2018-12-12 Nr. AB-22776-3-61-3-02051-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5521-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02051-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. C. (Y. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. C. (Y. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00361 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. C.“ (toliau – ir Migracijos departamentas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi).

2. Pareiškėjo teigimu, Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė), kurios vienu iš trijų akcininkų yra pareiškėjas, darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, o Bendrovė nurodytu registracijos adresu turi „virtualų biurą“. Todėl atsakovo teiginiai, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus, yra nepagrįstas, kadangi veikla faktiškai buvo vykdoma, darbuotojams buvo pavestos užduotys, darbo apimtys nebuvo didelės, tačiau pareiškėjas ir kiti akcininkai (direktorius), siekdami atitikti ne tik Įstatymo, bet ir kitus reikalavimus, atliko visus veiksmus, susijusius su Bendrovės veikla, įdarbinimu ir kitais objektyviais veiksniais.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečio įsteigta įmonė į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai nei užsienio valstybės piliečio įsteigta įmonė. Taip pat Lietuvos Respublikos piliečio įsteigtoje įmonėje nėra reikalavimo turėti įdarbintą konkretų darbuotojų skaičių. Todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjo tvirtinimu, visi jo pateikti duomenys atsakovui atitiko ir atitinka tikrovę. Atsakovas Sprendime pareiškėjo pateiktų duomenų nepaneigė, todėl nėra pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsisakyti išduoti arba pakeisti leidimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvada, kad jo, kaip Bendrovės akcininko veikla Lietuvos Respublikoje, yra neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo, kaip Bendrovės akcininko, statusas, tačiau tai nebuvo padaryta. Bendrovė realiai vykdo savo veiklą, dėl to išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, yra visiškai nepagrista.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo keitimo sąlygas. Bendrovė yra fiktyvi, o pats pareiškėjas teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (Bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, o kelios finansinės operacijos vyko išskirtinai tik su užsienyje įregistruotomis įmonėmis), Bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą (nesutampa Bendrovės darbuotojų darbo sutartyse esančios nuostatos dėl nuotolinio darbo su užsieniečio Migracijos departamentui pateiktame 2018 m. sausio 5 d. paaiškinime nurodoma informacija), Bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas (ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje įdarbintos darbuotojos teikė prieštaringą informaciją apie Bendrovės veiklą, negalėjo pateikti konkrečių duomenų apie jų atliekamas funkcijas Bendrovėje), savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (deklaruotu gyvenamosios vietos adresu pareiškėjas negyvena, o kito adreso nėra nurodęs) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (minėto užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno erdvės valstybes). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui, kaip Bendrovės akcininkui, vykdančiam veiklą Lietuvoje, pakeisti leidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo pakeitimo vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte šio nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo keitimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą, Bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas, savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Tai, teismo vertinimu, patvirtina užsieniečio nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų išdavimo procedūra.

11. Teismas taip pat pripažino, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė veiksnius, sudarančius pagrindą manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi (pvz., Bendrovė buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui ir kitiems Bendrovės akcininkams užsieniečiams gauti leidimus; pateikti Bendrovės veiklos dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje; yra požymių, kad Bendrovės darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus).

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (leidimas nepakeičiamas, kai duomenys neatitinka tikrovės, o įmonė yra fiktyvi), 12 punktą (leidimas nepakeičiamas, kai yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), 14 punktą (leidimas nepakeičiamas, kai užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

13. Dėl pareiškėjo argumentų apie užsieniečių diskriminaciją teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms. Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų Įstatyme nustatytų imperatyvių normų, leidimas neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos vertino kaip nepagrįstus.

14. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių teisės aktų panaikinimo pagrindų.

15. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą.

III. 16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat netinkamai aiškino ir taikė kitas teisės normas, reglamentuojančias santykius dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, išsamiai neįvertino ir visų bylai reikšmingų aplinkybių. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (tiek ankščiau galiojusi, tiek šiuo metu galiojanti Įstatymo redakcija) yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. diskriminuoja užsieniečius ir sukuria užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas rinkoje. Lietuvos Respublikos piliečiai savo įsteigtose įmonėse gali įdarbinti kiek nori asmenų (ir nepriklausomai nuo jų pilietybės), mokėti atlyginimą, atitinkantį darbuotojų kvalifikaciją, darbuotojus įdarbinti į tokias pareigybes, kokios yra reikalingos ir naudingos verslo vystymui.

18. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas. Bendrovė nėra fiktyvi. Pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai palankiau vertino ne jo, o Migracijos departamento pateiktus argumentus ir duomenis, nors skunde buvo nurodyti visi reikšmingi argumentai ir pateikti visi reikšmingi duomenys. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti, o pareiškėjas iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo ginčui taikytiną teisę ir padarė pagrįstą išvadą, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą dėl faktų, reikšmingų aukščiau paminėtų teisės normų taikymui. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui jo argumentų nekartoja.

24. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino Bendrovės su (duomenys neskelbtini) sudarytas paslaugų teikimo sutartis ir Bendrovės su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sudarytas prekių tiekimo-platinimo sutartis, išrašytas sąskaitas ir gautus pinigus, darbuotojų paaiškinimus ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje su Lietuvos Respublikos subjektais nevykdoma, pinigai buvo pervesti ne už Bendrovės paslaugas, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie darbuotojų darbo rezultatus, realiai vykdomą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, realiai surastus klientus.

25. Be to, byloje neabejotinai nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas ir teikė faktinės situacijos neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą, Bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas, savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.

26. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su diskriminacija, teismas pakartoja, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos buvo priimtos, be kita ko, siekiant paskatinti investicijas Lietuvos Respublikoje. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms (investicijų, darbuotojams mokamo mėnesinio darbo užmokesčio dydis ir kt.). Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų įstatyme nustatytų imperatyvių normų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos vertintini kaip nepagrįsti.

27. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. C. (Y. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė