2024-11-13 Nr. AB-16679-3-61-3-03797-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-372-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03797-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tvarkyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tvarkyba“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tvarkyba“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tvarkyba“, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. AS-65 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. 2022 m. birželio 22 d. Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas surašė patikrinimo aktą Nr. PA-3300 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui paskaičiavo 83 478 Eur mokestį didesniu tarifu (taikant 10 kartų didesnį tarifą) už gėlo požeminio vandens išgavimą be leidimo už 2018-2020 metus. 2022 m. rugpjūčio 12 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimu Nr.AS-65 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 132 straipsniu, patvirtinta patikrinimo akto Nr. PA-3300 I dalis „Mokestis už valstybinius gamtos išteklius“.

2.2. Bendrovė 2018-2020 metais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš 15 vandenviečių: Akmenynės, Baltosios Vokės, Čiužiakampių, Didžiosios Šėlos, Dieveniškių, Gerviškių, Jašiūnų, Poškonių, Šalčininkėlių, Šalčininkų, Tribonių, Turgelių, Zavišonių, Tartokų, Jašiūnų. Bendrovė 2018-2020 metais išgavo gėlo požeminio vandens išteklius turėdama TIPK leidimus: 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, kuriame nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja Akmenynės, Čiužiakampių, Didžios Šėlos, Gerviškių, Šalčininkėlių, Tribonių, Poškonių, Šalčininkų ir Zavišonių kaimo vandens tiekimo sistemas, ir 2013 m. gegužės 2 d. TIPK atnaujintą leidimą Nr. V-4.7-V-02-Š-17, kuriame nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja Zavišonių, Šalčininkėlių, Turgelių, Baltosios Vokės ir Jašiūnų k. požeminio vandens vandenvietes.

2.3. Nuo pirmojo TIPK leidimo gavimo nepasikeitė geriamojo gėlo ir gamybinio vandens naudojimo sąlygos vandenvietėse, todėl patikrinimo metu Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas turėjo vertinti ne tik 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, bet ir pirminį 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17. Departamento Sprendime pažymėta, kad patikrinimo metu buvo vertinimas tik galiojęs 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintas TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17. Taigi, akivaizdu, kad atliekant patikrinimą ir vertinant mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą už 2018-2020 metus, Sprendimas buvo priimtas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad Bendrovė 2018-2020 metais išgavo gėlo požeminio vandens išteklius turėdama ir 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 naudoti gėlo požeminio vandens išteklius iš vandenviečių.

2.4. Dėl techninės klaidos už 2020 metų IV ketvirčio mokestinį laikotarpį Bendrovė klaidingai dėl apsirikimo (žmogiškos klaidos) pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją KIT708, kadangi deklaracijoje deklaruotas 3710 m3 mokesčio tarifas 0,03 Eur/m3, kai turėjo būti deklaruotas mokesčio tarifas 0,10 Eur/m3, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, iš viso 288,07 Eur (3710x0,10x1,108=411,07 Eur (turėjo būti sumokėtas), 3710x0.03x1.108=123 Eur (sumokėtas), 288,07 Eur (skirtumas). Pareiškėjas sutinka geranoriškai apmokėti susidariusią nepriemoką pagrindiniu tarifu, iš viso 288,07 Eur.

2.5. Reikalavimas mokėti mokestį padidintu tarifu Bendrovei yra nepakeliama finansinė našta, Patikrinimo akte nurodyta mokėti 83 478 Eur suma yra ypatingai didelė, tai gali sukelti Bendrovės bankrotą. Bendrovėje dirba 25 darbuotojai, Bendrovė veikia regione, todėl jos išsaugojimas svarbus ne tik įmonės steigėjui (Šalčininkų rajono savivaldybei), bet ir joje dirbantiems asmenims ir jų šeimoms ir viso rajono gyventojams (vartotojams), nes Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. T-153 „Dėl UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Tvarkyba“ ir UAB „Eišiškių komunalinis ūkis “ paskyrimo viešaisiais geriamojo vandens teikėjais ir nuotekų tvarkytojais“ 2 punktu pareiškėja yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju Šalčininkų rajono savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijose, taigi, tai paliestų ir viešąjį interesą.

2.6. Mokėtinos sumos dydis neatitinka proporcingumo, teisingumo bei protingumo kriterijų. Teigia, kad pareiškėja viso patikrinimo metu tinkami ir efektyviai bendradarbiavo su aplinkosaugos pareigūnais, operatyviai teikė visą prašomą informaciją ir dokumentus, nedelsiant inicijavo viešuosius pirkimus dėl požeminių vandens išteklių įvertinimo, ataskaitos parengimo, išteklių aprobavimo ir Lietuvos geologijos tarnybos leidimo gavimo.

2.7. 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas (2021 m. gruodžio 7 d. Nr. XIV-730), kuris suteikia galimybę įteisinti nelegalų gręžinį (iki šiol neregistruotą arba registruotą be savininko) be jokių ekonominių sankcijų ir administracinės atsakomybės. Asmenys, laikydamiesi nurodyto įstatymo reikalavimų, neturi mokėti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatyto mokesčio už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat šis mokestis už paskutinius trejus metus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos negali būti iš naujo apskaičiuotas (perskaičiuotas).

2.8. Pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose Bendrovė papildomai nurodė, kad 2022 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. S-155 kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūra su prašymu išaiškinti, ar keičiant TIPK taršos leidimą buvo panaikintas prieš tai išduotas TIPK leidimas ir 2022 m. lapkričio 23 d. gavo atsakymą (2022 m. lapkričio 23 d. Aplinkos apsaugos agentūros raštas Nr. (30-5)-A4E-12915 „Dėl paklausimo apie taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17“), kuriame išaiškinta, kad: „keičiant TIPK leidimą šio įsakymo 2.15.1-2.15.6 papunkčiuose nustatyta tvarka, visi iki tol atlikti TIPK leidimo atnaujinimai ir (ar) koregavimai lieka galioti kaip neatsiejama taršos leidimo dalis, jei jie nebuvo panaikinti keičiant TIPK leidimą taršos leidimu ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka.“ Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad Bendrovės TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 duomenys buvo perkelti į 2020 m. gruodžio 14 d. Agentūros sprendimu Nr. (30.5)-A4E-11698 išduotą taršos leidimą Nr. VR-4.7- V-02-Š-17/TL-V.2-20/2020, kuriame nustatytos sąlygos Zavišonių, Baltosios Vokės, Turgelių, Dieveniškių ir Jašiūnų nuotekų valymo įrenginių eksploatacijai, tačiau šiuo sprendimu TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 galiojimas nebuvo panaikintas. Kadangi patikrinimo metu Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas vadovavosi tik 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintu TIPK leidimu Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, nors privalėjo vadovautis ir 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimu Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 (kur yra išvardintos visos Bendrovės naudojamos požeminio vandens vandenvietės), todėl akivaizdu, kad atliekant patikrinimą ir vertinant mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą už 2018 – 2020 metus, nebuvo įvertinti visi duomenys ir Sprendimas buvo priimtas formaliai.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Bendrovei, kaip ir kitiems ūkio subjektams, yra pareiga teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei, nes gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti naudojami bet kaip ir apskaitomi, deklaruojami bet kaip, ar iš viso nedeklaruojami, o turi būti apskaitomi ir deklaruojami bei naudojami tik pagal griežtus valstybės įgaliotų institucijų nustatytus reikalavimus, todėl Bendrovė privalėjo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai.

3.2. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.

3.3. Bendrovė nepagrįstai prašo panaikinti Departamento 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. AS-65, nurodydama, kad tai būtų nepakeliama finansinė našta įmonei. Pažymi, kad Bendrovės apyvarta 2021 metais siekė 535 636 Eur, Bendrovė veikia daugiau kaip 30 metų, remiantis viešai skelbimais duomenimis, Bendrovė yra stabiliai veikianti, nuolat gauna pajamas, neturi įsiskolinimų Sodrai ar kitoms institucijoms, todėl yra pajėgi sumokėti paskaičiuotą mokestį. Pažymi, kad toks stabiliai ir pelningai veikiančios įmonės prašymas sumažinti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu yra nesąžiningas kitų verslo subjektų, kurie laikosi įstatymų, atžvilgiu.

3.4. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir MVGIĮ) nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąjį baudą sumažinti, ar išdėstyti jos mokėjimą dalimis. Teismas, vadovaudamasis VAĮ 37 str. 5 d., gali sumažinti, ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad teismai, taikydami šias nuostatas, reikalauja nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sankcijų mažinimui ar netaikymui (pvz., ūkio subjektas bankrutuoja ar dėl kitų priežasčių paskirta sankcija yra nepakeliama finansinė našta ir pan.). Tačiau pareiškėjas skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Taigi, pareiškėjui nenurodžius jokių ypatingo pobūdžio aplinkybių, dėl kurių Sprendimu priskaičiuotas mokestis turėtų būti mažinamas, nėra pagrindo keisti Departamento Sprendimu pareiškėjui apskaičiuotos mokėtinos sumos.

3.5. Tokios aplinkybės, kaip teisės aktų reikalavimų nežinojimas ar nesuvokimas, suklydimas, tyčios nebuvimas, klaidingo tarifo deklaracijoje nurodymas, ką iš dalies sąlygojo ir pasyvūs atsakovo veiksmai, kuomet buvo atliekamas planinis pareiškėjo veiklos patikrinimas už ankstesnius bylai neaktualius metus, nelaikytos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu sprendimu.

3.6. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tvarkyba“ skundą tenkino iš dalies: pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. AS-65 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 83 478 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 16 696 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Atsakovas atliko UAB „Tvarkyba“ mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2018 - 2020 metus ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių patikrinimą už 2018 - 2020 metus ir 2021 m. birželio 22 d. Patikrinimo akto Nr.PA-3300 I dalyje konstatavo, kad UAB „Tvarkyba“ 2018-2020 metų mokestiniais laikotarpiais eksploatavo 15 vandenviečių: (Akmenynės, Baltosios Vokės, Čiužakampių, Didžiosios Šėlos, Dieveniškių, Gerviškių, Jašiūnų, Poškonių, Šalčininkėlių, Šalčininkų, Tribonių, Turgelių, Zavišonių, Tartokų, Jašiūnų geležinkelio stotis) neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduodamo leidimo ar TIPK leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius iš šių vandenviečų, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (galiojusi suvestinė redakcija iki 2020 m. birželio 30 d.) ir 16 straipsnio 2 dalį (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d.), MVGIĮ 5 str. 1 dalį.

5.2. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovė klaidingai pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją KT 708 už 2020 m. I-IV ketvirtį, be leidimo išgavo 3710 m3 požeminio vandens išteklių, nurodydama deklaracijoje „Požeminį vandenį, naudojamą žemės ūkio produktams ir žemės ūkio veiklai“ deklaravo mokesčio tarifą 0,03 Eur/m3, kai turėjo būti deklaruotas „kitas požeminis vanduo“, mokesčio tarifas 0,10 Eur/m3, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis MVGIĮ 6 str. 2 ir 3 dalimis, už be leidimo išgautų gamtos išteklių kiekį buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu - 83 478 Eur.

6. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

7. Teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog TIPK leidimas, išduotas 2007 m. sausio 2 d. Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, kuriame nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja Akmenynės, Čiužiakampių, Didžios Šėlos, Gerviškių, Šalčininkėlių, Tribonių, Poškonių, Šalčininkų ir Zavišonių kaimo vandens tiekimo sistemas ir 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintas TIPK leidimas Nr. V-4.7-V-02-Š-17, kuriame nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja Zavišonių, Šalčininkėlių, Turgelių, Baltosios Vokės ir Jašiūnų k. požeminio vandens vandenvietes, suteikė pareiškėjui teisėtą pagrindą jos eksploatuojamuose gręžiniuose išgauti požeminį vandenį. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 2 d. atnaujinto TIPK leidimo Nr. V-4.7-V-02-Š-17 Bendroje dalyje „Duomenys apie įrenginį, ūkinę veiklą, vykdomą veiklos aplinkosauginį valdymą ir kontrolę“ yra nurodyta, kad Bendrovei nuo 2008 metų perleidžiami eksploatacijai VšĮ „Merkio vingis“ požeminio vandens gręžiniai Zavišonių k., Šalčininkėliuose, Turgelių k., Baltojoje Vokėje ir Jašiūnų k., iš viso – 5 objektai, tačiau tik Baltosios Vokės ir Jašiūnų vandenvietėse išgaunamo vandens kiekis viršija 100 m3 per parą. Todėl Bendrovei 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintu TIPK leidimu Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 buvo išduotas leidimas naudoti gėlo požeminio vandens išteklius iš Baltosios Vokės ir Jašiūnų vandenviečių. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į TIPK leidimo paskirtį ir duomenis, nurodytus TIPK leidime, nėra pagrindo teigti, kad po Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 2014 m. birželio 19 d. Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) įsigaliojimo Bendrovės turimi 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, kuriame nurodyta kad Bendrovė eksploatuoja Akmenynės, Čiužiakampių, Didžios Šėlos, Gerviškių, Šalčininkėlių, Tribonių, Poškonių, Šalčininkų ir Zavišonių kaimo vandens tiekimo sistemas ir 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintas TIPK leidimas Nr. V-4.7-V-02-Š-17, kuriame yra nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja Zavišonių, Šalčininkėlių, Turgelių, Baltosios Vokės ir Jašiūnų k. požeminio vandens vandenvietes, galėtų būti laikomais suteikiančiais pareiškėjui teisėtą pagrindą jos visuose eksploatuojamuose gręžiniuose išgauti požeminį vandenį.

8. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti be kita ko į padaryto pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas Patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus būtų padaręs tyčia ar turėdamas tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, ar kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Tai parodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. Teismas vertino, kad pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis.

9. Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendė, jog Sprendimu Bendrovei patvirtintas 83 478 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjui ginčijamu 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu NR. AS-65 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 83 478 Eur mokestis didesniu tarifu sumažintas iki 16 696 Eur (8347,8 x 2).

III. 10. Pareiškėjas UAB „Tvarkyba“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. AS-65 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prijungti naujus įrodymus ir pažymi, jog 2023 m. kovo 6 d. Bendrovė gavo Departamento atsakymą Nr. AD5-3976 „Dėl informacijos pateikimo“. Šis dokumentas surašytas ir gautas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti šio dokumento pirmosios instancijos teismui, nes jo dar neturėjo. Minėtame rašytiniame įrodyme nustatytos faktinės aplinkybės turi tiesioginį ryšį su nagrinėjama byla, nes šiuo raštu Departamentas patvirtina, kad jam nebuvo žinoma, kad 2007 m. sausio 2 d. išduotas TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 yra nepanaikintas ir galiojantis, dėl to patikrinimo metu jo nevertino. Bendrovės vertinimu, šis įrodymas yra reikšmingas bylos aplinkybėms, turi įtaką sprendžiant šalių ginčą ir vėlesnis jo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl prašo šį įrodymą priimti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimų išgauti požeminį gėlą vandenį, išdavimo tvarką ir visiškai neatsižvelgė į Bendrovės pateiktus argumentus. Pareiškėjas pripažino, kad Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo vandens išgavimui neturi, tačiau Bendrovė turėjo kitą teisėtą pagrindą išgauti gamtos išteklius – požeminį vandenį, t. y. TIPK leidimą. Pirmą kartą išduotas 2007 m. sausio 2 d. ir atnaujintas 2013 m. gegužės 2 d. 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Taigi vadovaujantis šia nuostata, išduoti TIPK leidimai galioja neterminuotai ir Bendrovei suteikė teisę nuo 2014 m. liepos 1 d. išgauti požeminį gėlą vandenį.

12.2. Pirmasis TIPK leidimas buvo išduotas 2007 m. sausio 2 d. Tuo metu galiojančių Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 priedo 1 punkte buvo įtvirtinta, kad jei iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 10 m3 per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens (išskyrus sodininkų bendrijas), tokiai veiklai vykdyti reikalingas TIPK leidimas. Bendrovė tokį leidimą ir gavo. Šis leidimas leido jai vandenvietėse, esančiose Akmenynės, Čiužiakampių, Didžiosios Sėlos, Dieveniškių, Gerviškių, Jašiūnų, Poškonių, Šalčininkėlių, Šalčininkų, Tribonių, Zavišonių km., išgauti 10 m3 ir daugiau išteklių per parą, tame tarpe ir 100 m3. Vėliau Taisyklių nuostatos keitėsi, tačiau kaip patvirtina 2022 m. lapkričio 23 d. Aplinkos apsaugos agentūros raštas, TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 galiojimas nebuvo panaikintas.

12.3. 2023 m. vasario 23 d. Bendrovė raštu Nr. S-28 kreipėsi į Departamentą, prašydama nurodyti, ar jiems žinoma, kad 2007 m. sausio 2 d. išduotas TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 yra nepanaikintas ir galiojantis. 2023 m. kovo 6 d. gautas Departamento atsakymas Nr. AD5-3976 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad Departamentui nebuvo žinoma minėta informacija. Kitaip tariant, patikrinimo metu Departamentas nežinojo apie 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 galiojimą, o tai reiškia, kad Departamentas neįvertino galiojančio 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas Bendrovės atžvilgiu.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo priimtu sprendimu, pakartoja bylos faktines aplinkybes, savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, ir papildomai pažymi:

13.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai kelia klausimą dėl 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 aktualumo ir galiojimo. Pareiškėjas siekia suklaidinti teismą, jog Departamentas, atlikdamas patikrinimą, turėjo vadovautis 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimu Nr. VR-4.7-V-02-Š-17. 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 išduotas vadovaujantis 2002 m. vasario 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 80 patvirtintomis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklėmis, kurių 43.3 punkte nurodyta, kad „Išduotas leidimas atnaujinamas: pasibaigus leidimo galiojimo laikui. Maksimalus leidimo galiojimo laikas yra 8 metai. RAAD, atsižvelgdamas į planuojamus pokyčius, leidimą gali išduoti trumpesniam laikotarpiui“. Šiuo atveju akivaizdu, kad 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 buvo išduotas terminuotam laikui. Pareiškėjo skundo argumentas, kad teismas priimdamas sprendimą privalėjo vadovautis 2007 m. sausio 2 d. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimu Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, kuris yra neterminuotas, yra nepagrįstas.

13.2. Pareiškėjas, teikdamas naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, siekia klaidinti teismą ir taip išvengti pareigos mokėti paskaičiuotą mokestį už gėlo požeminio vandens išgavimą be leidimo. Nepagrįstas Pareiškėjo skundo argumentas, kad Pareiškėjas šių dokumentų negalėjo gauti anksčiau. Pareiškėjas žinojo apie jam, kaip ūkio subjektui 2007 metais, 2013 metais išduotus TIPK leidimus, galėjo iki bylos nagrinėjimo pradžios pirmos instancijos teisme pateikti dokumentus, tačiau tai padarė tik gavęs nepalankų pirmos instancijos teismo sprendimą. Departamento nuomone, Pareiškėjas teikdamas naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui siekia išplėsti ginčo ribas ir apeliacine tvarka iš esmės iš naujo išnagrinėti kilusį ginčą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. AS-65 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, nustatė, kad pareiškėjas 2018-2020 metų mokestiniais laikotarpiais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo ir TIPK leidimo. Atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas sprendė, jog Sprendimu Bendrovei patvirtintas 83 478 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį padidinti 2 kartus, todėl apskaičiuotas 83 478 Eur mokestis didesniu tarifu mažintas iki 16 696 Eur (8347,8 x 2).

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis teigė, kad turėjo leidimą eksploatuoti gėlo vandens telkinius, pagal Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas tokiu leidimu turėjo būti laikomas 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas. Pareiškėjo vertinimu, jei 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas nėra leidimas, kurio pagrindu Bendrovė turi teisę išgauti 100 m3 ir daugiau išteklių per parą, tai vadovaudamasis gero administravimo principu bei Taisyklėse nustatyta pareiga imtis prevencinių veiksmų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, privalėjo konsultuoti Pareiškėją ir informuoti apie tai, kad TIPK leidimas galimai yra netinkamas.

17. Apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikto prašymo pridėti prie bylos medžiagos Departamento 2023 m. kovo 6 d. raštą Nr. AD5-3976 „Dėl informacijos pateikimo“. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų suprantama, kad pareiškėjas Departamentui persiuntė Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. (30-5)-A4E-12915 „Dėl paklausimo apie taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17. Prie bylos medžiagos pareiškėjas prašo pridėti Departamento raštą, kuriuo atsakytą į pareiškėjo 2023 m. vasario 23 d. užklausą, ar Departamentui buvo žinomos Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. (30-5)-A4E-12915 nurodytos aplinkybės. Pareiškėjas pažymi, kad minėtas dokumentas surašytas ir gautas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas nurodo, kad neturėjo galimybės pateikti šio dokumento pirmosios instancijos teismui, nes jo dar neturėjo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, siekdamas proceso operatyvumo principo, Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. (30-5)-A4E-12915 Departamentui pateikti, o kartu ir Departamento atsakymą dėl minėto Aplinkos apsaugos agentūros rašto vertinimo galėjo gauti, kol byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (pirmosios instancijos teismo sprendimas paskelbtas 2023 m. vasario 7 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisako priimti naują įrodymą, nenustačiusi teisiškai reikšmingų priežasčių, pagrindžiančių būtinybę pareiškėjui šį įrodymą pateikti vėliau, o ne bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-364-629/2024; ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, sutiko su atsakovo argumentais ir rėmėsi jo pateiktais įrodymais, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

22. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų ginčo teiginių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

24. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir atsakovo Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių: Bendrovė 2018-2020 metais išgavo gėlo požeminio vandens išteklius neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius iš šių vandenviečių: Akmenynės, Čiužiakampių, Didžiosios sėlos, Dieveniškių, Gerviškių, Poškonių, Šalčininkėlių, Šalčininkų, Tribonių, Turgelių, Zavišonių, Tartokų, Jašiūnų gel. Stotis. Byloje taip pat nustatyta, kad Bendrovė laiku pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT708 už 2018-2020 metų mokestinius laikotarpius, kaip tai nustatyta MGVIĮ 7 str. 4 d. Taip pat nėra ginčo, kad Bendrovė klaidingai (kaip teigia pareiškėjas – dėl žmogiškos klaidos) pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją KIT708 už 2020 metų IV ketv. mokestinį laikotarpį, deklaracijoje deklaruodama „Požeminis vanduo, fizinių ir juridinių asmenų naudojamas žemės ūkio veiklai, išskyrus požeminį vandenį, naudojamą žemės ūkio produktams perdirbti ir iš jų pagamintiems maisto ar ne maisto produktams realizuoti“ (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedo eil. Nr. 1 d dalis) 3710 m3, mokesčio tarifas 0,03 Eur/m3, kai turėjo būti deklaruotas „Kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo“ (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedo eil. Nr. 1 c dalis) 3710 m3, mokesčio tarifas 0,10 Eur/m3, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 str. 2 d. ir 7 str. 2 d.

25. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog, jo įsitikinimu, Bendrovė 2018-2020 metais išgavo gėlo požeminio vandens išteklius turėdama TIPK leidimus: 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, kuriame nurodyta kad Bendrovė eksploatuoja Akmenynės, Čiužiakampių, Didžios Šėlos, Gerviškių, Šalčininkėlių, Tribonių, Poškonių, Šalčininkų ir Zavišonių kaimo vandens tiekimo sistemas ir 2013 m. gegužės 2 d. TIPK atnaujintą leidimą Nr. V-4.7-V-02-Š-17, kuriame yra nurodyta, kad Bendrovė eksploatuoja Zavišonių, Šalčininkėlių, Turgelių, Baltosios Vokės ir Jašiūnų k. požeminio vandens vandenvietes. Pažymi, kad nuo 2014-07-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 str. pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad: „Iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos “. Mano, kad nuo pirmo TIPK leidimo gavimo nepasikeitė geriamojo gėlo ir gamybinio vandens naudojimo sąlygos vandenvietėse, todėl patikrinimo turėjo būti vertinamas ne tik 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintas TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17, bet ir pirminis 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-17.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas – rašytinis dokumentas, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatoma veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę, ir kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti visą įrenginį, kurą deginantį įrenginį, atliekų deginimo įrenginį, bendro atliekų deginimo įrenginį, atitinkantį aplinkos ministro patvirtintose Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytus kriterijus, arba aplinkos ministro nustatyta tvarka tokio įrenginio dalį ar kelis tokius įrenginius ar jų dalis. Įrenginio, kurą deginančio įrenginio, atliekų deginimo įrenginio, bendro atliekų deginimo įrenginio sąvokas apibrėžia aplinkos ministras.

27. 2007 m. sausio 2 d. TIPK leidimas Bendrovei buvo išduotas vadovaujantis 2002 m. vasario 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 80 patvirtintomis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklėmis. Taisyklių 2 priedo 1 punkte nustatyta, kad kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m3 per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens, tokiai veiklai reikalingas TIPK leidimas. Tam, kad Bendrovės TIPK leidime būtų įtraukta požeminio vandens naudojimo veikla, kaip atskira leidimo dalis, Bendrovė turėjo išgauti 100 m3 ar daugiau vandens išteklių per parą. Minėtų taisyklių 56 punkte (2013 m. sausio 4 d. redakcija, galiojusi 2013 m. gegužės 2 d. TIKP atnaujinimo metu) nurodyti TIPK atnaujinimo pagrindai: i) įvykus esminiam ūkinės veiklos pakeitimui; ii) leidime nustatytais atvejais ir terminais; iii) įrenginio keliama tarša yra tokia didelė, kad leidime įrašytos teršalų išmetimo ribinės vertės turi būti peržiūrimos arba naujos ribinės vertės turi būti įrašomos į leidimą; iv) eksploatavimo proceso arba veiklos saugai reikia naudoti kitas technologijas; v) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais.

28. Bendrovei 2007 m. sausio 2 d. išduotame TIPK leidime Nr. VR-4.7-V-02-Š-17 nurodyta, kad bendrovė eksploatuoja Akmenynės, Čiužiakampių, Didžios Šėlos, Gerviškių, Šalčininkėlių, Tribonių, Poškonių, Šalčininkų ir Zavišonių kaimo vandens tiekimo sistemas, tačiau 15 lentelėje „Vandens paėmimas ir vartojimas“ aprašyti Bendrovės planuojami išgauti gėlo požeminio vandens išteklių kiekiai nei iš vienos minėtos vandenvietės nesiekia 100 m3 per parą. 2013 m. gegužės 2 d. atnaujinto TIPK leidimo Nr. V-4.7-V-02-Š-17 Bendroje dalyje „Duomenys apie įrenginį, ūkinę veiklą, vykdomą veiklos aplinkosauginį valdymą ir kontrolę“ nurodyta, kad Bendrovei nuo 2008 m. perleidžiami eksploatacijai VšĮ „Merkio vingis“ požeminio vandens gręžiniai Zavišonių k., Šalčininkėliuose, Turgelių k., Baltojoje Vokėje ir Jašiūnų k., iš viso – 5 objektai, tačiau tik Baltosios Vokės ir Jašiūnų vandenvietėse išgaunamo vandens kiekis viršija 100 m3 per parą.

29. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintame TIPK leidime be kita ko nurodyta, jog vandens paėmimas, vartojimas, ir tiekimas turi būti vykdomi šiame leidime nustatyta tvarka. Tame pačiame 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintame TIPK leidime nurodyta, kad leidimas Bendrovei išduotas naudoti gėlo požeminio vandens išteklius iš Baltosios Vokės ir Jašiūnų vandenviečių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į TIPK leidimo paskirtį ir duomenis, nurodytus TIPK leidime, nagrinėjamu atveju 2013 m. gegužės 2 d. atnaujinus TIPK leidimą, TIPK leidime, išduotame 2007 m. sausio 2 d., nurodytos sąlygos neteko galios. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, spręsdamas klausimą dėl TIPK leidimu suteikiamos teisės naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes, teismas vertina TIPK leidimo nuostatose nurodytus duomenis apie pareiškėjui leidžiamas eksploatuoti vandenvietes, planuojamus išgauti požeminio vandens išteklius, paimamo vandens apskaitos prietaisus, ir kitą detalią informaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-224-492/2022). Įvertinusi pareiškėjui 2013 m. gegužės 2 d. atnaujinto TIPK leidimo nuostatose pateiktą informaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėto TIPK leidimo sąlygos nenumatė galimybės pareiškėjui naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, nenurodytus 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintame TIPK leidime. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, vykdydamas TIPK leidimų išdavimo taisyklių 2 priedo 1 punkto nustatytas sąlygas atitinkančią ūkinę veiklą pagal TIPK leidimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo teisę naudoti gėlo požeminio vandens išteklius būtent tik pagal 2013 m. gegužės 2 d. atnaujintame TIPK leidime nustatytas sąlygas.

30. Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad atsakovas turėjo jį informuoti apie tai, kad 2007 m. sausio 2 d. išduotas TIPK leidimas nėra tinkamas. Galiojantys teisės aktai tokios pareigos atsakovui nenustato. Be to, pažymėtina, kad apeliantas yra ūkio subjektas, kuris vykdo ūkinę komercinę veiklą ir turi ne tik teises, bet ir pareigas, lemiančias prievolę ūkinę komercinę veiklą vykdyti taip kaip numatyta pagal teisinį reguliavimą.

31. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime atliktam reikšmingų konkrečiam pažeidimui faktinių aplinkybių vertinimui ir pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio parinkimui. Teismas, mažindamas pareiškėjui taikytinos sankcijos dydį, atsižvelgė į tai, kad nenustatė, jog pareiškėjas Patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus būtų padaręs tyčia ar turėdamas tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, ar kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius, todėl pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis.

32. Aptariamu aspektu akcentuotina, kad, atsižvelgiant į MVGIĮ 2 straipsnyje įtvirtintą tikslą, nustatoma teisinė sankcija turi būti pakankamai svari ir turi turėti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiai bendrovei, vykdančiai ūkinę veiklą ir siekiančiai pelno, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau, nei būtina tikslams pasiekti.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo 2 kartus didesnį mokestį, t. y. sumažindamas MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą koeficientą. Atsižvelgiant į nustatytą aplinkybę, kad pažeidimas buvo pašalintas ne pareiškėjo iniciatyva, o atlikus patikrinimą, nėra pagrindo spręsti dėl sankcijos pareiškėjui neskyrimo. Pirmosios instancijos teismo sumažintas sankcijos dydis (16 696 Eur) nustatytas atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, mastą, kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurie sudarytų pagrindą priešingam vertinimui, kad sankcija yra neproporcinga ir neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tvarkyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė