2023-08-23 Nr. AB-15096-3-61-3-00944-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2073-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00944-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7538, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę; 2) panaikinti Departamento 2023 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. vasario 4 d. gavo iš Departamento elektroninį laišką, kuriuo buvo informuotas, kad jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas, tačiau paties sprendimo Departamentas pareiškėjui neatsiuntė. 2021 m. liepos 26 d. pareiškėjui nuvykus į Departamentą, jam buvo surašytas ir įteiktas 2021 m. liepos 26 d. nutarimas dėl administracinio nusižengimo. Pareiškėjui nuobauda buvo skirta už tai, kad nuo 2021 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikoje jis gyvena neteisėtai, kadangi išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas negaliojančiu, pareiškėjui deklaravus išvykimą iš šalies.

2.2. Pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (pratęsimo). 2023 m. sausio 23 d. pareiškėjui nuvykus į Departamentą, jam buvo surašytas ir įteiktas dar vienas 2023 m. sausio 23 d. nutarimas dėl administracinio nusižengimo, taip pat sprendimas dėl įpareigojimo išvykti. Pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų, įspėjant, kad neišvykus bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. 2023 m. vasario 2 d. pareiškėjas nuvyko į Departamentą ir buvo informuotas, kad pateiktas prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi yra surašytas neteisingai ir nebus priimtas, kadangi anksčiau išduotas leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu, todėl pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir, būdamas užsienyje, turi pateikti prašymą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo bendra tvarka. Tą pačią dieną apie šį sprendimą Departamentas informavo pareiškėją elektroniniais laiškais.

2.3. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau jo gyvenimas yra susijęs su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas gimė Vilniuje, čia baigė vidurinę mokyklą, vėliau – (duomenys neskelbtini) mokyklą. Pareiškėjas liko gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. (duomenys neskelbtini) lankėsi tik kelis kartus, kelionės buvo trumpalaikės, ten niekada negyveno ir nedirbo. Pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę būdamas jauno amžiaus, kadangi tai palengvino jam sąlygas užsiimti automobilių eksportu iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) piliečiams įvažiuojant į (duomenys neskelbtini) nereikalinga viza. Lietuvos Respublikoje turėjo leidimą nuolat gyventi. Nepaisant to, pareiškėjas svarstė atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės ir įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. 2022 m. prasidėjus karui nusprendė atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės, kadangi nenorėjo būti siejamas su valstybe-agresore. Pareiškėjo šeimos nariai ir artimi giminaičiai taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo motina turi Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvena Lietuvoje nuosavame bute ir yra pensininkė, todėl jai reikalinga sūnaus parama. Pareiškėjo brolis taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs ir gyvenantis Lietuvoje. Šiuo metu jau „iširusioje“ santuokoje pareiškėjui Vilniuje gimė sūnus, o jo motina yra lietuvių kilmės. Taip pat pareiškėjo gyvenimo draugė, su kuria šis ketino sudaryti santuoką, taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi ir gyvenanti Lietuvos Respublikoje.

2.4. Dėl pandemijos ir karantino režimo pareiškėjui nepavykus išvykti dirbti į (duomenys neskelbtini), jam taip pat nepavyko vėl deklaruoti gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) bute, kuriame jis ir toliau gyveno, o po buto pardavimo persikraustė į savo (duomenys neskelbtini) butą. Seniūnijai pradėjus dirbti nuotoliniu būdu, pareiškėjas neteko galimybės teikti kokius nors duomenis, kadangi pareiškėjas neturi elektroninio parašo ir elektroninės bankininkystės. Todėl pareiškėjas laukė, kada seniūnija pradės dirbti įprastu būdu, kad galėtų deklaruoti gyvenamąją vietą.

2.5. 2021 m. liepos 26 d. Departamente pareiškėjas paaiškino situaciją ir iš bendravimo su atsakovo darbuotoju jam susidarė įspūdis, kad šis suprato, jog įvyko nesusipratimas, o leidimas nuolat gyventi vėl bus pripažintas galiojančiu. Žinia apie pareigą per 30 dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas neturi nei pažįstamų, nei darbo, nei būsto, buvo netikėta, sukėlė jam ir jo šeimos nariams šoką, o pareiškėjo mamai – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, kadangi pareiškėjas nepažeidė migracinio režimo. Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pareiškėjo teigimu, yra nepagrįstas.

2.6. Pareiškėjas papildomai teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jo išsilavinimas ir bendras išprusimas leido jam suprasti ir manyti, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas ar paskelbimas negaliojančiu iš tikrųjų buvo atšauktas, todėl šio sprendimo skųsti nereikia. Duomenys apie pareiškėjo išsilavinimą patvirtina, kad pareiškėjas neturi ne tik teisinio, bet ir aukštojo išsilavinimo, todėl jam taikytini žemesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Pareiškėjas bandė gauti pažymą, kad nėra teistas (duomenys neskelbtini), nes Departamentas patikino pareiškėją, kad ši pažyma yra vienintelis dokumentas, kurio trūksta leidimui nuolat gyventi. Taip pat tiek (duomenys neskelbtini) ambasada Lietuvos Respublikoje, tiek Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti aptariamą pažymą, nurodant, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas niekada negyveno ir nedirbo. Taip pat pareiškėjas buvo sustabdytas kelių policijos pareigūno, kuris patikrino pareiškėjo dokumentus ir grąžino juos atgal bei leido važiuoti. Atitinkamai pareiškėjas suprato, kad jo lietuviškas asmens kodas, kuris buvo nurodytas leidime nuolat gyventi, buvo galiojantis.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą nuolat gyventi, galiojusį nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2023 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2021 m. liepos 26 d. kreipėsi į Departamentą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kadangi pareiškėjas prarado teisę į leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jam buvo paaiškinta situacija ir jis buvo informuotas, kokių veiksmų reiktų imtis, tačiau pareiškėjas nieko nesiėmė, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

3.2. Pareiškėjo nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas visą savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį dirbo tik apie 4–5 mėn., o nuo 2018 m. birželio 2 d. oficialiai nedirba, nurodyti pajamų šaltinį, išsamiai paaiškinti ir pagrįsti, iš kokių lėšų gyvena, negalėjo. Pareiškėjas neginčijo, kad jis 2020 m. spalio 27 d. seniūnijoje deklaravo išvykimą, bet kartu teigė, kad leidimai gyventi naikinami užsieniečiams, kurie iš tiesų išvyksta iš valstybės, o jis nebuvo išvykęs. Tačiau departamentas pažymėjo, kad neigiamas teisines pasekmes sukelia būtent Gyventojų registro duomenys apie išvykimą į užsienio valstybę, kurių pagrindu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tapo negaliojančiu. Departamentas, turėdamas informaciją apie pareiškėjo duomenis apie išsideklaravimą iš Lietuvos, privalėjo paskelbti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi negaliojančiu.

3.3. Valstybinės įstaigos nuotoliniu būdu dirbo nuo 2020 m. gegužės mėnesio. Pareiškėjas teigė, kad neturėjo techninių galimybių deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje ar neišvyko iš Lietuvos, tačiau šie argumentai nesusiję su ginčo dalyku, nes byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl 2021 m. vasario 4 d. pareiškėjui pagrįstai pranešta apie tai, jog jo leidimas gyventi Lietuvoje yra negaliojantis.

3.4. Pareiškėjas 2021 m. liepos 21 ir 29 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas prašymo išduoti naują leidimą nuolat gyventi nepateikė, tačiau 2023 m. sausio 5 d. Departamentui vėl pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Departamentas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo, nes tokios galimybės įstatymai nenustato. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 3 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, kad jis buvo kviečiamas į mobilizaciją, todėl jo teiginiai – deklaratyvūs ir nepagrįsti, o baimė būti pašauktam dalyvauti kare yra hipotetinė. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pagal kilmę, ar kad tokio profilio asmenys vien dėl jų kilmės gali susidurti su persekiojimu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turėjo leidimą nuolat gyventi, kuris galiojo nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2023 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. gyvenamosios vietos seniūnijoje deklaravo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 9 punktu, 2021 m. vasario 2 d. pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. 2021 m. vasario 4 d. pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie leidimo nuolat gyventi negaliojimą.

5.2. Pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. per „MIGRIS“ informacinę sistemą elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. 2021 m. liepos 26 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, kur pareiškėjui buvo paaiškinta, kad šis turi teikti kitokį prašymą, t. y. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. 2021 m. liepos 26 d. surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas. Pareiškėjas 2021 m. liepos 29 d. elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes leidimas nuolat gyventi yra prarastas, tačiau prašymas buvo atmestas.

5.3. Pareiškėjas 2023 m. sausio 5 d. elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad leidimas nuolat gyventi yra prarastas.

5.4. Departamentas 2023 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2023 m. vasario 22 d., įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjui buvo panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo 127–128 straipsnių nuostatas, pažymėjo, kad Departamentas nustatė, jog pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), todėl, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 9 punktu, nuo 2021 m. vasario 2 d. pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. Pareiškėjas 2021 m. liepos 26 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kadangi jis prarado teisę į leidimą nuolat gyventi, jam buvo paaiškinta situacija ir jis buvo informuotas, kokių veiksmų reikia imtis, tačiau pareiškėjas veiksmų, siekiant įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nesiėmė. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, t. y., kad užsieniečio nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine ilgą laiką yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos, asmuo visą savo gyvenimą Lietuvoje laikotarpį yra dirbęs tik apie 4–5 mėn., o nuo 2018 m. birželio 2 d. oficialiai nedirba, nurodyti pajamų šaltinį, išsamiai paaiškinti ir pagrįsti iš kokių lėšų gyvena, negalėjo, taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

7. Teismas, remdamasis Įstatymo 56 straipsnio 9 punktu, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog 2020 m. spalio 27 d. seniūnijoje jis deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, bet kartu teigė, kad pagal minėtą nuostatą leidimai gyventi naikinami užsieniečiams, kurie iš tikrųjų išvyksta iš valstybės, o, jo teigimu, jis nebuvo išvykęs. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad neigiamas teisines pasekmes sukelia būtent Gyventojų registro duomenys apie pareiškėjo išvykimą į užsienio valstybę, kurių pagrindu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tapo negaliojančiu. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo elektroninio parašo ar elektroninės bankininkystės ir todėl negalėjo kreiptis į seniūniją, yra deklaratyvūs ir nepaneigia faktinės aplinkybės, kad viešame registre buvo deklaruota, jog pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos.

8. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymo išduoti naują leidimą nuolat gyventi nepateikė, tačiau 2023 m. sausio 5 d. Departamentui vėl pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Pagal aktualų teisinį reguliavimą, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti pakeičiamas tik turint galiojantį leidimą gyventi. Taigi, teismo vertinimu, Departamentas 2023 m. vasario 2 d. sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, nes nuo 2021 m. vasario 2 d. leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. Be to, atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdyje pakartotinai paaiškino pareiškėjui, kad jis turėtų kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo.

9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad Departamentas nepagrįstai vertino, jog nėra pagrindų pareiškėjo neišsiųsti į užsienio valstybę, kadangi, anot pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) yra paskelbta mobilizacija, o jis atitinka šaukiamiesiems asmenims keliamus reikalavimus, be to, jis yra (duomenys neskelbtini) pagal kilmę, todėl jam kyla didesnė grėsmės rizika (duomenys neskelbtini), taip pat kad neatsižvelgta į tai, jog jis (duomenys neskelbtini) neturi jokių ryšių. Teismas nurodė, kad Departamentas nenustatė Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu galima vertinti, kad pareiškėjas kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjo argumentai, kad jis atitinka kviečiamiems į mobilizaciją (duomenys neskelbtini) asmenims keliamus reikalavimus, teismo teigimu, yra pernelyg abstraktūs ir lakoniški. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra kviečiamas į mobilizaciją, todėl jo teiginiai teismo vertinti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, o baimė būti pašauktam dalyvauti kare – hipotetinė. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pagal kilmę ar kad tokio profilio asmenys vien dėl jų kilmės gali susidurti su persekiojimu.

10. Teismas nustatė, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, o taikomos priemonės buvo pakankamai motyvuotos. Faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde nesutiko su ginčijamu sprendimu, tačiau, teismo vertinimu, jame nustatyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti savanoriškai į (duomenys neskelbtini) vertintina kaip proporcinga ir adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui – gyvenimui Lietuvoje nuo 2021 m. vasario 3 d. neteisėtai.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos pažeistos teisės į šeimos susijungimą, teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (toliau – ir EŽTT) bei pažymėjo, kad pareiškėjo nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine ilgą laiką yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos, nėra duomenų, kad pareiškėją su jais sietų glaudūs ryšiai ar pareiškėjas juos išlaikytų, rūpintųsi, todėl konstatuota, kad ginčijamas sprendimas proporcingas ir neturi neigiamų pasekmių pareiškėjo šeiminiams ryšiams. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktika, pažymi, kad net vertinant, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, skundžiamu sprendimu taikoma poveikio priemonė pripažintina neteisėta ir neproporcinga, kadangi: 1) pareiškėjas gimė, mokėsi, dirbo bei visą gyvenimą praleido Lietuvos Respublikoje; 2) pareiškėjas kalba lietuvių kalba, jo šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o kai kurie iš jų – lietuviai pagal kilmę; 3) pareiškėjas yra lojalus Lietuvos Respublikai, besąlygiškai palaiko jos užsienio politiką, įskaitant ir poziciją karo klausimu; 4) pareiškėjas nėra padaręs nusikalstamos veikos; 5) pareiškėjas turi glaudžius socialinius, ekonominius, šeimyninius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 6) pareiškėjas neturi jokių ryšių su (duomenys neskelbtini), išskyrus užsienio pasą (pareiškėjas net neturėjo (duomenys neskelbtini) vidaus paso). Prasidėjus karui pareiškėjas nusprendė atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės; 7) pareiškėjas de facto yra lietuvis, o ne užsienietis; 8) pareiškėjo tapatybė ir jo veiklos atitiktis valstybės interesams buvo vertinami, kai pareiškėjui buvo išduodami ankstesni leidimai nuolat gyventi Lietuvoje; 9) pareiškėjas yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jo prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo atsisakoma priimti dėl priežasčių, kurios nėra susijusios su pareiškėjo kaltais ar neteisėtais veiksmais. Atsakovas įvertino pareiškėją kaip neteisėtai esantį Lietuvoje, kadangi pareiškėjo turimas leidimas nuolat gyventi tuo metu buvo paskelbtas negaliojančiu dėl „išsideklaravimo“, ketinant išvykti dirbti į (duomenys neskelbtini). Tačiau po to, kai pareiškėjas „išsideklaravo“, buvo įvestas karantinas, todėl pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) neišvyko. Seniūnija, į kurią pareiškėjas atvyko siekdamas deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje, tuo metu buvo uždaryta dėl karantino, todėl pareiškėjas negalėjo deklaruoti savo gyvenamosios vietos dėl objektyvių priežasčių, tačiau atsakovas to nevertino. Pareiškėjas nebuvo pripažintas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui.

13.2. Nagrinėjamu atveju taip pat pažeidžiami teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai, nes pareiškėjui visada buvo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovas privalėjo atlikti platesnį susiklosčiusių aplinkybių vertinimą.

13.3. Atsakovo sprendimai yra nemotyvuoti ir neproporcingi. Nepaaiškinta, kodėl pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra pakankami ir reikšmingi, nenurodyta, kodėl (duomenys neskelbtini) užsienio paso turėjimas „nusveria“ visus ryšius su Lietuvos Respublika. Nepaaiškinta, kodėl pareiškėjas turi būti atskirtas nuo šeimos ir tėvynės, kai nepalanki situacija susiklostė ne dėl jo kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, susijusių su karantino apribojimais.

13.4. Atsižvelgiant į socialinius, ekonominius, šeimyninius ir kitus ryšius, kurie sieja pareiškėją su Lietuvos Respublika, taip pat į pareiškėjo sukurtą ir kuriamą pridėtinę vertę, taip pat į tai, kokią pridėtinę vertę jis gali sukurti, akivaizdu, kad atsakovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu yra netinkamas ir žalingas Lietuvos ekonomikai.

13.5. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovas anksčiau nesikreipė į pareiškėją, kad situacija būtų visapusiškai išnagrinėta. Atsakovas turėjo galimybę apklausti pareiškėją, paprašyti pateikti dokumentus ir paaiškinimus. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į pareiškėją, šis būtų išaiškinęs susiklosčiusias aplinkybes, o ginčijami sprendimai net nebūtų buvę priimti. Pareiškėjo veiksmai pažeidžia gero viešojo administravimo ir objektyvumo principus. Atsakovas tinkamai neišnagrinėjo susiklosčiusios situacijos.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Departamentas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Nagrinėjamu atveju tai, kad pareiškėjas faktiškai neišvyko iš Lietuvos, nepaneigia, jog tokie duomenys buvo deklaruoti. Neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent Gyventojų registro duomenys apie išvykimą į užsienio valstybę, kurių pagrindu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tapo negaliojančiu. Departamentas, turėdamas informaciją apie pareiškėjo duomenis apie išsideklaravimą iš Lietuvos, vadovaudamasis galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, privalėjo paskelbti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi negaliojančiu, nes Įstatymo 56 straipsnio 9 punkto nuostata yra imperatyvi. Pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo techninių galimybių vėl deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje (dėl Covid-19 apribojimų, dėl elektroninės bankininkystės neturėjimo), o vėliau to padaryti nebegalėjo dėl to, kad leidimas gyventi Lietuvoje tapo negaliojančiu, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos.

14.2. Pareiškėjas bandė įteisinti savo buvimą Lietuvoje, t. y. 2021 m. liepos 21 ir 29 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti pakeičiamas tik turint galiojantį leidimą gyventi, o, kadangi pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo negaliojantis, pareiškėjui buvo paaiškinta jo teisė kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo). 2023 m. sausio 5 d. pareiškėjas Departamentui vėl pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, o ne prašymą išduoti naują leidimą nuolat gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2021 m. vasario 2 d. pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu, pareiškėjas nuo nurodytos datos Lietuvoje buvo neteisėtai, Departamentas pagrįstai 2023 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę. Atsakovas pažymi, kad Departamentas 2023 m. vasario 2 d. sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo taip pat priėmė pagrįstai, nes prašymas išduoti / pakeisti leidimą gyventi Departamentui gali būti pateiktas tik kai užsienietis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai.

14.3. Atsakovas kritiškai vertina argumentus dėl pažeisto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kadangi Lietuvos Respublika neturi pareigos pakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo pakeitimas neatitinka Įstatymo nuostatų. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje, jis yra gimęs, baigęs mokyklą ir visą laiką gyveno Lietuvoje, kalba lietuviškai, jo šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjas turi glaudžius socialinius ryšius Lietuvoje, nepaneigia, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir šios aplinkybės nėra pakankamos siekiant konstatuoti Migracijos departamento sprendimo neproporcingumą. Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad nustatyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti savanoriškai į (duomenys neskelbtini), vertintina kaip proporcinga ir adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui – gyvenimui Lietuvoje nuo 2021 m. vasario 2 d. neteisėtai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 5 d. buvo apklaustas, pateikė paaiškinimus, tačiau tai nepaneigia to , kad jis nuo 2021 m. vasario 2 d. Lietuvoje buvo su negaliojančiu leidimu gyventi, todėl neteisėtai. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad jį su (duomenys neskelbtini) nesieja jokie ryšiai, o tik dėl verslo vystymo jis turėjo (duomenys neskelbtini) užsienio pasą, tačiau pats pareiškėjas pasirinko tokį savo teisinės padėties Lietuvoje įforminimo būdą ir todėl turėjo gauti leidimus gyventi teisės aktų nustatyta tvarka. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

14.4. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos migracijos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79. Minėto teisės akto pagrindas yra ne tik nesudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, bet ir siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą.

14.5. Skundžiami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Departamentas įvertino individualią pareiškėjo situaciją, tai, kad jis nuo 2021 m. vasario 2 d. Lietuvoje buvo neteisėtai, Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, atsižvelgė į jo ekonominius ir šeiminius ryšius. Nagrinėjamu atveju Departamentas, būtent atsižvelgdamas į pareiškėjo ryšius, nustatė maksimalų, t. y. 30 dienų išvykimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 23S7538, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo įteikimo dienos, ir 2023 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovo priimti sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės pakankamai aiškiai ir išsamiai motyvuotos, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu taikyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti savanoriškai į (duomenys neskelbtini) vertintina kaip proporcinga ir adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui – gyvenimui Lietuvoje nuo 2021 m. vasario 3 d. neteisėtai.

17. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Migracijos departamento sprendimus. Teigia, kad jo atžvilgiu buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Migracijos departamento atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma. Atitinkamai skundžiami sprendimai pripažintini neteisėtais ir dėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 56 straipsnio 9 punkto, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalių, 128 straipsnio 1 dalies bei 130 straipsnio normos. Šios nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

20. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2023 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. gyvenamosios vietos seniūnijoje deklaravo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Deklaravus išvykimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 9 punktu (leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai užsienietis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos), nuo 2021 m. vasario 2 d. pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje paskelbtas negaliojančiu. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

21. Migracijos departamentas sprendime nurodė, jog pareiškėjas tik 2021 m. liepos 26 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Jam buvo paaiškinta situacija (jis prarado teisę į leidimą nuolat gyventi) ir buvo informuotas kokių veiksmų reiktų imtis, tačiau (duomenys neskelbtini) iki kreipimosi į atsakovą jokių veiksmų, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nesiėmė. Įstatymo 39 straipsnio 2 punkte reglamentuota, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Taigi pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

22. Taip pat atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine jau ilgą laiką yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), asmuo visą savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį bendrai dirbęs yra tik apie 4-5 mėn., o nuo 2018 m. birželio 2 d. oficialiai iš viso niekur nedirba, nurodyti pajamų šaltinį, išsamiai paaiškinti ir pagrįsti iš kokių lėšų gyvena, negali (iš savo santaupų) ir, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

23. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent Gyventojų registro duomenys apie jo išvykimą gyventi į užsienio valstybę. Atsakovas, turėdamas informaciją apie pareiškėjo išsideklaravimą iš Lietuvos, vadovaudamasis anksčiau minėto Įstatymo nuostatomis, privalo paskelbti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi negaliojančiu. Kaip deklaratyvūs atmestini pareiškėjo teiginiai, jog jis neturėjo elektroninio parašo ar elektroninės bankininkystės ir todėl negalėjęs kreiptis į seniūniją iš naujo deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvoje ir nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad viešame registre buvo deklaruota, jog pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. sugebėjo deklaruoti, jog išvyko iš Lietuvos Respublikos.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimant tokius sprendimus buvo paneigti konstitucinis teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pareiškėjui negali sukelti jokių teisėtų lūkesčių, kad jam leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bus pakeistas nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos (teisėtų lūkesčių principas iš esmės yra susijęs su aplinkybe, jog asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos tik tuomet, jei jos įgytos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus). Be kita ko, nors pareiškėjas yra gimęs, baigęs mokyklą ir visą laiką gyveno Lietuvoje, laisvai kalba lietuviškai, šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi glaudžius socialinius ryšius su Lietuva, tačiau nepaneigia to, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Taip pat (duomenys neskelbtini) teigia, kad jį su (duomenys neskelbtini) nesieja jokie ryšiai, o tik dėl verslo vystymo jis turėjo (duomenys neskelbtini) užsienio pasą, tačiau pats pareiškėjas pasirinko tokį savo teisinės padėties Lietuvoje įforminimo būdą ir todėl turėjo gauti leidimus gyventi teisės aktų nustatyta tvarka. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

25. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl pareiškėjo mobilizacijos ir pažeistos teisės į šeimos susijungimą. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Pažymėtina, jog šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

26. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti pakeičiamas tik turint galiojantį leidimą gyventi. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai 2023 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, nes nuo 2021 m. vasario 2 d. leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu.

27. Migracijos departamentas sprendime išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes ir aktualias Įstatymo nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad aptariamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

29. (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė