2016-12-19 Nr. AB-23993-3-61-3-03266-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1665-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03266-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–9).

Paaiškino, kad nuo 2014 m. liepos 7 d. iki etapavimo į Alytaus pataisos namus pareiškėjas Lukiškių TI-K įvairiose kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, kankinančiomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Negalėjo pailsėti, nes buvo laikomas kamerose su rūkančiaisiais, nors pats nerūko. Kalinant buvo pažeisti ploto reikalavimai. Kamerose yra dviejų, o karantino kamerose – trijų aukštų lovos, kurios užima mažiausiai po 2 kv. m. Kamerose įrengtas praustuvas su kriaukle ir tualetas su apie 1,5 m. aukščio sienele bei į grindis įmontuotas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis, kurie taip pat užima plotą. Kamera buvo perpildyta, bloga ventiliacija, pastovi drėgmė, nuo sienų ir lubų luposi tinkas, dažai krisdavo į lėkštes ir ant galvų. Kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, nes staliukai maži ir pritaikyti tik dviem žmonėm. Kamerose buvo tarakonų, dėl ko buvo sunku užmigti.

Gyvendamas perpildytose kamerose netinkamomis sąlygomis patyrė didžiausius nepatogumus, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sutriko pilnavertis gyvenimas ir socialiniai ryšiai, sumažėjo bendravimo galimybės. Laikė, kad skaičiuojant po 100 Lt (28,96 Eur) už dieną, jam būtų padaryta 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinė žala. Kadangi padaryta žala yra žymiai didesnė, padėtis negerėja, o tik blogėja, laikė teisingu ir protingu prašyti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–19).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. spalio 7 d.. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 15 d., nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2014 m. liepos 24 d., nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. rugsėjo 16 d., nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 6 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d., nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, o nuo 2014 m. spalio 7 d. jis išvyko iš įstaigos.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo I. K. skundą atmetė, kadangi nustačius, jog Lukiškių TI-K pareigūnai nežymiai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto neatskyrimo, nebuvo nustatytas žalos atsiradimo faktas, todėl atsisakyta priteisti žalos atlyginimą (b. l. 55–60).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatė, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kameroje Nr. 255, plotas 24,38 kv. m., 2014 m. liepos 16 d. (7 asmenys) bei nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. liepos 30 d. (7 asmenys) buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. I. K. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 45 dienas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nurodė, kad pažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas 7 dienas. Nurodytomis dienomis pareiškėjui teko ne 3,6, o 3,48 kv. m. ploto, t. y. maždaug 5 proc. mažiau. Teismas nurodė, kad toks ploto neatitikimas yra labai nedidelis ir ryškaus pareiškėjo būklės pablogėjimui negali turėti įtakos, todėl nebuvo pripažįstamas teisės aktų pažeidimu, dėl kurio pareiškėjui turi būti atlyginama neturtinė žala.

Atsižvelgdamas pirmos instancijos teismas į kamerų plotus, baldus laikė pakankamais ir neužimančiais per daug vietos, kad jos neužtektų kalinamiems asmenims, laikant juos nepažeidžiant vienam asmeniui nustatyto privalomo ploto reikalavimų. Atsižvelgęs į kamerų plotus, taip pat darė išvadą, kad nėra galimybės įrengti vienaukštes lovas, o dviaukščių ir triaukščių įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Nors pareiškėjas nurodė, jog kamerose esantys stalai skirti tik dviem asmenims, tačiau, teismas remdamasis Lukiškių TI-K parengtu sąrašu nustatė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose gali būti laikoma nuo 6 iki 9 asmenų, o mažose kamerose laikytas tik vienas.

Todėl teismas pažymėjo, jog pareiškėjas negalėjo patirti nepatogumų dėl valgymo prie nedidelio dviem asmenims skirto stalo. Taip pat sprendime atkreipiamas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Taigi, pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje.

Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2015 m. birželio 30 d. pažymoje Nr. 24-4183 nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa su klozetu nuo likusios kameros dalies atitverta 1,5 metro aukščio pertvara. Teismo nuomone, tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Tačiau teismas tuo pačiu pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN76:2010 2 punkte nustatyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Sprendime pažymima, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras tikrino Lukiškių TI-K ir tikrinimo rezultatus įtvirtino į bylą pateiktais patikrinimo aktais. 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. lapkričio 12 d. higienos normos HN 76:2006 pažeidimų nenustatyta, 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 125, kurioje buvo kalintas pareiškėjas, rastas nešvarus unitazas. Lukiškių TI-K nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą. Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad tikrintos Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos per langus. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kitų duomenų byloje dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismui nebuvo pateikta.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog yra laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 30 d. pažymoje Nr. 24-4213 nurodyta, kad atvykęs 2014 m. liepos 7 d., pareiškėjas sutiko būti laikomas su rūkančiais asmenimis. 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas perkelti į nerūkančiųjų kamerą ir tą pačią dieną buvo perkeltas į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys. Į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar nusiskundimais pareiškėjas nesikreipė. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K vadovavosi pareiškėjo valia, paskirdamas jį į vieną ar kitą kamerą.

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Lukiškių TI-K dėl dezinsekcijos, deratizacijos yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti pelių ir žiurkių bei ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. Kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Taip pat buvo sudaryta 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tai teismo vertinimu rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas I. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 69).

Pareiškėjas nurodo, kad savo skunde prašė taikyti teisės į 4 kv. m. neįskaitant baldų užimamo ploto vienam asmeniui standartą, bet ne 3,6 kv. m. įskaitant baldų užimamą plotą, standartą. Prašo netaikyti Lietuvos teisės, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Akcentuoja, kad tiek atsakovas, tiek teismas pripažino atsakovo padarytus pažeidimus dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto ribos, tualeto pertvaros. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nevertino EŽTT, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio. Nurodo, kad kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, tačiau jam nebuvo pateikta jokia informacija, pirmosios instancijos teismas nuslėpė turimą informaciją apie pareiškėjo skunde įvardijamus pažeidimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad savo skunde prašė taikyti teisės į 4 kv. m. neįskaitant baldų užimamo ploto vienam asmeniui standartą, bet ne 3,6 kv. m. įskaitant baldų užimamą plotą, standartą. Nurodė, kad Lietuvos teisė netaikytina, kadangi prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams).

Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių.

Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus bei minėtą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Atsižvelgdama į išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui norma, atmeta kaip nepagrįstą, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs nacionalinis teisės aktas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT taip pat atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nurodo, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pripažino padarytus pažeidimus dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto ribos, tualeto pertvaros, tačiau sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nevertino EŽTT praktikos, Konvencijos 3 straipsnio.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.53161/99)).

Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.).

CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista 7 dienas t. y. 2014 m. liepos 16 d. bei nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. liepos 30 d., kai nurodytomis dienomis pareiškėjui teko ne 3,6, o 3,48 kv. m. ploto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, nenustatyta ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos ir jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, tačiau jam nebuvo pateikta jokia informacija, o pirmosios instancijos teismas nuslėpė turimą informaciją apie pareiškėjo skunde įvardijamus pažeidimus.

Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas konkrečiu atveju jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu kreipėsi su skundais į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą bei į kitas institucijas teismui nepateikė, nenurodė, konkrečiai kada, dėl kokių aplinkybių buvo teikti skundai, nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių faktinių duomenų (pavyzdžiui, skundų kopijų, kitų asmenų liudijimų ir pan.). Pažymėtina, kad pobūdžio įrodymų turėjimas nėra priskirtas išimtinai institucijai, nes tokio pobūdžio įrodymus turi galimybę pateikti ir nuteistieji. Įvertinus tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Visuomenės sveikatos centro nepateiktos ir pirmosios instancijos teismo neįvertintos informacijos apie pažeidimus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus, bendro pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė