2022-03-23 Nr. AB-6789-3-61-3-04600-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1588-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04600-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. (J. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35616 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1741 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, pateikusi prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad savo kilmės šalyje yra patyrusi seksualinį smurtą ir tai, kad tikėtinai bus persekiojama ir galimai kankinama.

3. Pareiškėja teigė, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotoje praktikoje, tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių vertinimų, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad yra paprasta jauna moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visą laiką buvo priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų valdymas ir Įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ji nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, dėl to būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti.

5. Pareiškėja tvirtino, jog atsakovui nurodė konkrečias individualias aplinkybės, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Ji pati negali savimi pasirūpinti dėl socialinių įgūdžių stokos, o artimųjų ar šeimos narių ji nebeturi, jos kilmės šalyje valstybė jokios realios pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims neteikia, todėl gražinus ją į kilmės šalį gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos ir prilygtų kankinimui.

6. Taip pat pareiškėja teigė, kad nors atsakovas skundžiamame Sprendime remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo jai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo jos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors, objektyviai vertindamas situaciją, privalėjo.

7. Pareiškėja nesutiko su atsakovo Sprendimo dalimi, kuria atsisakyta suteikti jai papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Nurodė, kad iš skunde pateiktos informacijos bei atsakovo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai ir gyvybei, yra tikimybė, jog ją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

8. Pareiškėja nesutiko ir su Sprendimo dalimi, kuria jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir nustatytas maksimalus draudimo atvykti terminas. Nurodė, kad Sprendime nurodyti jos teises ribojantys terminai yra nepagrįsti ir neproporcingai ilgi, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad ji praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje būtu padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog ji iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Dėl šių priežasčių nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Atitinkamai taip pat būtina įvertinti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrįstumą.

9. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašė suteikti jai prieglobstį, nes, anot jos, kilmės valstybėje patyrė seksualinę prievartą ir jai buvo grasinama, tačiau pareiškėjos pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Pareiškėjos pasakojimas nebuvo detalus, į patikslinančius klausimus pareiškėja atsakinėjo bendromis frazėmis ir vengdama konkretumo, pateikdama prieštaringus atsakymus. Tikslindama grasinimo aplinkybes, pareiškėja neįvardijo, koks konkretus grasinimas buvo, nurodė, kad pažįsta savo prievartautoją, nors apklausos pradžioje teigė, kad jo vardo nežino. Nurodė, kad dėl savo pagrobimo nesikreipė į policiją, nes ši greičiausiai „nupirkta“, tačiau toks teiginys prieštaravo jos anksčiau pasakytam teiginiui, kad „ir policija tik apsimetė, kad vykdė tyrimą, tačiau nieko nepadarė“. Pareiškėja nurodė, kad nesiėmė jokių priemonių, kurios galėtų iššaukti grėsmę jos atžvilgiu, todėl tvirtinimas dėl kylančios grėsmės yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėja neužsiminė apie kokius nors vėliau gautus grasinimus.

11. Atsakovas pažymėjo, jog duomenų, kad kilmės valstybė nenori ar negali apginti pareiškėjos teisių dėl individualių jos savybių, pareiškėja nepateikė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjos pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu. Tokias išvadas tik sustiprino tai, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo amžių – teigė, kad yra nepilnametė, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad ji yra 21-27 m. amžiaus.

12. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamame Sprendime nėra nurodomi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai, kadangi EPPB neišskiria padidintos rizikos asmenų profilių (duomenys neskelbtini). Be to, remiantis pareiškėjos paaiškinimais, nustatyta, kad pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) sostinėje (duomenys neskelbtini), kur ginkluotas konfliktas nevyksta, todėl pareiškėjai pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog nustatytas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes terminai yra neproporcingos priemonės. Pažymėjo, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sienos, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 5 punkto kontekste pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, taip pat atsižvelgus į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti terminas neviršija galimo nustatyti maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Draudimo atvykti terminai vertintini kaip proporcingi.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti J. J. (J. J.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti J. J. (J. J.) duomenis į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas dėl Departamento Sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas, kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo sulaikyta kaip nelegaliai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. žodžiu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neturėjo, nurodė, kad pasą paliko Baltarusijoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prisistatė nepilnamečiu nelydimu asmeniu, buvo atliktas pareiškėjos amžiaus nustatymo tyrimas ir pateikta ekspertų išvada, kad pareiškėjos biologinis amžius yra 21-27 metų intervale. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo nagrinėjamas kaip pilnamečio asmens.

16. Teismas apžvelgė pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 31 d. ir 2021 m. spalio 22 d. apklausų metu duotus paaiškinimus, skundžiamų Departamento ir Komisijos sprendimų motyvus ir išvadas, akcentavo, kad ginčui yra aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 83, 86 ar 87 straipsniuose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89 ir 99 punktuose, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko be asmens tapatybę ir/ar pilietybę patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgus į prieglobsčio prašytojos pateiktą informaciją, į tai, jog jos pasakojimas yra susijęs su specifinėmis geografinėmis vietovėmis, taip pat į tai, jog ji kalba prancūzų kalba, kuri paplitusi (duomenys neskelbtini), tikėtina, kad ji yra iš (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad užsienietė yra už savo kilmės valstybės ribų. Pareiškėja baimę būti persekiojamai kilmės valstybėje sieja su tuo, kad kilmės valstybėje ją persekioja ir grasina ją nužudyti asmenys, kurie ją prieš pusantrų metų pagrobė ir seksualiai išnaudojo.

18. Teismas taip pat nustatė, kad Departamentas, remdamasis įvairiomis Jungtinių Tautų (JT) ir žmogaus teisių organizacijų ataskaitomis, nustatė, kad anglakalbiuose Šiaurės vakarų ir Pietvakarių (duomenys neskelbtini) regionuose labai padaugėjo seksualinio smurto ir moterų užpuolimo atvejų. „(duomenys neskelbtini)“ teigimu, pagrindiniai išpuolių vykdytojai yra „ginkluoti separatistai, kariškiai ir civiliai“. Vaikai ir moterys buvo pagrindiniai seksualinio smurto taikiniai per konfliktą, dėl kurio (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. vyko masiniai persikėlimai. Šiuose regionuose užfiksuotas drastiškas išžaginimo, seksualinės ir fizinės prievartos atvejų padidėjimas. JT duomenimis, 2020 m. (duomenys neskelbtini) Šiaurės vakarų ir Pietvakarių regionuose buvo užregistruota 4 300 seksualinės prievartos ir smurto dėl lyties atvejų. Daugiau nei 30 procentų šių aukų buvo vaikai. Kariškiai turi galią šiuose regionuose ir naudojasi savo galia imdamiesi seksualinės prievartos prieš vaikus ir moteris. Daugelis moterų yra benamės, nes dėl besitęsiančio konflikto buvo sugriauti namai ir kaimai, o daugelis daro viską, kad gautų pinigų ar nakvynės. Ataskaitos rodo, kad separatistai tuo naudojasi ir seksualiai jas išnaudoja. JT humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (OCHA) 2021 m. rugsėjo mėnesį užfiksavo 676 smurto dėl lyties incidentus Šiaurės vakarų ir Pietvakarių regionuose (palyginti su 567 atvejais rugpjūčio mėn.). Organizacija teigė, kad jų įrašai galėjo neatspindėti bendro atvejų skaičiaus dėl ribotos prieigos prie paveiktų bendruomenių. Iš visų praneštų atvejų seksualinis smurtas sudarė 39 proc. Smurto dėl lyties nusikaltimus išgyveno daugiausia moterys (64 proc.). Pareiškėja šios Departamento sprendime nurodytos informacijos nekvestionuoja.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėja grėsmę kilmės valstybėje sieja su prieš pusantrų metų įvykusiais įvykiais, o būtent, su tuo, kad ji buvo pagrobta nežinomų asmenų ir seksualiai išnaudota.

20. Teismas, susipažinęs su pareiškėjos apklausos metu duotais paaiškinimais bei išklausęs jos paaiškinimus teismo posėdyje, nustatė, kad pareiškėja vengia išsamiai paaiškinti jos pagrobimo ir seksualinio išnaudojimo aplinkybes, painiojasi, kai jai užduodami patikslinantys klausimai dėl tam tikrų aplinkybių. Iš pradžių pareiškėja apklausos metu nurodė, kad pagrobimo metu jai akys buvo užrištos ir ji pagrobėjų nematė. Vėliau teigė, kad vienas iš pagrobėjų nuėmė jai raištį ir ji matė jo veidą. Taip pat iš pradžių pareiškėja teigė, kad ją seksualiai pasinaudojo vieną kartą, vėliau jau teigė, kad tai įvyko keletą kartų. Skirtingai pareiškėja aiškino ir pabėgimo iš nelaisvės aplinkybes. Iš pradžių nurodė, kad jai pabėgti padėjo tarnaitė ir ponas su mašina, kuris ją nuvežė iki močiutės. Vėliau teigė, kad pas močiutę ji grįžo „autostopu“. Pareiškėja taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kada jai ją pagrobęs vyras grasino ir kokiu būdu. Iš pradžių teigė, kad ji to vyro nepažinojo, tačiau vėliau pasakodama apie jai perduotą grasinimą nurodė, kad vyrą pažįsta. Pareiškėja teikė ir prieštaringus atsakymus į klausimą, ar dėl pagrobimo ir seksualinės prievartos ji kreipėsi į policiją. Iš pradžių užsienietė teigė, kad į policiją nesikreipė, nes ši greičiausiai „nupirkta“ ir nieko netirs. Tačiau vėliau pareiškėja jau teigė, kad „policija tik apsimetė, kad vykdė tyrimą, tačiau nieko nepadarė“. Prieglobsčio prašytojos buvo paprašyta paaiškinti, kodėl kažkas jai turėtų grasinti, jeigu ji nesiėmė jokių veiksmų dėl kurių būtų galima grasinti. Šios aplinkybės suprantamai paaiškinti ji negalėjo.

21. Teismui abejonių sukėlė ir pareiškėjos pasakojimo dalis dėl gyvenimo (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytoja nepateikė jokių konkrečių faktų, kas jai išnuomojo namą, nei kur ji skelbė Evangeliją, nei kas ir kada ją apipylė karštu vandeniu. Pareiškėja tvirtino, kad jos pragyvenimą (duomenys neskelbtini) užtikrino močiutės draugė, kuri dirba slauge Prancūzijoje. Kaip pagrįstai įvertinta Departamento sprendime, mažai tikėtina, kad slaugė Prancūzijoje uždirba tiek, kad galėtų išsinuomoti namą ir finansuoti svetimo asmens pragyvenimą užsienyje 9 mėnesius.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimo trūkumai, jo prieštaringumas, vengimas atsakyti į klausimus leidžia abejoti jo tikrumu, todėl pagrįstai nelaikytas patikimu pareiškėjos grėsmės kilmės valstybėje įrodymu. Be to, vertintina ir tai, kad pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką, nurodė melagingą amžių, nepateikė asmens dokumentų, nurodydama, kad juos paliko Baltarusijoje.

23. Teismas nenustatė konkretaus pareiškėjos persekiotojo, be to, akcentavo, kad pagal pareiškėjos pasakojimą persekiotojas nepriskirtinas persekiotojų kategorijai, kuri nurodyta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, jis nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė.

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad remiantis kilmės šalies informacija, incidentai, susiję su seksualiniu smurtu, dagiausia įvyksta ne pareiškėjos gyvenamajame regione, o šalies mastu seksualiai smurtaujama dažniausiai artimoje aplinkoje. Todėl prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie gimtojoje šalyje kilusias problemas nėra patikimas. Jos istorijos tikrumas, kuriuo ji grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abejotinas ir mažai tikėtinas. Pasakojime nėra detalių, kurias pateikia asmenys realiai išgyvenę įvykius, jame daug vienas kitam prieštaraujančių teiginių, nelogiškumų. Užsienietė pati teigė, kad nesiėmė jokių žingsnių, kurie galėtų iššaukti grėsmę jos atžvilgiu.

25. Teismas sprendė, kad pareiškėjos abstraktūs teiginiai ir surinkta kilmės šalies informacija neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų tapatybės, nei jų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, prieglobsčio prašytoja nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.

26. Teismas Departamento atlikto tyrimo duomenimis nenustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo vykdomas persekiojimas, t. y. kad pareiškėjai jos gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl jos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

27. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, nėra. Pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

28. Teismas iš pareiškėjos apklausos nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ji gyveno (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) sostinėje. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, prancūziškame (duomenys neskelbtini) regione, kuriame gyvena prieglobsčio prašytoja, rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto neegzistuoja. Įvertinus prieglobsčio prašytojai gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29. Teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jos priimti, kontekste. Atsakovas ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjos paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią prieinamą informaciją apie kilmės valstybę. Departamentas Tvarkos aprašo nuostatų nepažeidė. Tiek atsakovas, tiek Komisija pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos argumentų.

30. Teismas Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies kontekste bei nustatęs, kad prieglobsčio prašytojos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, atsižvelgdamas į tai, kad į Lietuvos Respubliką prieglobsčio prašytoja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą, vertino, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojos tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti. Tokiu būdu užsienietei pagrįstai nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos.

31. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatomis, vertino, kad pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcingas, todėl jį sutrumpino iki 2 metų. Teismas akcentavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų.

32. Teismas Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punkto ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), 24 ir 25 straipsnių kontekste sprendė, kad pagrįstai nuspręsta iš Nacionalinio sąrašo pareiškėjos duomenys pateikti C.SIS II.

33. Teismas nurodė, jog yra pagrindas keisti Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant laikotarpį į 2 metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Teismas konstatavo, kad Departamento ir Komisijos sprendimai nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio yra pagrįsti ir teisėti. Teismas, atmetęs pagrindinius skundo reikalavimus, netenkino skundo išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 35. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

36. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Pažymi, kad skunde akcentavo tarptautinę teismų praktiką dėl reikalavimų prieglobsčio prašymo tyrimui, ginčo byloje jis buvo itin paviršutiniškas ir apsiribojo minimalia trumpai trukusia apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį. Atsakovas tyrimą atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę, apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

37. Pareiškėja akcentuoja, kad yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Pareiškėja negali pati identifikuoti, kokie faktai yra reikšmingi jos prieglobsčio byloje ir kokie įrodymai yra vertinami kaip reikšmingi. Tuo tarpu pareigą informuoti pareiškėją apie procedūras ir teises turi būtent atsakovas.

38. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis, atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėja susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys, pvz. Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita. Sprendžiant, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, turi būtį atsižvelgta į tai, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus.

39. Pareiškėja pabrėžia, kad vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Būtent jaunos moterys, kaip visuomenės grupė, (duomenys neskelbtini) politinės suirutės metu susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl ko pareiškėjai gali kilti pagrįsta baimė susidurti su tokiais veiksmais grįžus į kilmės šalį. Kilmės šalyje valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia.

40. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės pažeidimas kilmės valstybėje gali sudaryti persekiojimo veiksmą. Asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Konvenciją ar 1967 m. Protokolą, tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose.

41. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas tikėtinai neindividualizavo jos atvejo ir naujausios informacijos netaikė nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija. Dėl atsakovo padarytų pažeidimų (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

42. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

43. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja prašė suteikti jai prieglobstį, nes, anot jos, ji kilmės valstybėje patyrė seksualinę prievartą ir jai buvo grasinama, tačiau pareiškėjos pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Pareiškėjos pasakojimas nebuvo detalus, prieštaringas, į patikslinančius klausimus pareiškėja atsakinėjo bendromis frazėmis ir vengdama konkretumo. Pareiškėjos teiginiai apie grėsmę gyvybei yra deklaratyvūs. Be to, duomenų, kad kilmės valstybė nenori ar negali apginti pareiškėjos teisių dėl individualių jos savybių pareiškėja nepateikė. Atsižvelgdamas į šiuos bei kitus pareiškėjos pasakojimo trūkumus, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu. Šias išvadas tik sustiprina tai, jog pareiškėja Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo amžių.

44. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

45. Atsakovas pažymi, kad pati pareiškėja apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) sostinėje. Remiantis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) yra Centriniame (duomenys neskelbtini) regione, kuris priklauso prancūzakalbei šalies daliai. Prancūziškame (duomenys neskelbtini) regione, kuriame gyvena prieglobsčio prašytoja, rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto neegzistuoja. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias Departamento sprendime daromas išvadas. Pareiškėjos cituojamame šaltinyje nėra informacijos apie beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini).

46. Atsakovas laikosi pozicijos, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos bei pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjos situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 47. Pareiškėja apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausyta.

48. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

V. 50. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35616, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) bei nuspręsta išsiųsti ją į kilmės valstybę.

51. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

52. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

53. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

54. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

55. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

56. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 26 d.) 92 punkto nuostatas, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, privalo patikrinti duomenis apie prieglobsčio prašytoją. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, kad persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti: <...> fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; veiksmai pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas <...>. Tvarkos aprašo 99.1.9 punkte nustatyta, jog vertinant, ar prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

59. Byloje nustatyta, kad prieglobsčio prašymą pareiškėja grindė aplinkybėmis, jog savo kilmės šalyje yra patyrusi seksualinį smurtą, sulaukė grasinimų ir, kad tikėtinai bus persekiojama ir galimai kankinama.

60. Teik atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamasis įvairiomis Jungtinių Tautų (JT) ir žmogaus teisių organizacijų ataskaitomis, nustatė, kad anglakalbiuose Šiaurės vakarų ir Pietvakarių (duomenys neskelbtini) regionuose labai padaugėjo seksualinio smurto ir moterų užpuolimo atvejų. „(duomenys neskelbtini)“ teigimu, pagrindiniai išpuolių vykdytojai yra „ginkluoti separatistai, kariškiai ir civiliai“. Vaikai ir moterys buvo pagrindiniai seksualinio smurto taikiniai per konfliktą, dėl kurio (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. vyko masiniai persikėlimai. Šiuose regionuose užfiksuotas drastiškas išžaginimo, seksualinės ir fizinės prievartos atvejų padidėjimas. JT duomenimis, 2020 m. (duomenys neskelbtini) Šiaurės vakarų ir Pietvakarių regionuose buvo užregistruota 4 300 seksualinės prievartos ir smurto dėl lyties atvejų. Daugiau nei 30 procentų šių aukų buvo vaikai. Kariškiai turi galią šiuose regionuose ir naudojasi savo galia imdamiesi seksualinės prievartos prieš vaikus ir moteris. Daugelis moterų yra benamės, nes dėl besitęsiančio konflikto buvo sugriauti namai ir kaimai, o daugelis daro viską, kad gautų pinigų ar nakvynės. Ataskaitos rodo, kad separatistai tuo naudojasi ir seksualiai jas išnaudoja. JT humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (OCHA) 2021 m. rugsėjo mėnesį užfiksavo 676 smurto dėl lyties incidentus Šiaurės vakarų ir Pietvakarių regionuose (palyginti su 567 atvejais rugpjūčio mėn.). Organizacija teigė, kad jų įrašai galėjo neatspindėti bendro atvejų skaičiaus dėl ribotos prieigos prie paveiktų bendruomenių. Iš visų praneštų atvejų seksualinis smurtas sudarė 39 proc. Smurto dėl lyties nusikaltimus išgyveno daugiausia moterys (64 proc.).

61. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimams, kad pareiškėja prieštaringa, vengia išsamiai paaiškinti jos pagrobimo ir seksualinio išnaudojimo aplinkybes, painiojasi, kai jai užduodami patikslinantys klausimai dėl tam tikrų aplinkybių ir atkreipia dėmesį į netinkamą pareiškėjos apklausos ir vertimo kokybę, galėjusius turėti esminės reikšmės svarbių ginčui aplinkybių vertinimui. Akivaizdu, jog vertinant prašymo pagrįstumą ir pareiškėjos paaiškinimus, tinkamai neatsižvelgta į pareiškėjos nurodyto jos patirto smurto pobūdį bei jos pačios individualias savybes, bendrus aktualius duomenis apie padėtį kilmės valstybėje.

62. Iš dalies sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, jog Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, pripažįstama, kad pareiškėjos situacija nebuvo pakankamai individualizuota, kas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 10straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėja dėl jos paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojama savo kilmės valstybėje.

63. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti teisiškai svarbių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas ir Komisijos sprendimas panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 31 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos J. J. (J. J.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos J. J. (J. J.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35616. Panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1741. Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjos J. J. (J. J.) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė