2019-08-21 Nr. AB-16079-3-61-3-03866-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1720-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03866-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 16 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. PE_SP1-20789 (toliau – 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5788 (toliau – 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos dydį (b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu paskyrė pareiškėjui 249,51 Eur dydžio per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – pensija) nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki gyvos galvos. Minėtame sprendime nurodyta, kad 1988 metų draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas laikant, kad nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. (toliau – ginčo laikotarpis) pareiškėjas gavo minimalų mėnesinį darbo užmokestį, nes minėto laikotarpio akcinės bendrovės „Vingriai“ (toliau – Bendrovė) dokumentai neišsaugoti. VSDFV 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendime paaiškinta, kad pensija apskaičiuota atsižvelgiant į pareiškėjo įgytą stažą bei draudžiamųjų pajamų koeficientą (0,8893), apskaičiuotą pagal 1986–1987, 1989–1991 metais turėtas draudžiamąsias pajamas.

3. Pareiškėjas nurodė, jog nesutinka, kad pensijos stažas jam skaičiuojamas nuo 1986 m., o ne nuo 1976 m., kai pareiškėjo atlyginimas buvo žymiai didesnis. Pareiškėjas nurodė, kad jam kyla klausimas, ar taikant tokią įstatymo redakciją nėra pažeidžiama žmogaus teisė į teisingą pensiją. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jo atlyginimas buvo žymiai didesnis nei minimalus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo pensijos dydis neturi nukentėti dėl to, kad Bendrovė nesugebėjo saugoti dokumentų.

4. Pasak pareiškėjo, VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius pažeidė gero administravimo principą, nes ginčijamus sprendimus priėmė net nepasiūliusi pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (ginčo laikotarpiu pareiškėjo gauto darbo užmokesčio) nustatymo.

5. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–18).

6. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjui pensija apskaičiuota atsižvelgiant į pareiškėjo įgytą 40 metų 9 mėnesių ir 14 dienų stažą (iš jų 19,9083 m. stažas įgytas nuo 1973 m. kovo 20 d. iki 1973 m. balandžio 25 d., nuo 1973 m. balandžio 25 d. iki 1973 m. gegužės 5 d., nuo 1975 m. birželio 23 d. iki 1976 m. gruodžio 3 d. ir kitais laikotarpiais, taip pat 20,8814 m. stažas, įgytas po 1994 m).

7. VSDFV Vilniaus skyrius paaiškino, kad dėl ginčo laikotarpio iš Bendrovės gauta informacija, jog dokumentai sudegė gaisro metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo 1988 m. draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas taikant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 56 straipsnio 4 dalies nuostatas (laikant, kad tuo laikotarpiu pareiškėjas gavo minimalų mėnesinį darbo užmokestį). Iš ankstesnių nei 1984 m. pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. galėtų būti skaičiuojamas tuo atveju, jei iš 1984–1993 m. laikotarpio būtų išsaugoti dokumentai apie jo draudžiamąsias pajamas mažiau negu 5 metų. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir po to kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl pensijos perskaičiavimo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 40–44).

9. Teismas, įvertinęs Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatė, kad asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai už stažą, įgytą iki 1994 m., apskaičiuojami vertinant palankiausius kalendorinius stažo metus, buvusius laikotarpiu nuo 1984 m. iki 1994 m., o ankstesniais laikotarpiais dirbti metai į šiuos skaičiavimus gali būti įtraukiami tik esant tam tikroms aplinkybėms, t. y. jei asmuo nuo 1984 m. iki 1994 m. turėjo mažesnį kaip 5 m. stažą, ar jo iš viso neturėjo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas nuo 1984 m. iki 1994 m. dirbo ir šiuo laikotarpiu įgijo didesnį kaip 5 m. darbo stažą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo pensiją, neturėjo vertinti nuo 1976 m. iki 1982 m. pareiškėjo draudžiamųjų pajamų. Teismas vertino, kad Pensijų įstatymo 56 straipsnio nuostatų taikymas nesikerta su teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

10. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Bendrovė nurodytu ginčo laikotarpiu neišsaugojo dokumentų, todėl VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiavo laikant, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gavo minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato VSDFV Vilniaus skyriaus pareigos siūlyti ar informuoti asmenis dėl kreipimosi į teismą juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pensija nustatyta teisingai.

III. 11. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 46–52). Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pareiškėjas jau skunde kėlė klausimus, susijusius su tuo, kad jam yra taikoma pareiškėjo padėtį bloginanti Pensijų įstatymo redakcija, pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisingą pensiją, kuri buvo pradedama uždirbti nuo 1976 m., o ne nuo 1986 m. Pareiškėjo pensija remiantis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatomis buvo apskaičiuota žymiai mažesnė, todėl pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad šios įstatymo nuostatos akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo teises, turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekdamas išsiaiškinti, ar šios Pensijų įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas neatsakė į esminius pareiškėjo skundo klausimus.

12.2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos, jog VSDFV bei jos teritoriniai skyriai yra saistomi gero administravimo principo. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV neužtikrino pareiškėjo teisių įgyvendinimo, net neinformuodami pareiškėjo apie galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui (dėl pareiškėjo draudžiamųjų pajamų ginčo laikotarpiu).

13. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 58–59).

14. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 64–66).

16. VSDFV pastebi, kad Pensijų įstatymo 56 straipsnyje nėra nustatyta asmenų teisė pasirinkti laikotarpį, iš kurio būtų skaičiuojamas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, taip pat nėra nustatyta galimybė, turint 5 ir daugiau metų stažo laikotarpiu nuo 1984 m. iki 1994 m., draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti iš pajamų, turėtų iki 1984 m. VSDFV nurodo, kad pareiškėjui draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. apskaičiuotas taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalį ir praleidžiant 1988 metus, nes dalis duomenų apie pareiškėjo tais metais turėtą darbo užmokestį neišsaugoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui skirta 249,51 Eur dydžio pensija.

18. Pirmosios instancijos teismas VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pripažinęs teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius pareiškėjo skundo klausimus (dėl pareiškėjo padėtį bloginančių Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 ir 5 dalių taikymo). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą, taip pat turėjo konstatuoti, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV, neinformavę pareiškėjo apie jo teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pažeidė gero administravimo principą.

19. VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į pareiškėjo įgytą 40,7897 metų trukmės stažą ir 1986–1987, 1989–1991, 1994–2000, 2002–2017 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 0,8893 ir 0,7922 (b. l. 7). VSDFV 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendime pareiškėjui papildomai paaiškinta, kad draudžiamųjų pajamų koeficientas 0,8893 yra apskaičiuotas pagal 1986–1987, 1989–1991 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, o draudžiamųjų pajamų koeficientas 0,7922 apskaičiuotas pagal visas draudžiamąsias pajamas, kurias pareiškėjas turėjo nuo 1994 m. iki 2017 m. liepos 31 d. (b. l. 8). Pareiškėjas, kreipdamasis dėl šių sprendimų panaikinimo į teismą, nurodė nesutinkantis su tuo, kad jam nebuvo skaičiuojamas darbo stažas nuo 1976 m. iki 1986 m., tačiau VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime paaiškino, kad į pareiškėjo bendrą apskaičiuotą darbo stažą (40,7897 m.) įeina ne tik pareiškėjo darbo laikotarpiai iš 1976 m., bet ir iš 1975 metų ir net iš 1973 metų (b. l. 17). Taigi, laikytina, kad pareiškėjas iš esmės nesutiko ne su darbo stažo apskaičiavimu, o su tuo, kaip buvo apskaičiuotas vienas iš draudžiamųjų pajamų koeficientų (0,8893), kuomet buvo vertinamos pareiškėjo 1986–1987 ir 1989–1991 metais turėtos draudžiamosios pajamos, nevertinant pareiškėjo iki 1986 m. turėtų draudžiamųjų pajamų. VSDFV 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendime nurodyta, kad, kaip buvo apskaičiuotas šis draudžiamųjų pajamų koeficientas (0,8893), pareiškėjui buvo paaiškinta VSDFV 2016 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (6.5)I-7104. VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime paaiškino, kad šis koeficientas buvo apskaičiuotas, atsižvelgiant į palankiausių penkerių paeiliui einančių kalendorinių metų draudžiamąsias pajamas, praleidžiant 1998 metus, nes tai naudinga pareiškėjui (b. l. 17). VSDFV Vilniaus skyrius paaiškino, kad koeficientas apskaičiuotas taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4–5 dalių nuostatas.

20. Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 56 straipsnis reglamentuoja draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimo ypatumus. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, jeigu asmuo kiekvienais metais per penkerius kalendorinius paeiliui einančius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. turėjo stažo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal penkerius paeiliui einančius šio stažo metus. Jei asmuo nurodytu laikotarpiu turėjo stažo per penkerius ne paeiliui einančius kalendorinius metus, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus laikantis kalendorinės metų sekos. Jeigu asmuo nurodytu laikotarpiu stažo turėjo mažiau kaip per penkerius paeiliui ar nepaeiliui einančius kalendorinius metus arba nurodytu laikotarpiu iš viso stažo neturėjo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nurodytu laikotarpiu turėjo stažo ne mažiau kaip per penkerius nepaeiliui einančius kalendorinius metus (1986–1987 ir 1989–1991 m.), todėl jo draudžiamųjų pajamų koeficientui apskaičiuoti nebuvo imami metai iš ankstesnio laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatomis, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai nevertino pareiškėjo nuo 1976 m. iki 1982 m. turėtų draudžiamųjų pajamų, kurios buvo žymiai didesnės.

22. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, kad VSDFV Vilniaus skyrius jo draudžiamųjų pajamų koeficientą skaičiavo pagal ginčo laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad iš ginčijamų sprendimų matyti, jog pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas (0,8893) buvo apskaičiuotas pagal 1986–1987 ir 1989–1991 metais pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. apskritai nevertinant 1988 m. pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų. Tai patvirtino VSDFV Vilniaus skyrius, atsiliepime nurodydamas, kad koeficientas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į palankiausių penkerių paeiliui einančių kalendorinių metų draudžiamąsias pajamas, praleidžiant 1998 metus, nes tai naudinga pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, jog jam draudžiamųjų pajamų koeficientas (0,8893) buvo apskaičiuotas, nevertinant 1988 metais pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų.

23. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad nurodytuoju ginčo laikotarpiu 1988 m. pareiškėjas dirbo Bendrovėje, kuri neišsaugojo ginčo laikotarpio dokumentų. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai ir kt.), negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (Bendrovė neišsaugojo dokumentų) negalėjo pateikti duomenų apie ginčo laikotarpio draudžiamąsias pajamas, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai praleido 1988 metus, nes draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimas pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį pareiškėjui būtų nenaudingas.

24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV nesilaikė gero administravimo principo, nes neinformavo pareiškėjo apie jo galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjui buvo apskaičiuotas neteisingas pensijos dydis. Šiuo aspektu VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime pastebėjo, kad pareiškėjas, gavęs įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl ginčo laikotarpiu jo turėtų draudžiamųjų pajamų, turės teisę kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl pensijos perskaičiavimo (b. l. 18).

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad išsiaiškinti, ar Pensijų įstatymo 56 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas atitinka Konstituciją. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta spręsti paties teismo nuožiūrai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesuabejojo byloje taikytinos nuostatos (Pensijų įstatymo 56 str. 5 d.) atitiktimi Konstitucijai, todėl jam nekilo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą abejonių pašalinimui.

26. Pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai turinys iš esmės yra grindžiamas socialiniu tikslingumu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausimai, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai) nėra konstitucinės bylos dalykas. Todėl tokio teisinio reguliavimo atitiktis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai galėtų būti tiriama Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas tik tuomet, jeigu tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Nagrinėjamu atveju tokia abejonė teisėjų kolegijai dėl pareiškėjo nurodytų Įstatymo nuostatų nekilo.

27. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais pareiškėjo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius