2013-12-19 Nr. AB-10308-3-61-3-03384-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -2477/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03384-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (pranešėja)

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams R. K., advokatui M. S., atsakovo atstovams A. T. K., J. M., G. S., V. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Gailiūnų asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1842-281/2013 pagal pareiškėjo Gailiūnų asociacijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Gailiūnų asociacija (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) 2012 m. gruodžio 28 d. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos agentūra, atsakovas) per 10 dienų išregistruoti iš upių, ežerų ir tvenkinių kadastro sureguliuotos upės V-1 (identifikacinio kodo Nr. 12010371) atkarpą nuo kadastre nurodytų versmių Gailiūnų kaime iki dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje buvusios versmės vietos.

Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (toliau – ir Kadastras) nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1114, atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. įvykdyti pareiškėjo prašymą išregistruoti iš Kadastro sureguliuotos upės V-1 (identifikacinio kodo Nr. 12010371) atkarpą nuo Kadastre nurodytų versmių Gailiūnų kaime iki dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje esančios versmės vietos, o tokiais atsakovo veiksmais yra pažeidžiamos pareiškėjo, kaip detaliojo plano rengimo organizatoriaus, teisės rengiant detalųjį planą numatyti apsaugos zoną pagal melioracijos grioviams galiojančias taisykles.

Gailiūnų asociacija taip pat pažymėjo, jog sudarė sutartį su Vilniaus rajono savivaldybe dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perėmimo, pagal kurią gavo detaliojo planavimo sąlygas, tarp kurių yra ir iš Vilniaus rajono savivaldybės gauti duomenys apie planuojamoje teritorijoje esantį melioracijos griovį N-1.

Nurodė, jog Aplinkos apsaugos agentūra, atsisakydama tenkinti prašymą dėl sureguliuotos upės atkarpos išregistravimo, teigia, jog ginčo telkinys nėra melioracijos griovys, o sureguliuota upė Nr. V-1, kuri Kadastre pažymėta upės identifikaciniu kodu Nr. 12010371, kurios ilgis yra 3,7 kilometrai, o šios upės versmė yra prie Gailiūnų kaime po keliu įrengtos griovio pralaidos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Kadastro nuostatus, kadastro objektai yra upės, kurių ilgis ne mažesnis kaip 3 kilometrai arba baseino plotas ne mažesnis kaip 5 kvadratiniai kilometrai, kadastro tvarkytojas yra Aplinkos apsaugos agentūra. Kadastro tvarkytojas registruoja kadastro objektus ir privalo užtikrinti, kad neteisingi kadastro duomenys ir kadastro informacija būtų nedelsiant ištaisyti. Kadastro tvarkytojas, gavęs informaciją, kad kadastro objektas neatitinka nuostatų 3.1 punkte nurodytų kriterijų, per 10 darbo dienų patikrina gautus duomenis ir informaciją, priima sprendimą dėl kadastro objekto išregistravimo.

Teigė, jog melioracijos griovys N-1 dabartinėje Gailiūnų kaimo teritorijoje buvo iškastas grunte naujai pagal 1959 metų melioracijos projektą, iki to jo vietoje ar šalia jo nebuvo jokios upės, todėl toks naujai iškastas melioracijos griovys negali būti laikomas sureguliuota upe. Iki melioracijos darbų upelio, kaip Veržuvos intako V-1 pradžia buvo dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje. Šiuos faktus patvirtina 1959 m. melioracijos projekto medžiaga, ikikarinis Vilniaus miesto apylinkių topografinis planas, ant 1942 m. žemėlapio pagrindo 1952 m. daryta ortofotonuotrauka. Nurodė, jog ginčijamas vandens telkinys kaip sklypų gretimybė sklypų planuose taip pat yra nurodytas kaip melioracijos griovys.

Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą (b. l. 43-45), kuriuo nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad kairysis Varžuvkos intakas upė V-1 įrašyta į Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorių, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594 „Dėl Lietuvos Respublikos upių, tvenkinių klasifikatoriaus patvirtinimo“ (toliau – ir Klasifikatorius). Sudarant Klasifikatorių, pagal Kadastro nuostatų 23.5 punktą, Kadastrui morfometrinius duomenis (ilgis, baseino plotas ir kt.) teikė Lietuvos energetikos institutas. Pažymėjo, jog gavus pareiškėjo pakartotinį prašymą išregistruoti upės V-1 atkarpą nuo versmių Gailiūnų kaime iki Vilniaus miesto teritorijos, upės duomenys buvo dar kartą patikrinti ir įvertinti pagal galiojančius teisės aktus ir gautą oficialią informaciją. Vietovės pavadinimai ir upės morfometriniai duomenys buvo patikrinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – ir Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas) nuostatomis, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1P-42 patvirtintu Valstybinių georeferencinio pagrindo žemėlapių sąrašu, Valstybinės geodezijos ir kartografijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kosminio vaizdo žemėlapiu. Tikrinimo metu buvo nustatyta, kad Kadastro duomenys ir informacija apie upę V-1 atitinka duomenis, atvaizduotus oficialiuose minėtuose žemėlapiuose. Taip pat buvo kreiptasi į Lietuvos energetikos instituto ekspertus dėl duomenų teisingumo įvertinimo. Atsakovo manymu, pagal oficialius žemėlapius ir duomenų bazes bei Lietuvos energetikos instituto nurodytą informaciją buvo pagrįstai nustatyta, kad V-1 upės ištakos pradžia yra Gailiūnų kaimo teritorijoje, upė V-1 yra sureguliuota. Taip pat pažymėjo, jog sureguliuotos upės yra įregistruotos Kadastre ir įrašytos į Klasifikatorių.

Atsakovas atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atsakovui pateiktuose Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose yra nurodyta informacija apie sklypų gretimybėje esantį melioracijos griovį, jam nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurios taikomos vandens telkiniams. Atsižvelgiant į šią informaciją, minėtų sklypų gretimybėje yra ir sureguliuota upė, ir melioracijos griovys.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pagal kompetenciją pateikė Planavimo sąlygas detaliojo plano dokumentui rengti, kuriame nustatė sąlygą taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintus Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos duomenys apie planuojamoje teritorijoje esantį melioracijos griovį nėra pakankamas pagrindas išregistruoti iš Kadastro upės V-1 atkarpą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 111-114) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Aplinkos apsaugos agentūros atsisakymo iš Kadastro išregistruoti sureguliuotos upės V-1 atkarpą teisėtumo. Skundžiamame sprendime teismas nustatė, jog ginčo vandens telkinys buvo įrašytas į Klasifikatorių kaip upė V-1, identifikavimo kodas 12010371, ilgis 3,7 kilometrai, šio vandens telkinio morfometrinius duomenis teikė Lietuvos energetikos institutas. Pažymėjo, kad melioracijos projekto medžiagoje vandens telkinys pažymėtas kaip melioracijos griovys N-1, Aplinkos apsaugos agentūrai pateiktų žemės sklypų planuose pažymėtas kanalas, o šių sklypų nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose nurodyta informacija apie sklypų gretimybėje esantį melioracijos griovį bei nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas „Žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai“ ir „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“. Remiantis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, specialiosios sąlygos melioracijos grioviams reglamentuojamos skyriuje „Žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai“, o sureguliuotoms upėms – „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“. Atsižvelgiant į tai, kad sklypų nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose įtrauktos specialiosios sąlygos pagal abi kategorijas, galima teigti, jog sklypų planuose pažymėtas yra ir melioracijos griovys, ir sureguliuota upė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Aplinkos apsaugos agentūra, spręsdama dėl kadastro objekto išregistravimo, tikrino turimą informaciją pagal žemėlapius ir duomenų bazes, taip pat kreipėsi į Lietuvos energetikos institutą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos energetikos institutas pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą buvo kadastro duomenų tiekėjas, kadastras sudarytas iš esmės šio instituto parengtos monografijos „Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis“ pagrindu. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad 2012 m. liepos 4 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotose planavimo sąlygose nurodyta taikyti Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės juostos reikalavimus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad melioracijos projekto medžiagoje esanti intako žyma N-1 yra neteisinga. Teismas sutiko su Aplinkos apsaugos agentūros išvada, kad nagrinėjamu atveju surinkta medžiaga neleidžia daryti išvados, jog ginčo vandens telkinio atkarpa nepagrįstai įregistruota kaip sureguliuota upė. Atsakovas atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ištyrė gautą informaciją, kreipėsi dėl papildomų duomenų, reikalingų sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo, ir, remdamasis turima medžiaga, pateikė atsakymą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118-122), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti. Apeliantas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodo, kad išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

Pareiškėjas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog iki melioracijos darbų atlikimo 1959 m. upės nebuvo, o nurodyta upė V-1 yra ne kas kita kaip melioracijos darbų išdava. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nevertino byloje pateiktų ir pareiškėjo skundo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, reikšmingų šioje byloje, t. y. ikikarinio Vilniaus miesto apylinkių topografinio plano ir 1952 m. ortofonuotraukos. Teismas nevykdė savo pareigos tiesiogiai tirti visus byloje esančius įrodymus, o ne remtis kito asmens subjektyvia nuomone apie bylos duomenis. Nenurodė, kodėl pareiškėjo pateikti žemėlapiai, egzistavę iki melioracijos darbų atlikimo, buvo netinkami ir pareiškėjo nurodyto fakto nepatvirtina.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad duomenys Kadastre yra fiksuoti tik turint tuos duomenis, kurie buvo fiksuoti po įvykdytų melioracijos darbų. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad melioracijos darbai buvo atlikti ir kad Lietuvos energetikos instituto turėti duomenys apie V-1 upę sutampa su melioracijos vaga N-1. Apelianto nuomone, esant tokiems bylos duomenims, neabejotinai reikšmingas tampa faktas, kokia ta situacija buvo iki melioracijos darbų atlikimo. Jeigu toje vietoje būtų buvusi upė, neabejotinai ir pačiame melioracijos projekte upė būtų buvusi pažymėta ir galimai melioracijos darbai iš viso nebūtų reikalingi. Atkreipia dėmesį į tai, kad vietovės žemėlapis, kuriuo remiasi Lietuvos energetikos institutas, rodo, kad vandens telkinio tėkmės plotis yra apie 10 metrų, kai vietoje, akivaizdžiai matyti, jog šis plotis yra mažiau nei 1 metras.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad melioracijos projekto medžiagoje esanti intako žyma N-1 yra neteisinga. Teismas, darydamas tokią išvadą, turėjo tirti melioracijos projektą bei pareiškėjo pateiktus žemėlapius apie situaciją iki melioracijos darbų, tačiau to nepadarė.

Pažymi, jog remiantis Kadastro nuostatais, teismas turėjo vertinti pateiktus duomenis apie melioracijos griovį N-1, kuris nėra ir niekada nebuvo upe V-1. Teismas sprendime formaliai pažymėjo, kad pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą Lietuvos energetikos institutas buvo kadastro duomenų tiekėjas, Aplinkos apsaugos agentūra, spręsdama dėl kadastro objekto išregistravimo, tikrino turimą informaciją ir kreipėsi į Lietuvos energetikos institutą, kuris, duomenis apie upę V-1 pateikia remdamasis ginčo atveju dokumentais, sudarytais po melioracijos darbų, kurie nepagrįstai ir buvo registruoti kaip upė, patvirtino, kad upės V-1 duomenys monografijoje yra teisingi. Teismas, remdamasis vien šiais duomenimis, padarė išvadą, kad nėra pagrindo keisti kadastro duomenų ir išregistruoti iš kadastro nurodytą objektą (melioracijos griovį, pažymėtą kaip upė V-1).

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 129-131), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad prieš atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, įvertino ir išnagrinėjo ikikarinį Vilniaus miesto apylinkių topografinį planą ir 1952 m. ortofotonuotrauką, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad per 60 metų šioje vietovėje vyko tiek natūralūs, tiek dėl antropogeninių veiksnių atsiradę pokyčiai, šie dokumentai yra pasenusi ir nepatikima grafinė informacija, todėl šiais duomenimis vadovautis, vertinant ar iki melioracijos vykdymo ginčo vietoje buvo upė V-1, negali.

Pažymi, kad, kaip Kadastro tvarkytojas, yra įpareigotas vadovautis oficialiais dokumentais ir neįpareigotas naudotis įvairaus mastelio archyviniais žemėlapiais, kuriuose neatliktas pakankamas geodezinis tyrinėjimas ir kurių pagrindinė sudarymo paskirtis nėra tikslaus hidrografinio tinklo sudarymas, todėl vadovaujantis Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymu, pateiktus duomenis apie upę tikrino pagal galiojančius teisės aktus ir oficialią informaciją.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko, jog nagrinėjamu atveju surinkta medžiaga neleidžia daryti išvados, kad ginčo vandens telkinio atkarpa nepagrįstai įregistruota kaip sureguliuota upė.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad nebuvo atsižvelgta į faktą, jog Kadastre registruojami duomenys, fiksuoti po melioracijos darbų, pažymi, kad vadovaujantis Kadastro nuostatais, grafinius duomenis Kadastro tvarkytojui teikia Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, juose esanti informacija atitinka šiuo metu esamą realią būklę, jais privaloma vadovautis.

Dėl teiginio, kad nebuvo atsižvelgta į tą faktą, jog melioracijos darbai atlikti remiantis bylai pateiktų 1959 m. melioracijos darbų projektu ir Lietuvos energetikos instituto turėti duomenys apie upę V-1 sutampa su melioracijos vaga N-1 pažymi, kad 1959 m. ir 1977 m. melioracijos darbų projektinėje medžiagoje tas pats projektinės medžiagos grafinis objektas pažymėtas žymeniu N-1 ir V-1. Atsakovas neginčija fakto, jog toje vietoje buvo atliekami melioracijos darbai ir upė V-1 buvo sureguliuota, todėl ir yra pažymėta melioracijos darbų projektinėje medžiagoje, tačiau šis vandens telkinys vis tiek laikomas upe.

Dėl apelianto nuomonės, kad jeigu ginčo vietoje būtų buvusi upė, ji taip pat būtų buvusi pažymėta ir melioracijos darbai iš viso nebūtų reikalingi pasisako, kad tokia pareiškėjo nuomone vadovautis negalima, nes tarybų valdžios laikais visoje Lietuvoje vyko intensyvūs melioracijos darbai neatsižvelgiant į aplinką, jos komponentus, nežiūrint, ar buvo upė, ar ne.

Atsakovo nuomone Lietuvos energetikos instituto ekspertas, minėdamas 10 metrų plotį, nurodė upės vagos viršutinį plotį, Aplinkos apsaugos agentūros specialistai lankėsi šios upės ištakų vietoje ir gali sutikti su pareiškėjo išdėstyta nuomone, kad vagoje tėkmės viršaus plotis yra vienas metras, tačiau pažymi, kad vandens tėkmės plotis nereikšmingas, nustatant upės buvimo faktą. Pabrėžia, kad vandens telkinys, vienuose dokumentuose vadinamas N-1, kituose – V-1, yra sureguliuota upė, kuriai taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir kaip sureguliuotai upei ir kaip melioracijos sistemoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo reikalavimo išregistruoti iš upių, ežerų ir tvenkinių kadastro sureguliuotos upės V-1 (identifikacinis kodas Nr. 12010371) atkarpą nuo kadastre nurodytų versmių Gailiūnų kaime iki dabartinėje Vilniaus miesto teritorijoje buvusios versmės vietos teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl pareiškėjo ginamų teisių ir teisėtų interesų

Pareiškėjas su Vilniaus rajono savivaldybe 2011 m. sausio 27 d. yra sudaręs Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus sutartį Nr. 81-11. Į planuojamą teritoriją (sklypų kad. Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka ginčo sureguliuotos upės atkarpa, todėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. liepos 4 d. raštu pareiškėjui pateiktose Planavimo sąlygose detaliojo plano dokumentui rengti Nr. VR-4.2-763 9 punkto 4 reikalavime nustatyta sąlyga taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintus Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos reikalavimus (b. l. 72). Pareiškėjas, nesutikdamas su nustatytais reikalavimais, teigia, kad Vilniaus rajono savivaldybė yra pateikusi duomenis apie planuojamoje teritorijoje esantį melioracijos griovį N-1, todėl pareiškėjas turi teisę numatyti apsaugos zoną pagal melioracijos grioviams galiojančias taisykles.

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad minėtiems sklypams yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos – Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos bei Žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 4 punktas apibrėžia, kad Specialiosios žemės naudojimo sąlygos – tai įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ar pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių bei aplinkos apsaugos poreikių. Žemės įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato šis įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo tvarką nustato Vyriausybė, o 7 dalis – kad nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.2 punkte nustatyta, kad tvirtinant bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriuje „Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“ 125 punkte įtvirtinta, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatomos pagal aplinkos ministro patvirtintą Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašą. Sąlygų XXI skyriuje „Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos ir įrenginiai“ 96 punkte įtvirtinta, kad pagal Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymą, žemės savininkai arba naudotojai, turintys sklypą, kuriame įrengtos valstybei priklausančios sistemos bei įrenginiai, privalo tausoti, neatlygintinai atlikti melioracijos įrenginių smulkius priežiūros darbus pagal Žemės ūkio ministerijos patvirtintą sąrašą, bei turi kitas pareigas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 1 punkte įtvirtinta, kad šis Aprašas reglamentuoja visų paviršinių vandens telkinių, išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias, apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus. Aprašo 3 punktas numato, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos prie pramoninės žuvininkystės tvenkinių, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas iki 0,1 ha, laikinų dirbtinių vandens telkinių, įrengiamų statybos laikotarpiui, bei griovių. Aprašo 4 punkte pateikiamos sąvokos: „griovys“ – hidrotechnikos statinys, įrengiamas iškasant atvirą vagą grunte ir skirtas perteklinio vandens nuvedimui/nuleidimui; sureguliuotos upės nelaikomos grioviais; „sureguliuotas upės ruožas“ – upės ruožas su dirbtinai suformuota vaga. Ne miestų ir miestelių teritorijose esančių trumpesnių kaip 10 km upių, prie jose esamų sureguliuotų ilgesnių kaip 100 m ilgio ruožų ir tarp jų įsiterpusių nesureguliuotų ruožų, trumpesnių kaip 100 m ilgio, apsaugos juostos ir zonos turi būti nustatomos remiantis Aprašo 5.1, 5.2, 13 punktais, ir, priklausomai nuo pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio kampo, sudarytų iki 12,5 metrų nuo pakrantės šlaito.

Melioracijos statinių nuosavybės santykius, žemės savininkų ir kitų naudotojų teises ir pareigas, susijusias su melioracijos statinių statyba, naudojimu ir apsauga, taip pat melioracijos organizavimą, valdymą, projektavimą, ekspertizę, melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitą bei melioracijos finansavimo tvarką nustato Melioracijos įstatymas (1 straipsnis). Melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybei nuosavybės teise priklauso sureguliuoti upeliai, grioviai, nuvedantys vandenį nuo daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo sklypo, juose esantys melioracijos statiniai,< ... >, nepaisant to, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šie melioracijos statiniai, savininkas. Melioracijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Žemės ūkio ministerija rengia melioracijos programas, nustato melioracijos prioritetus, koordinuoja melioracijos darbų ir melioracijos statinių naudojimo valstybinę priežiūrą, melioruotos žemės ir melioracijos darbų ir melioracijos statinių naudojimo valstybinę priežiūrą, melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitos tvarkymą bei valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos statinius patikėjimo teise valdančių institucijų veiklą šioje srityje, kartu su Aplinkos ministerija, kuriai pagal Statybos įstatymą pavesta rengti statybos techninius reglamentus, rengia melioracijos statinių projektavimo, statybos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti normatyvinius dokumentus ir juos tvirtina, nustato melioracijos statinių techninių dokumentų pateikimo melioruotos žemės savininkams ir kitiems naudotojams tvarką. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 3D-218, suderintu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministru, patvirtintas „Melioracijos techninis reglamentas MTR 1.12.01:2008. Melioracijos statinių techninės priežiūros taisyklės“, kurių 32.2 punkte yra nustatyta, kad melioracijos griovių, kaip pagrindinių melioracijos sistemų statinių, saugojimui yra nustatoma (matuojant nuo griovio šlaito viršutinės briaunos) 15 m pločio griovio priežiūros juosta, kurioje draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechnikos), tverti tvoras, sodinti medžius ir krūmus, ir 1 m pločio daugiamečių žolių apsauginė juosta, kurią galima arti tik persėjant žolę.

Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į pareiškėjo skunde nurodomas pažeistas teises ir teisėtus interesus, kurie įvardijami kaip teisė rengiant detalųjį planą prie šiuo metu esančios sureguliuotos upės numatyti apsaugos zoną pagal melioracijos grioviams galiojančias taisykles, pažymi, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, kad minėtiems žemės sklypams yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – ir Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, ir Valstybei priklausančių melioracijos sistemų ir įrenginių naudojimo sąlygos, bei įvertinus aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, kad žemės sklypų detaliojo planavimo procese turės būti atsižvelgta į abiejų kategorijų specialiasias naudojimo sąlygas. Be to, Valstybei priklausančių melioracijos sistemų ir įrenginių naudojimo sąlygos nustato ne mažesnius pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimus, negu Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl ginčo nagrinėjimas teisme ir sprendimas byloje negali sukelti pareiškėjui kokių nors materialiųjų pasekmių, beje, apeliacinės instancijos teisme tai pripažino ir pats pareiškėjas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo asmens konkrečių pažeistų teisių gynimo (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.), ir nėra pagrindo tenkinti tokius skundo reikalavimus, kurie nesukelia pareiškėjui materialiųjų pasekmių. Nustačius, kad pareiškėjo teisėms realios įtakos prašomas priimti sprendimas neturės, nes Valstybei priklausančių melioracijos sistemų ir įrenginių naudojimo sąlygos įtvirtina ne mažesnius reikalavimus žemės sklypo savininkui negu sureguliuotos upės apsaugos zonos ir juostos, vien dėl šių aplinkybių skundą turėjo būti atsisakyta tenkinti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį tiek sureguliuoti upeliai, tiek grioviai yra valstybės nuosavybė, sureguliuotos upės kadastro duomenys buvo nustatyti žymiai anksčiau, negu buvo įsteigtas pareiškėjas bei žemės sklypai, kuriems numatomas detalusis planavimas, įsigyti privačios nuosavybės teise, todėl pareiškėjas ginčyti nustatytų kadastro duomenų apskritai neturi reikalavimo teisės, o teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kaip minėta, neįrodė.

Dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo priemonių byloje

Padarius išvadą, kad ginčo išsprendimas nesukeltų pareiškėjui jokių materialiųjų pasekmių, tampa nereikšmingos kitos byloje nurodomos aplinkybės, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo teiginius bei pirmosios instancijos teismo motyvus bei nurodytus argumentus dėl ginčo vandens telkinio – sureguliuotos upės įtraukimo į Upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, trumpai juos aptaria. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro tvarkymas yra Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos kompetencija.

Ginčo vandens telkinio įtraukimas į Upių ir tvenkinių klasifikatorių, patvirtintą Aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594, kaip upės V-1, identifikavimo kodas 12010371, ilgis 3,7 km, buvo pagrįstas morfometriniais duomenimis, pateiktais Lietuvos energetikos instituto, kuris tuo metu buvo kadastro duomenų teikėjas, kadastras sudarytas iš esmės šio instituto parengtos monografijos „Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis“ pagrindu (b. l. 101-102). Monografija parengta remiantis specialiomis žiniomis apie vandens telkiniams, tarp jų ir upei būdingas savybes.

Aplinkybės, susijusios su konkrečiam vandens telkiniui būdingomis savybėmis, ir turėtų būti įrodinėjimo dalyku pareiškėjo keliamame ginče, jų nustatymui būtų reikšmingi ne tik istoriniai žemėlapiai, melioracijos darbų projektai, bet ir specialiomis žiniomis pagrįstas įvertinimas, ar šiuo metu esanti vandens telkinio situacija, kuri susiformavo dėl įvairių gamtinių ir antropogeninių pokyčių, patvirtina jo kaip upės būdingas ypatybes. Pareiškėjas neteikė į bylą įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti ginčo sureguliuotos upės būdingas savybes, gi teismas neturi specialių žinių ir dėl to negali daryti kokių nors išvadų dėl įrodinėjimo dalyko byloje, bei konstatuoti esminių sureguliuotos upės ir griovio skirtumų.

Apelianto nurodomi dokumentai - ikikarinio Vilniaus miesto apylinkių topografinis planas, 1952 m. ortofonuotraukos, apeliacinės instancijos teismui pateikti vietovės 1923 m. ir 1933 m. žemėlapiai, nėra tinkamos įrodinėjimo priemonės, kurios patvirtintų šiuo metu sureguliuotai upei būdingų sąvybių egzistavimą. Žemėlapiai yra istorinė informacija, patvirtinanti tuo metu buvusius vienus ar kitus faktus, kurie vieni, patys savaime, neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant kilusį ginčą, jie neatspindi dinamiškų gamtinių procesų, klimato pokyčių, žmogaus ekonominės veiklos ir kitokių veiksnių, reikšmingų sureguliuotos upės ar melioracijos griovio identifikavimui.

Apelianto nurodomi duomenys galėtų būti tik papildomi šalia specialisto išvadų. Nagrinėjamu atveju sureguliuotos upės kadastro duomenis nustatė kompetentingi specialistai (aiškinamasis raštas b. l. 68), jų išvados tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis byloje nepaneigtos. Taip pat neturėtų teisinės reikšmės sprendžiant ginčą apelianto argumentas, kad 1959 m. melioracijos projekto medžiagoje Varžuvkos intakas pažymėtas N1, o į upių ir tvenkinių klasifikatorių įtrauktas indeksu V-1. Šie žymėjimai neturėtų būti siejami, nes žymėjimo V-1 teisinis pagrindas yra Aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d.

įsakymu Nr. 594 patvirtintas Upių ir tvenkinių klasifikatorius, kurio nebuvo ir jo reikalavimai negalėjo būti taikomi minėtų melioracijos projektų rengimo metu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, sprendimo įtaką pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams, daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybes iš esmės, ir nors teisėjų kolegija ne su visais teismo sprendimo motyvais sutinka, padarytos išvados iš esmės teisingos, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Gailiūnų asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė