2016-07-05 Nr. AB-14126-3-61-3-04734-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-853-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04734-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. L. (M. L.), P. M. (P. M.), J. T., M. P., P. D., G. M. (G. M.), K. K., A. K., V. A. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) pateiktus duomenis priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjai paaiškino, kad nuo 2004 m. vasario 11 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. bei nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. M. L. ėjo atitinkamai prižiūrėtojo ir vyresniojo prižiūrėtojo pareigas; jam 2004 m. gegužės 11 d. buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangui. Nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. spalio 6 d., nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. bei nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

P. M. ėjo atitinkamai prižiūrėtojo pareigas, vyresniojo prižiūrėtojo pareigas bei korpuso vyresniojo pareigas; jam 2010 m. spalio 7 d. buvo suteiktas jaunesniojo pareigūno II rangas, o 2011 m. gruodžio 1 d. pataisos jaunesniojo pareigūno I rangas. Nuo 2008 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. J. T. ėjo prižiūrėtojos pareigas; jai 2008 m. rugpjūčio 18 d. buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojos laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangui. Nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

M. P. ėjo prižiūrėtojo pareigas; jam yra suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangas. Nuo 2008 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. P. D. ėjo prižiūrėtojo pareigas; jam 2009 m. kovo 23 d. buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangui. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. bei nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. spalio 1 d. G. M. ėjo atitinkamai prižiūrėtojo pareigas bei vyresniojo prižiūrėtojo pareigas; jam nuo 2007 m. liepos 5 d. buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangui.

Nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. K. K. ėjo prižiūrėtojo pareigas; jam nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangas. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. A. K. ėjo prižiūrėtojos pareigas; jai 2006 m. gruodžio 11 d. buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangui. Nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. V. A. ėjo vyresniojo prižiūrėtojo pareigas; jam yra suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangas.

Pareiškėjai rėmėsi 2008 m. lapkričio 6 d. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. X-1791, kuriuo buvo pakeistas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas), ir kurio 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad Statutas, išskyrus 3 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2009 m. liepos 1 dieną. Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad iki tol galioję pareigūnų priedų už pareiginį rangą apskaičiavimo koeficientai yra didinami.

Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-123, kuriuo Statuto galiojimo data buvo nustatyta nuo 2010 m. sausio 1 d.; 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-535 (įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.), kuriuo laikinai iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo koeficientai; 2010 m. birželio 30 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-948 (įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d.), kuriuo buvo laikinai iki 2011 m. gruodžio 31 d. pratęstas sumažintų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų galiojimas; 2011 m. lapkričio 22 d. priėmė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1724 (įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d.), kuriuo buvo laikinai iki 2012 m. gruodžio 31 d. pratęstas sumažintų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų galiojimas; 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-118 (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kuriuo buvo laikinai iki 2013 m. gruodžio 31 d. pratęstas sumažintų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų galiojimas.

Pareiškėjų vertinimu, priedų už rangus koeficientų didinimo laikinas sumažinimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Konstitucinio Teismo nutarimu pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Atsižvelgiant į tai, priedų už tarnybinį rangą koeficiento sumažinimas taip pat turi būti laikomas neteisėtu. Pareiškėjai pabrėžė, kad priedų už rangus koeficientų mažinimas yra neteisėtas, neproporcingas, diskriminacinis lyginant su kitų statutinių sistemų pareigūnų ir karjeros valstybės tarnautojų atžvilgiu įstatymų nuostatomis numatytais darbo užmokesčio mažinimais bei pažeidžiantis pareiškėjų, kaip pareigūnų, teisę į teisingą apmokėjimą už darbą ir ši teisė privalo būti apginta.

Pareiškėjai prašė, be kita ko, sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimais į skundus prašė atidėti šios bylos nagrinėjimą iki kol įstatymų leidėjas patvirtins kompensavimo tvarką bei sąlygas; nustatyti pareiškėjams priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas; pareiškėjų skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkinti ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio; tuo atveju jei skundas nebus tenkinamas, pareiškėjų reikalavimams taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą; tuo atveju, jei pareiškėjų skundas bus tenkinamas, pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos valstybės ir teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per dvejus metus; sustabdyti šią administracinę bylą iki kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir Nr. A-1403/2014.

Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K, susipažinęs su pareiškėjų skundu, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 1 priedo nuostatų konstitucingumo bei įvertinęs nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 2013, Nr. 102-5026), Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo, Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, sutiko, kad pareiškėjams turi būti kompensuota jų teisėtai priklausanti dėl antikonstitucinėmis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Atsakovas rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir prašė taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų prašomos priteisti darbo užmokesčio sumos susidarė dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių priedų už kvalifikacines klases dydį ir nustatančių valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus, t. y. 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų.

Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjų prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė ir nebuvo išmokėta išimtinai dėl Lietuvos valstybės, konkrečiai įstatymų leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, nustatyto teisinio reguliavimo Valstybės tarnybos įstatymu. Atsakovo nuomone, tuo atveju, jei teismas priimtų sprendimą tenkinti pareiškėjų skundą, teisėtai priklausanti darbo užmokesčio dalis pareiškėjams turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Lukiškių TI-K. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra skirta lėšų, iš kurių ji galėtų išmokėti savo buvusiems ar esamiems valstybės tarnautojams dėl antikonstitucinio teisinio reglamentavimo susidariusią nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir, tuo atveju, jei teismas priimtų sprendimą pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lukiškių TI-K, atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti dalimis, nustatant priteistą sumą išmokėti proporcingomis dalimis per dvejus metus. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir nurodė, kad, užtikrinant šalyje finansinę rimtį bei ekonominį stabilumą, šiuo konkrečiu atveju įstatymo leidėjo patvirtinta negautų pajamų kompensavimo tvarka turi būti laikoma prioritetine prieš bylinėjimąsi teismuose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Valstybei pripažinus pareiškėjų nurodomą jų teisių pažeidimą ir įvardijus pasirengimą susitaikyti, t. y. kompensuoti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teisės aktais nustatant darbo užmokesčio kompensavimo tvarką, atsakovas prašė teismo atsižvelgti į juose nustatytas kompensavimo sąlygas ir tokia pat tvarka nustatyti (išdėstyti) mokėjimus pareiškėjams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pareiškėjų skundus atmetė.

Teismas rėmėsi Statuto 8 straipsnio 2 dalimi, 38 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 5 dalimi, 2008 m. lapkričio 6 d. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791, 4 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsniu, nurodė, kad, neįsigaliojus Statuto pakeitimo įstatymui Nr. X-1791, Seimas priėmė 2008 m. lapkričio 23 d. Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas Statuto 2 straipsnis, nustatant Statuto įsigaliojimą 2010 m. sausio 10 d.

Teismas nurodė, kad, neįsigaliojus Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymui Nr. X-1791, Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-535, kurio 1 straipsnio 3 dalimi pakeitė Statuto 41 straipsnio 3 dalį ir nustatė pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientus. Šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 ir 3 straipsniai įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d., o šio įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad Statute įtvirtinti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai įsigalioja nuo 2011 m. sausio 1 dienos. Seimo priimto Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-948, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. XI-1724, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-118 redakcijos) šis teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatyti mažesni, lyginant su nustatytais Statuto pakeitimo įstatyme Nr. X-1791, pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai buvo pratęsinėjamas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas nurodė, kad 2008 m. lapkričio 6 d. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymu Nr. X-1791 nustatytų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų įsigaliojimas buvo numatytas 2009 m. liepos 1 dieną. Tačiau šiam įstatymui dar neįsigaliojus pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų įsigaliojimas buvo atidedamas, kol nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo pradėtas taikyti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas rėmėsi Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, įvertino šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjų pateiktus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir konstatavo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tas įstatymų nuostatas, kuriomis valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo sumažinti realiai, t. y. buvo sumažinti jau kurį laiką galioję didesni dydžiai, pagal kuriuos valstybės tarnautojams buvo mokami tarnybiniai atlyginimai. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai didesnio darbo užmokesčio, susijusio su priedų už rangą koeficiento padidinimu, nei iki ginčo laikotarpio, nei ginčo laikotarpiu (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nėra gavę, nes teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymų leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 dienos. Teismas darė išvadą, kad administracinėse bylose, kuriose buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą byloje, kurią išnagrinėjus buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, ir šioje administracinėje byloje ratio decidendi nesutampa.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjų darbo užmokestį, pareiškėjai neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jų darbo užmokestis nesumažėjo), todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjų teisės ir teisėti lūkesčiai galėjo būti pažeisti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų teiginio, kad priedų už rangus koeficientų mažinimas yra neteisėtas, neproporcingas, diskriminacinis lyginant su kitų statutinių sistemų pareigūnų ir karjeros valstybės tarnautojų atžvilgiu įstatymų nuostatomis numatytais darbo užmokesčio mažinimais bei pažeidžiantis pareiškėjų, kaip pareigūnų teisę į teisingą apmokėjimą už darbą ir ši teisė privalo būti apginta, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir pažymėjo, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai, dėstydami skundo aplinkybes, nesiejo nurodytų Konstitucinio Teismo suformuluotų nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, neišdėstė, kaip nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas toks pat, kaip ir nustatytas iki jo įsigaliojimo galiojęs priedų už turimus rangus apskaičiavimo koeficientų teisinis reguliavimas, pažeidė pareiškėjų skunde nurodytus konstitucinius reikalavimus įstatymų leidėjui, tik apsiribojo vien bendro pobūdžio samprotavimais ir teiginiais.

Teismas pabrėžė, kad, nors su ginču susiję teisės aktai dėl bausmių vykdymo pareigūnų tarnybinių rangų teisinio reglamentavimo buvo priimti taip pat dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, tačiau šie mažinimai negali būti prilyginami pareiginės algos priedų už tarnybinius rangus koeficientų nepadidinimui. Vien ši aplinkybė, teismo nuomone, nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymai, kuriais iki 2014 m. sausio 1 d. buvo atidėliojamas 2008 m. lapkričio 6 d. Statuto pakeitimo įstatymu Nr. X-1791 nustatytų dydžių pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų įsigaliojimas, prieštaravo Konstitucijai. Teismas pareiškėjų prašymo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams, netenkino.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų skunduose nurodytais laikotarpiais atsakovas jiems priklausiusį darbo užmokestį mokėjo pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Tai konstatavus, taip pat nustačius, jog faktinio pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo dėl prašyme nurodytų teisės normų priėmimo nebuvo, o dėl skunduose nurodytų teisės aktų konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo, nes dėl pareiškėjo nurodyto teisinio reguliavimo abejonių teismui nekyla, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundus.

III. Pareiškėjas K. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas pažymi, kad iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiame Statuto 16 straipsnyje rangų sąvoka nebuvo nustatyta, o vėlesnėje Statuto redakcijoje buvo numatyti rangų suteikimo kriterijai, susieti su pareigūno tarnybine veikla – tarnybos stažu ir nuopelnais. Pareiškėjas daro išvadą, kad tarnybinius laipsnius pakeitus rangais buvo nustatyti ir papildomi kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą dėl rango suteikimo. Kadangi tarnybiniai laipsniai ir rangai nėra lygiaverčiai, pareiškėjo manymu, ir apmokėjimo sąlygos bei tvarka negali būti lygiavertės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, pažymi, kad teismas nepagrįstai rangus prilygino ankstesnėje Statuto redakcijoje nustatytiems tarnybiniams laipsniams.

Pareiškėjo teigimu, teismas, remdamasis ta aplinkybe, kad pareiškėjai didesnio darbo užmokesčio, susijusio su priedų už rangą koeficiento padidinimu, nei iki ginčo laikotarpio, nei ginčo laikotarpiu nėra gavę, nepagrįstai konstatavo, kad ginčo situacija nėra analogiška Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime aptartai situacijai. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sutapatino tarnybinius laipsnius ir rangus bei naujoje Statuto redakcijoje nustatytus priedo už turimą rangą apskaičiavimo koeficientus laikė priedo už tarnybinius laipsnius apskaičiavimo koeficientų padidinimu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Statuto redakcija, tačiau prieš pat numatytą įsigaliojimą – 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, pakeista Statuto 41 straipsnio 3 dalis, nustatanti priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientus. Minėtu pakeitimu iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinti priedų už rangą apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į 2009 m. gruodžio 8 d. priimto teisės akto aiškinamąjį raštą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog pataisos įstaigų pareigūnams po Statuto redakcijos įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 d. buvo faktiškai pradėti taikyti aukštesni reikalavimai, susiję su rangų suteikimu, tačiau dėl 2009 m. gruodžio 8 d. įstatymu priimtų Statuto 41 straipsnio 3 dalies pakeitimų, šiuos reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis nebuvo mokamas. Pareiškėjas daro išvadą, kad priedų už rangus koeficientų laikinas sumažinimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pažeidžia teisę į teisingą apmokėjimą už darbą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokio įstatymo atidėjimo ir jo teisėtų lūkesčių pažeidimo jis negavo pajamų. Pareiškėjo manymu, būtina sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsniu ir nurodo, kad teismo teiginys, jog priedų už rangus koeficientų sumažinimas negali būti laikomas neproporcingu kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu, nes pastariesiems priedas už rangą nėra mokamas, nėra pagrįstas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir daro išvadą, kad analogiškai sumažintiems pareiginės algos koeficientams bei priedams už kvalifikacinę kategoriją, kurių sumažinimas Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, priedų už tarnybinį rangą koeficiento sumažinimas pagal analogiją taip pat turi būti laikomas neteisėtu.

Pareiškėjas nurodo, kad bausmių sistemos pareigūnų darbo užmokesčio mažinimas kriziniu laikotarpiu buvo platesnis palyginus su kitais valstybės tarnautojais, t. y. mažinant ne tik priedų už kvalifikacines kategorijas dydžius, pareiginės algos koeficientus, bazinį dydį, bet ir priedo už turimus rangus koeficientus, kas pagal konstitucinę justiciją turėtų būti laikomas diskriminaciniu bei neproporcingu ir tokiu būdu prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą ir daro išvadą, kad priedų už rangus koeficientų sumažinimas yra neteisėtas, neproporcingas, diskriminacinis, palyginant su kitų statutinių sistemų pareigūnų ir karjeros valstybės tarnautojų atžvilgiu įstatymų numatytais darbo užmokesčio mažinimais bei pažeidžiantis pareigūnų teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Ši pažeista teisė turi būti apginta, o padaryti nuostoliai atlyginti pagal nustatytą finansinių praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir nurodo, kad pažeista ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi garantuojama teisė į teisingą darbo užmokestį gali būti ginama teisme. Pareiškėjas vadovaujasi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, pažymi, kad ne visas darbo užmokestis buvo mokamas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl nurodo, kad į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeidęs terminų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnams - nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl to, jog minėtu laikotarpiu į darbo užmokestį įskaičiuojamas priedas už rangą (anksčiau – priedas už pareiginį laipsnį) nebuvo padidintas, kaip tai buvo numatyta įstatymų leidėjui 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad apskaičiuojant pareiškėjų darbo užmokestį buvo taikomi Statuto 41 straipsnio nuostatose, galiojusiose ginčo laikotarpiu, įtvirtinti koeficientai. Šių Statuto nuostatų teisėtumas nustatyta tvarka iki šiol kvestionuotas nebuvo, todėl jose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams buvo ir yra privalomas. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjų darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų, tarp jų ir reikalavimų, susijusių su priedo už rangą dydžiu.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išsakytų argumentų, susijusių su pareiškėjų teisėtų lūkesčių susiformavimo ir galimo šių lūkesčių pažeidimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas šių konstitucinių teisinių imperatyvų pažeidimą iš esmės tiesiogiai sieja ne su atsakovo veiksmais, o su įstatymų leidėjo veikla. Šios aplinkybės turėjo būti vertinamos pirmosios instancijos teismui sprendžiant pareiškėjų pateiktą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) 1 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams dėl ginčijamo teisės akto teisėtumo patikros, susijusiems su valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo realumu.

Anot apelianto, galiojusiu teisiniu reguliavimu statutiniams valstybės tarnautojams buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad padidėję pareigūnų priedo už rangą apskaičiavimo koeficientai bus taikomi jau nuo 2010 m. sausio 1 d., o vėliau šis lūkestis vis buvo pažeidžiamas priimant naujus teisės aktus, kuriais buvo pratęsiamas sumažintų priedų už turimus rangus apskaičiavimas.

Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Be to, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas teisinį reguliavimą, susijusį su pareiškėjams numatyto mokėti priedo už rangą koeficiento dydžiu, koregavo apdairiai, t. y. iki ginčo teisinio reguliavimo nuostatų faktinio taikymo. Pastebėtina, kad pareiškėjai bet kuriuo atveju negalėjo pagrįstai tikėtis, kad didesni koeficientai bus taikomi anksčiau nei nuo 2009 m. liepos 1 d. (2008 m. lapkričio 6 d. Įstatymo Nr. X-1791 2 str.). Tuo metu pirmieji teisinio reguliavimo pokyčiai, perspėję apie įstatymų leidėjo pasikeitusius ketinimus, paaiškėjo dar 2008 m. gruodžio 23 d., kai įstatymu palankesnių pareiškėjams nuostatų įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2010 m. sausio 1 d. Šis teisinis kontekstas patvirtina, kad palankesnių teisinio reguliavimo nuostatų neįsigaliojimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kurios pareiškėjams nebuvo įmanoma numatyti.

Teisėjų kolegija, turėdama omenyje įstatymų leidėjo plačią teisėkūros laisvę ir įvertinusi, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad apelianto ginčijamas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teisėjų kolegijos neįtikino apelianto abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) 1 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

Apelianto K. K. teigimu, bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybes tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu šiems pareigūnams buvo mokamas neproporcingai ir diskriminaciškai sumažintas darbo užmokestis.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių apelianto nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, lyginant su kitais statutiniais pareigūnais. Teisėjų kolegija, atlikusi ginčui aktualių teisinių nuostatų analizę, pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Ginčas vyksta tik dėl to, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjams, tarp jų ir apeliantui, nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas.

Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 1 ir 6 dalyse bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 1 dalyje išdėstytą teisinį reguliavimą, matyti, kad priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, mažai lemianti viso darbo užmokesčio dydį. Be to, šių Kalėjimų departamento pareigūnų kaip turinčių specifinį teisinį statusą ir vykdančių specifines funkcijas, mechaniškas sulyginimas su karjeros valstybės tarnautojais ar kitų statutinių sistemų pareigūnais nėra galimas net ir darbo užmokesčio sudedamųjų dalių požiūriu.

Panašios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-1688-822/2015).

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi tie pareiškėjų praradimai, kurie buvo patirti dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, bus kompensuoti įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis