2022-02-17 Nr. AB-5803-3-61-3-03277-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-104-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03277-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo nario M. M. ir Lietuvos banko skundus atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narys M. M. (toliau – ir Seimo narys) ir Lietuvos bankas (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais ir prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-782(2.13-1.) dėl T. R. 2020 m. kovo 11 d. skundo (toliau – ir Sprendimas).

2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 26 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai Lietuvos bankas ir Seimo narys skundžia tą patį sprendimą, skundai sujungti į vieną bylą.

3. Pareiškėjas Seimo narys skunde nurodė, kad:

3.1. 2019 m. spalio 16 d. kreipėsi į Lietuvos banką siekdamas gauti patikimą informaciją, susijusią su buvusio Lietuvos banko tarnautojo T. R. išsakytais galbūt tikrovės neatitinkančiais ir sąmoningai klaidinančiais teiginiais. Lietuvos bankas prašomą informaciją pateikė. Inspekcija Sprendimu T. R. 2020 m. kovo 11 d. skundą (jo dalį) pripažino pagrįstu, Seimo nario veiksmus, siekiant gauti patikimą informaciją, pripažino neteisėtais ir paskyrė papeikimą.

3.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Siekdamas deramai įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą ir įvykdyti savo Seimo nario prievolę, veikdamas kaip Seimo laikinosios tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) narys, dalyvaudamas šios Komisijos sprendimų priėmime, pareiškėjas privalėjo remtis tik pagrįsta, objektyvia ir patikima informacija. Todėl, siekdamas tokios informacijos, oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos banką prašydamas pateikti duomenis, kurie buvo reikšmingi siekiant tinkamai įvertinti visas su atliekamu tyrimu susijusias aplinkybes.

3.3. Seimo Biudžeto ir finansų komitetui (toliau – ir Komitetas) buvo pavesta atlikti parlamentinį tyrimą dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009–2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas. Pareiškėjas, būdamas Komiteto nariu ir vykdydamas Seimo nario pareigas, dalyvavo ir parlamentinį tyrimą atliekančios Komisijos darbe. Atliekant minėtą tyrimą, kuriame be kitų krizės aspektų itin nuodugniai buvo nagrinėjami Lietuvos banko veiksmai krizės metu, liudyti buvo pakviestas T. R. (liudijo 2019 m. spalio 9 d. vykusiame posėdyje). Liudytojo pasisakymai minėtame posėdyje, taip pat jo viešai paskelbti teiginiai sukėlė abejonių, ar T. R. liudijimas gali būti laikomas patikimu. Todėl vykdant Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytą pareigą bei siekiant atsakingai dalyvauti Komisijos sprendimų priėmime, iškilo būtinybė įvertinti T. R. kaip liudytojo sąžiningumą bei jo teikiamų liudijimų patikimumą, todėl pareiškėjas oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos banką, nurodydamas, kad kreipimesi prašoma informacija yra tiesiogiai ir išskirtinai susijusi su konkrečiu Komisijos vykdomu tyrimu.

3.4. Inspekcija, vertindama T. R. skundą, nesiekė visapusiškai įvertinti Seimo nariui tenkančių pareigų, Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbo, Įstatyme numatytų teisinių prievolių bei konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų pliuralistinės demokratijos principų.

4. Pareiškėjas Lietuvos bankas skunde nurodė, kad:

4.1. Seimo narys 2019 m. spalio 16 d. elektroniniu paštu pateikė Lietuvos bankui rašytinį klausimą dėl buvusio Lietuvos banko tarnautojo T. R. išsakytų teiginių. Lietuvos bankas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 215 straipsnio 1 dalies ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR arba Reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis, 2019 m. spalio 21 d. pateikė Seimo nariui jo prašytą informaciją ir nurodė, kad pateikiamą informaciją sudaro asmens duomenys, todėl atsakyme pateikta informacija neskelbtina viešai ir tvarkytina asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pateikiant atsakymą Seimo nariui, buvo padaryta korektūros klaida ir vietoje BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto buvo nurodytas 6 straipsnio 1 dalies e punktas. Inspekcija Sprendime padarė išvadą, kad Lietuvos banko veiksmai, 2019 m. spalio 21 d. raštu Seimo nariui pateikiant su T. R. asmeniu susijusią informaciją, laikytini neteisėtais.

4.2. Seimo statuto 9 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad Seimo narys turi teisę šio statuto nustatyta tvarka kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimų. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komisija turi išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes. Pateikdamas klausimą Seimo narys susiejo jį su savo darbu Komisijoje, todėl Lietuvos bankas, gavęs atitinkamo turinio rašytinį prašymą ir atsižvelgdamas į tuo metu vykusias ir žinomas situacijos aplinkybes, objektyviai neturėjo pagrindo abejoti, ar prašomi pateikti duomenys gali būti reikalingi dėl kito, su rašytiniame prašyme nurodytomis aplinkybėmis nesusijusio, tikslo.

4.3. Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą, vienas iš pagrindų, kai laikoma, jog duomenys tvarkomi teisėtai, yra atvejis, kai tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pagal BDAR 6 straipsnio 3 dalį prievolę nustatančiame teisiniame pagrinde turėtų būti išdėstytos nuostatos, apimančios asmens duomenų rūšis, duomenų subjektų ratą, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti, asmens duomenų tvarkymo tikslus ir t. t.

4.4. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog Seimo statuto 9 straipsnio 11 punkto arba 215 straipsnio formuluotės neatitinka BDAR keliamų reikalavimų, kad jomis vadovaujantis būtų galima teigti, jog tokie veiksmai patenka po teisinės prievolės samprata. Vadovaujantis Seimo statutu, Seimo narys turi teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų. Atitinkamai valstybės institucijos turi pareigą Seimo nario prašomą informaciją pateikti ir, skirtingai, nei nurodo atsakovas, neturi galimybės pasirinkti, ar vykdyti prievolę, ar ne. Teisės aktai nenustato, kad teikiamoje atitinkamoje informacijoje asmens duomenų negali būti (pvz., kad informacijos turinyje esantys asmens duomenys turi būti nuasmeninami ar pan.). Priešinga praktika iškreiptų būtinos konkrečiam tyrimui atlikti gaunamos informacijos išsamumą, patikimumą ir teisingumą. Tais atvejais, kai rašytiniame klausime pats duomenis prašantis pateikti Seimo narys jau nurodo žinantis tapatybę ir identifikuoja susijusį konkretų duomenų subjektą, nuasmeninus atsakyme teikiamos informacijos turinį neįmanoma pateikti išsamius ir tikslius atsakymus. Asmens duomenų neatskleidimas tokiais atvejais trukdytų Seimo narių teisių įgyvendinimui (jiems nebūtų pateikiama patikima, tiksli ir teisinga informacija), o ir duomenų teikėjui taikoma teisinė prievolė suteikti atitinkamą informaciją nebūtų visa apimtimi įgyvendinama, ir už tai gali būti taikoma savarankiška atsakomybė pačiam duomenų teikėjui (Seimo statuto 17 str. 2 d.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo teiginiai, kad Seimo narys neturi teisės iš valstybės institucijų gauti asmens duomenis, neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo narys buvo Komiteto, atliekančio parlamentinį tyrimą, narys, jo prašoma informacija aiškiai ir tiesiogiai buvo susijusi su minėtos komisijos atliekamu tyrimu, už atsisakymą Seimo nariui pateikti prašomą informaciją teisės aktai numato atsakomybę, darytina išvada, kad Lietuvos bankas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti pateikti Seimo nario prašomą informaciją ir privalėjo vykdyti Lietuvos bankui taikomą teisinę prievolę.

4.5. Vertinant Sprendime išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, jeigu Seimo laikinoji tyrimo komisija būtų įgaliojusi Seimo narį gauti T. R. asmens duomenis, būtų galima laikyti, jog Seimo narys būtų turėjęs teisinę prievolę rinkti asmens duomenis, nes būtų tai daręs Komisijos vardu. Nei Seimo statutas, nei Įstatymas tiesiogiai nenustato Komisijos teisės ar pareigos gauti būtent asmens duomenis, tačiau vertinant atsakovo argumentaciją galima suprasti, kad Komisija tokią teisę turi ir tai jau būtų laikoma teisine prievole, atitinkančia BDAR reikalavimus. Tokie prieštaringi atsakovo argumentai leidžia abejoti atsakovo pozicija, kad Seimo statuto 9 straipsnio 11 punkto ir 215 straipsnio formuluotės neatitinka BDAR keliamų reikalavimų, kad jomis vadovaujantis būtų galima teigti, jog Seimo narys turi teisę gauti asmens duomenis, o Lietuvos bankas turi teisinę pareigą teikti asmens duomenis. Seimo statute nustatyta Seimo nario teisė gauti informaciją iš valstybės institucijų suponuoja valstybės institucijų pareigą pateikti prašomą informaciją Seimo nariui. Rašytiniame klausime buvo nurodoma akivaizdi sąsaja su Komisijos veikla ir, pagal tuo metu žinomas aplinkybes, Lietuvos bankui buvo pagrįsta laikyti, kad informaciją atitinkamas asmuo renka kaip reikšmingą ir būtiną rašytinio klausimo turinyje nurodytam tikslui pasiekti.

4.6. Nors atsakovas, Sprendime pripažinęs Lietuvos banko veiksmus neteisėtais, dėl duomenų mažinimo kiekio nepasisakė, Lietuvos bankas užtikrino duomenų kiekio mažinimo principo įgyvendinimą. BDAR 5 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad tvarkomi asmens duomenys turi būti tikslūs, todėl pateikęs netikslų atsakymą Lietuvos bankas būtų pažeidęs šį asmens duomenų tvarkymo principą. Vadovaudamasis BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintu duomenų kiekio mažinimo principu Lietuvos bankas Seimo nariui neatskleidė T. R. pasiūlyme nutraukti darbo sutartį išdėstytų sąlygų, kuriomis T. R. darbo sutartį siūlė nutraukti, ar kitų su siūlymu ir nutraukimu susijusių aspektų, ir pateikė minimaliai būtiną ir tinkamai faktus pagrindžiančiam atsakymui būtiną informaciją. Lietuvos bankas nurodė tik tuos duomenis, kuriuos nurodyti buvo būtina siekiant tinkamai atsakyti į Seimo nario klausimą, t. y. tinkamai įvykdyti teisinę pareigą. Lietuvos bankas, teikdamas informaciją Seimo nariui, neatskleidė jokių papildomų asmens duomenų, išskyrus tuos, kurie buvo susiję su ginčijamais faktais. Lietuvos bankas T. R. asmens duomenis nurodė kaip Lietuvos banko atsakymą pagrindžiančius argumentus. Nepateikus minėtos informacijos, Seimo nariui galėjo kilti klausimas dėl Lietuvos banko teikiamos informacijos patikimumo. Tai ypač svarbu, nes informacija apie T. R. buvo teikiama ne bet kam, o parlamentinį tyrimą atliekančios komisijos nariui. Seimo nariui atsakyme nurodyta informacija, kad Lietuvos bankas netenkino T. R. siūlymo, neturėtų būti vertintina kaip T. R. teisių pažeidimas, nes informacija, kad jo darbo sutartis su Lietuvos banku buvo nenutraukta iki 2019 m. liepos 19 d., jau buvo viešai žinoma ir akivaizdi.

5. Atsakovas Inspekcija atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

5.1. Iš T. R. skundo nagrinėjimo metu surinktų duomenų buvo nustatyta, kad M. M., kaip Seimo narys, 2019 m. spalio 16 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Lietuvos banką dėl buvusio Lietuvos banko darbuotojo T. R. išsakytų teiginių, nurodydamas, jog kreipiasi į Lietuvos banką siekdamas išsiaiškinti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto komisijoje, atliekančioje parlamentinį krizės priežasčių tyrimą, liudijusio buvusio Lietuvos banko darbuotojo T. R. patikimumą, ir prašydamas atsakyti „ar 2019 m. spalio 11 d. publikuotame 15min straipsnyje „Atsakymas M. M. dėl jo viešų šmeižikiškų teiginių“ išsakytas T. R. teiginys, jog jis iki 2019 m. birželio 26 d. nebuvo pasiūlęs Lietuvos banko vadovybei nutraukti darbo santykius, atitinka tikrovę. T. R. išsakyti teiginiai: 1) preliminarios parlamentinio tyrimo išvados ir rekomendacijos buvo aptartos 2019 m. birželio 26 d. vykusiame viešame komisijos posėdyje; 2) tuo metu aš nebuvau pasiūlęs Lietuvos banko vadovybei nutraukti darbo sutarties nei šalių susitarimu, nei savo iniciatyva, todėl kaltinimas, kad kažkas galėjo kerštauti dėl „negautų kompensacijų“, yra nelogiškas“. Lietuvos bankas 2019 m. spalio 21 d. Seimo nariui pateikė atsakymą.

5.2. Inspekcija, įvertinusi Seimo nario nurodytas teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis buvo įrodinėta, kad jis teisėtai, BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu, kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu pateikti atitinkamus duomenis apie T. R., Sprendime nurodė, kad Seimo statuto 9 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinta Seimo nario teisė (ne pareiga) kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimų, t. y. Seimo statuto 9 straipsnyje nustatyti Seimo nario turimi įgaliojimai, o ne pareiga rinkti asmens duomenis, be to, teisė gauti informaciją savaime nereiškia pareigos rinkti / gauti asmens duomenis. Savo ruožtu Seimo statuto 9 straipsnio 11 punkto ir 215 straipsnio, kuriame įtvirtinti atsakymo pateikimo terminai, formuluotės neatitinka BDAR keliamų reikalavimų tam, kad jomis vadovaujantis būtų galima teigti, jog tokie veiksmai patenka po teisinės prievolės samprata (BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktas), todėl Seimo narys neteisėtai rinko duomenis apie T. R. Skunde teismui Seimo narys jokių teisiškai reikšmingų argumentų, paneigiančių tokią atsakovo išvadą, nepateikė, o deklaratyvūs teiginiai ar bendro pobūdžio nesutikimas su Sprendimu, neįvardijant kokius konkrečius pažeidimus padarė atsakovas, negali būti pagrindas naikinti Sprendimą.

5.3. Teismui pateiktame skunde Seimo narys nepagrįstai remiasi ir plečiamai aiškina Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią Komisijos, o ne atskiro Komisijos nario, neturinčio Komisijos įgaliojimo ar pavedimo veikti Komisijos vardu, pareigą išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes. Komisijos pirmininkas atsakovui pateikė informaciją, jog M. M. nebuvo suteikti įgaliojimai veikti Komisijos vardu ir kreiptis jos vardu į Lietuvos banką, bei, kad Komisija nėra susipažinusi su Lietuvos banko M. M. teikta informacija apie T. R. Todėl Seimo narys neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kaip teisine prievole rinkti su T. R. susijusius asmens duomenis.

5.4. Duomenų valdytojas turi kiekvienu konkrečiu atveju objektyviai įvertinti, ar prašymą pateikusiam duomenų valdytojui teisės aktai nustato pareigą tokius asmens duomenis rinkti. Lietuvos bankas tokių veiksmų neatliko arba juos atliko netinkamai, t. y. neįvertino, kad Seimo statute įtvirtinta Seimo nario teisė kreiptis su paklausimais gauti informaciją, nereiškia pareigos rinkti/gauti asmens duomenis, o teigdamas, kad Seimo narys, pateikdamas klausimą Lietuvos bankui, susiejo jį su savo darbu Komisijoje – nesiaiškino, ar jis iš tiesų tokią informaciją rinko Komisijos, vykdančios parlamentinį tyrimą, vardu. Atsakovo vertinimu, abejonių Lietuvos bankui turėjo sukelti tai, kad M. M. prašymą suteikti informaciją pasirašė kaip Seimo narys, prašyme nenurodė, kad jis veikia kaip Komiteto (Komisijos) atstovas, kartu su prašymu nepateikė jokių įgaliojimų. Vien tai, kad kreipimosi metu jis buvo Seimo bei Komiteto, atliekančio parlamentinį tyrimą, narys, o rašte nurodė sąsają su Komisija (jos atliekamu tyrimu), nebuvo pagrindas M. M. laikyti tinkamu duomenų gavėju ir jam teikti informaciją apie T. R.

5.5. Pagal Seimo statuto 17 straipsnio 2 dalį, atsakomybė gali būti taikoma tik už teisėtų reikalavimų nevykdymą (šiuo atveju M. M. nei kaip Seimo narys, nei kaip Komiteto, veikiančio kaip Komisija, narys neturėjo teisinio pagrindo rinkti su T. R. asmeniu susijusių duomenų, todėl M. M. Lietuvos bankui adresuotas prašymas pateikti asmens duomenis negali būti vertinamas kaip teisėtas reikalavimas), o Seimo statute nustatytas terminas atsakymui į paklausimą pateikti, iš kurio Lietuvos bankas kildina savo teisinę prievolę prašomą informaciją pateikti, negali panaikinti bankui, kaip duomenų valdytojui, BDAR keliamų reikalavimų, susijusių su asmens duomenų teisėtu tvarkymu.

5.6. Tai, kad Inspekcija pareiškėjams taikė vienodas poveikio priemones, nereiškia, jog Inspekcija laikė, jog pareiškėjai veikė bendrai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. R. atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė juos atmesti; priteisti iš pareiškėjų 605 Eur patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Seimo nario 2019 m. spalio 16 d. rašte Lietuvos bankui prašoma pateikti informacija niekaip nėra susijusi su jo 2019 m. spalio 9 d. liudijimu Komisijoje ar išsakytais teiginiais. T. R. žiniomis, Seimo narys tolesnių parlamentinio krizės tyrimo išvadų svarstymų Komitete ir priėmimo Seime metu niekada nepateikė jokių argumentų ar įrodymų dėl jo, kaip liudytojo, nepatikimumo. Tai paneigia Seimo nario poziciją apie kreipimosi į Lietuvos banką dėl asmens duomenų atskleidimo teisinį pagrindą ir motyvus, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, kad Seimo narys neteisėtai rinko asmens duomenis. Atitinkamai Lietuvos bankas nesiėmė jokių būtinų žingsnių išsiaiškinti Seimo nario prašymo suteikti duomenis teisinį pagrįstumą, todėl Lietuvos bankas, kaip duomenų valdytojas, asmens duomenis suteikė neteisėtai.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu patenkino pareiškėjų Seimo nario M. M. ir Lietuvos banko skundus, panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 3R-789 (2.13-1.). Teismas netenkino trečiojo suinteresuoto asmens T. R. reikalavimo priteisti teismo išlaidas.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo T. R. skundas pripažintas pagrįstu, M. M. ir Lietuvos bankui paskirti papeikimai, pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Teismas nustatė, kad M. M. 2019 m. spalio 16 d. kreipėsi į Lietuvos banką, siekdamas gauti patikimą informaciją, susijusią su buvusio Lietuvos banko tarnautojo T. R. išsakytais galimai tikrovės neatitinkančiais teiginiais, jog jis iki 2019 m. birželio 26 d. nebuvo pasiūlęs Lietuvos banko vadovybei nutraukti darbo santykius, kurie buvo publikuoti 2019 m. spalio 11 d. žiniasklaidos priemonėje – 15min, straipsnyje „Atsakymas M. M. dėl jo viešų šmeižikiškų teiginių“. Lietuvos bankas 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. S 2019/(4.2-0400)-12-5512 (toliau – ir 2020 m. spalio 21 d. raštas) atsakė į Seimo nario paklausimą ir pateikė informaciją, kad internetinio portalo 15min publikuotame straipsnyje „Atsakymas M. M. dėl jo viešų šmeižikiškų teiginių“ išsakytas T. R. teiginys, jog jis iki 2019 m. birželio 26 d. nebuvo pasiūlęs Lietuvos banko vadovybei nutraukti darbo santykius, neatitinka tikrovės. Lietuvos bankas pažymėjo, kad T. R. prašymas išeiti iš darbo šalių susitarimu Lietuvos banke buvo gautas 2019 m. birželio 25 d., tačiau nebuvo patenkintas. T. R. 2020 m. kovo 11 d. pateikė skundą Inspekcijai dėl M. M. ir Lietuvos banko veiksmų teisėtumo Seimo nariui renkant duomenis apie T. R., o Lietuvos bankui tokius duomenis suteikus. Inspekcija Sprendimu vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 31 straipsnio 1 punktu ir BDAR 58 straipsnio 2 dalies b punktu nusprendė T. R. skundą (jo dalį) pripažinti pagrįstu, konstatuodama, kad Seimo narys nelaikytinas tinkamu duomenų gavėju, jis T. R. asmens duomenų tvarkymo nepagrindė bent viena teisėta asmens duomenų tvarkymo sąlyga (BDAR 6 str.), atitinkamai sprendė, jog Lietuvos bankas neturėjo teisinio pagrindo Seimo nariui teikti su T. R. susijusius duomenis, todėl tiek Seimo nariui, tiek Lietuvos bankui skyrė papeikimus.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Seimo statuto 9 straipsnio 11 punktu, 12 straipsnio 4 dalimi, 49 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 3 dalimi, BDAR 4 straipsnio 1, 2 punktais, 5 straipsnio 1 dalies a, c punktais, 5 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies a, b, c, d, e, f punktais, 6 straipsnio 3 dalimi, ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalimi, 61 straipsnio 1 dalimi, 76 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad BDAR 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas Europos Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje (BDAR 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai).

Pagal BDAR 6 straipsnio 3 dalį, tokiame teisiniame pagrinde turėtų būti išdėstytos nuostatos, apimančios asmens duomenų rūšis, duomenų subjektų ratą, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti, asmens duomenų tvarkymo tikslus ir t. t. Teismas iš aptarto teisinio reguliavimo nustatė, kad šios bylos atveju duomenų valdytojai BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu gali remtis tik tuomet, kai jiems konkrečiame Europos Sąjungos ar nacionalinėje teisėje yra nustatyta asmens duomenų rinkimo pareiga, todėl M. M.

T. R. duomenis tvarkyti galėjo tik esant teisės aktuose apibrėžtai prievolei, kaip ji apibūdinama BDAR. Konstitucija įtvirtina laisvą Seimo nario mandatą ir nepripažįsta imperatyvaus mandato. Seimo nario laisvo mandato esmė – Tautos atstovo teisė įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais. Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad rinkėjai neturi teisės atšaukti Seimo nario (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d., 1999 m. lapkričio 9 d., 2001 m. sausio 25 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas atskleidžia Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso esmę ir yra neatskiriamai susijęs su Seimo narių lygybe. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai. Visi Seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti Seimo darbe. Jeigu Seimo narių teisės būtų diferencijuojamos taip, kad faktiškai jiems būtų nustatytos nevienodos galimybės dalyvauti Seimo darbe, tai būtų pažeidžiamas esminis šios atstovaujamosios institucijos principas – parlamento narių lygybė, vadinasi, Seimo nariai neturėtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti visos Tautos interesų.

Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas – viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d., 1999 m. lapkričio 9 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad Seimo narys dirbtų tik Tautai ir Lietuvos valstybei, išvengtų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų supriešinimo su Seimo nario ir jam artimų asmenų privačiais (asmeniniais ar grupiniais) interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais.

Kartu Seimo nario veikla turi būti teisiškai reguliuojama taip, kad būtų įmanoma veiksmingai kontroliuoti, ar nėra minėto interesų supriešinimo, ar Seimo narys savo laisvo mandato nenaudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Seimo narys, nepaisantis minėtų Konstitucijos reikalavimų, turi būti traukiamas atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Svarbiausios Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisės yra implicitiškai įtvirtintos pačioje Konstitucijoje. Vienas savo konstitucines teises Seimo narys realizuoja vienasmeniškai.

Seimo narys turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 str. 1 d.); jis taip pat turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams, o šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka (Konstitucijos 61 str. 1 d.). Seimo statute tai pat yra įtvirtintos Seimo nario teisės (9 str. 11 p.). Teismas iš pateikto teisinio reguliavimo ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nustatė, kad Seimo nario mandatas suteikia Seimo nariui plačius įgaliojimus, kurie negali būti suvaržyti, su paklausimais kreiptis į valstybės institucijas, todėl, teismo vertinimu, Inspekcija nepagrįstai konstatavo, jog Seimo narys M.

M. neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos banką dėl informacijos, susijusios su buvusiu Lietuvos banko darbuotoju T. R., pateikimo. Todėl Inspekcija Sprendimu nepagrįstai M. M., kaip Seimo nariui, skyrė papeikimą.

12. Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos banko veiksmų pateikiant atsakymą į Seimo nario prašymą, pažymėjo, kad asmens duomenų teikimas yra vienas iš asmens duomenų tvarkymo veiksmų, turi būti atliekamas tik laikantis su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, įtvirtintų BDAR 5 straipsnyje, ir toks duomenų tvarkymas turi būti pagrįstas bent viena teisėta asmens duomenų tvarkymo sąlyga pagal BDAR 6 straipsnį. Nustatęs, kad Seimo narys turėjo teisę kreiptis į Lietuvos banką ir gauti prašomą suteikti informaciją, t. y. patvirtinimą dėl T. R. išsakytų teiginių atitikimo tikrovei, teismas konstatavo, jog Lietuvos bankas Seimo nariui suteikė prašomus asmens duomenis nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl Lietuvos bankui Sprendimu taip pat nepagrįstai skirtas papeikimas.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą, asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Aiškindamas šias nuostatas nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste bei įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismo vertinimu, T. R. darbo santykiai su Lietuvos banku buvo tikrinami dėl jo viešų pasisakymų, Seimo komisijai atliekant parlamentinį tyrimą, kurie buvo publikuoti 2019 m. spalio 11 d. žiniasklaidos priemonėje – 15min, straipsnyje „Atsakymas M. M. dėl jo viešų šmeižikiškų teiginių“. Todėl Seimo narys, savo paklausimu Lietuvos bankui, nepažeidė buvusio Lietuvos banko tarnautojo T. R. interesų, niekaip neatskleidė jo asmens duomenų. Byloje duomenų, kad Seimo narys Lietuvos banko informaciją (atsakymą) būtų rinkęs ar tvarkęs kitais, nei jo paklausime nurodytais tikslais, nėra.

14. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, Konstitucinio Teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcijos Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes neatitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto, Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalies nuostatų.

15. Teismas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo T. R. prašė priteisti jo patirtas 605 Eur bylos nagrinėjimo išlaidas. Trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimas nebuvo patenkintas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.

16. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų nenagrinėjo.

III. 17. Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismo sprendimu yra panaikintas ne tas Inspekcijos sprendimas, dėl kurio vyko ginčas teisme. Inspekcija 2020 m. liepos 11 d. nepriėmė sprendimo Nr. 3R-789(2.13-1.), o ginčijamą sprendimą priėmė 2020 m. rugsėjo 11 d. ir jo numeris yra Nr. 3R-782(2.13-1.).

17.2. Teismo sprendime minimi Seimo nario įgaliojimai, įskaitant teisę kreiptis į įvairius subjektus ir gauti duomenis, neturėtų būti aiškinami plečiamai, t. y. suprantami kaip Seimo nario nevaržoma teisė gauti ir asmens duomenis, kadangi šiai ypatingai duomenų kategorijai taikomas specialus teisinis režimas su aiškiai reglamentuotomis griežtesnėmis duomenų subjekto apsaugos priemonėmis. Teismo sprendime iš esmės formuojama ydinga praktika, kuomet Seimo nario teisė gauti duomenis yra laikoma absoliučia, netgi naikinančia asmens teisę į privatumą ir teisę į asmens duomenų apsaugą.

Pagal tokį teismo sprendime pateikiamą teisės normų aiškinimą tektų pripažinti, jog Seimo narys, objektyviai neturėdamas jokios būtinybės, nesant tiesioginės ar netiesioginės sąsajos su vykdomomis funkcijomis, galėtų nevaržomai gauti bet kokius bet kurio asmens duomenis, motyvuodamas vien tik formaliai įtvirtinta teise gauti duomenis, detaliau nevertinant ir neanalizuojant minėtos teisės turinio ir galimų papildomų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, kurie taikomi siekiant pasinaudoti šia teise specifinėse situacijose.

BDAR 6 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas teisinių sąlygų (dar kartais įvardijamų kaip teisiniai pagrindai), kuomet asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu. Nei vienas iš teismo sprendime nurodytų teisės aktų, įskaitant Konstituciją bei Konstitucinio Teismo praktiką, nenumato Seimo nario teisinės prievolės (kaip vienos iš teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygų) skunde nurodytomis aplinkybėmis rinkti asmens duomenis apie trečiąjį asmenį, kaip ta prievolė suprantama BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto ir 6 straipsnio 3 dalies prasme.

Teismo sprendime ydingai vartojamos asmens duomenų apsaugos teisėje specifiškai suprantamos teisinės sąvokos – teisė, teisinis pagrindas ir teisinė prievolė. BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga – teisine prievole – duomenų valdytojas gali remtis tik tuomet, jei konkrečiame teisės akte yra nustatyta konkreti asmens duomenų rinkimo pareiga, iš pačios formuluotės privalo būti pakankamai aišku, kad pagal ją konkrečiam subjektui (duomenų valdytojui) būtina tvarkyti asmens duomenis, o šis subjektas (duomenų valdytojas) neturi galimybės pasirinkti, ar vykdyti tokią pareigą, ar ne.

Seimo statuto 9 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinta Seimo nario teisė (bet ne teisinė prievolė kaip teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga) kreiptis su įvairiais paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams, klausimų, t. y. Seimo statuto 9 straipsnyje nustatyti Seimo nario turimi įgaliojimai aiškintini kaip teisinė galimybė kreiptis į nurodytus subjektus, tačiau neturėtų būti siejami su teisine prievole rinkti asmens duomenis, be to, teisė gauti informaciją savaime neturėtų reikšti teisinės prievolės rinkti / gauti asmens duomenis.

Seimo statuto 9 straipsnio 11 punkto ir 215 straipsnio nuostatos nėra pakankamos siekiant nagrinėjamoje situacijoje pagrįsti teisinės prievolės, kaip asmens duomenų tvarkymo teisinės sąlygos (BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktas), taikymą, t. y. T. R. skundo nagrinėjimo metu Seimo narys rėmėsi netinkama BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga. BDAR 5 straipsnio 2 dalis (įtvirtinanti duomenų valdytojo atskaitomybės principą) nustato duomenų valdytojui, šiuo atveju Seimo nariui, pareigą įrodyti asmens duomenų tvarkymo atitiktį BDAR 5 straipsnio 1 dalyje nustatytiems, su asmens duomenų tvarkymu susijusiems principams, tarp jų ir teisėtumo principui, kuris siejamas su BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėto tvarkymo sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, kad Seimo narys kitų trečiojo asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų nenurodė, Inspekcija pagrįstai nustačiusi BDAR nuostatų pažeidimą Seimo nariui skyrė papeikimą. Tais atvejais, kai Seimo nario teisė gauti duomenis, kildinama iš jo, kaip Tautos atstovo pagal Konstituciją, įgaliojimų, susiduria su kitų asmenų konstitucinėmis teisėmis (teise į privatumą, teise į asmens duomenų apsaugą), teismas privalėjo vadovautis Konstitucinio Teismo praktikoje suformuota konstitucinių žmogaus teisių ribojimo pagrindų doktrina ir įvertinti, ar nagrinėjamoje situacijoje ribojant trečiojo asmens teises buvo laikomasi šių sąlygų:

1) tai buvo daroma vadovaujantis įstatymu;

2) apribojimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei konstituciškai svarbius tikslus;

3) apribojimais nebuvo paneigta teisių ir laisvių prigimtis bei esmė;

4) buvo laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarime nurodyta, kad tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas:

1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Teismas, pateisindamas žmogaus teisių (teisės į privatumą, teisės į asmens duomenų apsaugą) ribojimus, netinkamai vadovavosi Konstitucinio Teismo praktika.

17.3. Pagal Seimo statuto 17 straipsnio 2 dalį, atsakomybė už atsakymo nepateikimą gali būti taikoma tik už teisėtų reikalavimų nevykdymą. Nagrinėjamu atveju M. M. nei kaip Seimo narys, nei kaip Komiteto, veikiančio kaip laikinoji tyrimo komisija, narys, neturėjo teisinio pagrindo rinkti T. R. asmens duomenų, todėl Seimo nario Lietuvos bankui adresuotas prašymas pateikti asmens duomenis negali būti vertinamas kaip teisėtas reikalavimas. Duomenų valdytojas turi kiekvienu konkrečiu atveju objektyviai įvertinti, ar prašymą pateikusiam duomenų valdytojui teisės aktai nustato pareigą asmens duomenis rinkti.

Šiuo atveju Lietuvos bankas tokių veiksmų neatliko arba juos atliko netinkamai, t. y. neįvertino, kad Seimo statute įtvirtinta Seimo nario teisė kreiptis su paklausimais / gauti informaciją negali būti tapatinama su asmens duomenų tvarkymu (šiuo atveju teikimu) ir, juo labiau, nereiškia prievolės rinkti / gauti asmens duomenis, o teigdamas, kad Seimo narys pateikdamas klausimą Lietuvos bankui susiejo jį su savo darbu Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje – nesiaiškino, ar Seimo narys iš tiesų tokią informaciją rinko komisijos, vykdančios parlamentinį tyrimą, vardu.

Abejonių Lietuvos bankui turėjo sukelti tai, kad M. M. prašymą suteikti informaciją pasirašė kaip Seimo narys, prašyme nenurodė, jog jis veikia kaip Komiteto (Komisijos) atstovas, kartu su prašymu nepateikė jokių įgaliojimų. Vien tai, kad M. M. kreipimosi metu jis buvo Seimo bei Komiteto, atliekančio parlamentinį tyrimą, narys, o rašte nurodė sąsają su Komisija (jos atliekamu tyrimu), nebuvo pagrindas jį laikyti tinkamu duomenų gavėju ir jam teikti informaciją apie T. R. Juolab, kad Komitetas, veikiantis kaip laikinoji komisija, Inspekcijai patvirtino, jog M.

M. nebuvo pavedęs tokią informaciją surinkti. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimo metu Inspekcija nustatė, kad M. M. įgaliojimas ar pavedimas Komiteto, veikiančio kaip laikinoji tyrimo komisija, vardu kreiptis į Lietuvos banką nebuvo suteiktas, M. M. dėl informacijos pateikimo į Lietuvos banką kreipėsi savo iniciatyva, o su Lietuvos banko gautu atsakymu Komitetas nėra susipažinęs. Atsižvelgiant į tai, kad M. M. reikalavimas Lietuvos bankui pateikti trečiojo suinteresuoto asmens duomenis buvo neteisėtas, o Lietuvos bankas šio reikalavimo teisėtumo net nenustatinėjo, Inspekcija argumentuotai nustatė BDAR nuostatų pažeidimą ir pagrįstai Lietuvos bankui skyrė papeikimą.

17.4. Teismas vadovavosi ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tačiau duomenų teikimo M. M. metu galiojusioje ADTAĮ redakcijoje nėra ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto; antra – nesuprantama, kodėl šiuo atveju nagrinėjama aplinkybė, kad Seimo narys trečiojo asmens duomenų niekam neatskleidė – Inspekcijos sprendime Seimo nario veiksmai buvo nagrinėjami tik duomenų rinkimo aspektu. Šiuo atveju galima preziumuoti, kad teismas, nurodydamas netinkamą teisės aktą, suklydo, kad šiuo atveju buvo siekta duomenų tvarkymo teisėtumą įrodinėti remiantis teisėto intereso sąlyga, nustatyta BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte, tačiau BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis, kaip tai nustatyta BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkto antroje pastraipoje.

Teismas už duomenų valdytoją imasi hipotetiškai spręsti klausimą dėl duomenų valdytojui taikytinų asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų, nors pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį, asmens duomenų tvarkymo teisėtumą privalo įrodyti duomenų valdytojas, todėl pačiam duomenų valdytojui minėta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga negrindžiant atlikto asmens duomenų tvarkymo veiksmų, Inspekcijos nuomone, to neturi teisės daryti nei Inspekcija, nei teismas. Be to, toks teismo elgesys kelia klausimų dėl teisminio proceso sąžiningumo, kadangi aplinkybė, kuria nesirėmė nei viena iš proceso šalių, kuri nebuvo vertinama bylos teisminio nagrinėjimo metu ir dėl kurios Inspekcija neturėjo galimybės pasisakyti ir pateikti savo argumentų, teismo iniciatyva pateikiama ginčijamame sprendime.

Teisėto intereso asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos įrodinėjimas yra neatsiejamas nuo proporcingumo principo, kuris pareikalautų, kad duomenų valdytojas įrodytų, kodėl konkrečiu atveju jo (ar trečiosios šalies) teisėtas interesas yra viršesnis už Konstitucijos 22 straipsnyje nustatytą asmens teisę į privatumą. Taip pat klausimo, ar Seimo narys trečiojo suinteresuoto asmens duomenų niekam neatskleidė, nagrinėjimas išeitų už Inspekcijos išnagrinėto 2020 m. kovo 11 d. skundo ribų; iš kitos pusės, toks teismo argumentas dar kartą patvirtina Seimo nario vykdyto trečiojo suinteresuoto asmens duomenų rinkimo nepagrįstumą, keliant klausimą, kokiu gi tikslu iš tiesų buvo renkami asmens duomenys, jei jie nebuvo atskleisti net Komisijai; ar toks asmens duomenų rinkimas galėtų turėti ką nors bendra su teismo sprendime nurodytomis Konstitucijos saugomomis ir ginamomis vertybėmis.

17.5. BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktas nustato vieną iš asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų, tačiau ne reikalavimus Inspekcijos priimamiems sprendimams, todėl teismas nepagrįstai minėta BDAR nuostata grindžia Inspekcijos Sprendimo neteisėtumą. Inspekcijos Sprendime yra nagrinėjamas Seimo nario ir Lietuvos banko vykdytų trečiojo asmens duomenų tvarkymo veiksmų (operacijų) teisėtumas, t. y. atitiktis pareiškėjų nurodytai BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatai ir kitiems teisės aktams, kurie nustato (arba nenustato) Seimo nariui prievolę nagrinėjamomis aplinkybėmis rinkti trečiojo asmens duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienas iš teismo sprendime išvardintų teisės aktų, įskaitant Konstituciją, tokios prievolės nenustato, o teismo sprendime tik pacituoti atitinkami teisės aktai, o padarytos išvados remiasi bendro pobūdžio frazėmis, teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis. Teismo sprendime padarytos išvados asmens duomenų tvarkymą sutapatina su bet kokios informacijos ar duomenų rinkimu ir suformuoja praktiką, kad Seimo nario mandatas suteikia teisę Seimo nariui esant bet kokioms sąlygoms ir aplinkybėms rinkti bet kurio asmens duomenis apie jo privatų gyvenimą, o asmenims, tvarkantiems asmens duomenis, prievolę pagal bet kokį Seimo nario prašymą besąlygiškai pateikti visus prašomus bet kurio duomenų subjekto asmens duomenis, kas yra nesuderinama su Konstitucija ir Konstitucinio Teismo formuojama doktrina.

18. Pareiškėjas Seimo narys atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

18.1. Siekdamas deramai įgyvendinti Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalies nuostatą ir įvykdyti savo Seimo nario prievolę, veikdamas kaip Komisijos narys, dalyvaudamas šios Komisijos sprendimų priėmime, privalėjo remtis tik neabejotinai pagrįsta, objektyvia ir patikima informacija. Todėl, siekdamas tokios informacijos ir būdamas įsitikinęs, kad turi ne tik teisę, bet ir konstitucinę pareigą vadovautis valstybės interesais, Įstatymu ir savo sąžine, oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos banką prašydamas pateikti duomenis, kurie buvo reikšmingi siekiant tinkamai įvertinti visas su atliekamu tyrimu susijusias aplinkybes.

18.2. 2018 m. kovo 29 d. Seimas priėmė nutarimą Nr. XIII-1065 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009–2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas“. Todėl, būdamas Komiteto nariu ir vykdydamas Seimo nario pareigas, dalyvavo ir parlamentinį tyrimą atliekančios laikinosios tyrimo komisijos darbe. Vykdant Įstatyme numatytą pareigą bei siekiant atsakingai dalyvauti Komisijos sprendimų priėmime, iškilo būtinybė įvertinti T. R. kaip liudytojo sąžiningumą bei jo teikiamų liudijimų patikimumą. Kadangi Lietuvos bankas buvo vienintelis šaltinis galėjęs pateikti patikimus duomenis, ar T. R. išsakyti teiginiai atitinka tikrovę, oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos banką. Būtent Lietuvos banko suteikta informacija atskleidė ir patvirtino įtarimus, kad T. R. negalėjo būti laikomas patikimu liudytoju.

18.3. Seimo statuto 49 straipsnio 3 dalis numato, kad Komitetai, Seimo pavedimu atlikdami parlamentinį tyrimą, veikia pagal šio statuto 75 ir 76 straipsniuose nustatytas Seimo laikinųjų kontrolės arba tyrimo komisijų veiklos taisykles ir turi tokius pat įgaliojimus. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad kiekvienas Komisijos narys turi prievolę siekti, kad ši Komisijos pareiga būtų deramai įvykdyta. Būdamas parlamentinį tyrimą atliekančios Komisijos nariu, kreipėsi į Lietuvos banką siekdamas deramai įvykdyti įstatyme įtvirtintą pareigą išsiaiškinti Komisijai pavestas nustatyti reikšmingas aplinkybes. Kreipimesi nurodė, jog prašoma informacija yra tiesiogiai ir išskirtinai susijusi su konkrečiu Seimo laikinosios komisijos vykdomu tyrimu.

18.4. Inspekcija, vertindama skundą, nesiekė visapusiškai įvertinti Seimo nariui tenkančių pareigų, Komisijos darbo, Įstatyme numatytų teisinių prievolių bei konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų pliuralistinės demokratijos principų. Tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad priimdama Sprendimą Inspekcija nebuvo pakankamai įsigilinusi į dalyko esmę ir svarbias aplinkybes.

19. Pareiškėjas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, ištaisyti sprendime padarytą rašymo apsirikimo klaidą nurodant, kad panaikintas Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 3R-782(2.13-1.), o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

19.1. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos bankas prašė panaikinti Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-782(2.13-1.), o 2020 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 3R-789(2.13-1) neegzistuoja, akivaizdu, kad teismo sprendime buvo padarytas rašymo apsirikimas ir teismo sprendimu norėta panaikinti 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-782(2.13-1.).

19.2. Seimo narys, būdamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos narys, vadovaudamasis Konstitucija, savo sąžine ir valstybės interesais, turėjo pareigą išsiaiškinti su minėtos Komisijos tyrimu susijusias aplinkybes ir abejones, ir turėjo Seimo statute įtvirtintą teisę kreiptis į valstybės institucijų vadovus ir pateikti jiems klausimus. Komisijos posėdyje kilus įtarimų dėl liudytojo patikimumo, Seimo narys pasinaudojo jam suteikta teise gauti informaciją iš valstybės institucijos ir pateikė rašytinį klausimą Lietuvos bankui. Lietuvos bankui buvo žinoma, kad T. R. liudijo Komisijos 2020 m. spalio 9 d. posėdyje ir posėdžio metu Seimo nariui kilo abejonių dėl T. R. darbo santykių su Lietuvos banku pasibaigimo aplinkybių ir T. R. prisidėjimo rengiant Komisijos išvadas. Šiuo atveju jokiu būdu negalima laikyti, kad pateikti klausimą Lietuvos bankui Seimo narys neturėjo „jokios būtinybės“ ir nebuvo „tiesioginės ar netiesioginės sąsajos su jo vykdomomis funkcijomis“. Teisinė prievolė, kurią vykdant būtina tvarkyti ir asmens duomenis, įtvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Seimo nario atliekamas asmens duomenų tvarkymas (įskaitant duomenų rinkimą iš atitinkamų duomenų valdytojų) galimas ir laikytinas teisėtu ne tik teisinės prievolės, bet ir kitais BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytais bei leidžiamais savarankiškais teisiniais pagrindais. Vertinant BDAR 6 straipsnio 3 dalies nuostatą, akivaizdu, kad ne visais atvejais teisinę prievolę nustatančiose teisės normose turi būti detaliai įtvirtintos asmens duomenų rūšys, duomenų subjektai ir pan.

19.3. Seimo statute nėra konkretizuota, ką apima sąvoka „informacija“, todėl reikia vadovautis Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamu aiškinimu, kuriame žodis „informacija“ aiškinamas kaip „1. žinios, paaiškinimai: Miesto ~os biuras. Laikraščių i. 2. spec. specialiai kaupiamos, laikomos ir perduodamos žinios: ~os teorija. ~os srautas, tvarkymas“. BDAR 4 straipsnio 1 punkte apibrėžiant sąvoką „asmens duomenys“ taip pat vartojamas žodis „informacija“: „asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas)<...>“. Teisės aktai nenustato, kad teikiamoje atitinkamoje informacijoje asmens duomenų negali būti (pvz., kad informacijos turinyje esantys asmens duomenys turi būti nuasmeninami ar pan.). Priešinga praktika iškreiptų būtinos konkrečiam tyrimui atlikti gaunamos informacijos išsamumą, patikimumą ir teisingumą. Tais atvejais, kai rašytiniame klausime pats duomenis prašantis pateikti Seimo narys jau nurodo žinantis tapatybę ir identifikuoja susijusį konkretų duomenų subjektą, nuasmeninus atsakyme teikiamos informacijos turinį neįmanoma pateikti išsamius ir tikslius atsakymus. Asmens duomenų neatskleidimas tokiais atvejais trukdytų Seimo narių teisių įgyvendinimui (jiems nebūtų pateikiama patikima, tiksli ir teisinga informacija), o ir duomenų teikėjui taikoma teisinė prievolė suteikti atitinkamą informaciją nebūtų visa apimtimi įgyvendinama ir už tai gali būti taikoma savarankiška atsakomybė pačiam duomenų teikėjui (Seimo statuto 17 str. 2 d.). Apelianto teiginiai, kad Seimo narys neturi teisės iš valstybės institucijų gauti asmens duomenis, neturi teisinio pagrindo.

19.4. Nėra pagrindo laikyti, jog šioje administracinėje byloje nagrinėjamu atveju buvo ribojamos žmogaus teisės (teisės į privatumą, teisės į asmens duomenų apsaugą), nes asmens duomenys tvarkyti (įskaitant perdavimą ir gavimą) teisėtai, t. y. vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais.

19.5. Vadovaujantis Seimo statutu, Seimo narys turi teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų. Atitinkamai valstybės institucijos turi pareigą Seimo nario prašomą informaciją pateikti ir skirtingai, nei nurodo apeliantas, neturi galimybės pasirinkti, ar vykdyti prievolę, ar ne. Įstatyme įtvirtinta Seimo nario teisė gauti informaciją suponuoja valstybės institucijų pareigą tą informaciją pateikti, kitu atveju tokios teisės įgyvendinimas priklausytų nuo valstybės institucijos ir jos tarnautojų geros valios. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo statute įtvirtinta atsakomybė už Seimo nario reikalavimų nevykdymą, akivaizdu, jog valstybės institucijos neturi teisės Seimo nariams neteikti jų prašomos informacijos, reikalingos Seimo nario įgaliojimams vykdyti. Jeigu būtų laikoma, kad Lietuvos nacionaliniai teisės aktai yra nesuderinti su BDAR, Lietuvos bankui neturėtų kilti atsakomybė už tokių teisės aktų vykdymą, nes Lietuvos bankas nėra nei šių teisės aktų rengėjas, nei priėmėjas ir neturi galimybių daryti įtaką tokių teisės aktų turiniui. Be to, net tada, jeigu teisės aktas ir turi trūkumų, jis yra galiojantis ir Lietuvos bankas turi juo vadovautis. Jeigu būtų laikoma, kad Lietuvos bankas, laikydamasis nacionalinių teisės aktų ir juos vykdydamas, pažeidė BDAR nuostatas, Lietuvos bankui už tai neturėtų būti taikoma jokia poveikio priemonė.

19.6. Konstitucinis Teismas ne kartą savo praktikoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) pasisakė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Šis konstitucinis principas taip pat reiškia ir teismo pareigą tinkamai kvalifikuoti šalių santykius ir jų atžvilgiu priimti teisingą sprendimą, nepaisant to, kad procesiniuose dokumentuose šalys teisinio pagrindo nenurodė ar jį nurodydamos suklydo. Apelianto keliamos abejonės teisminio proceso sąžiningumu yra neteisėtos ir nepagrįstos.

19.7. Lietuvos bankui nustatant duomenų teikimo pagrįstumą, negalėjo būti įmanoma nustatyti, ar prašoma pateikti tokio pobūdžio informacija yra tikrai reikšminga Seimo nariui pavestoms funkcijoms atlikti ir konkretiems klausimams spręsti. Lietuvos bankas nėra minėtos Komisijos narys ir kita forma negali kvestionuoti, kuri informacija tikrai būtina vykdant Seimo nario funkcijas arba sprendžiant nagrinėjamus klausimus. Rašytiniame klausime buvo nurodoma akivaizdi sąsaja su Komisijos veikla ir, pagal tuo metu žinomas aplinkybes, Lietuvos bankui buvo pagrįsta laikyti, kad informaciją atitinkamas asmuo renka kaip reikšmingą ir būtiną rašytinio klausimo turinyje nurodytam tikslui pasiekti. Lietuvos bankas neturėjo pagrindo atsisakyti vykdyti jam taikomą teisinę prievolę, todėl ir buvo būtina informaciją pateikti. Lietuvos bankas pateikė minimaliai būtinus tiksliam ir teisingam atsakymui parengti reikalingus asmens duomenis, kuriuos privalėjo perduoti Seimo nariui, vadovaujantis Lietuvos bankui taikytina Seimo statute numatyta teisine prievole (t. y. vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 3R-782 (2.13-1.), kuriuo T. R. skundas pripažintas pagrįstu, M. M. ir Lietuvos bankui paskirti papeikimai, pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 3R-782(2.13-1.), vadovaudamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir BDAR 58 straipsnio 2 dalies b) punktu, nusprendė T. R. skundą (jo dalį) pripažinti pagrįstu, konstatuodama, kad Seimo narys M. M. nelaikytinas tinkamu duomenų gavėju, jis T. R. asmens duomenų tvarkymo nepagrindė bent viena teisėta asmens duomenų tvarkymo sąlyga (BDAR 6 straipsnis), atitinkamai sprendė, kad Lietuvos bankas neturėjo teisinio pagrindo Seimo nariui M. M. teikti su T. R. susijusius duomenis, todėl tiek Seimo nariui M. M., tiek Lietuvos bankui skyrė papeikimus.

22. BDAR teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 16 straipsnis, kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į asmens duomenų apsaugą. Šio reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis yra pagrindinė teisė“, ir primenama, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 1 dalyje ir SESV 16 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno asmens teisė į savo asmens duomenų apsaugą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo Facebook Ireland ir kt., C-645/19, 44 p.). Bet kuris asmens duomenų tvarkymas turėtų būti teisėtas ir sąžiningas (BDAR preambulės 39 konstatuojamoji dalis), todėl BDAR 5 straipsnyje detalizuoti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas), o pagal 2 to paties straipsnio dalį būtent duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Aplinkybės, kuriomis asmens duomenys yra laikomi teisėtai tvarkomais, išvardintos BDAR 6 straipsnyje. Duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė (BDAR 6 str. 1 d. c p.). BDAR 45 konstatuojamoje dalyje numatyta, kad kai duomenų valdytojas duomenis tvarko vykdydamas jam tenkančią teisinę prievolę arba kai duomenis būtina tvarkyti siekiant atlikti užduotį, vykdomą dėl viešojo intereso arba vykdant viešosios valdžios funkcijas, duomenų tvarkymo pagrindas turėtų būti įtvirtintas Sąjungos arba valstybės narės teisėje, <...> be to, Sąjungos ar valstybės narės teisėje turėtų būti nustatytas asmens duomenų tvarkymo tikslas. Be to, šiame pagrinde galėtų būti nurodytos bendrosios šio reglamento sąlygos, kuriomis reglamentuojamas asmens duomenų tvarkymo teisėtumas, nustatytos asmens duomenų valdytojo, tvarkytinų asmens duomenų rūšies, atitinkamų duomenų subjektų, subjektų, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslų apribojimų, saugojimo laikotarpio ir kitų priemonių, kuriomis užtikrinamas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas, specifikacijos.

23. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Seimo nario mandatas suteikia Seimo nariui plačius įgaliojimus, kurie negali būti suvaržyti, su paklausimais kreiptis į valstybės institucijas, todėl teismo vertinimu, Inspekcija nepagrįstai konstatavo, kad Seimo narys M. M. neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos banką dėl informacijos, susijusios su buvusiu Lietuvos banko darbuotoju T. R., pateikimo. Todėl Inspekcija ginčijamu Sprendimu nepagrįstai M. M., kaip Seimo nariui, skyrė papeikimą. Šiuo atveju pabrėžtina, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Seimo narys M. M., būdamas parlamentinį tyrimą atliekančios Seimo laikinosios tyrimo komisijos nariu, kreipėsi į Lietuvos banką, kaip jis teigia, būtent siekdamas įvykdyti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme įtvirtintą pareigą išsiaiškinti komisijai pavestas nustatyti reikšmingas aplinkybes.

24. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Seimo narys M. M. turėjo teisę kreiptis į Lietuvos banką ir gauti prašomą suteikti informaciją, t. y. patvirtinimą dėl T. R. išsakytų teiginių atitikimo tikrovei, nusprendė, kad Lietuvos bankas Seimo nariui M. M. suteikė prašomus asmens duomenis, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl Lietuvos bankui ginčijamu sprendimu taip pat nepagrįstai skirtas papeikimas.

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame sprendime minimi Seimo nario įgaliojimai, įskaitant teisę kreiptis į įvairius subjektus ir gauti duomenis, neturėtų būti aiškinami plečiamai, t. y. suprantami kaip Seimo nario nevaržoma teisė gauti ir asmens duomenis. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo sprendime formuojama ydinga praktika, kai Seimo nario teisė gauti asmens duomenis yra laikoma absoliučia, netgi naikinančia asmens teisę į privatumą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, nurodoma, kad Seimo narys, objektyviai neturėdamas jokios būtinybės, nesant tiesioginės ar netiesioginės sąsajos su jo vykdomomis funkcijomis, galėtų nevaržomai gauti bet kokius asmens duomenis, motyvuodamas vien formaliai įtvirtinta teise gauti duomenis, detaliau nevertinant ir neanalizuojant minėtos teisės turinio ir galimų papildomų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, kurie taikomi siekiant pasinaudoti šia teise specifinėse situacijose.

26. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra. Kreipimosi į Lietuvos banką metu Seimo narys M. M. buvo Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys. Minėtas komitetas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. XIII-1065 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009–2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas“, vykdė parlamentinį tyrimą, kurio metu buvo nagrinėjama ir Lietuvos banko veikla bei jo priimti sprendimai. Atliekant minėtą tyrimą liudyti buvo pakviestas T. R. (liudijo 2019 m. spalio 9 d. vykusiame posėdyje). Liudytojo pasisakymai, Seimo nario M. M. teigimu, minėtame posėdyje, taip pat jo viešai paskelbti teiginiai sukėlė abejonių, ar T. R. liudijimas gali būti laikomas patikimu.

27. Esant šioms aplinkybėms M. M. 2019 m. spalio 16 d. kreipėsi į Lietuvos banką, siekdamas gauti patikimą informaciją, susijusią su buvusio Lietuvos banko tarnautojo T. R. išsakytais galimai tikrovės neatitinkančiais teiginiais, kaip teigė Seimo narys, informacija tiesiogiai ir išskirtinai susijusi su konkrečiu vykdomu tyrimu. Lietuvos bankas 2020 m. spalio 21 d. raštu atsakė į Seimo nario paklausimą ir pateikė informaciją apie T. R. darbą Lietuvos banke.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos bankas suteikė duomenis pagal Seimo nario ir Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario M. M. kreipimąsi dėl informacijos konkretaus parlamentinio tyrimo rėmuose. Taigi, pareiškėjas M. M., kreipdamasis dėl informacijos į Lietuvos banką, veikė ir kaip Seimo narys, ir kaip Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, vykdančio parlamentinį tyrimą, narys.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Seimo nario teisė pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 9 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad Seimo narys turi teisę šio statuto nustatyta tvarka kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimų. Statuto 12 straipsnio 4 dalis suponuoja institucijų pareigą išnagrinėti Seimo nario paklausimą ir jam atsakyti nustatytais terminais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.

30. Remiantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 49 straipsnio 1 dalies 5 punktu Seimo komitetai, atliekant parlamentinę kontrolę, turi įgaliojimus <...> teisės aktų nustatyta tvarka gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų reikiamus duomenis, dokumentus ir kitokią atliekant parlamentinę kontrolę reikalingą medžiagą; <...>. Remiantis Seimo statuto 49 straipsnio 3 dalimi komitetai, Seimo pavedimu atlikdami parlamentinį tyrimą, veikia pagal šio statuto 75 ir 76 straipsniuose nustatytas Seimo laikinųjų kontrolės arba tyrimo komisijų veiklos taisykles ir turi tokius pat įgaliojimus.

Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komisija turi išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes. Remiantis Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu Komisija turi teisę susipažinti su informacija, susijusia su tiriamu klausimu, ir gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar žinias, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti.

Jeigu žinios sudaro valstybės paslaptį, jos komisijai turi būti pateiktos Valstybės ir tarnybos paslapčių bei Kriminalinės žvalgybos įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 5 straipsnyje yra numatytos komisijos narių pareigos. Pagal minėto 5 straipsnio 1 dalį komisijos nariai privalo: vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais teisės aktais (1 punktas), laikyti paslaptyje duomenis ar žinias, kuriuos jie sužinojo vykdydami tyrimą, jeigu tokie duomenys ar žinios sudaro valstybės, komercinę, banko, tarnybinę arba kitą įstatymų saugomą paslaptį (2 punktas), nenaudoti šios dalies 2 punkte nurodytų duomenų ar žinių asmeninei ar kitų asmenų naudai ir kt.

Pagal Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį komisijos nariai už šiame straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad pareiškėjas M. M. konkrečiu atveju kreipdamasis į Lietuvos banką informacijos, veikė vykdydamas įstatyme numatytą pareigą – išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes (Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 str. 1 d.).

31. Darytina išvada, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 9 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 49 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu Seimo narys ir Seimo komiteto, atliekančio parlamentinę kontrolę, narys turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl informacijos parlamentinio tyrimo kontekste, taip pat gauti informaciją, susijusią su minėtu parlamentiniu tyrimu. Ginče aktualaus parlamentinio tyrimo ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. XIII-1065. Atsižvelgiant į kreipimosi dėl informacijos turinį bei Lietuvos banko atsakymo turinį, pažymėtina, kad Seimo nario ir Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario M. M. kreipimasis į Lietuvos banką dėl informacijos yra susijęs su viena aplinkybe, o būtent tikslia data, kai T. R. pateikė Lietuvos banko vadovybei prašymą išeiti iš darbo šalių susitarimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos medžiagą, laikosi nuostatos, kad Seimo nario ir Seimo komiteto, atliekančio parlamentinę kontrolę, nario M. M. argumentai dėl to, kad prašoma informacija buvo būtina vertinant T. R. liudijimo parlamentiniame tyrime patikimumą, yra įtikinami. T. R. darbo santykiai su Lietuvos banku buvo tikrinami dėl jo viešų pasisakymų konkretaus parlamentinio tyrimo metu, kurie buvo publikuoti 2019 m. spalio 11 d. žiniasklaidos priemonėje – 15min, straipsnyje „Atsakymas M. M. dėl jo viešų šmeižikiškų teiginių“. Apibendrintai darytina išvada, kad pareiškėjo M. M. prašoma informacija buvo reikalinga jo, kaip Seimo nario ir Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario, dalyvaujančio parlamentiniame tyrime, funkcijoms atlikti.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi šioje nutartyje nurodytomis teisės aktų nuostatomis (nurodytomis šios nutarties 29-31 p.) pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas M. M. turėjo teisinį pagrindą (BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta teisinės prievolės sąlyga kartu su Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 str. 1 d., įskaitant specialų Seimo nario statusą, kuris apibrėžtas minėtuose teisės aktuose) kreiptis į Lietuvos banką dėl informacijos, susijusios su buvusiu Lietuvos banko darbuotoju T. R., pateikimo. Pabrėžtina, kad duomenų tvarkymo tikslas konkrečiu atveju yra aiškus ir apibrėžtas kartu su tvarkomų duomenų pobūdžiu bei apimtimi Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. XIII-1065.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustačius, kad Seimo narys ir Seimo komiteto, atliekančio parlamentinę kontrolę, narys M. M. turėjo teisę kreiptis į Lietuvos banką ir gauti prašomą suteikti informaciją, t. y. patvirtinimą dėl T. R. išsakytų teiginių atitikimo tikrovei, konstatuotina, kad Lietuvos bankas Seimo nariui M. M. suteikė prašomus asmens duomenis nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl Lietuvos bankui ginčijamu sprendimu taip pat nepagrįstai skirtas papeikimas.

34. Ginčijamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes neatitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies c) punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalies nuostatų ir kitų teisės nuostatų.

35. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendime padaryta klaida ir panaikintas ne Seimo nario M. M. ir Lietuvos banko ginčijamas Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 3R-782(2.13-1.), o neegzistuojantis Inspekcijos 2020 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 3R-789(2.13-1.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Seimo narys M. M. ir Lietuvos bankas prašė panaikinti 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-782(2.13-1.), o 2020 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 3R-789(2.13-1.) neegzistuoja, taip pat iš pirmosios instancijos teismo sprendimo aišku, kad jis nagrinėjo būtent Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 3R-782(2.13-1.) teisėtumą ir pagrįstumą, akivaizdu, kad pirmosios instancijos sprendime buvo padarytas rašymo apsirikimas ir sprendimu iš tiesų panaikintas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 3R-782(2.13-1.). Tačiau ši rašymo apsirikimo klaida iš esmės nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, nurodydamas, kad panaikina neegzistuojantį Inspekcijos 2020 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 3R-789(2.13-1.), dėl to sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Patenkinti pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo nario M. M. ir Lietuvos banko skundus.

Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-782(2.13-1.).

Netenkinti trečiojo suinteresuoto asmens T. R. reikalavimo priteisti teismo išlaidas.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė