P-520-141-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520–141/2012

Teisminio proceso Nr. 4-64-3-00361-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-22/2012 pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimu A. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 159 straipsnio 3 dalį 2000 litų bauda. Nuobauda skirta už tai, kad A. B., nuo 2007 m. vasario 13 d., būdamas daugiabučio namo Vilniaus g. 213, Šiauliuose, savininkų bendrijos pirmininku, savavališkai, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo, pakeitė stogo dangos 960 kv. m iš čerpių beastbesčio cemento „ETERNIT“ lakštais. Stogo dangos pakeitimas kito tipo danga pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau – ir STR 1.01.08:2002) 9.9.2 papunktį priskiriamas rekonstrukcijos darbams. Darbai atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir STR 1.07.01:2002) 2 punkto reikalavimus.

A. B. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti jam skirtą nuobaudą.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu prašė A. B. skundą atmesti, o Institucijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.

II. Apeliaciniu skundu A. B. prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį ir pakeisti Institucijos nutarimą, neskiriant jam administracinės nuobaudos.

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu prašė A. B. apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutarimu pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkino, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimą A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikino ir bylą nutraukė.

Teismas pažymėjo, jog ATPK 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, turi atgalinio veikimo galią, t. y. taikomi skiriant nuobaudas už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių aktų išleidimą, taip pat paskirtoms nuobaudoms, kurios nėra įvykdytos. Nustatė, jog šiuo metu galiojančio Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.4 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 1 d.) numatyta, kad statinio paprastojo remonto tikslas – atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant. Į šią statybos rūšį patenka visi statybos darbai, nenurodyti VI ir VII skyriuose, tarp jų fasadų ar stogo dangos ar apdailos keitimas, t. y. iš šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo matyti, jog A. B. organizuoti stogo dangos keitimo darbai priskiriami statinio paprastajam remontui. Tokiems darbams, sutinkamai su galiojančiomis Statybos įstatymo 23 straipsnio, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR 1.07.01:2010) nuostatomis, statybos leidimas nebėra privalomas. Iš savavališkos statybos akto matyti, jog ginčo statinys nėra kultūros paveldo statinys, taip pat jam netaikomi ir kitokie papildomi apribojimai, todėl jam nereikalingas ir paprastojo remonto aprašas (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. kaltinimas suformuluotas už statybos leidimo ir projektinės dokumentacijos neturėjimą, bei įvertinęs tai, kad šiuo metu jo atliktiems darbams nei statybos leidimas, nei atliekamų darbų projektinė dokumentacija nebereikalingi, administracinio teisės pažeidimo bylą prieš jį nutraukė (ATPK 250 straipsnio 6 punktas).

III. 2012 m. balandžio 19 d. atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) padavė prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-22/2012 ir apelianto A. B. apeliacinį skundą, vadovaujantis ATPK 8 straipsnio 2 dalimi, ATPK 1593 straipsnio 5 dalimi bei ATPK 2601 straipsniu, tenkinti iš dalies, pakeisti Institucijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą – 100 litų baudą.

Institucija procesą atnaujinti prašo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytais pagrindais. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutarime nenuosekliai aiškino ir taikė Statybos įstatymo nuostatas, nesigilino į įstatyme pateiktas sąvokas, netinkamai įvertino Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatas, taip pat netinkamai taikė ATPK nuostatas, tuo padarydamas esminius materialinės teisės normų pažeidimus.

Teigia, jog 2012 m. vasario 13 d. nutarime LVAT pagrįstai nustatė, kad A. B. organizuoti stogo dangos keitimo darbai nuo 2010 m. spalio 1 d. priskiriami statinio paprastajam remontui, tačiau, nepagrįstai pritaikęs ATPK 250 straipsnio 6 punktą bei nurodydamas Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, konstatavo, kad tokiems darbams nėra reikalingas paprastojo remonto aprašas ir, atsižvelgęs į tai, kad kaltinimas suformuluotas už statybos leidimo ir projektinės dokumentacijos neturėjimą, bei įvertinęs tai, kad šiuo metu atliktiems darbams nei statybos leidimas, nei atliekamų darbų projektinė dokumentacija nebereikalingi, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.

Nesutinka su teismo išvada, kad ginčo statiniui netaikomi papildomi apribojimai bei nereikalingas paprastojo remonto aprašas. Teigia, jog STR 1.07.01:2010 detalizuoja Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, o jo 6 priedo 6 punktas numato atvejus, kada privalomi rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui, 6.1.1 papunktyje nurodyta, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui (rašytinis pritarimas pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra statybą leidžiantis dokumentas) privalomi mieste (išskyrus sodininkų bendrijų teritorijas), konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje ir jų apsaugos zonose, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje atliekant šiuos ypatingo ar neypatingo statinio paprastojo remonto darbus: keičiant pastato fasado ar šlaitinio stogo dangą, įrengiant stoglangius.

Nurodo, jog priešingai nei konstatuota LVAT nutarime, teisės aktai numato, kad norint mieste pakeisti neypatingo statinio šlaitinio stogo dangą privaloma turėti nustatyta tvarka parengtą paprastojo remonto aprašą ir, kaip statybą leidžiantį dokumentą, privaloma gauti Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis privalomas). Kad stogo konstrukcija yra šlaitinė, Institucijos teigimu, matyti iš nuotraukų, kurios yra pridėtos prie savavališkos statybos akto.

Pažymi, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nurodyta, kad statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius yra laikoma savavališka statyba. Tai, kad po 2010 m. spalio 1 d. savavališkos statybos akte fiksuoti stogo keitimo darbai iš rekonstrukcijos pasikeitė į paprastąjį remontą, Institucijos teigimu, nepanaikino statytojui prievolės prieš vykdant statybos darbus gauti nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą.

Nurodo, jog statybą leidžiantys dokumentai apibrėžti Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje, jiems yra priskiriamas ne tik leidimas statyti naują statinį, rekonstruoti ar leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą, bet ir statinio projektas, kuriam raštu pritarė įgaliotas valstybės tarnautojas, taip pat ir rašytinis žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko ar valdytojo sutikimas dėl statybos, taip pat ir leidimas tęsti sustabdytą statybą.

Pabrėžia, jog administracinė atsakomybė už statinio savavališką paprastąjį remontą yra numatyta ATPK 1593 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad neypatingo statinio savavališkas paprastasis remontas užtraukia baudą nuo dviejų šimtų iki penkių šimtų litų. Mano, kad teismas negalėjo taikyti ATPK 250 straipsnio 6 punkto ir konstatuoti, kad administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta, kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas.

Pažymi, kad 2011 m. vasario 8 d. A. B. kreipėsi į statybą leidžiančius dokumentus išduodančią instituciją, t. y. į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių su prašymu išduoti dokumentus pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stogo pakeitimo darbams, po to projekto rengėjai J. M. buvo pateikta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), paprastojo remonto aprašo projektavimo užduotis ir 2011 m. birželio 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus įgaliotas valstybės tarnautojas raštiškai pritarė parengtam paprastojo remonto aprašui. Teigia, jog šiuo atveju susidarė situacija, kad neva tai Inspekcijos Šiaulių skyrius, fiksavęs savavališką statybą, veikė neteisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Procesas neatnaujintinas.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, darytina išvada, jog Inspekcija apie aplinkybes, kad, jos manymu, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, ar kad buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2012 m. vasario 13 d. Institucijos prašymas atnaujinti procesą paduotas LVAT 2012 m. balandžio 19 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Iš pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog Institucija proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Vien alternatyvaus materialinės teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Nagrinėjamu atveju Institucija, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pritaikęs ATPK 250 straipsnio 6 punktą bei nurodęs Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, konstatavo, kad stogo dangos keitimo darbams nėra reikalingas paprastojo remonto aprašas ir, atsižvelgęs į tai, kad kaltinimas suformuluotas už statybos leidimo ir projektinės dokumentacijos neturėjimą, bei įvertinęs tai, kad šiuo metu atliktiems darbams nei statybos leidimas, nei atliekamų darbų projektinė dokumentacija nebereikalingi, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.

Bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.4 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 1 d.) numatyta, kad statinio paprastojo remonto tikslas – atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant. Tarp į šią statybos rūšį patenkančių statybos darbų nurodytas fasadų ar stogo dangos ar apdailos keitimas, todėl teismas pagrįstai darė išvadą, jog A. B. organizuoti stogo dangos keitimo darbai priskiriami statinio paprastajam remontui. Tokiems darbams, remiantis galiojančiomis Statybos įstatymo 23 straipsnio, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatomis, statybos leidimas nebebuvo privalomas. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, jog paprastojo remonto aprašas reikalingas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais.

Nors Institucija prašyme atnaujinti procesą teigia, jog, priešingai nei konstatuota LVAT nutarime, teisės aktai numato, kad norint mieste pakeisti neypatingo statinio šlaitinio stogo dangą privaloma turėti nustatyta tvarka parengtą paprastojo remonto aprašą ir, kaip statybą leidžiantį dokumentą, privaloma gauti Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis privalomas), tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme konkrečiai neįvardijo teisinio reguliavimo, iš kurio būtų matyti, kad nagrinėtu atveju atlikdamas stogo dangos keitimo darbus asmuo privalėjo turėti nustatyta tvarka parengtą paprastojo remonto aprašą. Institucijos nurodomas STR 1.07.01:2010 6 priedo 6 punktas, numatantis atvejus, kada privalomi rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui, ir 6.1.1 papunktis, kuriame nurodyta, kad rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui privalomi mieste (išskyrus sodininkų bendrijų teritorijas), konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje ir jų apsaugos zonose, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje atliekant šiuos ypatingo ar neypatingo statinio paprastojo remonto darbus: keičiant pastato fasado ar šlaitinio stogo dangą, įrengiant stoglangius, nesudaro pagrindo teigti, jog byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindas taikyti A. B. administracinę atsakomybę už ATPK 1593 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą.

Institucija prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog administracinė atsakomybė už statinio savavališką paprastąjį remontą yra numatyta ATPK 1593 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad neypatingo statinio savavališkas paprastasis remontas užtraukia baudą nuo dviejų šimtų iki penkių šimtų litų. Mano, kad teismas negalėjo taikyti ATPK 250 straipsnio 6 punkto ir konstatuoti, kad administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta, kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas.

ATPK 250 straipsnio 6 punktas numato, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas. Pažymėtina, jog šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pasikeitusios teisės aktų nuostatos ir A. B. atliktiems darbams nei statybos leidimas, nei atliekamų darbų projektinė dokumentacija nebuvo reikalingi, kartu buvo pakeistas ir ATPK 159 straipsnis, kuriame nebeliko administracinės atsakomybės už pareiškėjo atliktus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. kaltinimas suformuluotas už statybos leidimo ir projektinės dokumentacijos neturėjimą, bei įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu jo atliktiems darbams nei statybos leidimas, nei atliekamų darbų projektinė dokumentacija nebuvo reikalingi, administracinio teisės pažeidimo bylą prieš jį nutraukė (ATPK 250 straipsnio 6 punktas).

Pabrėžtina, jog Institucija bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu pareiškėjo veiksmų tinkamos kvalifikacijos klausimo nekėlė, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis buvo galima konstatuoti, jog pareiškėjo veika turėjo būti kvalifikuota pagal ATPK 1593 straipsnio 5 dalį. Be to, jokių akivaizdžių įrodymų nepateikia ir paduodama prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Darytina išvada, kad Institucija neįrodė savo teiginių, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-22/2012 buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, juo labiau, kad šis, Institucijos nuomone, padarytas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-22/2012 Institucijos prašyme nurodytais argumentais.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija Institucijos prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Institucijos prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-22/2012 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-22/2012 pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė