A-858-1490-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1490/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00330-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Litesko” filialio „Palangos šiluma“ atstovei Ž. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. I. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. I. R. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždarosios akcinės bendrovės „Litesko” filialas „Palangos šiluma“) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. I. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4-5), prašydama iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) priteisti 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja neturtinę žalą kildino iš Palangos miesto savivaldybės atsakymų į jos paklausimus dėl karšto vandens kainos Palangos mieste ir nurodė, jog 2011 m. birželio 13 d. raštu Nr. 781r pateikė Palangos miesto savivaldybės administracijai prašymą nurodyti 1 kub.m. karšto vandens kainą Palangoje ir 2011 m. liepos 28 d. raštu Nr. (8.6.)-D3-R-781r-2628 gavo atsakymą, kuriame nurodyta vandens kainos skaičiavimo formulė, tačiau nenurodyta tiksli vandens kaina. Pareiškėja paaiškino, jog Palangos miesto savivaldybės atsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka, bei neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas) 10 straipsnio 2 dalies reikalavimų, numatytų teisės akto turiniui. Pareiškėjos teigimu, dėl tokių savivaldybės veiksmų (neveikimo) ji patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, ji negali pasitikėti valstybine institucija, patyrė pažeminimą ir pablogėjo jos, kaip Nacionalinės vartotojų federacijos atstovės, reputacija. Nurodė, jog 2011 m. liepos 29 d. raštu Nr. R-1028r Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės pakartotinai prašė nurodyti 1 kub.m. karšto vandens kainą Palangoje ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. gavo atsakymą Nr. (8.6.)-03-R-1028r-2958, jog 1 kub.m. karšto vandens kaina yra 23,73 Lt/kub.m., o UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ direktorius nurodė, jog (duomenys neskelbtini) name 1 kub.m. karšto vandens kaina 2011 m. liepos mėn. buvo 25,869 Lt. Teigė, jog jos paskaičiavimu pagal uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (toliau – ir UAB „Litesko“) pateiktas sąskaitas 1 kub.m. karšto vandens kaina turi būti 22,54 Lt. Argumentavo, jog savivaldybė, būdama atsakinga už šilumos tiekimą, turi atlyginti jai netinkamu 2011 m. liepos 28 d. atsakymu Nr. (8.6.)-D3-R-781r-2628 padarytą neturtinę žalą, kuri sudaro 5 000 litų.

Pareiškėja nurodė, jog ji negali pasitikėti Palangos miesto savivaldybe, kurios atsakymuose nurodyta 1 kub. m. karšto vandens kaina ir energijos kiekis, reikalingas šaltam vandeniui pašildyti, skiriasi nuo nurodyto UAB „Litesko“ bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) raštuose. Teigė, jog dėl to jai pablogėjo sveikata ir tai pasireiškė akių ligų paūmėjimu.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybė atsiliepimu pareiškėjos skundą (b. l. 34-37) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, jis į pareiškėjos paklausimus atsakė išsamiai, nurodė formulę, pagal kurią skaičiuojama karšto vandens kaina, kuri nėra pastovi. Argumentavo, jog atsakymai pareiškėjai nesukelia pasekmių, todėl jie nėra administraciniai aktai ir jų turiniui netaikomi VAĮ 8 straipsnio reikalavimai, o administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl tokių viešojo administravimo subjektų informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Atsiliepime išsamiai išdėstė karšto vandens skaičiavimo metodiką, formulę ir jos paaiškinimą. Teigė, jog pareiškėjai 2011 m. rugpjūčio 29 d. atsakyme nurodyta 2011 m. liepos mėnesio karšto vandens kaina 23,73 Lt/m yra be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), todėl ji skiriasi nuo UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ nurodytos 25,87 Lt/m kainos su PVM. Pabrėžė, jog civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 3) teisės pažeidėjo kaltė; 4) teisės pažeidimu padaryta žala. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės, nei žalos. Nurodė, jog neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama, kai veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės atstovas teismo posėdyje prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pripažino, jog pareiškėjai 2011 m. liepos 28 d. raštu Nr. (8.6.)-D3-R-781r-2628 buvo suteikta neišsami informacija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko” filialas „Palangos šiluma“ atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 93-95) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ 2010 m. gegužės 1 d. pradėjo karšto vandens tiekimo veiklą Palangoje karšto vandens vartotojams, kurie Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko jį karšto vandens tiekėju. Karšto vandens kainos trečiajam suinteresuotam asmeniui yra nustatytos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 03-249 bei 2010 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 03-67.

Pažymėjo, jog galutinė karšto vandens kaina pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 14 dalį yra perskaičiuojama kiekvieną mėnesį, atsižvelgiant į nustatytas karšto vandens kainų dedamąsias bei kintamas geriamojo vandens ir šilumos kainas. Teigė, jog šią informaciją nurodė pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 596 ir Palangos miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriui 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 586, taip pat nurodė, jog vartotojai turi teisę pasirinkti vieną iš trijų galimų karšto vandens tiekimo būdų, nurodytų Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, ir, priklausomai nuo pasirinkto būdo, karšto vandens kaina gali kisti.

Pažymėjo, jog pareiškėjos apskaičiuota vieno kubinio metro karšto vandens kaina liepos mėnesį – 22,54 Lt, yra ne karšto vandens kaip atskiro produkto kaina, o šilumos, skirtos vandens pašildymui, bei šalto geriamojo vandens, skirto karšto vandens ruošimui, kainų suma. Pabrėžė, jog kiekvieno mėnesio UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ tiekiamo karšto vandens kainos yra publikuojamos įmonės internetiniame puslapyje bei nurodomos kiekvienam karšto vandens vartotojui pateikiamose sąskaitose už karštą vandenį.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nėra nei vienos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pažymėjo, jog sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, ar pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 119-123) atmetė pareiškėjos R. I. R. skundą dėl 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja Palangos miesto savivaldybės administracijai 2011 m. birželio 13 d. padavė prašymą nurodyti 1 kub.m. karšto vandens kainą Palangoje ir išaiškinti, kaip ji apskaičiuojama (b. l. 10-11). Palangos miesto savivaldybės administracija 2011 m. liepos 28 d. raštu Nr. (8.6.)-D3-R-781r-2628 pareiškėją informavo, jog karšto vandens kaina skaičiuojama pagal Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 ir 2010 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. O3-37 patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką ir nurodė galutinės karšto vandens kainos skaičiavimo formulę su jos paaiškinimu (b. l. 6-7). Pareiškėjos šis atsakymas netenkino, nes, jos teigimu, atsakymas neišsamus ir neatitinka VAĮ įtvirtintų reikalavimų individualiam teisės aktui, todėl ji 2011 m. liepos 29 d. padavė dar vieną analogišką prašymą Palangos miesto savivaldybės administracijai (b. l. 12-13). Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (8.6.)-D3-R-1028r-2958 patikslino 2011 m. liepos 28 d. rašte išdėstytą informaciją, apskaičiuodamas pagal formulę ir nurodydamas 2011 m. liepos mėn. buvusią karšto vandens kainą Palangoje (b. l. 8-9).

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Palangos miesto savivaldybė arba jos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas) 14 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkto nuostatose yra įtvirtinti informacijos pateikimo besikreipiantiems asmenims terminai, t. y. informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašymą Palangos miesto savivaldybei padavė 2011 m. birželio 13 d. (b. l. 10-11), o atsakymas į jį buvo paruoštas tik 2011 m. liepos 28 d. (b. l. 6-7). Todėl teismas nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės administracija delsė atsakyti pareiškėjai Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo ir Taisyklių nustatytu terminu. Duomenų, kad atsakovas būtų pasinaudojęs Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo ir Taisyklių numatyta galimybe pratęsti šį terminą, byloje nėra.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. S., Palangos miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus vyr. specialistė, rengusi minėtus atsakymus į pareiškėjos prašymus, pripažino, jog jai yra žinomas nustatytas 20 darbo dienų terminas, per kurį ji turėjo atsakyti pareiškėjai, tačiau laiku to nepadarė dėl didelio užimtumo. Liudytoja taip pat pripažino, jog 2011 m. liepos 28 d. atsakymas nėra išsamus, nes jame nurodyta tik karšto vandens kainos skaičiavimo formulė, tačiau nenurodyta konkreti karšto vandens kaina, kurią nurodyti prašė pareiškėja.

Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog buvo pažeistas informacijos išsamumo principas, reiškiantis, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, įtvirtintas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte. Teismas taip pat konstatavo, jog atsakovas, teikdamas 2011 m. liepos 28 d. atsakymą pareiškėjai R. I. R. į jos 2011 m. birželio 13 d. prašymą, pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 4 ir 14 straipsnių bei Taisyklių 30 punkto reikalavimus, nes pareiškėjai atsakė praleidęs nustatytą terminą ir iš esmės neatsakė į pareiškėjos klausimą, todėl tinkamai neatliko jam priskirtų veiksmų, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentą, kad 2011 m. liepos 28 d. atsakymas Nr. (8.6.)-D3-R-781r-2628 neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka, bei neatitinka Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimų teisės akto turiniui, pripažino nepagrįstu. Teismas pabrėžė, jog individualus administracinis aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Individualiame akte turi būti išreikšta institucijos valia, kuri suteikia tam tikras teises ar nustato pareigas, privalomas elgesio taisykles ir įtakoja konkrečių asmenų įstatymų saugomus interesus. Palangos miesto savivaldybės atsakymas pareiškėjai į jos paklausimą yra informacinio pobūdžio raštas, kuriame nėra išreikšta institucijos valia, juo nesuteikiamos teisės pareiškėjai ir nenustatomos pareigos, todėl jo turiniui nėra taikomos VAĮ 8 straipsnio nuostatos. Tokio turinio atsakymui netaikomi Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo reikalavimai.

Pabrėžė, jog viešosios civilinės atsakomybės taikymui nepakanka nustatyti vieną iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus institucijos veiksmus (neveikimą), nes ne kiekvienu atveju jie gali sąlygoti neturtinės žalos atsiradimą. Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir pareiškėjui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt.

Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti pareiškėja. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pareiškėjos teigimu, dėl atsakovo neveikimo ji patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, nes ji negali pasitikėti valstybine institucija, patirtu pažeminimu ir reputacijos pablogėjimu, nes yra Nacionalinės vartotojų federacijos atstovė, o sveikatos sutrikimai pasireiškė akių ligomis.

Tačiau teismas pažymėjo, jog šiems teiginiams pagrįsti pareiškėja objektyvių ir neginčijamų įrodymų nepateikė. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėja pati turi pasirinkti, kokiais įrodymais grįsti skundo dalyką (materialinį teisinį reikalavimą). Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, jog Palangos miesto savivaldybės veiksmai prieštaravo galiojančiam teisiniam reglamentavimui.

Nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, jog pareiškėja dėl to galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nusivylimo, teisinio netikrumo, neapibrėžtumo jausmą dėl institucijos neteisėtų veiksmų, tačiau ji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti jos patirtos neturtinės žalos dydį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, atsižvelgė į pakenktų vertybių pobūdį bei nedidelį intensyvumą ir nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija R.

I. R., todėl pareiškėjos prašymo priteisti 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimą netenkino.

III. Pareiškėja R. I. R. apeliaciniu skundu (b. l. 126-127) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde pateiktą prašymą, taip pat įpareigoti Palangos miesto savivaldybę laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nuostatų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjai nėra nežinoma metodika, kaip būtų galima įrodyti patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ar realiai pajusti dvasinę depresiją. Pareiškėja pažymi, jog teismui buvo pateikta medicininė pažyma, iš kurios akivaizdu, kad jos sveikatos pablogėjimas yra ne vienkartinis ir ne momentinis. Pabrėžė, jog pareiškėjai po teismo posėdžio 2011 m. spalio 20 d. teko kreiptis į gydytojus – optikos centrą, kur buvo nustatytas akivaizdus sveikatos pablogėjimas, o 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjai bus atlikta akių perimetrija.

Pareiškėja nurodo, jog jai yra nesuprantamas atsakovo prašymas patraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Litesko“. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė kaltininkų dėl nustatytų įstatymų pažeidimų ir toleravo atsakovo darbe įstatymų reikalavimų nesilaikymą. Nurodo, jog nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad atsakovas pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 4, 14 straipsnius bei Taisyklių 30 straipsnį, nes į pareiškėjos 2011 m. birželio 13 d. raštą buvo atsakyta tik 2011 m. liepos 28 d., taip pat atsakymas nebuvo išsamus. Pažymėjo, jog jai pateiktame atsakyme buvo nurodyta formulė, skirta specialistams atlikti paskaičiavimus ir pateikti juos vartotojui, o ne vartotojui. Vartotojas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 3 punktas, turi gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas. Šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas numato ir vartotojo teisę į pažeistų teisių ginimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą. Pareiškėja pažymi, jog ji gavo iš Komisijos 2011 m. spalio 26 d. raštą Nr. R2-2099, iš kurio paaiškėjo, kad pagal 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintą metodiką paskaičiuojama ne 51 kwh vandeniui pašildyti, bet 53,7 kwh, kuri nuo gyventojų buvo slepiama ir yra nežinoma, kad vartotojams paskaičiuojama ir nuotolinių duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir karšto vandens netektis daugiabučių tinkluose.

Pareiškėja nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 5 punktas numato, kad valstybė gina vartotojo interesus. Būtinybė atlyginti asmeniui neturtinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Atsakovas Palangos miesto savivaldybė atsiliepimu pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 142) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, teisėtas. Atsakovas pažymi, jog informacijos išsamumo principas nebuvo pažeistas, nes pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu pati pripažino, kad informacija apie karšto vandens kainą jai buvo žinoma, nes ji yra nurodyta jai pateiktose šilumos tiekėjo sąskaitose, UAB „Litesko“ ir Komisijos raštuose, tačiau pareiškėja manė, kad minėtuose dokumentuose yra nurodyta neteisinga karšto vandens kaina. Skirtingai nei nurodo pareiškėja, ne atsakovas, bet Komisija pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį nustato karšto vandens kainas (UAB „Litesko“ realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus), todėl dėl karšto vandens kainų pareiškėja gali reikšti pretenzijas šilumos tiekėjui arba Komisijai. Atsakovas jokių teisės aktų nepažeidė, kai savo informacinio pobūdžio rašte nurodė viešai Komisijos tinklalapyje www.regula.lt teikiamą informaciją apie karšto vandens kainą. Karšto vandens kaina pagal kainos nustatymo metodiką pastoviai kinta ir apskaičiuojama pagal pareiškėjai nurodytą metodiką. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ne savivaldybė, bet karšto vandens tiekėjai iki mėnesio 25 dienos viešai informuoja vartotojus. Pažymi, jog, jeigu pareiškėja mano, kad yra taikoma neteisinga karšto vandens kaina, ji turi teisę mokėti jos žinomą kainą ir prisiimti su tuo susijusias pasekmes, jei šilumos tiekėjas kreiptųsi į teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko” filialas „Palangos šiluma“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143-144) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymima, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 14 dalį galutinė karšto vandens kaina yra perskaičiuojama kiekvieną mėnesį, atsižvelgiant į nustatytas karšto vandens kainų dedamąsias bei pakitusias geriamojo ir šilumos kainas. Nurodo karšto vandens galutinės kainos nustatymo formulę. Pabrėžia, jog, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, kiekvieno mėnesio UAB „Litesko” tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra publikuojamos įmonės internetiniame puslapyje www.litesko.lt. Be to, karšto vandens kainos yra nurodomos kiekvienam karšto vandens vartotojui, tame tarpe ir pareiškėjai, pateikiamose sąskaitose už karštą vandenį. Komisijos nutarimai taip pat yra skelbiami viešai Komisijos internetiniame puslapyje www.regula.lt. Pabrėžia, jog šią informaciją UAB „Litesko” filialas „Palangos šiluma” yra nurodęs tiek pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. 596, atsakydamas į jos 2011 m. rugsėjo 12 d. užklausimą, tiek ir Palangos miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriui 2011 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. 586, atsakydamas į jo 2011 m. rugsėjo 20 d. užklausimą Nr. (15.9)-KŪ1-410. Nurodo, jog tiek karšto vandens paskaičiavimo formulės, tame tarpe ir Komisijos nustatytas šilumos kiekis, reikalingas geriamojo vandeniui pašildyti iki higienos normų nustatytos temperatūros (53,7 kWh), kuris minimas apeliaciniame skunde, tiek konkrečios karšto vandens kainos, pareiškėjai buvo pateiktos, todėl jos teiginiai, kad jai kaip vartotojai nebuvo suteikta informacija ir dėl to buvo patirta neturtinė žala, nėra pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog teismų praktikoje yra pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, ne kliūtis, kurios yra nesudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją; ar pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Trečiojo asmens nuomone, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėja dėl to, kad Palangos miesto savivaldybė nesuteikė jai, jos nuomone, išsamios informacijos apie galiojančias karšto vandens kainas Palangos mieste (nors analogiška informacija buvo pateikta UAB „Litesko”, be to, tokia informacija yra skelbiama viešai), tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, ar kaip nors pablogėjo pareiškėjos reputacija, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

..) lapų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Palangos miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjai 5 000 litų neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neįrodė jos patirtos neturtinės žalos dydį.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo buvus neteisėtus savivaldybės institucijos veiksmus (t. y. į pareiškėjos pateiktą 2011 m. birželio 13 d. prašymą nebuvo atsakyta laiku, teisės aktų nustatytais terminais, taip pat 2010 m. liepos 28 d. raštas Nr. (8.6) –D3-R-781r-2628 nebuvo pakankamai išsamus), tačiau, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ypač pakenktų vertybių pobūdį bei nedidelį intensyvumą, nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjai. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl joje nustatytų faktinių aplinkybių, nesutariama tik dėl šių aplinkybių teisinio vertinimo.

Kiek tai susiję su deliktinės atsakomybės sąlygų šioje byloje nustatymu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjos apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą, nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su neteisėtų veiksmų konstatavimu, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu atskirai nepasisako.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, viena vertus, nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja dėl neteisėtų veiksmų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nusivylimo, teisinio netikrumo, neapibrėžtumo jausmą dėl institucijos neteisėtų veiksmų, tačiau ji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti jos patirtos neturtinės žalos dydį. Vis dėlto teismas, atsižvelgęs pakenktų vertybių pobūdį ir nedidelį intensyvumą, nusprendė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjai, todėl jos prašymą priteisti 5000 lt neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus galima daryti išvadą, jog teismas byloje iš esmės nustatė būtinąją deliktinės atsakomybės sąlygą – neturtinę žalą, taip pat implicitiškai pripažino, jog tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, tačiau nusprendė, kad prašomas žalos atlyginimo piniginės išraiškos dydis yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės sutinka. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teismui pateiktą medicinos pažymą (b.l. 58), kuri, pareiškėjos teigimu, patvirtina akivaizdų sveikatos pablogėjimą, teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad minėtos pažymos turinys jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog tarp joje nurodyto sveikatos pablogėjimo ir byloje nustatytų neteisėtų Palangos miesto savivaldybės administracijos veiksmų yra priežastinis ryšys, t. y., kad būtent neteisėti minėtos institucijos veiksmai nulėmė pareiškėjos nurodomą sveikatos pablogėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos pateikta medicinos pažyma išduota 2011 m. rugsėjo 14 d., t. y. tą pačią dieną, kurią pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė skundą šioje byloje (b.l. 4), tačiau šiame skunde pareiškėja nenurodė, kad byloje aptariami neteisėti veiksmai (kurie buvo atlikti anksčiau nei kreiptasi į teismą) sukėlė neigiamas pasekmes jos sveikatai. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad, viena vertus, pareiškėja galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau, kita vertus, šie išgyvenimai pagal savo pobūdį laikytini tokiais, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (analogiškai žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14).

Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors motyvuojamojoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė neturtinės žalos, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, ir priežastinio ryšio buvimą, sprendimo rezoliucinėje dalyje jis nurodė, kad pareiškėjos skundas atmetamas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas ydingas, nes konstatavus visas deliktinės atsakomybės sąlygas nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos skundas yra apskritai atmestinas. Taigi dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pateikė naują reikalavimą – įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę laikytis LR galiojančių įstatymu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėja tokio pobūdžio reikalavimo skunde pirmosios instancijos teismui šioje byloje neteikė, todėl jis laikytinas nauju. Be to, jis yra neapibrėžtas, jį patenkinus nebūtų apgintos konkrečios pareiškėjos teisės ir teisėti interesai (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). Dėl minėtų priežasčių minėtas pareiškėjos reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos R. I. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. I. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjos R. I. R. teisė teisės aktų nustatyta tvarka gauti informaciją apie karšto vandens kainą Palangos mieste.

Pareiškėjos R. I. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė