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, be kita ko, „Pavasario“ kolūkyje pareiškėjui 1975 m. liepos 7 d. išduotos Kolūkiečio darbo knygelės Nr. 420 įrašus apie pareiškėjo priėmimą į darbą kolūkyje nuo 1975 m. liepos 7 d. ir atleidimą nuo 1975 m. gruodžio 22 d., šalių teismo posėdyje duotus paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad turimų duomenų visetas nepatvirtina aplinkybės, jog „Pavasario“ kolūkio ir pareiškėjo 1975 m. liepos 7 d. sudaryta ir 1975 m. gruodžio 22 d. nutraukta sutartis buvo DĮK 18 straipsnyje apibrėžta darbo sutartis. Teismas pažymėjo, kad tiek kolūkiečio darbo knygelėje, tiek ir vienoje iš pareiškėjo turėtų darbo knygelių esantys įrašai apie priėmimą į darbą neatitinka DĮK 26 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Be to, šiuose dokumentuose esantys įrašai apie sutarties nutraukimą neatitinka DĮK 49 straipsnio reikalavimų, nustatančių, kad administracijos įsakymuose, nutarimuose, potvarkiuose ir kitokiuose apie darbą dokumentuose darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimas, o darbo knygelėje įrašai apie darbo sutarties pasibaigimą privalo atitikti faktines darbo sutarties pasibaigimo aplinkybes ir darbo įstatymus (49 straipsnis). Kolūkiečio darbo knygelės Nr. 420 ir 1969 m. rugsėjo 3 d. išduotoje darbo knygelėje esančiuose įrašuose apie pareiškėjo atleidimą iš darbo nėra nurodyta apie pareiškėjo atleidimą iš darbo jo prašymu pagal DĮK 40 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad tai, kad įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijos griežtai laikėsi DĮK reikalavimų, patvirtina pareiškėjo darbo knygelėse esantys įrašai apie jo priėmimą į darbus ir atleidimą iš jų: juose nurodyti įsakymų numeriai, priėmimo datos, DĮK straipsnis, numatantis darbo sutarties pasibaigimo pagrindą.

11. Teismas, akcentuodamas DĮK 81, 95, 109 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias darbo apmokėjimą, išanalizavęs ir įvertinęs atsiskaitymų už darbą apskaitos knygų lapus su 1975 m. liepos – gruodžio mėnesių įrašais bei pareiškėjo teismo posėdyje duotus paaiškinimus, jog atlyginimas jam buvo mokamas už atliktus darbus, darė išvadą, kad šių duomenų visuma nepatvirtina, jog 1975 m. liepos – gruodžio mėnesiais pareiškėjui buvo mokamas DĮK numatytas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis.

12. Teismas, akcentuodamas DĮK 52, 54, 55 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias darbo laiką bei įvertinęs atsiskaitymų už darbą apskaitos knygų lapuose esančius 1975 m. liepos – gruodžio mėnesių įrašus apie pareiškėjo per mėnesį išdirbtų dienų ir valandų skaičių bei pareiškėjo duotus paaiškinimus dėl būtinybės laikytis DĮK įtvirtinto darbo režimo nebuvimo, darė išvadą, jog pareiškėjo darbo laikui reguliuoti nebuvo taikoma kuri nors DĮK 52, 54, 55 straipsniuose nurodyta darbo laiko apskaitos sistema, leidžianti teigti, jog tarp pareiškėjo ir „Pavasario“ kolūkio buvo susiklostę DĮK normų reguliuojami darbo teisiniai santykiai.

13. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius duomenis, darė išvadą, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas, jog nėra teisinio pagrindo į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti Pasvalio rajono „Pavasario“ kolūkyje dirbto laiko nuo 1975 m. liepos 7 d. iki 1975 m. gruodžio 22 d., yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

III. 14. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–96), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamame sprendime klaidingai nurodyta, jog darbo knygelė jam buvo išduota 1975 m. liepos 7 d., ši data yra jo priėmimo į darbą „Pavasario“ kolūkyje. Darbo knygelė jam buvo išduota 1969 m. rugsėjo 3 d. Šioje knygelėje įrašuose Nr. 8 ir 9 užfiksuotos jo priėmimo ir atleidimo iš darbo „Pavasario“ kolūkyje datos, t. y. 1975 m. liepos 7 d. ir 1975 m. gruodžio 22 d. Vėliau ši darbo knygelė buvo apgadinta, dėl ko kreipėsi į paskutinę darbovietę, t. y. „Pavasario“ kolūkį, kuris išdavė darbo knygelės dublikatą, kuriame nei vienas įrašas neatitinka grafas. Šis dokumentas, patvirtintas parašu ir antspaudu, laikytinas pažyma apie darbą „Pavasario“ kolūkyje.

16. Pareiškėjas akcentuoja, kad darbo knygelės grafoje „kuo remiantis padarytas įrašas“ yra įrašas „pagal sutartį“. Panevėžio apskrities archyvo 2009 m. rugpjūčio 13 d. pažymoje Nr. D8-1933, VSDFV 2016 m. rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. Vg-243, Panevėžio apskrities archyvo 2016 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. D8-1276 nurodyta, jog jo pavardė neminima jokiose sutartyse ir protokoluose, dėl ko darytina išvada, kad tai buvo darbo sutartis. Jos archyve nebuvo saugomos ir neišliko.

17. Pareiškėjas nurodo, kad atsiskaitymų už darbą apskaitos lapų formos yra tarybinio ūkio. Faktiškai kiekvieną mėnesį dirbo po 20-22 darbo dienas, o liepos mėnesį įrašyta 36 ir rugsėjo mėnesį – 0 darbo dienų. Panašu, kad į apskaitos knygą buvo įtraukiami užbaigti darbai, kai buvo suskaičiuotos darbo dienos pagal valandinį įkainį. Atlyginimas buvo mokamas kas mėnesį. Grafose S, D nurodyti žiniaraščių numeriai. Matyti, kad atskaitomas buvo ne tik pajamų mokesčiai, bet ir kiti privalomi mokėti mokesčiai. Socialinio draudimo mokesčio dokumentai į archyvą nebuvo priduodami ir neišliko.

18. Pasak pareiškėjo, darbo knygelėje įrašų apie nedarbingumą ir atostoginių išmokėjimą nebuvimą pagrindžia aplinkybės, jog jis darbo laikotarpiu nesirgo bei nebuvo išdirbęs įstatyme nustatyto laiko, kad būtų įgijęs teisę į atostogas ar jų kompensavimą. Pareigos nurodytos tik kolūkiečių knygose kolūkio nariams.

19. Pareiškėjas pažymi, kad, priešingai nei teigia atsakovas, jo nurodytas liudytojas J. V. „Pavasario“ kolūkyje 1975 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais dirbo kartu su juo statybininku. Šią aplinkybę įrodo apskaitos lapų duomenis apie jam išmokėtą atlyginimą. Teismas sprendime šio liudytojo paaiškinimo nevertino ir jo neapklausė.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101–103) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą.

21. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais. Vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai nustačius faktines aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamos bylos dalykas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-17462 „Dėl stažo“, kuriuo į pareiškėjo darbo stažą neįskaitytas 1975 m. liepos 7 d. – 1975 m. gruodžio 22 d. laikotarpis, dirbtas buvusiame Pasvalio rajono „Pavasario“ kolūkyje, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas klaidingai nurodė, jog darbo knygelė jam buvo išduota 1975 m. liepos 7 d., nors tai jo priėmimo į darbą „Pavasario“ kolūkyje data, teisėjų kolegija pasisako, jog šis pirmosios instancijos teismo padarytas rašymo apsirikimas ginčijamos situacijos vertinimui neturėjo jokios įtakos, todėl šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą atmeta.

25. Dėl ginčo esmės teisėjų kolegija nurodo, jog valstybinės socialinio draudimo pensijos, įskaitant senatvės pensiją, yra mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.). Pagrindinė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dalis formuojama iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka pajamas gaunantys asmenys (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 str.). Taigi įstatymų leidėjas sieja asmens socialinio draudimo stažą su šiomis įmokomis, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Konstitucijos laiduotos piliečių teisės gauti senatvės ir invalidumo pensijas.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime atkreipė dėmesį į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai. Šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžius.

27. Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Įstatymo 54 straipsnyje išvardinti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi: darbo knygelėmis, įskaitant į stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu, darbas kolūkyje (šių Nuostatų 16 punktas) – kolūkiečių darbo knygelėmis ir buvusių kolūkių, kurių žemė buvo perduota tarybiniams ūkiams ir kitoms įmonėms bei organizacijoms, buvusių narių darbas kolūkiuose – darbo stažo nustatymo komisijų sprendimų išrašais ir kitais šiame punkte išvardytais dokumentais (23.1. p.); darbo stažo pažymomis, darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti (23.2. p.); sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų, taip pat likviduotos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra, – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti (23.3. p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (23.4.p.); atsiskaitomosiomis knygelėmis ir profesinių sąjungų narių bilietais, jeigu nėra kitų dokumentų, įskaitant į stažą laiką, kai šiuose dokumentuose yra žymos apie darbo užmokesčio išmokėjimą ar nario mokesčio, atsižvelgiant į darbo užmokestį, sumokėjimą (23.6. p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigos ar savivaldybės archyvo pažymomis apie darbo sutarties įregistravimą arba profesinės sąjungos nario bilietu, įrodančiu profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimą, kai asmuo iki 1991 m. birželio 1 d. dirbo pas pavienį samdytoją.

Jeigu šių dokumentų nėra, darbo pas samdytoją laikas gali būti nustatomas teismine tvarka (23.8. p.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos duomenis, vertina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo pateiktus archyvinius dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjas siekia jo nurodomų laikotarpių įskaitymo į darbo stažą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog pagal kolūkių valdybos protokolus (b. l. 73-77) matyti, kad duomenų apie P. T. darbą ginčo laikotarpiu nėra. Pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamais laikotarpiais kolūkyje jis dirbo samdos pagrindais, pagal darbo sutartį yra tik jo subjektyvus situacijos vertinimas, nepagrįstas duomenimis, įrodančiais, jog su pareiškėju buvo sudaryta būtent darbo sutartis.

29. Pažymėtina, jog pagal Nuostatų 5 priedo, nustatančios asmens pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, 5 punktą, valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėjo būti skaičiuojamos nuo atlyginimo gauto už darbą pagal civilines sutartis (rangos, komiso, pavedimo ir kt).

30. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad jis aptariamu laikotarpiu nurodytame kolūkyje dirbo pagal darbo sutartį, t. y. nėra pateikta anksčiau aptartų Nuostatų 23 punkte numatytų dokumentų, kuriais remiantis būtų galima prilyginti pareiškėjo nurodytą laikotarpį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, darė pagrįstą išvadą, kad ginčo laikotarpiu iš aptariamo kolūkio gautos pareiškėjo pajamos nepriskirtinos draudžiamoms pajamoms. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-17462 „Dėl stažo“, apskaičiuodamas pareiškėjo darbo stažą ir draudžiamas pajamas valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti, pagrįstai neįskaitė į pareiškėjo darbo stažą 1975 m. liepos 7 d. – 1975 m. gruodžio 22 d. laikotarpio pagal pareiškėjo nurodytas, jo teigimu, sudarytas samdos sutartis ir gautų pajamų nepriskyrė draudžiamosioms pajamoms pensijai gauti.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą kurio keisti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė