2016-03-14 Nr. AB-5697-3-61-3-03846-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1065-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03846-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir VST), 4 344,30 Eur (15 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (I t., b. l. 1–2) nurodė, kad suėmimo metu labai dažnai buvo konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Varėnos policijos komisariato areštinę (toliau – ir Varėnos PK), Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN). Pabrėžė, kad konvojavimo metu buvo naudojamos pasenusio tipo mašinos, kurios, pareiškėjo įsitikinimu, neatitiko saugaus eismo reikalavimų. Nurodė, kad konvojavimo automobiliai nėra pakankamai apšildomi, nėra įrengtų vietų asmeniniams daiktams susidėti, sėdimos vietos netinkamos, nėra saugos diržų bei nebuvo sudarytos galimybės konvojavimo metu pasinaudoti tualetu. Dėl visų šių nepatogumų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų tinkamai elgęsis. Pabrėžė, kad Vidaus reikalų ministeriją įvardijo atsakovu, nes ji neužtikrino jai pavaldžios įstaigos – Viešojo saugumo tarnybos – tinkamo pareigų atlikimo, neragavo į skunduose dėstomas problemas ir nebandė šalinti pažeidimų. Skunde pareiškėjas išdėstė datas ir įstaigas, į kurias buvo konvojuojamas ir kurių metu buvo padaryti aukščiau išdėstyti pažeidimai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir pabrėžė, kad nagrinėjamoje situacijoje ji neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo padaryti žalos pareiškėjui. Prašė teismo nelaikyti VRM atsakovo atstovu (I t., b. l. 50).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 52–55).

Atsiliepime nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Konvojavimo metu patyręs nepatogumus, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Atkreipė dėmesį į tai, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), o apie tai įrašas padaromas konvojaus kelionės žiniaraštyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 8–11) pareiškėjo O. B. skundą atmetė.

Teismas pagal byloje surinktus duomenis nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. liepos 1 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kuri jam galimai padaryta dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).

Šių taisyklių 145 punkte nustatyta, kad konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su skundais dėl konvojavimų sąlygų kreipėsi į VRM, Teisingumo ministeriją, Sveikatos apsaugos ministeriją, tačiau byloje nėra duomenų apie padarytus įrašus dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale, pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų, iškart patyręs savo nurodomus teisių pažeidimus. Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Atsakovo atstovas VST pateikė kelionės žiniaraščius, iš kurių matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu VST buvo konvojuojamas 23 kartus. Taip pat byloje gauti automobilių, kuriais yra vykdomas konvojavimas, registracijos liudijimo kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės, patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Iš atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimų skyrius, matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė (inter alia statybos techninis reglamentas STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289; Lietuvos higienos normos HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277).

Dėl pasinaudojimo tualetu pažymėta, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog konvojavimo metu konvojuojamieji buvo vedami į tualetus. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai dėl to, kad konvojavimo automobiliai nėra pakankamai apšildomi, nėra įrengtų vietų asmeniniams daiktams susidėti, sėdimos vietos netinkamos, nėra saugos diržų bei nebuvo sudarytos galimybės konvojavimo metu pasinaudoti tualetu, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Tokias išvadas teismas darė, atsižvelgdamas į byloje pateiktus kelionės žiniaraščius, automobilių registracijos dokumentus bei automobilių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas. Duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, byloje nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis laikyti nepagrįstais.

Taigi, konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl VST vykdytų jo konvojavimų laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. liepos 1 d. neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė. Dėl nurodytų aplinkybių daryta išvada, kad nenustačius atsakovo VST neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Pareiškėjas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, kildino iš VRM neveikimo, t. y. tvirtino, jog VRM neužtikrino, kad jai pavaldi įstaiga – VST sudarytų tinkamas konvojavimo sąlygas. Teismui konstatavus, jog VST neteisėtų veiksmų neatliko, atmestas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Teismas darė išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (VST, VRM) neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas O. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 19) prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių. Pareiškėjas skunde išdėstė, jog jį etapuojant 2014 m. sausio 30 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Marijampolės pataisos namus, etapavimo metu kažkas iš nuteistųjų pasislėpęs rūkė, VST pareigūnai, važiuojant automobiliui, atidarė liuką, esant lauko temperatūrai apie –20 ºC, pareiškėjas peršalo.

Teigia, kad seno tipo automobiliuose nebuvo vietos bagažui, todėl jis buvo sukrautas automobilio gale ir iš 8 etapuojamųjų dviem neužtekdavo vietos sėdėti. Pareiškėjui daug kartų teko visos kelionės metu stovėti.

Pažymi, jog būdavo, kai etapavimo metu nė karto nebūdavo išleidžiami į tualetą; atsakovo teiginys, kad areštinių sustojimo punktuose visada išleisdavo į tualetą, neatitinka tikrovės.

Niekas nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad automobiliai, ypač seno tipo, įrengti tik iš skardos, todėl žiemos metu viduje temperatūra nukrenta iki lauko temperatūros.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 24–25) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinių bei procesinių normų nepažeidė ir nėra pagrindo naikinti sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. liepos 1 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius jo nurodytų valdžios institucijų (VST, VRM) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 144–183). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, saugos diržų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015). Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad kartais jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Pareiškėjo teiginius, kad konvojavimo metu nebūdavo išleidžiamas į tualetą, taip pat paneigia byloje pateikti kelionės žiniaraščiai: juose nurodomas laikas, kada konvojavimo metu asmenys buvo išvedami į tualetą (I t., b. l. 69, 77, 81, 89, 93, 101, 113).

Taip pat pažymėtina, jog pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d.,72 str.; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų, kurie galėtų patvirtinti jo teiginius dėl rūkymo konvojavimo metu ar sėdimos vietos neturėjimo. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė tik bendro pobūdžio nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad konvojavimo metu jis buvo vedamas į tualetą, o temperatūra atitiko normas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o pareiškėjas jokių juos paneigiančių duomenų nepateikė.

Apibendrinant, konstatuotina, kad: pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. byloje duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą, nėra; byloje taip pat nėra nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija būtų netinkamai vykdžiusi teisės aktų reikalavimus, susijusius su Viešojo saugumo tarnybos kontroliavimu. Pažymėtina, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pašalina iš atsakovų Vidaus reikalų ministeriją, t. y. kaip galima suprasti, nebesieja prašomos priteisti neturtinės žalos su šia institucija Taigi, nenustačius Viešojo saugumo tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos bei jų pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan