2013-08-05 Nr. AB-4064-3-61-3-00347-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1697/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00347-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5) bei patikslintu skundu (b. l. 26–30), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau –ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-335(11); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 5 809,36 Lt; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ir Lietuvos valstybę mokėti paskirtą 482,86 Lt dydžio pensiją.

Paaiškino, kad jam nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 482,86 Lt per mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjui kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūnų pensija. Perskaičiavus pareiškėjo pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neišmokėta paskirtos pensijos suma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. sudaro 2 088,80 Lt. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, neišmokėta paskirtos pensijos suma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. sudaro 2 451,02 Lt. Iš viso 2010 m. sausio mėnesį – 2012 m. lapkričio mėnesį neišmokėtos paskirtosios valstybinės pensijos suma sudaro 4 539,82 Lt. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d.kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau atsakovas 2013 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą prašymo netenkinti. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. ir kt.) pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad valstybei kyla pareiga, įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Be to, įstatymų leidėjas privalo nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbi jokio darbo, neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 21–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme nustatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sumažintos pensijos mokėjimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl jos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Be to, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios priėmus 2012 m. birželio 30 d. įstatymą Nr. XI-2195 (Žin., 2012, Nr. 82-4274), kuris įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent priėmus šį įstatymą, o ne Konstitucinio Teismo nutarimą išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, paduodant pareiškėjui skundą teisiniams santykiams nebebuvo taikoma. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme nenustatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. 1D-335(11) yra teisėtas ir pagrįstas galiojančiomis teisės normomis. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus, kadangi jis neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimo nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 44–50) pareiškėjo R. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-335(11) dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo; priteisė R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 451,02 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Kitą skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 482,86 Lt per mėnesį (b. l. 16). Pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Perskaičiavus pareiškėjo pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, neišmokėta paskirtos pensijos suma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudaro 2 451,02 Lt (b. l. 8).

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol jos neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pareiškėjui valstybinė pensija, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, buvo sumažinta apytiksliai 12,36 procentų, t. y. laikantis reikalavimo mažinti išmoką ne daugiau nei 20 procentų.

Teismas, vertindamas atsakovų teiginį, kad 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. rugpjūčio 31 d. Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai nebuvo, todėl, perskaičiuojant pareiškėjui priklausantį pareigūnų ir karių pensijos dydį, buvo taikytos galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatos ir taip nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 8). Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 17 d. (b. l. 17). Taigi, pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti pažeistas teises teisme.

Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-335(11) pridėta pažyma tvirtina, kad R. R. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatomis, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. – tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis (b. l. 8). Darytina išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. nepagrįstai neišmokėta 2 451,02 Lt dydžio pensijos dalis.

Kita skundo dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto pensijos mažinimo atmestina, nes Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, todėl Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui pensijos dydį remdamasi galiojančiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, veikė teisėtai.

Minėta, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, neteko galios ir nėra taikomos, o 2012 m. gruodžio 30 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d.) Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, perskaičiuodama pareiškėjo valstybinę pensiją, Vidaus reikalų ministerija vadovaujasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri yra galiojanti ir 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę minėtų nuostatų netaikyti ir mokėti 482,86 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui R. R. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (2 451,02 Lt) pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui R. R. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-335(11), teismas pažymėjo, kad šio sprendimo dalis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, neišmokėjimo prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamiems išaiškinimams. Atsižvelgiant į tai, Vidaus reikalų ministerijos sprendimo dalis, kuri grindžiama Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-335(11) dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, naikintina. Kadangi pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl ginčijama sprendimo dalis, kuria pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, yra teisėta, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 53–54) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo R. R. skundo reikalavimų ir juos atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucijos 107 straipsnis). Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi, Vidaus reikalų ministerija, priimdama skundžiamą 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-335(1) nepažeidė pareiškėjo teisių ar interesų. Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, Vidaus reikalų ministerija pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų netaiko.

Jeigu šis apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 11PP(P)-2768 prisidėjo prie atsakovų pateikto apeliacinio skundo (b. l. 58).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. R. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 11SP-2157 (b. l. 16) pareiškėjui R. R. nuo 2008 m. liepos 1 d. neterminuotai paskirta 482,86 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis sumažintas nuo 482,86 Lt iki 423, 18 Lt, o taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui mokamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir sumažintas dar kartą.

Nesutikdamas su paskirtos pensijos mažinimu, R. R. 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką ir ateityje užtikrinti visos jam už tarnybą paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 17), tačiau Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 8 d. sprendime Nr. 1D-335(11) pareiškėjui paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką (b. l. 6–7).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-335(11) dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo; priteisė R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 451,02 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Kitą skundo dalį atmetė.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis (b. l. 8). Iš pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo turinio (b. l. 1–5, 26–30) matyti, jog R. R. prašo iš atsakovų priteisti 5 809,36 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėnesio (2 088,80 Lt nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. bei 2 451,02 Lt nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį). Atsižvelgiant į tai, Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-85 „apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 8) pateikti duomenis už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) ir į tai, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios, o 2012 m. gruodžio 30 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d.) Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo pensijos ribojimą, taikytą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo pensija galėjo būti ribojama tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Vadinasi, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui turėjo būti išmokėta 13 541,76 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (423,18 Lt x 32 = 13 541,76 Lt). Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo taikymo, kuris minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai) iš viso pareiškėjui išmokėta 11 090,74 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 8).

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas negavo 2 451,02 Lt (13 541,76 Lt – 11 090,74 Lt = 2 451,02 Lt) jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai susidariusią nepriemoka priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 992).

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės, o priteisiamos nepriemokos suma nėra tokio dydžio, kad sukeltų valstybei itin sunkią finansinę naštą, teisėjų kolegija netenkina atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde pateikto prašymo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė- Maculevičienė

Virgilijus Valančius