2022-04-20 Nr. AB-9287-3-61-3-04814-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2072-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04814-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. A. A. (J. A. A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. A. A. A. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas, Migracijos departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37570 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2053 (toliau – ir Komisijos sprendimas); įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas nurodė:

2.1. Jis nebuvo tiesiogiai ir betarpiškai išklausytas, o atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė jam nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.2. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė prieglobsčio prašymo priežastį – tai politinės priežastys, religija, sveikata ir terorizmas, ir dėl to kilusį pavojų jo gyvybei. Jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų politiniais motyvais, yra terorizmas ir dėl to kyla reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad jis negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

2.3. Taip pat pareiškėjas skunde teigė, kad atsakovas nepasisakė dėl motyvų dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti, o tik argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, kad jis neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika.

3. Atsakovas – Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti:

3.1. Atsakovas nurodė, kad remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Migracijos departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pareiškėjas

3.2. Atsakovas nurodė, kad nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

3.3. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB gairėse nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į tai atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.4. Atsakovas nurodė, kad remiantis atliktu rizikos įvertinimu ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat pareiškėjo asmenines aplinkybes, nenustatė, kad pareiškėjui gresia realios rimtos žalos rizika, kuri atitiktų realią riziką, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus elgiamasi žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai; 2) jam gresia mirties ar egzekucijos bausmė, todėl pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumus ir jų atitikimą Konvencijoje ir Įstatyme numatytiems pagrindams, taip pat atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

3.5. Migracijos departamentas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas bei prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo J. A. A. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37570 rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ir jį sumažino nuo penkerių metų iki trijų metų.

5. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 3 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37570 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. 2-ji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija pareiškėjo skundą 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 6K-2053 atmetė

7. Pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Įstatymu, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) ir Tvarkos aprašu.

8. Teismas nurodė, kad Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

9. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimo veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra nulemta tik jo subjektyvaus situacijos vertinimo bei prielaidų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį šalyje savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruotą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes, tai, kad jis į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) sieną (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų ir pristatytas į užkardą, padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra pagrįsta ir teisėta. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog užsienietis slėpsis (jo tikslas niekada nebuvo Lietuva), ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

11. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas, todėl šią skundžiamo Sprendimo dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 12. Pareiškėjas J. A. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

14. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Remdamasis EŽTT praktika pareiškėjas motyvuoja, kad esant išskirtinėms aplinkybėms jo išsiuntimas į kilmės valstybę, kur jam galimai būtų suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, galėtų reikšti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio karinio konflikto, ekonominių, socialinių ir struktūrinių problemų jam nėra užtikrinamas visavertis kokybiškas gydymas, jam gresia žiaurus elgesys, nužudymas ir todėl jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

15. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas rėmėsi 2021 metų EPPB ataskaita, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau EPPB ataskaita yra tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo surinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti jo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad jam kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

16. Skunde motyvuojama, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad prieglobstis nebuvo suteiktas nepagrįstai, neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

17. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

18. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Dėl pareiškėjo sveikatos būklės atsakovas pažymi, kad prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis kilmės valstybėje per se nesąlygoja persekiojimo Konvencijos kontekste. Įvertinus pareiškėjo situaciją, nustatyta, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti diskriminacinio pobūdžio valstybės sveikatos sistemos politiką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

22. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Migracijos departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1548-602/2022 buvo sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjo šioje byloje J. A. A. A. broliui H. A. A. A., kurio prašyme ir skunduose pateikti motyvai yra tokie patys arba labai panašūs, kaip ir pareiškėjo šioje byloje pateikti, argumentai.

24. Sprendime Nr. eA-1548-602/2022 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė tokius motyvus bei išaiškinimus.

25. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

26. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

28. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

29. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

30. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

33. Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto, akcentavo, kad minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad pavojai, kurie bendrai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia atskiros grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip didelė žala. Remiantis tuo darytina išvada, kad pavojaus, jog pablogės sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje neegzistuoja tinkamas gydymas, jeigu tai nėra atvejis, kai šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nepakanka, kad tas asmuo galėtų gauti papildomą apsaugą (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 36 punktą).

34. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, jog nors kitos valstybės piliečiai, dėl kurių priimtas sprendimas išsiųsti, iš principo negali remtis teise likti valstybės teritorijoje tam, kad galėtų toliau naudotis šios valstybės teikiama socialine, medicinine ar kita parama ir paslaugomis, sprendimas išsiųsti sunkia fizine ar psichine liga sergantį užsienietį į šalį, kurioje yra mažiau šios ligos gydymo galimybių nei minėtoje valstybėje, gali kelti klausimą, ar nepažeistas EŽTK 3 straipsnis, tik ypač išskirtiniais atvejais, kai egzistuoja privalomosios humanitarinės priežastys neišsiųsti asmens (žr., be kita ko, 2008 m. gegužės 27 d. EŽTT sprendimo N. / Jungtinė Karalystė, 42 punktą) (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 39 p.).

35. Teisingumo Teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendime pažymėjo, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokiais išskirtiniais atvejais sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio išsiuntimas į šalį, kurioje neteikiamos tinkamos gydymo paslaugos, gali būti pažeistas negrąžinimo principas, vadinasi, ir Direktyvos 2008/115 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 19 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 48 punktą) (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16 ECLI:EU:C:2018:276, 44 p.). Vis dėlto, priešingai nei byla, kurioje priimtas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas M’Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452) ir kuri buvo susijusi su trečiosios šalies piliečiu, patyrusiu smurtą buvimo valstybėje narėje, ši byla susijusi su trečiosios šalies piliečiu, kuris patyrė savo kilmės valstybės valdžios institucijų kankinimus ir kuris, remiantis tinkamai atliktais medicininiais vertinimais, dėl šių veiksmų ir toliau kenčia nuo potrauminių pasekmių, galinčių gerokai ir nepataisomai pasunkėti taip, kad jo gyvybei, jį grąžinus į šią šalį, grėstų pavojus (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 47 p.).

36. Kaip matyti iš Konvencijos prieš kankinimą šeštos konstatuojamosios dalies ir jos 2 straipsnio, jos pagrindinis tikslas yra kovą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą visame pasaulyje padaryti dar veiksmingesnę ir užkirsti kelią kankinimo veiksmams. O Direktyvos 2004/83, kaip nustatyta jos 6 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus ir tokiems asmenims visose valstybėse narėse suteiktų būtiniausias lengvatas. Kiek tai konkrečiai susiję su papildomos apsaugos gavėjais, šia direktyva siekiama suteikti apsaugą valstybių narių teritorijoje, kuri analogiškai atitinka teritoriją, pripažįstamą pabėgėliams pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso [Recueil des traités des Nations unies, Nr. 2545, 189t., p. 150 (1954)], ir asmenims, kuriems, nors jie negali būti laikomi pabėgėliais, kyla pavojus patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, jeigu jie būtų sugrąžinti į jų kilmės šalį (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 55 p.).

37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju, atsižvelgiant į visą jo šiuo metu turimą svarbią informaciją, konkrečiai tarptautinių ir nevyriausybinių žmogaus teisių apsaugos organizacijų ataskaitas, MP gali kilti pavojus, kad jam tyčia nebus leista pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti fizinius ar psichinius sutrikimus, patirtus dėl tos šalies valdžios institucijų įvykdytų kankinimų. Taip ypač būtų tuo atveju, jei tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje, kiltų pavojus, kad trečiosios šalies pilietis dėl traumos, kurią patyrė dėl kilmės valstybės valdžios institucijų įvykdytų kankinimų, bandys nusižudyti, ir akivaizdu, kad šios valdžios institucijos, nepaisydamos pareigos, kylančios iš Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio, negalėtų užtikrinti jo reabilitacijos. Toks pavojus galėtų atsirasti ir tuomet, jei paaiškėtų, kad šios šalies institucijos, kiek tai susiję su galimybe naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, elgiasi diskriminuojamai ir todėl kai kurioms etninėms grupėms arba tam tikrų kategorijų asmenims, kuriems priklauso ir MP, yra sunkiau pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti dėl šių institucijų įvykdytų kankinimo veiksmų atsiradusius fizinius ar psichinius sutrikimus (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 57 p.).

38. Šioje byloje užsienietis yra pažeidžiamas asmuo, nes yra asmuo su negalia (duomenys neskelbtini). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus 2021 m. spalio 7 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad užsieniečio, kaip ir jo brolio, sveikata blogėja, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu paaiškino, jog serga (duomenys neskelbtini).

39. Nors Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neįvardijo jokių diskriminavimo formų, tačiau dėl kilmės valstybės informacijos Migracijos departamentas, be kita ko, nurodė, kad turintys negalią ar sunkiai sergantys asmenys (duomenys neskelbtini) dažnai susiduria su diskriminacija. Visuomenė juos suvokia kaip tuos, kuriems reikalinga labdara. Dažnai tokie žmonės dėl požiūrio, su kuriuo susiduria, lieka izoliuoti nuo visuomenės. Departamentas nenustatė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas būtų susidūręs su diskriminacija, prilygstančia EŽTK 3 straipsnio pažeidimui. Užsienietis turėjo galimybę kilmės šalyje kreiptis pas gydytojus, nenustatytos aplinkybės, kad tokios galimybės neturės ateityje. Remdamasis šiais motyvais dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė, kad užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

40. Departamentas, vertindamas kilmės šalies informaciją, nustatė, kad tokiems asmenims, kaip pareiškėjas, kilmės valstybėje yra ribojama galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, su jais elgiamasi diskriminuojamai. Nustatęs šias aplinkybes, Migracijos departamentas privalėjo vertinti, ar konkrečiu atveju gali kilti pavojus, kad užsieniečiui tyčia nebus leista pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti jo fizinius sutrikimus, patirtus dėl tos šalies valdžios institucijų įvykdytų kankinimų. Departamentas tokio vertinimo neatliko, apsiribojęs tvirtinimu, kad pareiškėjas nebuvo susidūręs su diskriminacija sveikatos apsaugos srityje. Tačiau apklausos metu užsieniečiui ir nebuvo užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų galima spręsti, ar su juo buvo elgiamasi vienodai kaip ir su kitais asmenimis, neturinčiais negalios. Užsieniečiui nebuvo užduodami ir kitokie klausimai, į kuriuos atsakius ir apibendrinus informaciją galima būtų daryti pagrįstą teisinę išvadą dėl diskriminacijos buvimo ar nebuvimo. Departamentas negali daryti tam tikrų teisinių išvadų vien tuo pagrindu, kad prieglobsčio prašytojas neįvardina konkrečios teisinės sąvokos, nes to negalima reikalauti iš prieglobsčio prašytojo, iš kurio galima tikėtis pasakojimo apie faktines bylos aplinkybes ir atsakymų į klausimus, iš kurių galima būtų daryti teisines išvadas.

41. Nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl papildomos apsaugos taikymo būtinumo, Departamentas neišnagrinėjo tinkamai taikytų bendrų asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijų, kurie yra suformuluoti Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendime MP, C-353/16, į kuriuos buvo būtina atsižvelgti taikant Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Departamento išvada, kad prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis kilmės valstybėje per se nesąlygoja papildomos apsaugos suteikimo būtinumo, nagrinėjamu atveju nesudarė pagrindo priimti užsieniečiui nepalankaus sprendimo, tuo labiau, kad Migracijos departamentas neneigė užsieniečio paaiškinimų, kad prieš jį praeityje šalies valdžios institucijos vykdė kankinimus.

VI. 42. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

43. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

44. Šiame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

45. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“ Remiantis Direktyvos 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Teisingumo Teismo yra paaiškinta, kad <...> taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

46. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

47. Minėta, kad užsienietis yra pažeidžiamas asmuo – jis yra (duomenys neskelbtini). Departamentas nevertino kad 2021 m. spalio 7 d. tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad užsieniečio (kaip ir jo brolio) sveikata blogėja, (duomenys neskelbtini).

48. Skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečio sveikatos būklę ir ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Byloje esančiuose sprendimuose nevertinta, ar pareiškėjo išsiuntimas, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, būtų laikomas atitinkančiu bendruosius standartus, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas.

49. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečio neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

50. Apibendrinant teisėjų kolegija Departamento Sprendimą naikina kaip neteisėtą iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. A. A. A. (J. A. A. A.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. A. A. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37570, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2053 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. A. A. A. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Veslava Ruskan