2020-12-09 Nr. AB-24062-3-61-3-00407-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4953-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00407-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomega“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), priteisti 58 699,31 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Bendrovė paaiškino, kad pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2019 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-5(7-211/2018) bei VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. (20.21-06)RMA-21132 dalį ir įpareigoti VMI sumokėti pareiškėjui 58 699,31 Eur dydžio palūkanas, kaip minimalių Bendrovės patirtų nuostolių atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 26 d. sprendimu UAB „Tomega“ skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti VMI Bendrovei sumokėti 58 699,31 Eur dydžio palūkanas, kaip minimalų jos patirtų nuostolių atlyginimą, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

3. UAB „Tomega“ nurodė, kad dėl neteisėtų VMI veiksmų ji patyrė turtinę žalą. Pažymėjo, kad VMI priėmė neteisėtą bei nepagrįstą patikrinimo aktą, o vėliau neteisėtą ir nepagrįstą 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-FR0682-667, kuriais remiantis, buvo taikomas pareiškėjo 250 549,07 Eur PVM permokos areštas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir MGK sprendimą Nr. S-111(7-271/2015) panaikino. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę ginčo tiekimams taikyti 0 procentų PVM tarifą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, o tai, Bendrovės nuomone, reiškia, kad VMI ,2015 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)-FR0682-667 patvirtindama 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo aktą, veikė neteisėtai ir pareiškėjui buvo neteisėtai bei nepagrįstai apskaičiuotas papildomas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), šio mokesčio delspinigiai bei neteisėtai ir nepagrįstai skirta PVM bauda.

4. UAB „Tomega“ nuomone, VMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą iš karto priimti teisingą sprendimą – nenustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatus įforminti patikrinimo pažyma, tačiau šios pareigos akivaizdžiai nevykdė ir taip Bendrovei sukėlė žalą. Vietoje to, VMI pareiškėjui apskaičiavo papildomą PVM, PVM delspinigius bei skyrė PVM baudą, be to, areštavo jo nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą ir 250 549,07 Eur PVM permoką. Visa PVM permoka UAB „Tomega“ buvo grąžinta tik 2018 m. liepos 3 d. (127 681,93 Eur) ir 2018 m. liepos 9 d. (122 867,14 Eur). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui galutinai išsprendus ginčą, Bendrovė VMI pateikė 2018 m rugsėjo 11 d. reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo, kad jai būtų kompensuota patirta žala. VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (20.21-06)RMA-21132 pareiškėjo reikalavimą patenkino iš dalies – nurodė, jog jam bus pervestos 9 332,7 Eur dydžio palūkanos.

5. Apskaičiuodama patirtą žalą, UAB „Tomega“ taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo nuostatas, susijusiomis su palūkanomis, delspinigiais, kaip metodą patirtiems minimaliems nuostoliams apskaičiuoti (palūkanos laikytinos minimaliais nuostoliais). Nurodė, kad jos pasirinktas žalos apskaičiavimo metodas yra pripažįstamas ir administracinių teismų praktikoje. Bendrovė pažymėjo, kad jai atlygintini nuostoliai nuo 250 549,07 Eur sumos sudaro 58 699,31 Eur: nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. liepos 3 d. (iš viso 778 dienos, suma – 250 549,07 Eur, 0,03 procento palūkanų dydis už kiekvieną dieną) apskaičiuota 58 478,15 Eur palūkanų suma, o nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. liepos 9 d. (iš viso 6 dienos, suma – 122 867,14 Eur, 0,03 procento palūkanų dydis už kiekvieną dieną) apskaičiuota 221,16 Eur palūkanų suma.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo UAB „Tomega“ atstovas palaikė patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir prašė Bendrovės skundą tenkinti.

7. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018 galutinai išnagrinėjo tarp mokesčių administratoriaus ir Bendrovės kilusį mokestinį ginčą dėl UAB „Tomega“ 2014 m. pateiktų prašymų grąžinti 821 000 Lt PVM permoką ir priimto VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota sumokėti į biudžetą 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigių ir 171 473 Eur PVM baudą. Atsakovai pažymėjo, kad UAB „Tomega“ akcentuojamas VMI 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-1104 (toliau – ir Turto arešto aktas) yra sietinas su mokestinės prievolės užtikrinimu pagal minėto mokestinio patikrinimo rezultatus ir turima Bendrovės mokesčių permoka 2016 m.

9. VMI akcentavo, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. VMI pažymėjo, kad žala yra suprantama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. VMI pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kokią konkrečią žalą dėl minėto 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-1104 jis patyrė. Nurodė, kad priėmus Turto arešto aktą, neatsirado būtinos sąlygos VMI atsakomybei kilti, nes nebuvo neteisėto veiksmo ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšio.

10. VMI akcentavo, kad Turto arešto aktas buvo tiesiogiai susijęs su pareiškėjo reikalavimu grąžinti PVM permoką ir iš to kilusiu mokestiniu ginču, kuris buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartyje. Po šios bylos pabaigos VMI 2018 m. spalio 9 d. rašte Nr. (20.21-06)RMA-21132 UAB „Tomega“ apskaičiavo 9 332,7 Eur palūkanas už ne laiku grąžintą PVM permoką, todėl faktiškai Bendrovei buvo atlyginta už mokesčių administratoriaus neteisėtą mokesčio permokos negražinimą. VMI pažymėjo, kad šiuo atveju 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1104 buvo įformintas 250 549,07 Eur mokesčio permokos areštas dėl minėtų galimų mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo, kurių nebuvimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo 2018 m. birželio 12 d. nutartyje, tačiau Bendrovės patirti nuostoliai jai buvo atlyginti VMI 2018 m. spalio 9 d. raštu Nr. (20.21-06)RMA-21132 išmokant 9 332,7 Eur palūkanas, kurių pagrįstumą ir teisėtumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4725-968/2019. Teigė, kad Bendrovės reikalavimą sumokėti 102 560,51 Eur palūkanų už laiku negrąžintas PVM permokas VMI tenkino iš dalies, sumokėdama minėtus 9 332,7 Eur ir taip atlygino UAB „Tomega“ patirtus nuostolius.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tomega“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Bendrovės prašymais grąžinti PVM nepriemoką ir mokesčių administratoriaus atliktais veiksmais bei priimtais sprendimais, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4725-968/2019 padarytą išvadą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo iš VMI prašomą priteisti palūkanų sumą vertino žalos atlyginimo požiūriu.

13. Aptaręs su žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad UAB „Tomega“ prašo jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisti 58 699,31 Eur turtinę žalą dėl VMI neteisėtų veiksmų, laiku negrąžinus Turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos. Pareiškėjo teigimu, VMI veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018, palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikinti VMI ir MGK sprendimai dėl papildomai apskaičiuoto mokėtino PVM mokesčio. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad neteisėtų VMI veiksmų nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, todėl valstybės civilinė atsakomybė neatsirado.

14. Teismas nustatė, kad Turto arešto aktas, dėl kurio Bendrovė negalėjo naudotis sulaikyta 250 549,07 Eur suma, buvo priimtas vadovaujantis VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame buvo nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą Estijos įmonių vardu įformintiems prekių tiekimams.

15. Teismas pažymėjo, kad remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalimi, areštas kaip vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, yra taikomas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, t. y. siekiant užtikrinti mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančios mokesčių mokėtojo pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu bei sumokėjimu, įvykdymą. Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai buvo apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

16. Teismo nuomone, aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutine 2018 m. birželio 12 d. nutartimi buvo panaikintas VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimas ir MGK 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. S-111(7-271/2015), kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuoti papildomai mokėtini 571 577 Eur PVM, 75 400,79 Eur PVM delspinigiai ir 57 158 Eur PVM bauda, savaime nelaikomi neteisėtais VMI veiksmais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, dėl kurių UAB „Tomega“ galėjo kilti turtinė žala.

17. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą, kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, yra būtina vertinti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta veikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala.

18. Teismas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos VMI suteikia teisę taikyti turto areštą mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti. Teismas nurodė, kad Turto arešto akto priėmimo metu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo nebuvo panaikintas, taip pat pareiškėjas dar nebuvo kreipęsis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju VMI turėjo jai Mokesčių administravimo įstatymo suteiktą teisę taikyti turto areštą mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti, o aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas, nepaneigia VMI teisės mokestinio patikrinimo metu taikyti turto areštą, taip siekiant užtikrinti mokestinės prievolės vykdymą, kadangi priešingu aiškinimu būtų paneigta VMI teisė imtis priemonių mokestinių prievolių vykdymo užtikrinimui, prasidėjus teismo procesui dėl patikrinimo akto ir jį patvirtinusio sprendimo teisėtumo, o tai prieštarautų Mokesčių administravimo įstatymo tikslams. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog VMI 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu įgyvendino jai, kaip mokesčių administratoriui, tenkančią pareigą ginti teisėtus valstybės interesus ir tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnis), tokie VMI veiksmai, įgyvendinant jai nustatytas funkcijas mokestinio patikrinimo metu, negali būti laikomi neteisėtais ar aplaidžiais. Teismas nenustatė, kad VMI mokestinio patikrinimo metu priimdama sprendimą dėl turto arešto taikymo pareiškėjo, kuriam tuo metu galiojančiu sprendimu buvo apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, atžvilgiu veikė ne pagal jai teisės aktuose nustatytas funkcijas ar pareigas.

19. Teismas taip pat pažymėjo, kad Bendrovė Turto arešto akto įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, nors tokią teisę turėjo, taigi ji sutiko su VMI įgyvendinama kompetencija mokestinio patikrinimo metu. Teismas akcentavo, kad neteisėtas yra mokesčių administratoriaus priimtas 2015 m. spalio 22 d. sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, jis neteisėtu buvo pripažintas teismine tvarka, o neteisėtumo pagrindai nebuvo susiję su tam tikrų VMI tenkančių funkcijų neatlikimu ar procedūriniais pažeidimais. Teismas sprendė, kad Turto arešto aktas, nors toks areštavimas buvo susijęs su panaikintu sprendimu ir yra jo pasekmė, nereiškia, kad VMI tokios jai įstatymų suteiktos funkcijos negalėjo įgyvendinti ar įgyvendino netinkamai, nes Turto arešto akto priėmimo metu nebuvo ginčo dėl arešto taikymo sąlygų, Bendrovė tokio ginčo nekėlė ir teismine tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokią jo poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

20. Teismas nenustatė, kad VMI būtų aplaidžiai pasielgusi ir po to, kai jai tapo aišku, jog jos priimtas 2015 m. spalio 22 d. sprendimas dėl mokestinių prievolių apskaičiavimo UAB „Tomega“ buvo panaikintas. Pareiškėjas prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo pateikė 2018 m. birželio 19 d., o VMI 2018 m. liepos 2 d. ir 2018 m. liepos 5 d. sprendimais Bendrovei grąžino atitinkamai 127 681,93 Eur ir 122 867,14 Eur mokesčio permokų sumas. Teismas pažymėjo, kad VMI 250 549,07 Eur mokesčio permoką pareiškėjui grąžino praėjus 16 kalendorinių nuo jo prašymo grąžinti mokesčio permoką pateikimo dienos ir 23 kalendorinėms dienos po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarties, kuria buvo panaikintas VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimas, priėmimo dienos. Teismo nuomone, anksčiau mokestinė permoka negalėjo būti grąžinta, kadangi nebuvo priimta galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis dėl minėto VMI sprendimo teisėtumo. Teismas akcentavo, kad Mokesčių administravimo įstatymas mokesčių administratoriui nustato pareigą grąžinti mokesčio permoką per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti tokią permoką gavimo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalis), taigi, VMI veiksmai dėl mokestinės permokos grąžinimo buvo atlikti per protingą terminą, VMI grąžino UAB „Tomega“ prašomas grąžinti sumas be papildomo delsimo ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus.

21. Teismo nuomone, aplinkybė, kad 2015 m. spalio 22 d. sprendimas buvo panaikintas teismine tvarka, savaime nelaikoma pagrindu VMI neteisėtiems veiksmams nustatyti, nes ši institucija, priimdama tokį sprendimą, veikė savo diskrecijos ribose, atliko jai, kaip mokesčių administratoriui, priskirtas funkcijas. Aplinkybė, kad teismine tvarka nagrinėjant ginčo situaciją, faktinės aplinkybės buvo vertintos skirtingai nei VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendime, savaime nedaro visų VMI mokestinio patikrinimo metu atliktų veiksmų neteisėtais taip, kaip jie suprantami Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kadangi nebuvo nustatyta, jog VMI pareigas būtų atlikusi aplaidžiai, nesilaikiusi jai teisės aktuose suteiktos kompetencijos, ar nebūtų vykdžiusi jai teisės aktais priskirtų pareigų.

22. Nenustatęs VMI neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas teigė patyręs 58 699,31 Eur turtinę žalą, kaip būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, teismas pažymėjo, kad kitų sąlygų nagrinėjimas neturi teisinės reikšmės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgus į tai, UAB „Tomega“ skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo patenkintas.

III. 23. Pareiškėjas UAB „Tomega“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisti 58 699,31 Eur turtinei žalai atlyginti. Bendrovė taip pat prašo jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

24. Pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

25. Bendrovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik formalų Mokesčių administravimo įstatymo taikymą, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad neteisėtų veiksmų samprata aiškinama plačiai – valstybės institucijų neteisėtais veiksmais pripažįstami ne tik aiškiai teisės nuostatoms priešingi veiksmai, atitinkami materialiųjų arba procedūrinių normų pažeidimai, bet ir nepateisinamai aplaidus, paviršutiniškas elgesys, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas. UAB „Tomega“ pažymi, kad ilgą laiką negrąžinus 250 549,07 Eur PVM permokos, ji patyrė žalą, kuri privalo būti atlyginta.

26. Bendrovės nuomone, priešingai nei yra nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, visos trys viešosios atsakomybės sąlygos nagrinėjamu atveju egzistuoja. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybė, jog Mokesčių administravimo įstatymas VMI suteikia teisę taikyti turto areštą mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti, nepanaikina VMI pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai bei iš karto priimti teisingą sprendimą. Teigia, kad dvigubų standartų taikymas nėra pateisinamas: jei mokesčių mokėtojas neteisingai apskaičiuoja tam tikrą mokestį, mokėtiną į valstybės biudžetą, jam kyla neigiamos materialinės pasekmės (skaičiuojami delspinigiai, už pažeidimą gali būti skiriama bauda), o vadovaujantis teismo sprendimo logika – jeigu mokesčių administratorius priima neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, jam atsakomybė nekyla vien dėl to, kad jis turėjo teisę pagal Mokesčių administravimo įstatymą priimti sprendimą. UAB „Tomega“ nuomone, valstybei negali būti suteikiamos privilegijos ar palankesnės sąlygos dėl išskirtinio šio subjekto statuso. Bendrovė pažymi, kad atsakomybės taikymas valstybei yra susijęs su specialios kompetencijos subjektų, kuriems keliami griežtesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo reikalavimai, veikla. Pareiškėjo nuomone, priešingai, nei yra nurodyta teismo sprendime, VMI veikė aplaidžiai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą, tačiau ši nuostata tik sudaro prielaidas mokesčių administratoriui teisėtai, pagal jam priskirtą kompetenciją pradėti viešojo administravimo procedūrą mokestinių teisinių santykių srityje. Bet kuriuo atveju mokestinis patikrinimas turi būti užbaigtas priimant teisingą sprendimą, kurio šiuo atveju VMI nepriėmė.

28. Bendrovė akcentuoja, kad VMI, prieš priimdama sprendimą, ar taikyti turto areštą jos atžvilgiu, turėjo pareigą įsitikinti, ar iš tiesų egzistuota pareiškėjo mokestinė nepriemoka, tačiau buvo neginčijamai nustatyta, jog patikrinimo akto išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl nesant teisėto pagrindo, kuriuo remiantis buvo nustatyta mokestinė pareiškėjo nepriemoka, Turto arešto aktas negali būti laikomas priimtu teisėtai bei pagrįstai.

29. UAB „Tomega“ pažymi, kad teisės doktrinoje yra nurodoma, jog administracinė diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta konkrečiai administravimo institucijai, ir taip pat, kaip reikalauja įstatymai bei teisės aktai, t. y. institucijos veiksmai, priimami sprendimai negali pažeisti įstatymų nustatytų reikalavimų bei administracinės teisės principų (teisėtumo, proporcingumo, viešumo, skaidrumo ir kita). Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, diskrecijos teise besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų. Teisėtumo principas reiškia, kad visi teisės subjektai, taip pat ir valstybės institucijos, vienodai turi laikytis įstatymo reikalavimų. Viešojo administravimo institucijos sprendimus, priimamus vadovaujantis diskrecijos teise, turi pagrįsti objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir efektyvumo. Suteikta diskrecija galima naudotis tik neperžengiant įstatyme nustatytų ribų ir ja naudojantis, turi būti atsižvelgiama į įstatymo nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai bei konstitucinės žmogaus teisės. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju diskrecijos ribos buvo peržengtos, nes VMI neveikė taip, kaip pagal Mokesčių administravimo įstatymą privalėjo veikti, t. y. Bendrovės mokestinio patikrinimo rezultatų neįformino patikrinimo pažyma, nors tą turėjo padaryti. Kadangi UAB „Tomega“ mokestinė nepriemoka neegzistavo, nebuvo pagrindo areštuoti jos pinigines lėšas.

30. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas pažymi, kad aplinkybė, jog jis Turto arešto akto įstatymų nustatyta tvarka neskundė, neeliminuoja Bendrovės teisės į žalos atlyginimą.

31. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo UAB „Tomega“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. VMI nuomone, Bendrovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas bei buvo priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovai savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą.

33. Atsakovų nuomone, aplinkybė, kad 2015 m. spalio 22 d. sprendimas buvo panaikintas teismine tvarka, savaime nelaikoma pagrindu VMI neteisėtiems veiksmams nustatyti, nes ši institucija, priimdama tokį sprendimą, veikė savo diskrecijos ribose, atliko jai, kaip mokesčių administratoriui, priskirtas funkcijas. Aplinkybė, kad teismine tvarka nagrinėjant ginčo situaciją, faktinės aplinkybės buvo vertintos skirtingai nei VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendime, savaime nedaro visų VMI mokestinio patikrinimo metu atliktų veiksmų neteisėtais taip, kaip jie suprantami Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kadangi nebuvo nustatyta, jog VMI pareigas būtų atlikusi aplaidžiai, nesilaikiusi jai teisės aktuose suteiktos kompetencijos, ar nebūtų vykdžiusi jai teisės aktais priskirtų pareigų. Priešingai, iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad VMI atliko veiksmus, kuriuos atlikti jai suteikia teisę Mokesčių administravimo įstatymas, o atlikusi šiuos veiksmus, turėjo jai to paties įstatymo suteiktą diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl mokestinio patikrinimo. Atsakovai teigia, kad VMI neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių Bendrovė teigė patyrusi 58 699,31 Eur turtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Ginčas šioje bylos stadijoje yra kilęs dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 58 699,31 Eur turtinę žalą. Šios žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų VMI veiksmų 2015 m. priėmus sprendimus dėl mokesčių pareiškėjui priskaičiavimo ir 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto akto, kuriais buvo areštuota pareiškėjui priklausanti 250 549,07 Eur PVM permoka. Ši permoka, teismine tvarka panaikinus atitinkamus VMI sprendimus, pareiškėjui buvo grąžinta dalimis 2018 m. liepos 3 ir 9 d. Pareiškėjo teigimu, nuostoliai nuo laiku negrąžintos PVM permokos (250 549,07 Eur sumos) sudaro 58 699,31 Eur, skaičiuojant delspinigius: nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. liepos 3 d. – 58 478,15 Eur palūkanų suma (iš viso 778 dienos, suma – 250 549,07 Eur x 0,03 procento palūkanų dydis už kiekvieną dieną) ir nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. liepos 9 d. - 221,16 Eur palūkanų suma (iš viso 6 dienos, suma – 122 867,14 Eur x 0,03 procento palūkanų dydis už kiekvieną dieną).

35. Pareiškėjas šią tariamai ar tikrai pažeistą savo subjektinę teisę gina CK 6.271 straipsnio pagrindu. Asmens pasirinktas tariamai ar tikrai pažeistos subjektinės teisės gynybos būdas nulemia ir sąlygas, numatytas atitinkamos materialiosios teisės dispozicijoje, pagal kurias gali būti ginamos šios teisės.

36. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo pareiškęs reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo už laiku negrąžintas PVM permokas, kurios susidarė skirtingais laikotarpiais. Dėl nesavalaikiai grąžintos PVM permokos už 2014 m. (permoka 450 000 Lt (130 329,01 Eur) sumai už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ir 371 000 Lt ir permoka 107 449,03 Eur sumai už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.) ir dėl PVM permokos už 2015–2016 m. (permoka 250 549,07 Eur sumai). Tačiau nuostolius dėl šių permokų negrąžinimo laiku, reikalavo atlyginti skirtingais teisiniais pagrindais. Reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo už 2014 m. PVM permoką, grindė Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte ir 9 dalyje numatytais pagrindais, o reikalavimą atlyginti nuostolius už 2015–2016 m. PVM permoką – CK 6.271 straipsnyje numatytu pagrindu. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti nuostolius už 2014 m. PVM permoką mokesčių administratoriaus buvo patenkintas, sumokant pareiškėjui 9 332,70 Eur palūkanas ir pareiškėjas šio mokesčių administratoriaus sprendimo neginčija.

37. Pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkto ir 9 dalies bei CK 6.271 straipsnio dispozicijos yra skirtingos. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkto ir 9 dalies atveju pakanka konstatuoti, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė grąžinti PVM permoką ir jos savalaikiai negrąžino. Šiuo atveju nereikia įrodinėti nuostolių dydžio, nes jis apskaičiuojamas nustatytą delspinigių dydį dauginant iš laiko trukmės, kurią PVM permoka nebuvo savalaikiai grąžinta. CK 6.271 straipsnio atveju, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Be to, pagal CK 6.249 straipsnio nuostatas reikia įrodyti ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų dydį. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkto ir 9 dalies atveju delspinigiais yra tik apytikriai kompensuojami patirti nuostoliai, kurių tikrojo dydžio delspinigiai gali ir nepadengti, o gali ir viršyti.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtų nuostolių dydį įrodinėja panaudodamas, kaip analogiją, Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte ir 9 dalyje numatytą palūkanų skaičiavimo tvarką ir sąlygas. Tačiau duomenų apie tai, kokio dydžio yra realūs nuostoliai nepateikia, dėl ko, CK 6.249 straipsnio taikymo aspektu, pareiškėjas neįrodė realaus patirtų nuostolių dydžio, o jo pateiktas galimų nuostolių skaičiavimo būdas, nepaneigia tikimybės, kad šis nuostolių skaičiavimo būdas viršija realiai patirtų nuostolių dydį.

39. Turtinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas.

40. Šiuo atveju nagrinėjami teisiniai santykiai atsirado mokesčių administratoriui vykdant viešojo administravimo funkcijas mokesčių srityje.

41. Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas yra konstatuota, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (be kita ko, tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5139-438/2019).

42. Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bylos įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybių, ar mokesčių administratoriaus veiksmai, 2015 m. priėmus sprendimus dėl mokesčių pareiškėjui priskaičiavimo ir 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštavus 250 549,07 Eur PVM permoką, buvo susiję su akivaizdžiu, imperatyvių mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimu, ar ne.

43. Pareiškėjas mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumą grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018, tačiau iš šių teismo sprendimų matyti, kad jais nėra nustatyti akivaizdūs mokesčių administratoriui suteiktos diskrecijos ribų pažeidimai. Iš šių sprendimų matyti, kad mokesčių administratoriaus 2015 m. priimtų sprendimų panaikinimą lėmė skirtingas faktinių aplinkybių vertinimas bei kitoks materialiosios teisės normų aiškinimas bei taikymas, nei taikė mokesčių administratorius. Iš šių sprendimų matyti ir tai, kad materialiosios teisės normų aiškinimas bei taikymas buvo sudėtingas ir painus, susijęs su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos taikymu, o tai savo ruožtu lėmė, kad mokesčių administratorius taikydamas šias teisės normas nepadarė akivaizdžių, imperatyvaus pobūdžio reikalavimų, pažeidimų. Tas pats pasakytina ir dėl faktinių aplinkybių vertinimo, nes jų vertinimas buvo susijęs su atitinkama materialiosios teisės normos taikymo versija.

44. Kitų įrodymų byloje dėl mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo nepateikta, jų iš esmės nenurodo ir pareiškėjas. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog mokesčių administratorius, priimdamas 2015 m. sprendimus dėl mokesčių pareiškėjui priskaičiavimo ir 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuodamas 250 549,07 Eur PVM permoką, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme atliko neteisėtus veiksmus. Tai savo ruožtu lemia, kad byloje yra neįrodyta viena iš būtinų sąlygų atsirasti atsakomybei dėl turtinės žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.246 str.), dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas ir teisingas.

45. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis, byloje nagrinėjamais klausimais, išvadomis bei atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir jų papildomai nebekartoja bei jais remdamasi atmeta priešingus šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentus (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius