cbfc6c3e-9d4e-4241-b096-153d8d3c0de4 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1415/2013                                                       Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.2.7.; 36.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. sausio 2 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Algirdo GailiÅ«no, Kazio KailiÅ«no (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo E. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3502-431/2011 pagal ieÅ¡kovo E. M. ieÅ¡kinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „RV3“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :Ginčo esmė IeÅ¡kovas E. M. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurio reikalavimai buvo patenkinti, atsakovui AB bankui „Snoras“, trečiajam asmeniui BUAB „RV3“, praÅ¡ydamas pripažinti jo ir AB banko „Snoras“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytas laidavimo sutartis Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245 negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 1.91 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad UAB „RV3“, kurios akcininkais yra ieÅ¡kovas V. K. ir E. M., su atsakovu AB bankas „Snoras“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarė kredito sutartį Nr. 031-03244 ir jos priedÄ 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomÄ susitarimÄ Nr. 1, kurių pagrindu UAB „RV3“ buvo suteikta 711 133 Lt dydžio paskola AB banko Hansabankas (dabar AB bankas Swedbank) suteiktai paskolai refinansuoti.

IeÅ¡kovas pažymėjo, kad UAB „RV3“ su atsakovu AB banku „Snoras“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. taip pat sudarė kredito sutartį Nr. 031-03245 ir jos priedÄ 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomÄ susitarimÄ Nr. 1, kurių pagrindu UAB „RV3“ buvo suteikta 133 600 Lt dydžio paskola apyvartinėms lėšoms papildyti, prievolių užtikrinimui pagal minėtas kredito sutartis Nr. 031-03244 ir Nr. 031-03245 atsakovo naudai buvo įkeistas 875 000 Lt vertės UAB „RV3“ turtas bei 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytos su ieÅ¡kovu, kaip UAB „RV3“ akcininku, laidavimo sutartys Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245.

IeÅ¡kovas nurodė, kad 2009 m. balandžio 7 d. raÅ¡tu Nr. V00824/09 atsakovas AB bankas „Snoras“ vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė kredito sutartis, reikalaudamas iÅ¡ UAB „RV3“ ir ieÅ¡kovo, kaip solidarių skolininkų, grÄ Å¾inti nesumokėtas paskolų sumas. IeÅ¡kovo nuomone, atsakovo naudai sudarytos laidavimo sutartys Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245 yra pripažintinos negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos, nes UAB „RV3“ vykdė Å«kinę-komercinę veiklÄ ir veiklos vystymui buvo nuspręsta pasinaudoti AB bankas „Snoras“ pateiktu pasiÅ«lymu suteikti 950 000 Lt paskolÄ .

IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas suteikė UAB „RV3“ paskolÄ 844 733 Lt sumai, mažesnei nei buvo praÅ¡yta, Å¡ios paskolos užtikrinimui buvo įkeistas atsakovui priklausantis turtas, kurio rinkos vertė buvo 1 400 000 Lt. IeÅ¡kovo teigimu, nuo 2008 metų gegužės mėnesio iki rugpjūčio mėnesio uždelsęs kredito iÅ¡davimÄ , atsakovas 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarydamas ginčo sandorius, jam įkeičiamÄ turtÄ nepagrįstai įvertino tik 857 000 Lt suma, tačiau net ir maksimaliai sumažinta UAB „RV3“ įkeičiamo turto vertė pilnai užtikrino suteiktÄ paskolos sumÄ , bet atsakovas kaip privalomÄ sÄ lygÄ sandoriui sudaryti nurodė, kad E. M. ir V.

K. asmeniÅ¡kai turi laiduoti savo turtu už UAB „RV3“ pagal kredito sutartis prisiimtus įsipareigojimus. IeÅ¡kovo teigimu, jis ir V. K., siekdami nenutraukti toli pažengusių derybų dėl kredito suteikimo, didelio ekonominio spaudimo įtakoje bei susidėjus sunkioms aplinkybėms, pagrįstai tikėdamiesi, kad kredito grÄ Å¾inimas UAB „RV3“ prasidės tik po Å¡eÅ¡ių mėnesių ir įmonė laisvai galės vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui, 2008 m. rugpjūčio 26 d. pasirašė laidavimo sutartis Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245.

IeÅ¡kovas pažymėjo, kad bÅ«damas ekonomiÅ¡kai priklausomas nuo atsakovo ir jo spaudžiamas prisiėmė su ieÅ¡kovo verslu susijusiÄ rizikÄ , nes prieÅ¡ingu atveju, apyvartinių lėšų nesuteikimas galėjo sukelti ieÅ¡kovo verslui didelių ekonominių sunkumų. Nurodė, kad atsakovas žinojo, jog kredito ir laidavimo sandorių sudarymo metu UAB „RV3“ buvo susiklosčiusi ypatingai bloga padėtis dėl apyvartinių lėšų trÅ«kumo, todėl pasinaudojo Å¡ia situacija tam, kad laidavimo sandoriai bÅ«tų sudaryti ieÅ¡kovui aiÅ¡kiai nenaudingomis sÄ lygomis.

IeÅ¡kovo valia ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu formavosi nenormaliomis sÄ lygomis, kurias sukėlė atsakovo nuslėptos aplinkybės apie suteikiamo kredito dydžio sumažinimÄ , kredito grÄ Å¾inimo atidėjimo sÄ lygų pakeitimÄ nuo Å¡eÅ¡ių iki dviejų mėnesių, bei papildomas prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo sÄ lygas. IeÅ¡kovas pažymi, kad sumažindamas iÅ¡duotino kredito dydį ir tuo vienaÅ¡aliÅ¡kai pakeisdamas kredito suteikimo sÄ lygas atsakovas elgėsi nesÄ Å¾iningai ir iÅ¡ esmės suklaidino UAB „RV3“ ir ieÅ¡kovÄ .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nusprendė ieÅ¡kinį atmesti.Teismas nurodė, kad UAB „RV3“ kreipėsi į atsakovÄ AB bankÄ â€žSnoras“ su paraiÅ¡ka kreditui gauti ir tarp Å¡alių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog UAB „RV3“ į AB bankÄ â€žSnoras“ kreipėsi turėdama tikslÄ refinansuoti paskolÄ , gautÄ iÅ¡ AB bankas Hansabankas bei gauti papildomÄ paskolÄ apyvartinėms lėšoms papildyti.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas E. M. buvo vienu iÅ¡ dviejų UAB „RV3“ akcininkų, todėl aplinkybė, kad pagrindinės sutartys (kredito sutartys), buvo sudarytos su juridiniu asmeniu, kurio dalyviu buvo ieÅ¡kovas, t.y. faktinis įmonės savininkas, kuriam priklauso 49,9 procentai įmonės akcijų, sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog ieÅ¡kovas taip pat buvo tiesiogiai suinteresuotas gauti banko finansavimÄ , bÅ«tinÄ Ä¯monės verslui plėtoti.Teismas nurodė, kad atsakovas AB bankas „Snoras“ kreditÄ UAB „RV3“ suteikė su sÄ lyga, kad kredito gavėjas suteiktÄ paskolÄ užtikrins įkeisdamas žemės sklypÄ su priklausiniu - gyvenamuoju namu bei E. M. laidavimu ir V.

K. laidavimu. Teismo teigimu, į bylÄ pateikta 2005 m. spalio 5 d. kredito sutartis Nr. 05-066228-IN bei 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimas Nr. 05-066228-IN/06-057243-IN-1 dėl 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 05-066228-IN sÄ lygų pakeitimo ir papildymo, sudaryti tarp UAB „RV3“ ir AB bankas Hansabankas, kuriam kreditas buvo sugrÄ Å¾intas paskolos refinansavimo bÅ«du gaunant kreditÄ iÅ¡ atsakovo AB bankas „Snoras“, patvirtina, kad banko AB bankas Hansabankas suteikta paskola buvo užtikrinta gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių BuivydiÅ¡kių k., Vilniaus r. sav.

įkeitimu bei akcininko V. K. laidavimu ir akcininko E. M. laidavimu. Teismo nuomone, Å¡ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovui buvo žinoma, jog bankų veikloje paprastai naudojamos kelios kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemonės, paprastai – turto įkeitimas ir laidavimai, ir kad laidavimo institutas yra įprasta bankų taikoma paskolų užtikrinimo priemonė, todėl atmestinas ieÅ¡kovo argumentas, kad laidavimas buvo perteklinė prievolių užtikrinimo priemonė, nes atsakovui įkeičiamo turto vertė buvo žymiai didesnė už suteikiamÄ kreditÄ .IeÅ¡kovo nurodomos aplinkybės, kad ieÅ¡kovas ir V.

K., bÅ«dami ekonomiÅ¡kai priklausomi nuo atsakovo ir jo spaudžiami, buvo priversti sudaryti ginčo sandorius, nes prieÅ¡ingu atveju apyvartinių lėšų nesuteikimas galėjo sukelti jų verslui didelių ekonominių sunkumų, teismo įsitikinimu, laikytinos neįrodytomis. Teismas nurodė, kad, ieÅ¡kovo teigimu, atsakovas žinojo, jog ginčo sutarčių sudarymo metu UAB „RV3“ finansinė padėtis buvo ypatingai bloga. Teismas nurodė, kad į bylÄ pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad prieÅ¡ kredito sutarties sudarymÄ atsakovui buvo teikiami UAB „RV3“ finansinės atskaitomybės dokumentai, iÅ¡ kurių matyti, kad įmonės finansinė padėtis per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2008 m.

II ketvirčio buvo stabili, įmonė kiekvienais metais veikė pelningai, todėl UAB „RV3“ nebuvo galima pripažinti nemokia įmone, nesugebančia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Teismo teigimu, tokie byloje esantys duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie tai, kad labiau tikėtinas yra egzistavimas faktinių aplinkybių, jog kredito gavėjas siekė įrodyti gerÄ savo finansinę padėtį, bet ne buvimas ieÅ¡kovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas žinojo apie kredito gavėjo ir ieÅ¡kovo sunkiÄ finansinę padėtį ir tuo nesÄ Å¾iningai pasinaudojo primesdamas valiÄ pasiraÅ¡yti ginčijamas sutartis.

Dėl nurodytų motyvų teismas atmetė ieÅ¡kovo argumentÄ , kad jis ginčijamas laidavimo sutartis sudarė siekdamas iÅ¡vengti nenaudingų ekonominių padarinių.Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieÅ¡kovo argumentus, kad atsakovas vienaÅ¡aliÅ¡kai keitė paskolos suteikimo sÄ lygas, nes UAB „RV3“ kreipėsi į atsakovÄ dėl 950 000 Lt dydžio paskolos suteikimo, atidedant paskolos grÄ Å¾inimÄ Å¡eÅ¡iems mėnesiams, o UAB „RV3“ buvo suteikta 711 133 Lt dydžio paskola refinansavimui ir 133 600 Lt dydžio paskola apyvartinėms lėšoms papildyti; kredito grÄ Å¾inimas terminas atidėtas tik trims mėnesiams.

Å ias ieÅ¡kovo nurodomas aplinkybes, teismo teigimu, paneigia į bylÄ pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „RV3“ 2008 m. gegužės 23 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu nutarė imti iÅ¡ AB bankas „Snoras“ 723 400,00 Lt investicinę paskolÄ 5 metams refinansavimui iÅ¡ AB bankas Hansabankas, ir imti iÅ¡ AB banko „Snoras“ 133 600,00 Lt paskolÄ 2 metams apyvartinėms lėšoms, tokiu bÅ«du, bendra praÅ¡omos suteikti paskolos suma buvo ne 950 000 Lt, o 857 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad UAB „RV3“ 2008 m. rugsėjo 24 d.

AB bankui „Snoras“ pateikė atsisakymÄ , kuriame nurodoma, jog pagal 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutartį suteikiama 723 400 Lt paskola skirta AB banko Hansabankas suteiktai paskolai refinansuoti, o kadangi sumažėjo AB banko Hansabankas suteiktos paskolos likutis iki 711 133 Lt, todėl 12 267 Lt UAB „RV3“ atsisako ir jų nenaudos. Å ie įrodymai, teismo įsitikinimu, paneigia ieÅ¡kovo nurodomas aplinkybes, kad atsakovas vienaÅ¡aliÅ¡kai keitė kredito suteikimo sÄ lygas bei nuslėpė aplinkybes apie suteikiamo kredito dydžio sumažinimÄ .

Teismas nurodė, kad UAB „RV3“ ir atsakovo pasiraÅ¡ytų kredito sutarčių 3.6 punktuose buvo numatyta kredito grÄ Å¾inimo tvarka ir galutinio atsiskaitymo data, kuriuose nurodyta, kad kreditas grÄ Å¾inamas nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2010 m. liepos 27 d., o 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03244 ir 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03245 atsakovas AB bankas „Snoras“ ir UAB „RV3“ susitarė pakeisti kredito sutarčių 4.1 punktÄ , kuriuo buvo nustatyta, kad kredito lėšos (jų dalis) suteikiamos kredito gavėjui įvykdžius Å¡ias sÄ lygas: hipotekos registre įregistravus sutarties 6.1-6.2 punktuose nurodyto turto pakartotinę hipotekÄ ; sudarius su kredito gavėjo kreditoriais – akcininkais atitinkamus bankui priimtinos formos ir turinio raÅ¡ytinius susitarimus dėl visų suteiktų paskolų ne mažesnių kaip 2 182 892 Lt sumai ir naujai suteikiamų paskolų grÄ Å¾inimo, juose numatant, kad be banko raÅ¡tiÅ¡ko sutikimo negali bÅ«ti vykdomi minėtų paskolų grÄ Å¾inimai, kol nebus įvykdyti skoliniai įsipareigojimai bankui pagal sutartį; pasiraÅ¡ius laidavimo sutartis su E. M. ir V.

K.; sumokėjus kredito iÅ¡davimo mokestį. Teismas pažymėjo, kad kredito sutartys buvo sudarytos 2008 m. rugpjūčio 26 d., todėl kredito mokėjimo atidėjimo terminas UAB „RV3“ tiesiogiai priklausė nuo to, kiek greitai UAB „RV3“ įvykdys kredito sutartyse numatytas sÄ lygas, nuo kurių tinkamo įvykdymo ir priklausė kredito lėšų suteikimas, bei atitinkami kredito mokėjimo atidėjimo terminas. Teismas nurodė, kad laiduotojas E. M., bÅ«damas verslininkas, prisiėmė atsakomybę už savo įmonės skolinių įsipareigojimų atsakovui neįvykdymÄ , t.y. savo verslo rizika ėmėsi veiksmų paskolai gauti ir jos grÄ Å¾inimÄ užtikrinti tokiomis sÄ lygomis, kokios buvo priimtinos atsakovui, bei neįrodė, kad atsakovas primetė savo valiÄ sudaryti ieÅ¡kovui nenaudingÄ laidavimo sandorį, todėl ieÅ¡kinio reikalavimai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra nepagrįsti ir todėl atmestini, nes ieÅ¡kinyje nurodytu faktiniu ir teisiniu pagrindais neįrodyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas E. M. praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimÄ panaikinti ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas neiÅ¡samiai iÅ¡tyrė Å¡alių ginčo aplinkybes, reikÅ¡mingas tam, kad bÅ«tų galima nustatyti, ar ieÅ¡kinio reikalavimų pagrindu įvardytos aplinkybės gali bÅ«ti pagrindas pripažinti, jog ginčo laidavimo sutarčių sudarymas neatitiko tikrosios ieÅ¡kovo valios dėl nesÄ Å¾iningų atsakovo veiksmų ir ar nurodytos aplinkybės atitinka apgaulės, ekonominio spaudimo ir aiÅ¡kiai nenaudingo sandorio sudarymo kriterijus pagal CK 1.91 straipsnį.

Teismas nustatydamas CK 1.91 straipsnyje įtvirtintÄ nurodytų faktų visumÄ turėjo įvertinti ir ekonominės krizės įtakÄ sandorio nenaudingumui ir jo sÄ lygų vykdymo sudėtingumui. Teismas, vertindamas ieÅ¡kovo kaip verslininko verslo rizikÄ dėl UAB „RV3“ kredito sutarčių sudarymo su AB banku „Snoras“, sprendimo motyvuojamojoje dalyje rėmėsi ne byloje surinktais įrodymais, o samprotavimais apie paskolos refinansavimo tikslus, galimus palÅ«kanų normų dydžius, apie paprastai tokiais atvejais taikomas užtikrinimo priemones, tačiau netyrė ir nepasisakė dėl 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 05-066228-IN bei 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo Nr.05-066228-IN/06-057243-IN-1 dėl 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr.05-066228-IN sÄ lygų pakeitimo ir papildymo, sudarytų tarp UAB „RV3“ ir AB banko Hansabankas, sÄ lygų, vertinat jas sÄ ryÅ¡yje su UAB „RV3“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytų kredito ir ieÅ¡kovo? laidavimo sutarčių su AB banku „Snoras“ sÄ lygomis.

Teismas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas BAB bankas „Snoras“ praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad vertinant byloje esančių įrodymų visumÄ , taip pat skundžiamo teismo sprendimo argumentų turinį bei apimtį, mano, kad visos esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės buvo atskleistos ir kad neegzistuoja objektyvi bÅ«tinybė iÅ¡ naujo nagrinėti bylÄ visa apimtimi naujais aspektais, taip pat nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad pagal esančius įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme.

Pažymi, kad byloje esančių įrodymų apimtis ir turinys leidžia padaryti iÅ¡vadas tiek dėl ginčo esmės, tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, neperduodant bylos nagrinėti iÅ¡ naujo. Mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog kredito ir laidavimo sutartys buvo sudarytos ne dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, o prisiimant galimÄ verslo rizikÄ . Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bÅ«tų primetęs ieÅ¡kovui savo valiÄ sudaryti laidavimo sutartis.Atsakovo teigimu, iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovui atsakovo valia sudaryti laidavimo sutartis nebuvo primesta, leidžia daryti ir ta aplinkybė, jog ieÅ¡kovas neginčijo sudarytų laidavimo sutarčių iki pat to momento, kada atsakovas pareiÅ¡kė reikalavimus bendrovei ir ieÅ¡kovui solidariai dėl prievolių pagal kredito ir laidavimo sutartis įvykdymo bei buvo priimti teismų sprendimai dėl skolos priteisimo.

Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai galima teigti, kad ieÅ¡kovas, ginčydamas laidavimo sutartis, siekia nesÄ Å¾iningai iÅ¡vengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Nurodo, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ginčijamos laidavimo sutartys jam yra ypač nenaudingos ir sunkios, kad sudarytos laidavimo sutartys atsakovui suteikė nepagrįsto pranaÅ¡umo, kad sudarytos laidavimo sutartys lemia didžiulį bendrovės ir ieÅ¡kovo iÅ¡ vienos pusės bei atsakovo iÅ¡ kitos pusės prievolių neatitikimÄ , dėl kurio atsakovas įgyja neproporcingai didelį pranaÅ¡umÄ , gauna neproporcingai didelę, palyginti su jo prievolėmis, naudÄ , o bendrovės ir ieÅ¡kovo gaunama nauda yra neproporcingai maža, atsižvelgiant į jų prisiimtus įsipareigojimus.

Atsakovo nuomone, teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetÄ , pagrįstai nusprendė, jog laidavimo sutartys nėra sudarytos ypač nenaudingomis ieÅ¡kovui sÄ lygomis, kadangi ieÅ¡kovas prisiėmė galimÄ verslo rizikÄ , laidavimo sutarčių sudarymo taip pat reikalavo ir AB bankas Hansabankas, be to, pats laidavimo institutas yra įprasta bankų iÅ¡duotų kreditų grÄ Å¾inimo užtikrinimo priemonė. Pažymi, kad konstatavęs nors vienos iÅ¡ sÄ lygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis, nebuvimÄ , teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieÅ¡kovo reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas. Byloje nustatyta, kad tarp AB bankas ,,Snoras“ ir UAB „RV3" 2008 m. rugpjūčio 26 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 031-03244, kuria UAB „RV3“ buvo suteiktas 723 400 Lt dydžio kreditas AB banko Hansabankas (dabar AB bankas Swedbank) suteiktoms kredito gavėjui paskoloms pagal 2006 m. gruodžio 4 d. susitarimÄ Nr. 05-066228-IN/06-057243-IN/06-097232- IN/07-047078-IN-3 prie 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 05-066228-IN, refinansuoti (t. 1, b. l. 13-22), ir 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutartis Nr. 031-03245, kuria UAB „RV3" buvo suteiktas 133 600 Lt dydžio kreditas apyvartinėms lėšoms papildyti (t. 1, b.l. 25-35).2008 m. rugpjūčio 26 d. tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys: laidavimo sutartis Nr. L031-03244 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03244 ir laidavimo sutartis Nr. L031-03245 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03245, pagal kurias ieÅ¡kovas E. M.

įsipareigojo skolininkui UAB „RV3" laiku neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokėjus su ja susijusių mokėtinų sumų, įskaitant palÅ«kanas, netesybas ir nuostolius, įvykdyti skolininko prievolę ar jos dalį per banko nustatytus terminus, atsakyti bankui savo turtu tomis pačiomis sÄ lygomis, ta pačia apimtimi, tais pačiais terminais kaip ir skolininkas (t. 1, b. l. 44-46, 47-49).Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.IeÅ¡kovas ginčija su atsakovu AB bankas „Snoras“ sudarytas laidavimo sutartis vienu iÅ¡ CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų - galimybe pripažinti negaliojančiu sandorį, kurį viena iÅ¡ sandorio Å¡alių dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priversta sudaryti labai nenaudingomis sÄ lygomis.Ginčijant sandorį Å¡iuo pagrindu turi bÅ«ti įrodinėjami sandorį sudariusios Å¡alies valios trÅ«kumai.

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje aiÅ¡kinama, kad nuginčyti sandorį, sudarytÄ dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, galima tik įrodžius buvimÄ visų Å¡ių sÄ lygų:

1) susidėjusios sunkios aplinkybės buvo tokio pobÅ«džio, kad, manydamas, jog nėra jokios kitos iÅ¡eities, asmuo buvo priverstas sudaryti aiÅ¡kiai nenaudingÄ sau sandorį;

2) kita sandorio Å¡alis žinojo Å¡ias aplinkybes, jomis pasinaudojo ir primetė kitai sandorio Å¡aliai savo valiÄ ;

3) sandorio sÄ lygos (pobÅ«dis) Å¡aliai labai sunkios, o ne Å¡iaip sau nenaudingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2006). Be to, pažymėtina teisinė pozicija, kad taikant Å¡iÄ sandorių pripažinimo negaliojančiu sÄ lygÄ santykiams su juridiniais asmenimis arba verslininkais, reikia atsižvelgti į verslo rizikÄ . Nenustačius bent vienos iÅ¡ aukščiau nurodytų sÄ lygų, sandoris negali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

Å ių sÄ lygų buvimÄ turi įrodyti ieÅ¡kovas, ginčijantis sandorį aukščiau nurodytu pagrindu.Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neiÅ¡samiai iÅ¡tyrė Å¡alių ginčo aplinkybes, reikÅ¡mingas tam, kad bÅ«tų galima nustatyti ar yra pagrindas pripažinti, jog laidavimo sutarčių sudarymas neatitiko tikrosios ieÅ¡kovo valios dėl nesÄ Å¾iningų atsakovo veiksmų ir ar minėtos aplinkybės atitinka apgaulės, ekonominio spaudimo ir aiÅ¡kiai nenaudingo sandorio sudarymo kriterijus pagal CK 1.91 straipsnį.

IeÅ¡kovas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, ko pasėkoje priėmė neatitinkantį įstatymo reikalavimo sprendimÄ .Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡siaiÅ¡kino visų byloje reikÅ¡mingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atsisakė byloje apklausti liudytojais atsakovo darbuotojus ir tuo apribojo rungimosi galimybę bei teisę teikti įrodymus.Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui nėra ir negali bÅ«ti absoliuti, o byla gali bÅ«ti grÄ Å¾inta nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui tik iÅ¡imtiniais, įstatyme nustatytais atvejais.

Vienas iÅ¡ iÅ¡imtinių įstatyme nustatytų atvejų yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstÄ teismo sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sÄ lygos, turi bÅ«ti atsižvelgiama į neiÅ¡tirtų aplinkybių apimtį ir pobÅ«dį, įrodymų gavimo galimybes.

Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobÅ«džio bÅ«tų pagrindas padaryti iÅ¡vadÄ , kad byla pirmosios instancijos teisme turi bÅ«ti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikÅ¡tų, jog bylos esmė neatskleista ir dėl to yra pagrindas perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2010, 2010 m. kovo mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010, 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007, ir kt.).

Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ turi bÅ«ti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iÅ¡ ko ir kokia tvarka turi bÅ«ti iÅ¡reikalauta, ar jų reikalavimas iÅ¡ esmės nereiÅ¡kia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2007).Teisėjų kolegija pagal byloje esančių įrodymų visumÄ , taip pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei apimtį, sprendžia, kad visos esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės buvo atskleistos ir kad neegzistuoja objektyvi bÅ«tinybė iÅ¡ naujo nagrinėti bylÄ visa apimtimi naujais aspektais.

Taip pat nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad pagal esančius įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų apimtis ir turinys leidžia padaryti iÅ¡vadas tiek dėl ginčo esmės, tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, neperduodant bylos nagrinėti iÅ¡ naujo.Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieÅ¡kovo reikalavimas pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis yra nepagrįstas, kadangi ieÅ¡kovas neįrodė, jog yra visos sÄ lygos, kurios yra bÅ«tinos pripažinti sandorį, sudarytÄ dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, negaliojančiu.IeÅ¡kiniu ieÅ¡kovas prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio 2008 m. rugpjūčio 26 d. jo su atsakovu sudarytas laidavimo sutartis Nr. L031-03244 ir L031-03245.

IeÅ¡kovas teigė, jog laidavimo sutartys turi bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, kadangi Å¡ias sutartis dėl susidėjusių aplinkybių ieÅ¡kovas buvo priversti sudaryti labai nenaudingomis sÄ lygomis.Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2006), tiek ir civilinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad tam, jog sandoris bÅ«tų pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, jog jis yra sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, turi bÅ«ti įrodytos visos Å¡ios aplinkybės: susidėjusios sunkios aplinkybės buvo tokio pobÅ«džio, kad, manydama, jog nėra kitos iÅ¡eities, Å¡alis sudarė nenaudingÄ sau sandorį; kita sandorio Å¡alis žinojo Å¡ias aplinkybes, jomis pasinaudodama, primetė pirmajai Å¡aliai savo valiÄ ir sudarė jai akivaizdžiai nenaudingÄ sandorį; sandorio sÄ lygos (pobÅ«dis) Å¡aliai yra sunkios, o ne Å¡iaip sau nenaudingos.

Nenustačius nors vienos iš aukščiau paminėtų aplinkybių, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, jog jis buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. CPK 178 straipsnyje numatyta, jog pareiga įrodyti minėtas aplinkybes tenka ieškovui. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovas visų aukščiau minėtų aplinkybių egzistavimo faktų neįrodė, o byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, jog ginčo laidavimo sutartys nebuvo sudarytos dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

Tai patvirtina byloje esantys įrodymai.         Bylos duomenys patvirtina, kad nebuvo susidėjusių sunkių aplinkybių, dėl kurių ieškovas būtų buvęs priverstas sudaryti nenaudingas sau laidavimo sutartis.Ieškinyje ieškovas teigė, jog 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03244 ir 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03245 sudarymo metu UAB „RV3" (toliau - įmonė), kurios akcininkais buvo V. K. ir ieškovas, buvo susiklosčiusi ypatingai bloga padėtis dėl apyvartinių lėšų trūkumo, kas galėjo ieškovo verslui sukelti didelių ekonominių sunkumų, todėl neturėdamas jokios kitos išeities, jis pasirašė laidavimo sutartis.

Byloje surinktų įrodymų visetas tokių ieÅ¡kovo teiginių nepatvirtina. PrieÅ¡ingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog įmonės finansinė padėtis nebuvo tokia, dėl kurios ieÅ¡kovas, neturėdamas kitos iÅ¡eities, bÅ«tų sudaręs sau nenaudingÄ sandorį. Pažymėtina, jog ieÅ¡kovas, siekdamas gauti kreditÄ jo valdomai įmonei, pateikė atsakovui dokumentus patvirtinančius, kad skolų valstybei neturi (VMI ir VSDFV pažymos pateiktos byloje), kad įmonė dirba pelningai, turi turto, kurio vertė 3 869 896 Lt, o įsipareigojimai yra mažesni už turimo turto vertę (2008 m.

II ketv. balansas). Vadovaujantis Ä®monių bankroto įstatymu, teismas iÅ¡kelia įmonei bankroto bylÄ , jeigu nustato, jog įmonė yra nemoki. Ä®monių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog įmonės nemokumas - įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Kaip matyti iÅ¡ 2008 metų antro ketvirčio balanso, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 722 847 Lt, iÅ¡ kurių pradelstų mokėti skolų dalis buvo tik 379 247 Lt, kas nevirÅ¡ijo pusės į įmonės balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės (visa vertė 3 869 896 Lt), todėl konstatuoti, jog kredito suteikimo metu įmonė buvo nemoki nėra jokio pagrindo.

Be to, faktÄ , kad įmonė buvo moki, patvirtina ir aplinkybė, jog įmonės pardavimų apimtys per 2007 m. sudarė 2 790 227 Lt, 2008 m. I ketvirtį - 703 606 Lt, o 2008 m. I pusmetį- 1 292 712 Lt.Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės ir įrodymai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad UAB ,,RV3“ finansinė padėtis kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo momentu buvo stabili ir atsižvelgiant į atsakovui pateikiamÄ informacijÄ turėjo tik gerėti, todėl nenustačius ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje nurodytų susidariusių sunkių aplinkybių, esančių pagal įstatymÄ kaip bÅ«tinų siekiant įrodyti sandorio sudarymÄ dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, toks sandoris, t.y. ieÅ¡kovo ginčijamos laidavimo sutartys, negali bÅ«ti laikomos sudarytomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.IeÅ¡kinyje ieÅ¡kovas teigia, jog įmonės UAB ,,RV3“ finansinė padėtis buvo bloga, tačiau, prieÅ¡taraudamas pats sau, taip pat nurodo, kad laidavimo sutartys buvo perteklinės ir nereikalingos, nes įmonės siÅ«lomo įkeisti turto vertės bÅ«tų visiÅ¡kai pakako įmonės įsipareigojimų prieÅ¡ atsakovÄ Ä¯vykdymo užtikrinimui.Pirmosios instancijos teismas tinkamai bei teisingai įvertino nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog kredito ir laidavimo sutartys buvo sudarytos ne dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, o prisiimant galimÄ verslo rizikÄ .Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nežinojo apie ieÅ¡kovo nurodomas susidėjusias sunkias aplinkybes, jomis nesinaudojo ir neprimetė ieÅ¡kovui savo valios sudaryti laidavimo sutartis.IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas žinojo, ieÅ¡kovo teigimu, sunkias įmonės aplinkybės, dėl kurių ji bÅ«tų priverta sudaryti aiÅ¡kiai sau nenaudingÄ sandorį, ir Å¡iomis aplinkybėmis pasinaudojo bei primetė ieÅ¡kovui bei įmonei savo valiÄ .

Pažymėtina, kad dublike ieÅ¡kovas paneigia minėtÄ sandorio pripažinimui negaliojančiu bÅ«tinos sÄ lygos buvimÄ nurodydamas, kad atsakovui pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nebuvo atskleista aplinkybė dėl įmonėje susiklosčiusios ypatingai blogos padėties dėl apyvartinių lėšų trÅ«kumo, todėl atsakovas neturėdamas duomenų apie, ieÅ¡kovo teigimu, ypatingai blogÄ kredito gavėjo padėtį negalėjo ja ir pasinaudoti bei primesti įmonei ir ieÅ¡kovui savo valiÄ .

IeÅ¡kovo nurodoma ypatingai bloga įmonės padėtis ginčo sandorių sudarymo momentu bylos nagrinėjimo metu taip buvo neįrodyta.Aukščiau minėti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įmonė kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sudarymo metu nebuvo nemoki, ieÅ¡kovo ir įmonės atsakovui pateikti dokumentai rodė gerÄ Ä¯monės padėtį bei tolesnę įmonės plėtrÄ , todėl tai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovas neketino ir nepasinaudojo tariama įmonės prasta finansine padėtimi.Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bÅ«tų primetęs ieÅ¡kovui savo valiÄ sudaryti laidavimo sutartis.

Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų atsakovo 2008 m. birželio 31 d. mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolų, atsakovas tik 2008 m. birželio 31 d. priėmė sprendimus dėl kredito įmonei suteikimo ir dėl Å¡io kredito iÅ¡davimo sÄ lygų - reikalavimo sudaryti laidavimo sutartis, tai yra, tik nuo Å¡io atsakovo sprendimo priėmimo galima teigti, jog susiformavo atsakovo valia dėl konkrečių kredito suteikimo sÄ lygų ir reikalavimo sudaryti laidavimo sutartis. Tuo tarpu byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, jog dar iki Å¡io atsakovo sprendimo priėmimo įmonės, kurios vienu iÅ¡ pagrindinių akcininkų buvo ieÅ¡kovas, atsakovui pateikiamuose dokumentuose buvo nurodomos siÅ«lomos skolinio įsipareigojimo užtikrinimo priemonės, tarp kurių ir ieÅ¡kovo laidavimai (2008 m. gegužės 23 d. juridinio asmens paraiÅ¡kos kreditui gauti 9.2 punktas).Teisėjų kolegijos nuomone, iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovui atsakovo valia sudaryti laidavimo sutartis nebuvo primesta, leidžia daryti ir aplinkybė, jog ieÅ¡kovas neginčijo sudarytų laidavimo sutarčių iki pat to momento, kada atsakovas pareiÅ¡kė reikalavimus įmonei ir ieÅ¡kovui solidariai dėl prievolių pagal kredito ir laidavimo sutartis įvykdymo bei buvo priimti teismų sprendimai dėl skolos priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad ieÅ¡kovas, ginčydamas laidavimo sutartis, siekia iÅ¡vengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, tai yra siekia iÅ¡vengti jų pačių prisiimtos verslo rizikos.Bylos duomenys patvirtina, kad laidavimo sutarčių sÄ lygos ieÅ¡kovui nebuvo sunkios ar ypač nenaudingos.IeÅ¡kovas neįrodė, jog ginčijamos laidavimo sutartys jam yra ypač nenaudingos ir sunkios, kad sudarytos laidavimo sutartys atsakovui suteikė nepagrįsto pranaÅ¡umo, kad sudarytos laidavimo sutartys lemia didžiulį įmonės ir ieÅ¡kovo iÅ¡ vienos pusės bei atsakovo iÅ¡ kitos pusės prievolių neatitikimÄ , dėl kurio atsakovas įgyja neproporcingai didelį pranaÅ¡umÄ , gauna neproporcingai didelę, palyginti su jo prievolėmis, naudÄ , o įmonės ir ieÅ¡kovo gaunama nauda yra neproporcingai maža, atsižvelgiant į jų prisiimtus įsipareigojimus.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sÄ lygos nėra aiÅ¡kiai nenaudingos ieÅ¡kovui, kadangi jos nesuteikia atsakovui nepagrįsto pranaÅ¡umo.

Dėl sudarytų laidavimo sutarčių atsakovas negauna daugiau naudos nei jis bÅ«tų gavęs tuo atveju, jeigu laidavimo sutartys nebÅ«tų sudarytos, o įmonė bÅ«tų tinkamai įvykdžiusi savo prievoles grÄ Å¾inti kreditÄ ir sumokėti palÅ«kanas. Ir atvirkščiai – įmonės ir ieÅ¡kovo padėtis dėl sudarytų laidavimo sutarčių netampa prastesnė ar mažiau naudinga - jie neprivalo atsakovui grÄ Å¾inti didesnę kredito sumÄ ar mokėti didesnių palÅ«kanų.Laidavimo sutarčių sudarymas pats savaime ieÅ¡kovui nėra labai naudingas, kadangi laidavimo sutartimis jis įsipareigojo kartu su įmone solidariai atsakyti už įmonės prievolių atsakovui įvykdymÄ tuo atveju, jeigu Å¡ių prievolių bendrovė bus nepajėgi įvykdyti.

Tačiau, kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2006), ginčijamo sandorio sÄ lygos turi bÅ«ti Å¡aliai ne Å¡iaip sau nenaudingos, bet iÅ¡ esmės sunkios. Laidavimo institutas yra įprastas bankų paskolų užtikrinimo garantas ir Å¡iuo ginčo atveju laidavimo sutarčių sudarymas nebuvo kuo nors iÅ¡skirtinis. Ä® bylÄ pateiktas 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimas su AB banku Hansabankas (susitarimo 4 p.) patvirtina, kad AB bankas Hansabankas taip pat reikalavo, kad ieÅ¡kovas sudarytų laidavimo sutartis ir laiduotų įmonei iÅ¡duoto kredito grÄ Å¾inimÄ .

Vadovaujantis minėtu susitarimu pakeistos sutarties 1.3 ir 2.4.4 punktais, AB bankas Hansabankas papildomÄ kredito sumÄ iÅ¡duoda tik gavęs abiejų bendrovės akcininkų, vienas iÅ¡ kurių ieÅ¡kovas, laidavimus. Kad ieÅ¡kovas AB bankui Hansabankas buvo laidavęs už įmonės įsipareigojimus, patvirtina 2006 m. gruodžio 4 d. su AB banku Hansabankas sudarytas susitarimas, kuriame konstatuojama, kad papildoma kredito suma yra paimta ir negrÄ Å¾inta. IeÅ¡kovas neginčijo, kad buvo sudaręs laidavimo sutartis su AB banku Hansabankas, laiduodamas už įmonei suteiktÄ kreditÄ , kas patvirtina, jog tokia bankų veikloje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo praktika ieÅ¡kovui buvo žinoma ir jam priimtina.

Atsakovui refinansavus bendrovės turėtÄ paskolÄ AB banke Hansabankas, buvo pritaikytos tokios pat prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, kokios buvo taikytos ir kitame banke, todėl laidavimo sutarčių sudarymas ieÅ¡kovo atveju nebuvo iÅ¡skirtinė priemonė.Kai sandorio Å¡alys yra verslininkai, vertinant, ar sudaryto sandorio sÄ lygos yra aiÅ¡kiai nenaudingos, privalu atsižvelgti ir į verslo rizikÄ . IeÅ¡kovas bÅ«damas bendrovės akcininku bei siekdamas, kad bendrovei bÅ«tų suteiktas kreditas, ir sudarydamas laidavimo sutartis, prisiėmė bendrovės verslo rizikÄ .

Akivaizdu, jog bendrovės verslo rizikÄ turėjo prisiimti bÅ«tent ieÅ¡kovas, o ne atsakovas. Todėl laidavimo sutarčių sudarymas nelaikytinas aiÅ¡kiai nenaudingu sandoriu.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovas neįrodė visų sÄ lygų, bÅ«tinų pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis tuo pagrindu, kad Å¡ios laidavimo sutartys buvo sudarytos dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Pažymėtina, kad bent vienos iÅ¡ aukščiau iÅ¡vardintų sÄ lygų nebuvimas sudaro pagrindÄ nepripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis ieÅ¡kovų reikalaujamu pagrindu.Pirmosios instancijos teismas, tinkamai bei teisingai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetÄ , pagrįstai nusprendė, jog laidavimo sutartys nėra sudarytos ypač nenaudingomis ieÅ¡kovui sÄ lygomis, kadangi ieÅ¡kovas prisiėmė galimÄ verslo rizikÄ , laidavimo sutarčių sudarymo taip pat reikalavo ir AB bankas Hansabankas, be to, pats laidavimo institutas yra įprasta bankų iÅ¡duotų kreditų grasinimo užtikrinimo priemonė.

IeÅ¡kovas neįrodė, kad atsakovas primetė savo valiÄ sudaryti aiÅ¡kiai ieÅ¡kovui nenaudingas laidavimo sutartis. Todėl, konstatavęs nors vienos iÅ¡ aukščiau iÅ¡vardintų sÄ lygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis, nebuvimÄ , pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieÅ¡kovo reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.Kaip minėta, tam, kad ieÅ¡kovo reikalavimai pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis bÅ«tų patenkinti, ieÅ¡kovas privalėjo įrodyti visų sÄ lygų, bÅ«tinų pripažinti sandorį, sudarytÄ dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, buvimÄ .

Nesant nors vienos iÅ¡ reikalaujamų sÄ lygų, sandoris negali bÅ«ti teismo pripažintas negaliojančiu. Todėl, pirmosios instancijos teismui nustačius bent vienos iÅ¡ reikalaujamų sÄ lygų nebuvimÄ , teismas turėjo pagrindÄ atsisakyti pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, kÄ Å¡iuo konkrečiu atveju ir padarė. CPK 270 straipsnio 4 dalis nereikalauja, kad teismas nurodytų iÅ¡samius argumentus dėl kiekvieno teismo atmesto įrodymo, ar atskirai pasisakytų dėl kiekvieno įrodymo, kuriuo grindžiamos teismo iÅ¡vados, vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus ir, kaip to reikalaujama CPK 270 straipsnio 4 dalis ir 331 straipsnio 4 dalis, glausta forma sprendime aptarė teismo nustatytas aplinkybes ir pasisakė dėl įrodymų, kurių pagrindu teismas nusprendė atmesti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ir nuodugniau pasisakydamas dėl atsakovo nepasinaudojimo susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis bei valios sudaryti ieÅ¡kovui nenaudingÄ sandorį neprimetimu, glaustai aptarė byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, kad įmonės negalima buvo pripažinti nemokia įmone, nesugebančia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, todėl atsakovas negalėjo pasinaudoti sunkiomis aplinkybėmis ir primesti savo valiÄ ieÅ¡kovui.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsisakė byloje apklausti liudininkais atsakovo darbuotojus E. M. ir N. K. ir tuo apribojo rungimosi galimybę ir teisę teikti įrodymus.Pažymėtina, kad ieÅ¡kovas liudytojus prašė kviesti, norėdamas įrodinėti tas aplinkybes, kurios pagal įrodymų leistinumo principÄ yra įrodinėjamos raÅ¡ytiniais įrodymais, kuriuos į bylÄ pateikė tiek ieÅ¡kovas, tiek atsakovas ir kurie teismo buvo detaliai iÅ¡nagrinėti bei teisingai įvertinti.

Pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruoÅ¡iamųjų dokumentų bÅ«du ir nei viename iÅ¡ ieÅ¡kovo teismui teiktų dokumentų praÅ¡ymo kviesti liudytojus nebuvo. IeÅ¡kovas nepateikė praÅ¡ymo dėl liudytojų apklausimo ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas ieÅ¡kovo praÅ¡ymu. Tik 2011 m. rugsėjo 13 d. vykusiame teismo posėdyje, kurio metu byla buvo iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės, ieÅ¡kovas pateikė praÅ¡ymÄ dėl liudytojų iÅ¡kvietimo ir apklausos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį tenkinti, nes Å¡is praÅ¡ymas dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo galėjo bÅ«ti pateiktas jau reiÅ¡kiant ieÅ¡kinį, o jo pateikimas, praėjus beveik metams po bylos pradžios, vertintinas kaip bylos nagrinėjimo vilkinimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsisakymas tenkinti praÅ¡ymÄ dėl liudytojų apklausos neturėjo įtakos teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, nes visos bylai reikÅ¡mingos aplinkybės yra nurodytos bei patvirtintos raÅ¡ytiniais įrodymais, kurių visetÄ pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir iÅ¡ jų visumos padarė pagrįstas iÅ¡vadas apie įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ .Pažymėtina, kad įmonės veikla buvo pagrindiniu ieÅ¡kovo verslu, taigi, kreditas buvo paimtas pačio ieÅ¡kovo interesais.

Laidavimo sutartys nebuvo ginčijamos daugiau nei dvejus metus - ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas tik po to, kai atsakovas pradėjo realizuoti savo teises pagal ginčo sandorius. Nurodyta aplinkybė, taip pat ieÅ¡kovo argumentų nepagrįstumas patvirtina, kad ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė nepagrįstÄ ieÅ¡kinį. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 84, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistinas iÅ¡ ieÅ¡kovo į valstybės biudžetÄ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi atidėtas mokėti             12 247 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundÄ .

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo E. M. į valstybės biudžetÄ 12 247 Lt (dvylika tÅ«kstančių du Å¡imtus keturiasdeÅ¡imt septynis litus) žyminio mokesčio. Teisėjai                                                                 Algirdas GailiÅ«nas                                                                  Kazys KailiÅ«nas                                                                  Vigintas ViÅ¡inskis