2013-09-26 Nr. AB-5676-3-61-3-02327-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1058/2013

Teisminio proceso Nr. -61-3-02327-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl atsisakymo pasirašyti mokestinės paskolos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „LLG valdymas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą prašydama:

1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM, VMI) 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštą dėl sprendimo ir prašymo Nr. (23.1-08)-RNA-34066, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti papildomas sąlygas Bendrovei ir atsisakyta su Bendrove pasirašyti mokestinės paskolos sutartį, kaip neteisėtą;

2) pripažinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2787 galiojančiu;

3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787 Bendrovei iškeltą papildomą sąlygą mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu kaip neteisėtą;

4) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos sudaryti mokestinės paskolos sutartį su Bendrove.

Nurodė, kad VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendime iškelta papildoma sąlyga Bendrovei užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą turto įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija yra neteisėta ir nesąžininga, kadangi:

1) pareiškėjai yra objektyviai ir žinomai neįvykdoma dėl Bendrovės neturimo turto ir finansinės padėties;

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1214/2012 pripažino, kad mokesčių administratoriaus reikalavimas Bendrovei įkeisti turtą ar pateikti laidavimą ar garantiją yra nesąžiningas ir faktiškai neįgyvendinamas. Pareiškėjo teigimu, VMI 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Bendrovei antrą kartą, neatsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą ir išaiškinimus, iškėlė neįgyvendinamą sąlygą su tikslu išvengti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įvykdymo ir mokestinės paskolos sutarties su Bendrove sudarymo.

Pažymėjo, kad mokesčių teisei būdingas imperatyvus (subordinacinis) teisinio reguliavimo metodas ir mokesčių teisės dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia, jog būdamas viešojo administravimo subjektas, mokesčių administratorius turi vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, iš kurių nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus, o atlikdamas administracinius veiksmus, susijusius su asmenų teisėmis ir laisvėmis, šis subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų.

Valdžios institucijos įgyvendindamos joms suteiktas teises turi griežtai veikti pagal kompetencines teisės normas, jų neviršydamos, išimtinai tarnaudamos žmogui (Konstitucijos 5 str. 3 dalis), pirmenybę teikdamos asmens teisių apsaugai. To reikalauja Konstitucinis įstatymo viršenybės principas, draudžiantis viešojo administravimo subjektams viršyti savo įgaliojimus, t. y. veikti ultra vires, o kiekvieną administracinį sprendimą įpareigoja priimti laikantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Valdžios institucijos priimami spendimai asmenų atžvilgiu turi būti nešališki, objektyvūs ir teisingi.

Ypatingai didelis dėmesys turi būti skiriamas proporcingumo principo įgyvendinimui. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, nes priešingu atveju būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą suteiktomis teisėmis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pabrėžęs, jog viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumas priklauso nuo to, ar šio subjekto pasirinktos teisinės priemonės yra tinkamos ir būtinos teisės akto numatytiems tikslams pasiekti, o tuo atveju, kai reikia pasirinkti vieną iš elgesio būdų, pirmenybė privalo būti teikiama tam, kurį taikant asmeniui būtų sukeliama mažiausiai nuostolių (žr.

ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Nr. C-331/88). Gero mokesčių administravimo principas draudžia viešojo administravimo subjektui piktnaudžiauti įgaliojimais ir kelti aiškiai neįvykdomas ir neįgyvendinamas sąlygas (impossibilium nulla obligatio est). Nurodė, kad Bendrovei VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu papildomai iškelta sąlyga dėl įkeitimo, hipotekos, laidavimo ar garantijos laikytina neatitinkančia geram viešojo administravimo principui, geram mokesčių administravimo principui, taip pat prieštaraujančia teisėtumo principui, todėl pripažinta neteisėta ir nesąžininga.

Pareiškėjo teigimu VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu nepagrįstai atsisakė panaikinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu papildomai iškeltą sąlyga negaliojančia ir nepagrįstai pripažino 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą netekusiu galios.

Pateiktame atsiliepime atsakovas VMI prie FM su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Dėl pareiškėjo motyvo, kad VMI prie FM neteisėtai ir nesąžiningai vengia vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime yra pripažinta, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) reikalaujamos papildomos sąlygos mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti įkeitimu (hipoteka) arba laidavimu ir garantija, yra perteklinės ir nepagrįstos.

Tokių teiginių šiame sprendime nėra. VMI prie FM nuomone, mokesčių administratorius tinkamai vykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A -1214/2012. Priimant 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2787, kuriuo nuspręsta atidėti ir išdėstyti pareiškėjo 2.115.149,07 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimą, taip pat atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą. Tai patvirtina VMI prie FM Nepriemokų administravimo departamento 2012 m. gegužės 23 d. išvada dėl UAB „LLG valdymas" mokestinės nepriemokos išdėstymo Nr. (23.23-08)-326-25619 (9 priedas), kurioje nurodytos teismo nustatytos aplinkybės. Dėl skundo motyvo, kad VMI prie FM vengia vykdyti įstatymu jai priskirtas funkcijas, veikia ultra vires, piktnaudžiauja jai suteiktais įgaliojimais, pažeidžia gero viešojo administravimo, gero mokesčių administravimo principus bei Bendrovės teises ir teisėtus interesus, nurodė, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kokias konkrečiai įstatymu pavestas funkcijas vengia vykdyti mokesčių administratorius, kaip konkrečiai piktnaudžiauja savo įgaliojimais.

Papildomų užtikrinimo priemonių taikymas yra susijęs su mokesčių mokėtojo sugebėjimo vykdyti mokestines prievoles bei jo sąžiningumo įvertinimu. Pareiškėjas 2012 m. birželio 20 d. raštu kreipėsi į VMI prie FM ir prašė iki 60 dienų pratęsti terminą papildomoms sąlygoms įvykdyti (12 priedas). Vadovaujantis Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d.

įsakymo Nr. 1K-182 redakcija; Žin., 2004, Nr. 82-2965, (toliau – ir Taisyklės) 27 punktu, VMI prie FM šį prašymą patenkino ir terminą dėl mokestinės paskolos sudarymo pratęsė iki 60 dienų, t. y. iki 2012 m. liepos 23 d.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas per pratęstą terminą sprendime nurodytos papildomos sąlygos neįvykdė ir mokestinės paskolos sutartis nebuvo sudaryta. VMI prie FM 2012 m. liepos 25 d. gavo pareiškėjo raštą, kuriame nurodyta, kad sprendime nurodytos papildomos sąlygos nebus įgyvendintos, todėl VMI prie FM pagrįstai pripažino 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2787, kuriuo buvo atidėtas ir išdėstytas pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimas, negaliojančiu. Ši informacija pareiškėjai pateikta 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34066.

VMI prie FM, priimdama sprendimus, susijusius su UAB „LLG valdymas" mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimu ir išdėstymu, neviršijo savo kompetencijos, nustatytos VMI prie FM nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 (2011 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 1K-249 redakcija), 9.10 punktu, nepiktnaudžiavo jai suteiktais įgaliojimais, o tinkamai įgyvendino Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnyje numatytą teisę. Šiuo atveju pareiškėjo skunde pateikti teiginiai, jog ginčijamas sprendimas pažeidžia gero viešojo administravimo, gero mokesčių administravimo principus bei Bendrovės teises ir teisėtus interesus, nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787 Bendrovei iškeltą papildomą sąlygą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu kaip neteisėtą, nes ši sąlyga Bendrovei yra objektyviai ir žinomai neįvykdoma, todėl nesąžininga ir neteisėta, nurodė, kad MAĮ 88 straipsnio 4 dalyje nustatytas baigtinis atidėtos arba išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo būdų sąrašas. VMI prie FM kad 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787, kuriuo nuspręsta atidėti ir išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nurodyti visi MAĮ 88 straipsnio 4 dalyje numatyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo būdai, t. y. pati pareiškėjas galėjo pasirinkti jai priimtiniausią užtikrinimo būdą.

Vien tai, kad pareiškėjo teigimu, visi MAĮ 88 straipsnio 4 dalyje numatyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo būdai Bendrovei yra neįvykdomi, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės reikalauti užtikrinti atidėtos ir išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimą. VMI prie FM, įvertinusi pareiškėjo prašomos atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumą, mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo laikotarpį bei kitą turimą informaciją, netaikytų atidėtos ir išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo, nebūtų užtikrintas viešasis interesas surinkti mokesčius, jei pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių nevykdytų mokestinės paskolos sutarties.

Be to, VMI prie FM nuomone, pareiškėjas negali prašyti panaikinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787 Bendrovei iškeltą papildomą sąlygą mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu, nes yra praleidęs terminą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje, tokiam skundui pateikti. Pareiškėjas, prašydama panaikinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787 Bendrovei iškeltą papildomą sąlygą mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu, skundžia VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2787, nors ABTĮ nustatytas terminas pateikti skundą dėl šio sprendimo jau yra pasibaigęs ir pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti skundo padavimo termino ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti atsakovo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį nutraukė, o kitoje dalyje atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčo objektas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-20677, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 14 d. UAB „LLG valdymas“, tikslindama 2010 m. gruodžio 12 d. prašymą, kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Vilniaus AVMI nusprendė netenkinti Bendrovės prašymo ir mokestinės nepriemokos neatidėti ir neišdėstyti dėl to, kad Bendrovė neturi registruoto ir kito turto mokestinės nepriemokos sumokėjimui užtikrinti.

Bendrovė, nesutikdama su Vilniaus AVMI sprendimu, kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1214/2012 Bendrovės skundą tenkino ir Vilniaus AVMI 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą , kuriuo skundas buvo atmestas, panaikino. VMI prie FM, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-20058 kreipėsi į pareiškėją su prašymu patikslinti 2011 m. kovo 14 d. prašymą ir nurodyti laikotarpį, kuriam prašo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei pateikti pageidaujamą atsiskaitymo pagal mokestinės paskolos sutartį atnaujintą grafiką.

Pareiškėjas 2012 m. gegužės 14 d. pateikė patikslintą prašymą VMI prie FM dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo (b. l. 43). 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-326-25619 VMI nusprendė atidėti ir išdėstyti Bendrovės mokestinę nepriemoką nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., įmokų mokėjimo pradžią atidedant iki 2013 m. balandžio 15 d.; taip pat buvo numatyta papildoma sąlyga - mokesčių mokėtojas iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo dienos sumokės antstoliui visas vykdomosios bylos išlaidas ir mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrins turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu.

Sprendime buvo išaiškinta, kad sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. VMI 2012 m. gegužės 24 d. raštu informavo pareiškėją, kad jos prašymas tenkintas, 2012 m. gegužės 23 d. pateikė minėtą sprendimą ir nurodė, kad mokesčių mokėtojas papildomas sąlygas privalo įvykdyti per 30 dienų nuo sprendimo atidėti/išdėstyti mokestinę nepriemoką dienos (iki 2012 m. birželio 23 d.). 2012 m. birželio 20 d. UAB „LLG valdymas“ kreipėsi į VMI prie FM su prašymu dėl termino papildomoms sąlygoms įvykdyti pratęsimo iki 60 d. savo prašymą motyvavo tuo, kad dėl didelės nepriemokos sumos Bendrovei būtina surinkti papildomus dokumentus dėl mokestinės nepriemokos užtikrinimo. 2012 m. liepos 23 d. raštu pareiškėjai pareiškė pretenzijas VMI prie FM dėl priimto 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo, pastarosios sąlygas dėl įpareigojimo sumokėti antstoliui visas vykdomosios bylos išlaidas ir mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu.

Nurodė, jog paskutinė VMI sąlyga Bendrovei yra objektyviai neįvykdoma ir neįmanoma. VMI neva pateikė Bendrovei sąrašą laiduotojų ir garantų, pagal kurį garantuoti prievolių vykdymą gali tik kredito įstaigos (bankai), reikalaujančios prieš tai sumokėti šiai įstaigai mokestinės nepriemokos dydį atitinkančią pinigų sumą. Tokius VMI reikalavimus Bendrovė vertino kaip neteisėtus ir nesąžiningus. VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34066 pareiškėjui atsakė, kad prašymo netenkina ir neatsisako savo iškeltų sąlygų Bendrovei ir 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą pripažįsta negaliojančiu nuo 2012 m. liepos 23 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis, pagal kurio 1 dalį mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Minėto straipsnio 3 d. taip pat nustato, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. MAĮ 88 straipsnio 4 dalyje taip pat įtvirtina, jog tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Kaip matyti iš teisinio reguliavimo, įstatyme nustatytas baigtinis atidėtos arba išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo būdų sąrašas.

Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Taisyklės, kurių 27 punkte nustatyta, kad tai atvejais, kai vietos mokesčių administratoriaus sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą priimtas su sąlyga, kad jos sumokėjimas turi būti užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija ir/arba, kad mokesčių mokėtojas iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo sumokės antstoliui visas vykdomosios bylos vykdymo išlaidas arba padengs priverstinės hipotekos (įkeitimo) įregistravimo išlaidas, mokestinės paskolos sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau mokesčių mokėtojo motyvuotu prašymu šis terminas gali būti pratęstas iki 60 dienų. Tuo atveju, kai 30 dienų terminas ar pratęstas terminas buvo praleistas, sprendimas, kuriuo patenkinamas mokesčių mokėtojo prašymas, pripažįstamas negaliojančiu. Mokesčių mokėtojas, padengęs antstoliui visas vykdomosios bylos vykdymo išlaidas, turi pateikti vietos mokesčių administratoriui antstolio išduotą pažymą apie tai. VMI prie FM nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 (2011 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 1K-249 redakcija), 9.10 punkte nustatyta, kad Inspekcija, spręsdama jai iškeltus uždavinius, pagal savo kompetenciją nustato mokestinių nepriemokų išieškojimo prioritetus ir procedūras, vykdo nesumokėtų į valstybės biudžetą mokestinių ir kitų įmokų išieškojimą ir kitus su jų administravimu susijusius veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kaip matyti iš minėto teisinio reglamentavimo, sprendimas, ar, priimant sprendimą dėl mokestinės prievolės atidėjimo/išdėstymo, iš asmens reikalauti mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo, paliktas mokesčių administratoriaus diskrecijai, tačiau, teismo vertinimu, kiekvienu atveju mokesčių administratorius turėtų vertinti tokios papildomos sąlygos nustatymą, atsižvelgdamas į sumokėjimo užtikrinimo paskirtį ir tikslus. Mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių tikslas – užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, siekiant, kad mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio tyrimo ar patikrinimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą. Papildomų užtikrinimo priemonių taikymas yra susijęs su mokesčių mokėtojo sugebėjimo vykdyti mokestines prievoles bei jo sąžiningumo įvertinimu. Taigi sąlygos dėl sumokėjimo užtikrinimo nustatymo pagrindas turėtų būti informacija, kad mokesčių mokėtojas gali nesumokėti savo mokestinės nepriemokos. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas neskundė VMI 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo , net prašė pratęsti terminą garantui surasti, tačiau negalėjo nurodyti nė vieno subjekto, kuris sutiktų laiduoti ar būti garantu dėl mokestinių prievolių vykdymo. Bendrovė pajamų per praėjusius dvejus metus neturėjo, paaiškinti ko siekia Bendrovė, kokią veiklą vykdytų tam, kad galėtų likviduoti 2115149,07 litų įsiskolinimą, jeigu būtų tenkinti jos prašymai, atstovas negalėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, pagrįstai suabejojo pareiškėjo sąžiningumu ir pagrįstai nustatė papildomas sąlygas, leisdamas pasirinkti pareiškėjai jai labiausiai tinkamą užtikrinimo priemonę iš tų, kurios numatytos įstatyme.

Pirmosios instancijos teismas inter alia pažymėjo, kad pareiškėjai teigė, jog, nustatydama papildomas sąlygas VMI vengia vykdyti LVAT sprendimą. Tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, anksčiau minėtame LVAT sprendime kalbama apie tai, kad įstatymas numato kelis užtikrinimo būdus, kuriuos VMI galėtų taikyti pareiškėjo atžvilgiu, tačiau nieko nepasisakoma dėl to, kad LVAT būtų įpareigojęs VMI nenumatyti UAB „LLG valdymas“ papildomų sąlygų. Todėl šį pareiškėjo argumentą pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepagrįstą ir atmetė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėjas teismo skundu prašo panaikinti VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštą dėl sprendimo ir prašymo Nr. (23.1-08)-RNA-34066, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti papildomas sąlygas Bendrovei ir atsisakyta su Bendrove pasirašyti mokestinės paskolos sutartį, kaip neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (27 p.) (toliau – ir Taisyklės) nustato, kad nustatytu terminu neįvykdžius nustatytų sąlygų, sprendimas, kuriuo patenkintas mokesčių mokėtojo prašymas pripažįstamas negaliojančiu. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėją pradžioje tenkino 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatytos papildomos sąlygos; buvo prašoma pratęsti jų realizavimo terminą ir šis prašymas buvo tenkintas. Nustatytu terminu neįvykdžius šių sąlygų ir atsisakius jas vykdyti, VMI pagrįstai pripažino negaliojančiu 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą. Todėl, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo panaikinimo netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas papildomai konstatavo, kad pareiškėjas teismo taip pat prašė pripažinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2787 galiojančiu ir panaikinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787 Bendrovei iškeltą papildomą sąlygą mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu kaip neteisėtą. VMI 2012 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo/išdėstymo. Šis sprendimas numatė konkrečius vykdymo terminus ir sąlygas, t.y. tai buvo vientisas sprendimas ir jis galėjo būti skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka per 30 dienų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, kaip jau buvo minėta pareiškėjas teismui skundą padavė 2012 m. rugsėjo 10 d. Prašomas panaikinti VMI prie FM sprendimas Nr. (23.24-08)-327-2787 priimtas 2012 m. gegužės 23 d., todėl šis pareiškėjo reikalavimas pateiktas teismui praleidus skundo padavimo teismui terminą, nustatytą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. ABTĮ 34 straipsnyje nustatytas praleisto termino atnaujinimo institutas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjas gali prašyti atnaujinti praleistą terminą dėl ginčijamo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti praleistą terminą, todėl šioje dalyje byla nutrauktina, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, kuriame nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti VMI prie FM sudaryti mokestinės paskolos sutartį su Bendrove. Pareiškėjo vertinimu, šis skundo reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.24-08)-327-2787 Bendrovei iškeltą papildomą sąlygą mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis reikalavimas yra išvestinis iš ginčijamo VMI prie FM 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-2787, kuriame nustatomos papildomos sąlygos , kurių neįvykdžius mokestinės paskolos sudarymas negalimas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, kadangi teismas kitų reikalavimų netenkino, negali būti tenkinamas ir šis reikalavimas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „LLG valdymas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, neobjektyviai ir paviršutiniškai išnagrinėjo kilusį ginčą ir dėl to buvo priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas. Apeliacinį skundą taip pat grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl jo finansinės būklės ir pareiškėjui iškeltų objektyviai neįgyvendinamų sąlygų, taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos elgesys šiuo atveju turi piktnaudžiavimo ir biurokratizmo požymių, kadangi skundžiami sprendimai ir mokesčių administratoriaus veiksmai akivaizdžiai neatitinka viešojo intereso ir ekonominės logikos, yra akivaizdžiai neteisingi.

2. Pirmosios instancijos teismas itin formaliai ir nesigilindamas į ginčo esmę išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1214/2012, kuria iš esmės buvo išspręstas ginčas tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus dėl tų pačių Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio nuostatų dėl mokestinės paskolos sutarties užtikrinimo priemonių pateikimo įgyvendinimo.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo sukurta formaliai teisėta, bet akivaizdžiai neteisinga teisinė situacija, daranti žalą ne tiek pačiai pareiškėjui (kuris iš esmės neturi jokio turto), kiek valstybės biudžetui, kuris šiuo atveju praranda pajams, kurios galėtų būti gaunamos iš mokestinės paskolos palūkanų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 109 straipsnio, t. y. neatitinkantis konstitucinio teisingumo ir teisėtumo principo, ir, atitinkamai, turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, jog prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio nuostatas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 14 d. UAB „LLG valdymas“, tikslindama 2010 m. gruodžio 12 d. prašymą, kreipėsi į Vilniaus AVMI (b. l. 24-25) su prašymu atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Vilniaus AVMI 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 30) nusprendė netenkinti Bendrovės prašymo ir mokestinės nepriemokos neatidėti ir neišdėstyti dėl to, kad Bendrovė neturi registruoto ir kito turto mokestinės nepriemokos sumokėjimui užtikrinti. Bendrovė, nesutikdama su Vilniaus AVMI sprendimu, kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1214/2012 Bendrovės skundą tenkino ir Vilniaus AVMI 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą , kuriuo skundas buvo atmestas, panaikino. VMI prie FM, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-20058 (b. l. 42) kreipėsi į pareiškėją su prašymu patikslinti 2011 m. kovo 14 d. prašymą ir nurodyti laikotarpį, kuriam prašo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei pateikti pageidaujamą atsiskaitymo pagal mokestinės paskolos sutartį atnaujintą grafiką. Pareiškėja 2012 m. gegužės 14 d. pateikė patikslintą prašymą VMI prie FM dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo (b. l. 43). VMI 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-326-25619 nusprendė atidėti ir išdėstyti Bendrovės mokestinę nepriemoką nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., įmokų mokėjimo pradžią atidedant iki 2013 m. balandžio 15 d.; taip pat buvo numatyta papildoma sąlyga – mokesčių mokėtojas iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo dienos sumokės antstoliui visas vykdomosios bylos išlaidas ir mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrins turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu. Sprendime buvo išaiškinta, kad sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (b. l. 26–27). VMI 2012 m. gegužės 24 d. raštu informavo pareiškėją, kad jos prašymas tenkintas ir 2012 m. gegužės 23 d. pateikė minėtą sprendimą bei nurodė, kad mokesčių mokėtojas papildomas sąlygas privalo įvykdyti per 30 dienų nuo sprendimo atidėti/išdėstyti mokestinę nepriemoką dienos (iki 2012 m. birželio 23 d.) (b. l. 46).

Akcentuotina, jog pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. rašto neskundė. Tačiau 2012 m. birželio 20 d. pareiškėjas UAB „LLG valdymas“ kreipėsi į VMI prie FM su prašymu dėl termino papildomoms sąlygoms įvykdyti pratęsimo iki 60 d. savo prašymą motyvavo tuo, kad dėl didelės nepriemokos sumos Bendrovei būtina surinkti papildomus dokumentus dėl mokestinės nepriemokos užtikrinimo. (b. l. 51). 2012 m. liepos 23 d. raštu pareiškėjai pareiškė pretenzijas VMI prie FM dėl priimto 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo bei iškeltos sąlygos dėl įpareigojimo sumokėti antstoliui visas vykdomosios bylos išlaidas ir mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu. Nurodė, jog paskutinė VMI sąlyga Bendrovei yra objektyviai neįvykdoma ir neįmanoma. Pareiškėjo nuomone, VMI pateikė sąrašą laiduotojų ir garantų, pagal kurį garantuoti prievolių vykdymą gali tik kredito įstaigos (bankai), reikalaujančios prieš tai sumokėti šiai įstaigai mokestinės nepriemokos dydį atitinkančią pinigų sumą. Tokius VMI reikalavimus pareiškėjas vertino kaip neteisėtus ir nesąžiningus (b. l. 52–53). VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34066 pareiškėjui atsakė, kad prašymo netenkina ir neatsisako savo iškeltų sąlygų Bendrovei, o 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą pripažįsta negaliojančiu nuo 2012 m. liepos 23 d. (b. l. 28–29).

Byloje iš esmės yra ginčijamas VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34066 įformintas sprendimas, o šio sprendimo priėmimo pagrindu savo ruožtu buvo ankstesnis 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. (23.24-08)-326-25619. Pareiškėjas ginčija šių sprendimų dalis, kuriomis nuspręsta atidėti ir išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei sudaryti su pareiškėju mokestinės paskolos sutartį tik tuo atveju, jei pareiškėjas iki sutarties sudarymo dienos įvykdys papildomas sąlygas, kurios yra įkeitimas, laidavimas, hipoteka arba garantija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja, visų pirma, MAĮ, kurio 88 straipsnis (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija) nustatė, kad: „1. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. 2. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. 3. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. 4. Tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta Civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. <...>“.

MAĮ 95 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija) taip pat buvo nustatyta: „1. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. <...>“. Šių mokestinių prievolių užtikrinimo būdus detaliau reglamentuoja MAĮ 103 ir 104 straipsniai. MAĮ 103 straipsnyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę: 1) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos arba įkeitimo įregistravimo; 2) sudaryti su mokesčių mokėtoju hipotekos arba įkeitimo sutartį. MAĮ 104 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais, kai to reikia tinkamam mokestinių prievolių vykdymui užtikrinti (įskaitant mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo ir grąžinimo pagrįstumą), mokesčių administratorius turi teisę pareikalauti, kad mokesčių mokėtojas pateiktų laidavimo arba garantijos dokumentą, pagal kurį laiduotojas arba garantas įsipareigoja įvykdyti mokesčio mokėtojo mokestines prievoles, jei šios nebus vykdomos atitinkamų mokesčių įstatymų nustatytais terminais.

Be to, ginčo teisinius santykius reglamentuoja ir Finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (Taisyklių) 24 punktas, kuriame nurodoma, jog vietos mokesčių administratorius gali priimti sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nurodydamas užtikrinti jos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu arba garantija.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas ginčo teisinių santykių reguliavimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymų leidėjas minėtomis teisės normomis mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją pareikalauti/atsisakyti pareikalauti iš mokesčių mokėtojo Civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimas atidedamas arba išdėstomas. Vadinasi, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose. Todėl toliau teisėjų kolegija analizuoja, ar šią jam suteiktą kompetenciją mokesčių administratorius įgyvendino tinkamai.

Kaip ne kartą savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2004 m. vasario 20 d. nutartį a. b. Nr. A1 – 362/2004, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį a. b. A6 – 2202/2006, 2010 m. spalio 22 d. nutartį a. b. Nr. A756 – 1229/2010 ir kt.), viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju mokesčių administratoriui) suteikta diskrecija nėra neribojama. Todėl įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 str. 2, 3 d., Taisyklių 18-22 p.), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus. Analizuojant mokesčių administratoriaus diskrecijos teisės pareikalauti/atsisakyti pareikalauti iš mokesčių mokėtojo Civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija turinį, pažymėtina, kad konkrečių atvejų, kuomet iš mokesčių mokėtojo privalo būti reikalaujama papildomai užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą neapibrėžia nei MAĮ 88 straipsnis, nei Taisyklės ar kitas teisės aktas. Todėl į mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo patenka ir teisė kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus visas tinkamam mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimui svarbias aplinkybes, pasirinkti konkrečią mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo priemonę(-es) bei pareikalauti iš mokesčio mokėtojo šią sąlygą įvykdyti. Tokiu būdu mokesčių administratorius gali tinkamai atsižvelgti į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes bei pasirinkti protingiausią, tinkamą balansą tarp viešojo intereso surinkti mokesčius ir asmens (mokesčių mokėtojo) intereso stabilizuoti savo finansinę būklę.

Akcentuotina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str. 1 d.). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą a. b. Nr. A556 – 2255/11 ir kt.). Konstitucinis Teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime taip pat pažymėjo, jog administraciniu mokestinių santykių reguliavimo metodu, ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka siekiama užtikrinti, kad įstatymo nustatyti mokesčiai būtų sumokėti greitai ir laiku. Todėl būtina, kad mokesčių santykių subjektai savo teises ir pareigas vykdytų per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu jų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl mokesčių administratoriaus priimto ginčijamo sprendimo teisėtumo. Bylos medžiaga patvirtina, jog priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas rėmėsi VMI Nepriemokų administravimo departamento 2012 m. gegužės 23 d. išvada Nr. (23.23-08)-326-25619 dėl M. V. mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo (b. l. 44–45). Išvadoje, įvertinus įsiteisėjusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602–1214/2012 (b. l. 35–45) bei pareiškėjo finansinę ir ekonominę padėtį (jo debitorinius įsipareigojimus), taip pat išieškotinos mokestinės nepriemokos dydį (daugiau kaip 2 mln. Lt) ir kitas aplinkybes (pvz. įmonės darbuotojų skaičių (2 darbuotojai)) pasiūlyta mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti turto įkeitimu, hipoteka, garantija ar laidavimu. Akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiame 2012 m. balandžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602–1214/2012, nagrinėdamas ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, konstatavo, jog nors mokesčių administratorius svarstė galimybę taikyti užtikrinimo priemones, kurios susijusios su nekilnojamojo turto turėjimu, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos ir kitos užtikrinimo priemonės (b. l. 40). Todėl akivaizdu, jog įvertinęs visas aplinkybes, rodančias pareiškėjo finansinę ir ekonominę padėtį (turimi debitoriniai įsipareigojimai, realios galimybės vykdyti ekonominę veiklą) mokesčių administratorius turėjo teisę pareikalauti iš pareiškėjo papildomai užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija, kadangi, priešingu atveju, pareiškėjui turint ir kitų finansinių įsipareigojimų, nebūtų galimybės užtikrinti, kad įstatymo nustatytas mokestines prievoles pareiškėjas įvykdytu laiku.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys akivaizdžiai nerodo, jog pareiškėjas yra pajėgus iki mokesčių administratoriaus nustatyto termino, t. y. iki 2014 m. gegužės 15 d. (b. l. 45) įvykdyti jau ir taip uždelstą vykdyti didelio mąsto mokestinę prievolę (kaip jau buvo minėta, išieškotinų mokestinės nepriemokos sumų dydis viršija 2 mln. Lt). Aplinkybių, kad ginčijamu sprendimu būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai ar bendrieji teisės ir gero administravimo bei apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai, byloje nenustatyta, be to, pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė objektyvių duomenų (įrodymų), paneigiančių ar leidžiančių kitaip vertinti (interpretuoti) mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, susijusias su jos finansine padėtimi. Visa tai suponuoja išvadą, jog mokesčių administratoriaus reikalavimas papildomai užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija buvo protingas, užtikrinantis tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek privataus pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą inter alia garantuojantis visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą. Todėl akcentuotina, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neviršijo savo kompetencijos, nepiktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais, o tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje numatytą teisę.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas