2019-09-12 Nr. AB-17247-3-61-3-01544-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5165-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01544-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. (I. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-41 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra teisininkas, specializuojasi administracinėje ir civilinėje teisėje. 2015 m. vasario 27 d. Maskvoje buvo nužudytas B. N. ir pareiškėjas savo iniciatyva ėmėsi rinkti informaciją apie nužudymo aplinkybes, lyginti ją su viešai skelbiama informacija, siekė atskleisti tikrąsias nužudymo aplinkybes, žudikus ir užsakovus. Pareiškėjas sukūrė interneto puslapį, kuriame publikavo savo išvadas ir įžvalgas, nuo 2016 m. liepos 14 d. pradėjo savo publikacijas viešinti (duomenys neskelbtini).ru tinklapyje. 2018 m. rugsėjo 1 d. davė interviu Rusijos televizijos kompanijos NTV laidoje „(duomenys neskelbtini)“, tačiau į viešumą išleistas vaizdo įrašas buvo sumontuotas, iškarpyti žodžiai. Pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl slaptų duomenų viešinimo, informacijos apie Federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir FST) kamerų įrengimo vietas atskleidimo. Dėl pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės už publikuojamus straipsnius pasisakė Ž. N. savo Facebook paskyroje. Jos teigimu, pareiškėjas nusižengė Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 296 straipsniui (grasinimai), 297 straipsniui (nepagarba proceso dalyviams), 310 straipsniui (tyrimo paslapties nuostatos). Pareiškėjo vertinimu, jam kyla reali grėsmė patirti baudžiamąjį persekiojimą pagal šiuos straipsnius. Pareiškėjas savo iniciatyva tyrė B. N. nužudymo bylą, o išvykęs iš Rusijos Federacijos internete publikavo kitokią nei oficialiai patvirtinta jo nužudymo versiją, be to, paviešino slaptą informaciją apie FST kamerų įrengimo vietas, todėl grįžus į kilmės valstybę, jam gresia baudžiamojo persekiojimo grėsmė arba bus su juo susidorota.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, jog jam nekyla grėsmė patirti susidorojimą. Tiek apklausų metu, tiek elektroniniu paštu pareiškėjas pateikė informaciją, jog Rusijos Federacijoje egzistuoja praktika nekelti oficialių baudžiamųjų bylų „prieš sistemą einantiems“ asmenims, o šie paprasčiausiai dingsta be žinios, vėliau randami mirę ar nužudyti keistomis (neištirtomis) aplinkybėmis. Elektroniniu paštu pareiškėjas atsakovui pateikė detalią informaciją apie savo buvusių klientų V. P. ir Peterburgo blogerio K. S. mirtis, tačiau atsakovas formaliai nurodė, kad tai nėra tapati situacija pareiškėjo atveju.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad jis įvertino pareiškėjo pasakojimą apie tai, kaip jis savo iniciatyva tyrė B. N. bylą ir išvykęs iš kilmės šalies ėmėsi viešai publikuoti savo tyrimo rezultatus. Nenustatyta, jog pareiškėjas savo publikacijose paviešino įslaptintą informaciją. Migracijos departamento teigimu, B. N. nužudymo bylos tyrimą iki šiol aptarinėja, kritikuoja ne vienas Rusijos Federacijos (ir ne tik) žurnalistas, politikas ar eilinis gyventojas, ne viename informaciniame šaltinyje publikuojamos įvairios B. N. nužudymo versijos, o pareiškėjo publikacijų turinys tiek kiekybine, tiek kokybine prasme nesudaro pagrindo išskirti jo teoriją iš kitų, kaip potencialiai nepalankesnę ar nepatogesnę Rusijos valdžios institucijų atžvilgiu. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog prieš tokių teorijų autorius ir (arba) šalininkus Rusijos Federacijoje vykdomas persekiojimas. Pareiškėjas nėra aktyvus opozicionierius, rėžimo kritikas, žmogaus teisių gynėjas ar panašaus profilio asmuo. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs persekiojimą praeityje. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad dėl B. N. nužudymo bylos tyrinėjimo ir savo nuomonės skelbimo pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų baudžiamosios bylos iškėlimas ar susidorojimas, todėl jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Nenustačius pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į Rusijos Federaciją atveju pareiškėjui grėstų baudžiamasis persekiojimas arba susidorojimas, konstatuota, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo I. M. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, nes: 1) jis savo iniciatyva atlieka tyrimą, publikuoja savo išvadas ir įžvalgas dėl B. N. nužudymo aplinkybių, pareiškėjo versija dėl šio nužudymo yra kitokia nei Rusijos Federacijos patvirtinta oficiali, todėl pareiškėjui Rusijos Federacijoje kyla grėsmė dėl gyvybės; 2) jis paviešino slaptą informaciją apie kamerų įrengimo vietas, todėl grįžus į kilmės valstybę jam gresia baudžiamasis persekiojimas arba susidorojimas. Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. kovo 28 d. išvadoje konstatuota, kad pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjui nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos, padarydamas išvadą, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų jo nurodyti veiksmai (baudžiamasis persekiojimas ar susidorojimas).

9. Migracijos departamentas kreipėsi į V. J., kuris yra nevyriausybinės organizacijos „Freedom house“ atstovas Lietuvoje, prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjo veiklą, sąsajas su B. N. nužudymo byla ir jam kylančias grėsmes Rusijos Federacijoje. V. J., atsakydamas į Migracijos departamento prašymą, nurodė, kad pareiškėjas nėra nei žmogaus teisių aktyvistas, nei nepriklausomos žiniasklaidos ar pilietinės visuomenės atstovas, kylančios grėsmės jis negalėjo konkrečiai įvardinti ar pagrįsti įrodymais. V. J. pareiškėjo elgesį apibūdino kaip provokuojančio pobūdžio, įžūlu, paaiškino, kad pareiškėjas gyvena vadovaudamasis sąmokslo teorijomis, elgiasi proaktyviai ir agresyviai. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. S2-589RN Migracijos departamentui nurodė, kad neturi jokios informacijos apie pareiškėjo pilietinę ir politinę veiklą kilmės valstybėje, galimą jo persekiojimą ar jam kylančias grėsmes. Pareiškėjas Migracijos departamentui konkrečių teisės aktų nuostatų, dėl kurių pažeidimo jis galėtų būti kaltinamas, nenurodė, apsiribojo bendrais teiginiais, kad jam gali būti atimta gyvybė. Pareiškėjas 2019 m. kovo 22 d. elektroniniame laiške Migracijos departamento vyriausiajai specialistei nurodė, kad B. N. bylos nagrinėjimas buvo atviras, jeigu bylos medžiaga būtų buvusi slapta, byla būtų atitinkamai pažymėta. Teismas vertino, kad apklausose bei paaiškinimuose Migracijos departamentui pareiškėjas nepateikė informacijos, leidžiančios manyti, kad jam asmeniškai kilmės šalyje gresia realus persekiojimas ar jis turi objektyviais duomenimis pagrįstą baimę grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas gana detaliai ir neprieštaringais teiginiais apibūdino faktinę situaciją Rusijos Federacijoje dėl B. N. nužudymo, pareiškėjo apibūdinta situacija sutampa su kitų šaltinių nurodytais teiginiais. Nepaisant to, nėra jokių objektyvių duomenų, kad grįžus į kilmės valstybę su pareiškėju bus susidorojama ar jam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė.

10. Pareiškėjo apklausos metu nurodyti duomenys patvirtino, kad jokios valdžios institucijos pareiškėjui būnant kilmės valstybėje į jį nesikreipė, jokio valdžios institucijų dėmesio dėl savo vykdomos veiklos pareiškėjas nesulaukė. Pareiškėjas atskleidė turimą informaciją apie B. N. bylos aplinkybes išvykęs iš Rusijos Federacijos, tačiau nėra jokių duomenų, kad dėl tokios informacijos atskleidimo jam gali kilti grėsmė. Pareiškėjo paaiškinimai dėl B. N. bylos medžiagos slaptumo yra dviprasmiški. Viena vertus, pareiškėjas nurodo gresiant baudžiamąją atsakomybę dėl slaptos informacijos atskleidimo, kita vertus, paaiškinimuose Migracijos departamentui teigė, kad B. N. byla buvo nagrinėjama viešai ir šios bylos medžiaga taip pat yra vieša. Konkrečių teisės aktų, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė už tokios, kaip pats teigė, viešos bylos medžiagos atskleidimą, nenurodė.

11. Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus ir Migracijos departamento tyrimo metu surinktus duomenis dėl pareiškėjo veiklos Rusijos Federacijoje ir grėsmės, teismas nenustatė visų sąlygų, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas. Pagal turimą medžiagą pareiškėjui objektyvi grėsmė dėl susidorojimo ar persekiojimo nekyla, tai yra paties pareiškėjo subjektyvus vertinimas dėl savo reiškiamos nuomonės ir vykdomos veiklos Rusijos Federacijoje. Pareiškėjas nepriklauso pilietinių aktyvistų grupėms ar kitoms organizacijoms, kurių nariai Rusijos Federacijoje yra persekiojami. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo persekiojimas galėtų būti vykdomas kitais pagrindais – dėl rasės, religijos, tautybės, socialinės grupės. Nors, kaip nurodo pareiškėjas, jis yra priešiškas Rusijos Federacijoje egzistuojančiam rėžimui, nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis dėl tokios savo nuomonės ar pasisakymų būtų sekamas, persekiojamas, ar kokie nors grėsmę keliantys veiksmai būtų vykdyti pareiškėjo atžvilgiu. Nėra duomenų, kad už reiškiamą nuomonę pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomi prievartinio pobūdžio teisiniai ar fiziniai veiksmai. Todėl pareiškėjo baimė yra labiau hipotetinio, subjektyvaus, o ne realaus pobūdžio. Teismas nenustatė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Taip pat teismas vertino, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, nes jis nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

III. 12. Pareiškėjas I. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo teismas turi išnagrinėti visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek teismas, atmesdamas pareiškėjo baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje, orientuojasi tik į tai, kad jis, būdamas kilmės valstybėje, nepatyrė persekiojimo veiksmų iš valdžios institucijų. Tačiau tiek atsakovas, tiek teismas neginčija fakto, kad pareiškėjas turimą informaciją apie B. N. bylos aplinkybes atskleidė tik išvykęs iš Rusijos Federacijos, t. y. pareiškėjui objektyviai negalėjo kilti persekiojimo veiksmai iš valdžios institucijų jam reziduojant Rusijos Federacijoje, kadangi informaciją apie B. N. bylą jis pradėjo publikuoti tik išvykęs. Pareiškėjo vertinimu, teismas, vertindamas jo baimės patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumą, neužtikrino perspektyvaus galimų grėsmių įvertinimo reikalavimo bei neužtikrino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo nustatant, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga.

14. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas ir teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo publikuojama medžiaga ir tyrimas apie B. N. nužudymą nesudaro pagrindo išskirti jo teoriją iš kitų, kaip potencialiai nepalankesnę ar nepatogesnę Rusijos valdžios institucijų atžvilgiu. Pareiškėjas nesutinka su vertinimu, jog jis publikavo straipsnius, grindžiamus tik viešai prieinama informacija. Kaip nurodyta ir pačioje Migracijos departamento 2019 m. kovo 28 d. išvadoje, jog pareiškėjui bylos medžiagą siuntė vienas iš gynybos advokatų Z. S. ir pareiškėjas viešai ja dalinosi. Ši informacija išskiria pareiškėja iš kitų kritikų rato ir kartu padidina riziką patirti baudžiamąjį persekiojimą ar susidorojimą, nes buvo publikuojama bylos medžiaga, prie kurios kiti asmenys prieigos neturėjo ir kuri viešai nėra prieinama. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė aplinkybes, kurios bylai turi esminės reikšmės.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad tarptautinės apsaugos poreikį grindė ne tik B. N. bylos tyrimu ir dėl to jam gresiančiu persekiojimu kilmės valstybėje, bet ir tuo, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl slaptų duomenų viešinimo, t. y. informacijos apie FST kamerų įrengimo vietas atskleidimo. Atsakovas turėjo pareigą surinkti informaciją apie Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 283 straipsnio nusikalstamos veikos sudėtį ir įvertinti, ar iš tiesų pareiškėjui negresia patirti baudžiamąjį persekiojimą šiuo ar kitu Baudžiamojo kodekso straipsnio pagrindu dėl tokios informacijos visuomenei paviešinimo / atskleidimo. Teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų, todėl teismo sprendimas laikytinas nepakankamai motyvuotu ir dėl to turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-41 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ bei Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo I. M. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nori pateikti papildomus paaiškinimus, kurių nepateikė teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme.

19. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei atsižvelgdama į tai, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

23. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

25. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. Iš minėtų teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

30. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2018 m. rugpjūčio 23 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes jam grįžus į kilmės valstybę – Rusijos Federaciją, jam gresia baudžiamasis persekiojimas ir susidorojimas, grėsmė gyvybei. Pareiškėjas prašyme ir Migracijos departamente apklausų metu nurodė, kad savo iniciatyva atlieka tyrimą, publikuoja savo išvadas ir įžvalgas dėl B. N. nužudymo aplinkybių, jo teikiama versija dėl šio nužudymo yra kitokia nei Rusijos Federacijos patvirtinta oficiali. Be to, pareiškėjas paviešino slaptą informaciją apie FST kamerų įrengimo vietas.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme ir apklausų metu pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jam grėstų baudžiamasis persekiojimas, susidorojimas ar kiltų grėsmė jo gyvybei. Pareiškėjo paaiškinimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, yra subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas nepateikė informacijos, leidžiančios manyti, kad jam kilmės šalyje grėstų realus persekiojimas, būtų pradėti persekiojimo veiksmai.

32. Be to, pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo ar susidorojimo tikimybę paneigia ir kiti Migracijos departamento surinkti duomenis. Migracijos departamento prašymu pateikti informaciją apie pareiškėjo veiklą, sąsajas su B. N. nužudymo byla ir jam kylančias grėsmes Rusijos Federacijoje nevyriausybinės organizacijos „Freedom house“ atstovas Lietuvoje V. J. nurodė, kad pareiškėjas nėra nei žmogaus teisių aktyvistas, nei nepriklausomos žiniasklaidos ar pilietinės visuomenės atstovas, kylančios grėsmės jis negalėjo konkrečiai įvardinti ar pagrįsti įrodymais. V. J. pareiškėjo elgesį apibūdino kaip provokuojančio pobūdžio, įžūlų, paaiškino, kad pareiškėjas gyvena vadovaudamasis sąmokslo teorijomis, elgiasi proaktyviai ir agresyviai. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. S2-589RN nurodė, kad neturi jokios informacijos apie pareiškėjo pilietinę ir politinę veiklą kilmės valstybėje, galimą jo persekiojimą ar jam kylančias grėsmes.

33. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo. Pareiškėjas, teigdamas, kad turimą informaciją apie B. N. bylos aplinkybes atskleidė tik išvykęs iš Rusijos Federacijos, t. y. pareiškėjui objektyviai negalėjo kilti persekiojimo veiksmai iš valdžios institucijų jam reziduojant Rusijos Federacijoje, kadangi informaciją apie N. bylą jis pradėjo publikuoti tik išvykęs, nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jo grįžimo į kilmės valstybę atveju realaus persekiojimo tikimybę.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad B. N. slaptos bylos medžiagos viešas skelbimas padidina riziką patirti baudžiamąjį persekiojimą pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 283 straipsnį ar susidorojimą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas šios aplinkybės netyrė, o pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės taip pat nepasisakė.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl B. N. bylos medžiagos viešo skelbimo buvo aptartos Migracijos departamento 2019 m. kovo 28 d. išvadoje. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino pareiškėjo apklausos metu pateiktų paaiškinimų dėl viešai skelbiamos informacijos dviprasmiškumą. Pareiškėjas 2019 m. vasario 5 d. apklausoje nurodė, jog internete įkelti vaizdo kamerų įrašai, susiję su B. N. nužudymu, yra vieša informacija, kuri prieinama internete. Taip pat pareiškėjas 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku Migracijos departamento vyriausiąją specialistę informavo, kad B. N. bylos nagrinėjimas buvo atviras, jeigu bylos medžiaga būtų buvusi slapta, byla būtų atitinkamai pažymėta.

36. Taigi, pareiškėjo paaiškinimai dėl B. N. bylos medžiagos slaptumo yra prieštaringi, viena vertus, teigiant, kad B. N. nužudymo byla yra slapta, kita vertus, nurodant, jog bylos medžiaga yra vieša. Vienas kitam prieštaraujantys paaiškinimai stokoja patikimumo ir neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jam grėstų baudžiamasis persekiojimas pagal pareiškėjo nurodomą Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 283 straipsnį ar susidorojimas. Pažymėtina, kad Migracijos departamento apklausos metu pareiškėjas nenurodė pagal kokius baudžiamojo kodekso straipsnius jam gali kilti baudžiamoji atsakomybė.

38. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijamas teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, jame nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, motyvų išdėstymas aiškus ir pakankamas teisingam sprendimui priimti.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

40. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010l; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

41. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė subjektyvaus pobūdžio, objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie galimą grėsmę grįžus į kilmės valstybę, į tai, kad remiantis Migracijos departamento surinkta medžiaga pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui, todėl konstatuotina, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

42. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė