cbefe3e2-5932-416a-9ade-c18e9aef4ff0 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

xx                                                                     Administracinė byla Nr. A62-844/2011 Teismo proceso Nr. 3-61-3-01211-2009-9      Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)   LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS                                                  N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. birželio 23 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovui D.

J.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei E. K., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundÄ atsakovui Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl nutarimo panaikinimo.

         Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. PareiÅ¡kėjas UAB „Logipolijos polimerai“ skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi                    į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas panaikinti Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos (toliau – ir Draudimo priežiÅ«ros komisija) 2009 m. birželio 30 d. nutarimÄ Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Nr. N-287 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijÄ pritaikyti draudikui Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme (toliau – ir DÄ®) numatytÄ poveikio priemonę.Nurodė, kad Draudimo priežiÅ«ros komisija konstatavo, jog draudikas pavėluotai informavo pareiÅ¡kėjÄ apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigÄ , nustatė, kad draudiko pateikta informacija apie Å¡iÄ eigÄ yra neiÅ¡sami, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje numatytų reikalavimų, tačiau, įvertinusi draudiko kaltę, pasekmes, nepagrįstai nustatė, kad toks pažeidimas nesukėlė didelių neigiamų pasekmių Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo saugomiems interesams ir tikslams, todėl draudikas griežtai laikysis teisės aktuose numatytų reikalavimų neskyrus įstatymuose numatytų poveikio priemonių.

Pažymėjo, kad dėl draudiko neteisėtų veiksmų pareiÅ¡kėjui iki Å¡iol neiÅ¡mokėta 384 691,95 JAV dolerių dydžio iÅ¡moka. Esant dabartinei ekonominei situacijai, tokie draudiko veiksmai sukėlė dideles neigiamas pasekmes, todėl Draudimo priežiÅ«ros komisija neteisingai įvertino aplinkybes ir atleido draudikÄ nuo poveikio priemonių skyrimo.              Atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisija atsiliepimu                                   į UAB„Logipolijos polimerai“ patikslintÄ skundÄ su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstÄ .

             Atsakovas teigė, kad pareiÅ¡kėjo skundas negali bÅ«ti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos sprendimas netaikyti poveikio priemonės pažeidėjui niekaip nepažeidžia pareiÅ¡kėjo teisių ir teisėtų interesų. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. kovo 16 d. priėmė sprendimÄ byloje Nr. 1-549-815/2009 dėl vienos iÅ¡ finansų rinkÄ prižiÅ«rinčios institucijos Lietuvos banko valdybos sprendimo netaikyti poveikio priemonės. Teisėjų kolegija minėtame sprendime pabrėžė, kad poveikio priemonės, kurias taiko priežiÅ«ros institucija, nėra savitikslės, jos skirtos apsaugoti vieÅ¡Ä jį interesÄ .

Todėl pareiÅ¡kėjas, praÅ¡ydamas teismÄ panaikinti priežiÅ«ros institucijos sprendimÄ dėl poveikio priemonių netaikymo ir įpareigoti priežiÅ«ros institucijÄ taikyti įstatymo numatytas poveikio priemones, iÅ¡ esmės, nors ir manydamas, kad bÅ«tent jo teisės yra pažeistos, rÅ«pinasi ne savo teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimu, bet vieÅ¡ojo intereso gynimu. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismas konstatavo, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas panaikinti šį sprendimÄ ir įpareigoti priežiÅ«ros institucijÄ taikyti įstatymo numatytas poveikio priemones yra nepagrįstas.

Teigė, kad skundžiamas sprendimas netaikyti poveikio priemonės pažeidėjui niekaip nepažeidžia jo teisių ir teisėtų interesų, jis nėra susijęs su pareiÅ¡kėjo teisių įgyvendinimu. PareiÅ¡kėjas, nors ir pavėluotai, buvo informuotas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo                    82 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas, praÅ¡ydamas panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijÄ pritaikyti draudikui poveikio priemonę, reikalauja, kad teismas priimtų du sprendimus, nors teismas gali priimti tik vienÄ iÅ¡ alternatyvių sprendimų.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ informacijÄ , teigė, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) nuostatų, reglamentuojančių teismo priimamų sprendimų rÅ«Å¡is. Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 193 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta jo teisė taikyti teisės aktų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems Lietuvos Respublikos draudimo įstatymÄ ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklÄ reglamentuojančius teisės aktus.

DÄ® nėra teisės normų, tiesiogiai įtvirtinančių atsakovo teisę, nustačius prižiÅ«rimo subjekto padarytus teisės aktų pažeidimus, neskirti teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių, tačiau tai, anot atsakovo, nereiÅ¡kia, jog jis neturi teisės priimti tokio sprendimo. Teigė, kad                       DÄ® įstatyme nustatyta ne pareiga, o teisė taikyti poveikio priemones. Pagal DK 198 straipsnio 2 dalį priežiÅ«ros institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, taikyti ar netaikyti įstatyme nustatytÄ poveikio priemonę.

Tik atskirais DÄ® įsakmiai nurodytais atvejais priežiÅ«ros institucija privalo taikyti poveikio priemones. Atsakovo manymu, DÄ® normas aiÅ¡kinant kaip įtvirtinančias atsakovui pareigÄ nustačius bet kokį teisės aktų pažeidimÄ , taikyti DÄ® nustatytas poveikio priemones ir nesuteikiančias teisės konkrečiu atveju už padarytÄ teisės akto pažeidimÄ neskirti įstatyme nustatytos poveikio priemonės, o kitais bÅ«dais įvertinti draudimo įmonės veiksmų teisėtumÄ ir imtis priemonių, kad bÅ«tų paÅ¡alinti padaryti teisės aktų pažeidimai ar kitaip bÅ«tų užtikrinamas draudimo įmonės ir visos draudimo sistemos stabilumas ir patikimumas, bÅ«tų ribojamos atsakovo galimybės vykdyti efektyviÄ draudimo veiklos priežiÅ«rÄ užtikrinant draudimo sistemos stabilumÄ ir patikimumÄ .

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisija, gavusi pareiÅ¡kėjo skundÄ , nustatė, kad Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas netinkamai laikėsi DÄ® 82 straipsnio                   8 dalies, nustatančios draudiko pareigÄ raÅ¡tu iÅ¡samiai informuoti draudėjÄ (naudos gavėjÄ ) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigÄ jei draudimo iÅ¡moka nėra iÅ¡mokėta per 30 dienų nuo praneÅ¡imo apie draudžiamÄ jį įvykį. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuo draudiko veiklos pradžios Lietuvos Respublikos teritorijoje Draudimo priežiÅ«ros komisija pirmÄ kartÄ konstatavo pažeidimÄ draudiko veikloje (iki Å¡iol buvo gautas tik vienas kreipimasis (2006 m.) dėl minėtos bendrovės veiksmų, kurį iÅ¡nagrinėjusi, Draudimo priežiÅ«ros komisija konstatavo, jog skundas nepagrįstas).

Be to, iÅ¡ byloje pateiktų dokumentų matyti, kad iki praneÅ¡imo apie įvykio administravimo eigÄ iÅ¡siuntimo, draudimo sutarties Å¡alys nuolat susiraÅ¡inėdavo elektroniniu paÅ¡tu. IÅ¡ susiraÅ¡inėjimo medžiagos, anot atsakovo, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad 2009 m. gegužės 22 d. įvyko sutarties Å¡alių susitikimas dėl sutarties vykdymo, kurio metu, tikėtina, Å¡alys aptarė įvykio administravimo eigÄ . Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas laikė, kad draudiko padarytas pažeidimas yra mažareikÅ¡mis, nesukėlęs didelių neigiamų pasekmių DÄ® saugomiems interesams ir kad tikslas, jog draudikas tinkamai vykdytų DÄ® nustatytas pareigas, gali bÅ«ti pasiektas neskyrus poveikio priemonių.

Atsakovas sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat nurodė draudimo bendrovės filialo administracijos vadovui atkreipti dėmesį į tai, kad ateityje turi būti griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo. Atsakovo nuomone, parinkta priemonė yra pakankama, pagrįsta ir teisėta. Skundžiamame Draudimo priežiūros komisijos nutarime konstatuota, kad draudikas nebuvo pažeidęs draudimo išmokos išmokėjimo terminų. Pareiškėjas šios nutarimo dalies neginčija.

Taigi pareiÅ¡kėjo teiginys, jog dėl draudiko neteisėtų veiksmų jam iki Å¡iol nėra iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka yra visiÅ¡kai nepagrįstas. Konstatuotas pažeidimas (netinkamas pareigos informuoti apie įvykio administravimo eigÄ ) nėra susijęs su įvykio tyrimo vilkinimu. Pažymėjo, kad priimant sprendimÄ dėl poveikio priemonės skyrimo (neskyrimo) vertinamos ne individualios teisinės pasekmės, bet draudiko veiksmų įtaka vieÅ¡ajam interesui, t. y. sprendžiama, ar draudiko veiksmai nepažeidžia visuomeninių vertybių.

Atsakovo sprendimas taikyti ar netaikyti poveikio priemonę nėra susijęs su pareiÅ¡kėjo individualių teisių ir teisėtų interesų gynimu. PareiÅ¡kėjas, manantis, kad draudikas vilkino iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimÄ ir savo veiksmais sukėlė jam žalÄ , turi teisę savo teises ginti civilinio proceso tvarka, remdamasis privatinėmis teisės normomis. Anot atsakovo, DÄ® nuostatos leidžia teigti, jog visos draudimo rinkos prižiÅ«rėtojo funkcijos, taip pat ir poveikio priemonių skyrimas, turi bÅ«ti vykdomos ne formaliai,               o siekiant įstatyme numatyto tikslo – užtikrinti draudimo sistemos patikimumÄ , veiksmingumÄ , saugumÄ ir stabilumÄ bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugÄ .

Draudimo rinkos prižiÅ«rėtojo vykdomos funkcijos yra ne represinio,               o metodinio pobÅ«džio. DÄ® numatytos poveikio priemonės taikomos tais atvejais, kai draudimo rinkos dalyvio veikla daro neigiamÄ Ä¯takÄ draudimo rinkos patikimumui, veiksmingumui, saugumui ir stabilumÄ bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugai. Atsižvelgiant į tai, pareiÅ¡kėjo teiginys, jog Draudimo priežiÅ«ros komisijos sprendimas netaikyti poveikio priemonių pažeidėjui prieÅ¡tarauja Å¡ios institucijos tikslams, anot atsakovo, laikytinas nepagrįstu.Trečiasis suinteresuotas asmuo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Lietuvos filialÄ , atsiliepime į pareiÅ¡kėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundÄ prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Palaikė Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo atsiliepime išdėstytus argumentus.Minėtame atsiliepime nurodyta, kad prekinio kredito draudimo sutartys priskiriamos prie didelių rizikos draudimo sutarčių. Dėl šiai draudimo rūšiai būdingos specifikos draudėjo ir draudiko derybų keliu sudarytoje draudimo sutartyje numatyta, kad nuostoliai gali būti užfiksuoti:

a) pirkėjo nemokumo atveju: tÄ dienÄ , kai draudėjas informuos draudikÄ apie nemokumo faktÄ ;

b) esant kitoms neatsiskaitymo priežastims: pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui po draudėjo praneÅ¡imo apie uždelstÄ skolÄ ir praÅ¡ymo dėl intervencijos gavimo dienos. Draudikas, 2008 m. lapkričio 12 d. ir 2009 m. vasario 27 d. gavęs praneÅ¡imus apie uždelstas skolas, įvertino, kad skolininkas yra mokus, todėl įvykis dėl jo pripažinimo draudiminiu turėjo bÅ«ti iÅ¡tirtas pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui po draudėjo praneÅ¡imo gavimo dienos, t. y. iki 2009 m. balandžio 12 d. Draudiko atstovai buvo nuvykę pas skolininkÄ , kreipėsi į užsienio partnerius dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo, nuolat bendravo su draudėju.

Besibaigiant 5 mėnesių laikotarpiui, pradėjo aiÅ¡kėti naujos aplinkybės, todėl draudikas įtarė draudėjo piktnaudžiavimÄ savo teisėmis. Draudikas siekė atlikti nuodugnų tyrimÄ , kad nekiltų abejonių dėl draudžiamo įvykio fakto egzistavimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnis. Draudikas kreipėsi į policijÄ , taip pat į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekcijÄ dėl kilusio įtarimo, kad draudėjo sÄ skaitos faktÅ«ros yra fiktyvios.

Likusi draudimo iÅ¡mokos dalis buvo iÅ¡mokėta gavus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos iÅ¡vadas. Pažymi, kad draudėjas nepatyrė neigiamų pasekmių.              II.              Vilniaus apygardos administracinis teismas, iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ ,                      2010 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundÄ tenkino, panaikino Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimÄ Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Nr. N-287 „Dėl UAB „Logipolijos polimerai“ skundo dėl Coface Austria Kreditversicherung               AG Lietuvos filialo veiksmų“, įpareigojo atsakovÄ Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijÄ Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pritaikyti Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 197 straipsnyje nustatytÄ poveikio priemonę ar kelias priemones už Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio             8 dalyje nustatyto reikalavimo – jei draudimo iÅ¡moka nėra iÅ¡mokėta per 30 dienų nuo praneÅ¡imo apie draudžiamÄ jį įvykį, draudikas privalo raÅ¡tu iÅ¡samiai informuoti draudėjÄ (naudos gavėjÄ ) apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigÄ , pažeidimÄ , nustatytÄ iÅ¡nagrinėjus 2009 m. gegužės 22 d. pareiÅ¡kėjo UAB „Logipolijos polimerai“ skundÄ dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo įsipareigojimų nevykdymo, priteisti pareiÅ¡kėjo UAB „Logipolijos polimerai“ naudai iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 100,00 Lt žyminio mokesčio.

             Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi bÅ«ti sprendžiamas klausimas dėl Draudimo priežiÅ«ros komisijos nutarimo netaikyti draudikui Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui DÄ® numatytų poveikio priemonių teisėtumo. Teismas analizavo DÄ® įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ ir sprendė, kad Draudimo priežiÅ«ros komisija turi teisę taikyti Å¡io ir kitų įstatymų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems DÄ® ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklÄ reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus.

DÄ® nurodytas poveikio priemones, iÅ¡skyrus atvejus, kai DÄ® 197 straipsnis nustato konkrečios poveikio priemonės taikymo pagrindus, taiko esant bent vienam iÅ¡ nurodytų pagrindų, atsižvelgdama į pažeidimo, dėl kurio taikoma Å¡i priemonė, turinį, asmens kaltę, poveikio priemonės proporcingumÄ pažeidimui, Å¡io pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes asmeniui, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui.

Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas praneÅ¡imÄ apie draudiminį įvykį draudikui pateikė 2008 m. lapkričio 12 d. Draudikas nuo 2009 m. balandžio 6 d. atliko veiksmus,              t. y. tyrė aplinkybes, susijusias su pareiÅ¡kėjo praneÅ¡imu apie uždelstÄ pirkėjo skolÄ , rinko dokumentus, paaiÅ¡kino, jog bÅ«tina gauti informacijÄ iÅ¡ teritorinės muitinės, kad galėtų užbaigti tyrimÄ . 5 mėnesių terminas po praneÅ¡imo apie uždelstÄ skolÄ gavimo dienos baigėsi                            2009 m. lapkričio 12 d.

Kadangi draudimo iÅ¡moka per 30 dienų pasibaigus 5 mėnesių terminui iÅ¡mokėta nebuvo, draudikas, anot teismo, vadovaudamasi DÄ® 82 straipsnio 8 dalimi,                            2009 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus 16 dienų po 30 dienų termino, skaičiuojamo pasibaigus                      5 mėnesiams, pareiÅ¡kėjui pateikė praneÅ¡imÄ apie įvykio administravimo eigÄ . Taigi, teismo nuomone, byloje nustatyta, kad draudikas pažeidė DÄ® 82 straipsnio 8 dalies imperatyviÄ normÄ .

Draudikas taip pat pažeidė pareigÄ iÅ¡samiai informuoti draudėjÄ apie tyrimo eigÄ . Anot teismo, draudiko raÅ¡ytinio praneÅ¡imo, kuriame yra vienas sakinys, jog tyrimas bus baigtas ir sprendimas dėl draudimo iÅ¡mokos mokėjimo bus priimtas, gavus atsakymÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos muitinės įstaigų, negalima pripažinti iÅ¡samiu, Å¡iame praneÅ¡ime nėra nurodyta tyrimo eiga, todėl Draudimo priežiÅ«ros komisija padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad pažeidimas yra mažareikÅ¡mis. Anot teismo, Draudimo priežiÅ«ros komisija padariusi minėtÄ iÅ¡vadÄ netinkamai vykdė jai pavestus uždavinius – užtikrinti draudimo sistemos patikimumÄ , veiksmingumÄ , saugumÄ ir stabilumÄ bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugÄ .

Å iuo atveju buvo nustatyta, kad Draudimo priežiÅ«ros komisija nevykdė aiÅ¡kių ir minimalių jam nustatytų reikalavimų, dėl ko sudarė sÄ lygas draudėjui abejoti trečiojo suinteresuotos asmens draudimo bendrovėje apdrausto intereso apsaugos patikimumu. Ta aplinkybė, kad draudimo sutarties Å¡alys susiraÅ¡inėjo elektroniniu paÅ¡tu, buvo planuojamas susitikimas, teismo nuomone, nepaneigia draudiko pareigos vykdyti DÄ® reikalavimus. Pažymėjo, kad minėto susiraÅ¡inėjimo turinys patvirtina, kad pareiÅ¡kėjas teiravosi, kada gaus raÅ¡ytinį atsakymÄ dėl tyrimo eigos.

Teismas akcentavo, kad pažeidimo negalima laikyti mažareikÅ¡miu ne vien dėl aiÅ¡kių DÄ® reikalavimų nevykdymo, bet ir dėl uždelstos skolos dydžio (351 861 JAV dolerių/992 243,18 Lt) bei atitinkamai dėl draudimo iÅ¡mokos dydžio (893 018,86 Lt). Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas 2007-2009 m. sumokėjo draudimo bendrovei  42 350,00 Lt draudimo įmokų, pareiÅ¡kėjas anksčiau nesikreipė dėl draudiminių įvykių.                            Teismo nuomone, neturi reikÅ¡mės Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui tai, kad nagrinėjant bylÄ teisme buvo sumokėta dalis draudimo iÅ¡mokos.

Draudimo priežiÅ«ros komisija, esant draudimo sutarties Å¡alių ginčui dėl pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , negalėtų nei iÅ¡spręsti tokio privataus ginčo, nei užtikrinti draudimo iÅ¡mokos mokėjimÄ . Teismo teigimu, Draudimo priežiÅ«ros komisijos tikslai kitokie, susiję su minimalių DÄ® nustatytų standartų laikymosi užtikrinimu. Neturi reikÅ¡mės Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui dalyvaujančių byloje asmenų motyvai dėl bÅ«tinumo Draudikui įsitikinti draudiminio įvykio buvimu.

Nurodyti motyvai yra susiję su draudiko pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ vykdymu, Å¡ioje byloje toks klausimas nesprendžiamas. Be to, draudikas, siekiantis nepažeisti DÄ® draudimo nemokėti draudimo iÅ¡mokos, kai nėra draudiminio įvykio, DÄ® 82 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ pareigÄ â€“ praneÅ¡ti apie tyrimo eigÄ , galėjo įvykdyti nepriklausomai nuo minėtų veiksmų atlikimo. Pažymėjo, kad atsakovas ginčijamu nutarimu nutarė atkreipti Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo administracijos vadovo dėmesį į tai, kad ateityje turi bÅ«ti griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo.

Å i Draudimo priežiÅ«ros komisijos nutarimo dalis, teismo nuomone, neatitinka jos įgaliojimų.Atsakovas nutarė netaikyti poveikio priemonės, bet atliko veiksmus panaÅ¡ius                              į DÄ® 197 straipsnio 1 punktÄ nustatytÄ poveikio priemonę. Nurodyti atsakovo veiksmai taip pat neatitinka teisėtumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo                  3 straipsnyje.

Kadangi atsakovas netinkamai vykdė savo funkcijas, be pagrindo ginčijamu atveju netaikė DÄ® nustatytų poveikio priemonių, Draudimo priežiÅ«ros komisijos sprendimas, teismo nuomone, turi bÅ«ti naikinamas, o Draudimo priežiÅ«ros komisija įpareigojama atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. III.              Atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisija apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu, praÅ¡o jį panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos                2009 m. birželio 30 d. nutarimÄ Nr. N-287 „Dėl UAB „Logipolijos polimerai“ skundo dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo veiksmų“ palikti nepakeistÄ .

             Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė bei iÅ¡aiÅ¡kino materialinės bei procesinės teisės normas, nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos analogiÅ¡koje byloje. Pažymi, kad Lietuvos finansų rinkÄ prižiÅ«ri trys finansų priežiÅ«ros institucijos: Lietuvos bankas, Vertybinių popierių komisija ir Draudimo priežiÅ«ros komisija. Å ių institucijų veiklos tikslai bei funkcijos yra panaÅ¡ios, jos yra atsakingos už atitinkamo finansų sektoriaus priežiÅ«rÄ .

Å ių institucijų teisės ir pareigos yra harmonizuotos Europos SÄ jungos teisės aktais. Visos trys finansų rinkų priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos turi teisę taikyti poveikio priemones dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo. 2009 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimÄ byloje Nr. 1-549-815/2009 dėl vienos iÅ¡ finansų priežiÅ«ros institucijos (Lietuvos banko valdybos) teisės taikyti poveikio priemones. PareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas panaikinti skundžiamÄ nutarimÄ ir įpareigoti institucijÄ taikyti poveikio priemonę buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino, jog priežiÅ«ros institucija turi teisę, bet ne pareigÄ taikyti poveikio priemones bei konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje priežiÅ«ros institucijos nustatytas pažeidimas Lietuvos finansinei sistemai buvo mažareikÅ¡mis, todėl priežiÅ«ros institucija pagrįstai atsisakė taikyti poveikio priemones pažeidimÄ padariusiam asmeniui. Nurodo, kad pagal susiklosčiusiÄ teismo praktikÄ , viena iÅ¡ finansų rinkÄ prižiÅ«rinčių institucijų (Lietuvos bankas) turi teisę netaikyti poveikio priemonių, o kita (Draudimo priežiÅ«ros komisija) privalo taikyti poveikio priemonę už bet kokį imperatyvios teisės normos pažeidimÄ .

Pažymi, jog Å¡ių institucijų tikslų, funkcijų bei teisių reglamentavimas yra labai panaÅ¡us. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skirtingai taikė bei aiÅ¡kino analogiÅ¡kÄ paskirtį turinčias teisės normas, anot atsakovo, suteikia pagrindÄ manyti, kad teismas netinkamai pritaikė ir iÅ¡aiÅ¡kino DÄ® nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos teisę taikyti poveikio priemonę. Atsakovo nuomone, DÄ® nuostatų analizė leidžia teigti, jog Draudimo priežiÅ«ros komisijai yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar konkrečiu atveju tikslinga taikyti poveikio priemonę.

DÄ® 198 straipsnio            2 dalyje (taip pat DÄ® 202 str. 6 d.) nurodyta, kad Draudimo priežiÅ«ros  komisija  parenka  poveikio  priemonę atsižvelgdama į pažeidimo, dėl kurio taikoma Å¡i priemonė, turinį, asmens kaltę, poveikio priemonės proporcingumÄ pažeidimui, Å¡io pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes asmeniui, kuriam taikoma poveikio priemonė, ir draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui.

Å i teisės norma įpareigoja priežiÅ«ros institucijÄ atsižvelgti į Å¡ioje dalyje nurodytas aplinkybes ne tik parenkant konkrečiÄ poveikio priemonę, bet ir priimant sprendimÄ dėl poveikio priemonių taikymo, t. y. priežiÅ«ros institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti taikyti ar netaikyti įstatyme nustatytÄ poveikio priemonę. Tik atskirais                          DÄ® įsakmiai nurodytais atvejais draudimo priežiÅ«ros komisija privalo taikyti poveikio priemones.

Atkreipia dėmesį, kad galimybė netaikyti poveikio priemonės už imperatyvios teisės normos pažeidimÄ yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK). Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ pateiktų įrodymų, savo atsisakymo vertinti pateiktus įrodymus nemotyvavo ir tokiu bÅ«du pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį bei 87 straipsnio 4 dalies 3 punktÄ .

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino Å¡ių atsakovo pateiktų paaiÅ¡kinimų: dėl savo paties suformuotos praktikos 2009 m. kovo 16 d. administracinėje byloje Nr. I-549-815/2009, dėl pareiÅ¡kėjo galimybės kreiptis į teismÄ su skundu, praÅ¡ant panaikinti Draudimo priežiÅ«ros komisijos sprendimÄ , susijusį su poveikio priemonės netaikymu, dėl paaiÅ¡kinimų, jog DÄ® nereglamentuoja praneÅ¡imo apie įvykio administravimo eigÄ pateikimo termino, dėl iÅ¡samaus informavimo apie įvykio administravimo eigÄ vertinimo, dėl draudiko padaryto pažeidimo sunkumo įvertinimo.

Toliau pateikiame paaiÅ¡kinimus, pagrindžiančius minėtÄ teiginį. Å iuo klausimu atkartoja atsiliepime į skundÄ iÅ¡dėstytus motyvus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis dėl jo nurodytų argumentų. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiÅ¡kino ir taikė DÄ® 82 straipsnio      8 dalį, niekuo nemotyvuodamas konstatavo, kad praneÅ¡imo pateikimo terminas yra aiÅ¡kus ir jį reglamentuoja imperatyvi teisės norma, o atsakovo iÅ¡vada, kad praneÅ¡imas nebuvo iÅ¡siųstas per protingÄ terminÄ , laikytina nepagrįsta.

Atkreipia dėmesį į tai, kad draudiko praneÅ¡imas apie įvykio administravimo eigÄ buvo pateiktas ne 16-tÄ (kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas), bet 14-tÄ dienÄ nuo pareigos informuoti draudėjÄ atsiradimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, anot atsakovo, neiÅ¡samiai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kuriais remiantis buvo vertinama, ar draudikas tinkamai įvykdė DÄ® 82 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ pareigÄ . Atsakovo nuomone, praneÅ¡imas apie įvykio administravimo eigÄ turėtų susidėti iÅ¡ dviejų dalių: informacijos apie atliktus veiksmus ir informacijos apie tai, kokie veiksmai turi bÅ«ti atlikti ar kokia informacija turi bÅ«ti gauta, kad bÅ«tų priimtas sprendimas dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo (nemokėjimo).

Skundžiamame nutarime draudiko praneÅ¡imas apie įvykio administravimo eigÄ , anot atsakovo, įvertintas kaip nepakankamai iÅ¡samus, tačiau bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad draudikas pateikė didžiÄ jÄ dalį informacijos (nurodė draudimo iÅ¡mokos neiÅ¡mokėjimo priežastis). Todėl atsakovo teigimu, teismo iÅ¡vada, jog draudiko praneÅ¡ime nėra nurodyta tyrimo eiga, nėra tiksli. Aplinkybė, kad praneÅ¡ime apie įvykio administravimo eigÄ nurodytas ne tik vienas sakinys, buvo nurodyta atsiliepime, tačiau pirmosios instancijos teismas į jÄ neatsižvelgė.

Be to, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pateikto praneÅ¡imo negalima laikyti iÅ¡samiu, nes nenurodyta įvykio administravimo eiga, suponuoja iÅ¡vadÄ , jog draudikas turi informuoti draudėjÄ (naudos gavėjÄ ) tik apie atliktus įvykio administravimo veiksmus. Atsakovo nuomone, toks DÄ® 82 straipsnio 8 dalies aiÅ¡kinimas yra pernelyg siauras ir neatitinka Å¡ios teisės normos tikslo. Mano, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas minėtÄ pareigÄ draudikui, siekė, jog draudėjas (naudos gavėjas) bÅ«tų informuotas ir apie tai, kodėl draudimo iÅ¡moka nebuvo iÅ¡mokėta per 30 dienų nuo praneÅ¡imo apie įvykį.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pažeidimo negalima laikyti mažareikÅ¡miu ne vien dėl aiÅ¡kių įstatymo reikalavimų nevykdymo, bet ir dėl uždelstos skolos dydžio, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų teiginių nepagrindė nei teisės aktų nuostatomis, nei paaiÅ¡kinimais, kaip nustatytas pažeidimas siejasi su draudimo iÅ¡mokos dydžiu bei kitomis nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, draudiko pareigos informuoti draudėjÄ (naudos gavėjÄ ) įvykdymas negali bÅ«ti vertinamas atsižvelgiant į pirmosios teismo iÅ¡vardintas aplinkybes.

Å ios aplinkybės nėra susijusios nei su nustatytu pažeidimu, nei su jo sukeltomis pasekmėmis. Spėjamas draudimo iÅ¡mokos dydis negali bÅ«ti aplinkybe, įtakojančia nustatyto pažeidimo sunkumÄ , juo labiau, kol įvykis nėra pripažintas draudžiamuoju. Pažeidimo sunkumo nustatymas, atsižvelgiant į galimÄ draudimo iÅ¡mokos dydį ar sumokėtų įmokų dydį pažeistų lygiateisiÅ¡kumo, teisingumo, protingumo bei teisėtumo principus. Pirmosios instancijos teismo argumentai, anot atsakovo, laikytini nelogiÅ¡kais ir dėl to, jog skundžiamo nutarimo priėmimo metu atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti informacijos apie draudimo iÅ¡mokos dydį.

Pažymi, kad DÄ® nesuteikia pagrindo atsakovui, priimant sprendimÄ dėl poveikio priemonės taikymo (netaikymo), atsižvelgti į pažeidimo pasekmes skundÄ pateikusiam asmeniui, juo labiau į jo finansinę padėtį (uždelstos skolos dydį), spėjamÄ draudimo iÅ¡mokos dydį, draudimo sutarties sÄ lygas ar kitas aplinkybes.             Tretysis suinteresuotas asmuo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Lietuvos filialÄ , atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos apeliacinį skundÄ palaiko jame iÅ¡dėstytus argumentus, praÅ¡o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimÄ Nr. N-287 „Dėl UAB „Logipolijos polimerai“ skundo dėl Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo veiksmų“ palikti nepakeistÄ .

             Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.              PareiÅ¡kėjas UAB „Logipolijos polimerai“ 2009 m. liepos 24 d. skundu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas panaikinti Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimÄ Nr. N-287, kuriuo atsisakoma pritaikyti draudikui Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytÄ poveikio priemonę, ir pritaikyti draudikui Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančioam per Lietuvos filialÄ , Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytÄ poveikio priemonę.

Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykÄ sudaro klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisija atleido draudikÄ nuo Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatytų poveikio priemonių skyrimo.              Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylÄ teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visÄ bylÄ .

Teisėjų kolegija bylÄ patikrino atsižvelgdama į Å¡iÄ Ä¯statymo nuostatÄ .Aptariant nagrinėjamai administracinei bylai aktualų teisinį reguliavimÄ konstatuotina, kad nekyla ginčo, jog byloje vertinamiems teisiniams santykiams taikytinos atitinkamos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (byloje aktuali 2009 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XI-200) nuostatos. DÄ® 181 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo veiklos priežiÅ«rÄ Lietuvos Respublikoje vykdo Draudimo priežiÅ«ros komisija, kurios tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumÄ , veiksmingumÄ , saugumÄ ir stabilumÄ bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugÄ (DÄ® 181 str. 3 d.).

Pagal DÄ® 192 straipsnio            5 punktÄ Draudimo priežiÅ«ros komisija, įgyvendindama DÄ® nuostatas, inter alia atlieka Å¡iÄ funkcijÄ â€“ taiko Å¡iame ir kituose įstatymuose nustatytas poveikio priemones. DÄ® 193 straipsnio 1 dalies                 4 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisija turi teisę taikyti Å¡io ir kitų įstatymų nustatytas poveikio priemones asmenims, pažeidusiems DÄ® ir kitus draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklÄ reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus.

DÄ® 197 straipsnis nustato poveikio priemonių, kurias turi teisę taikyti Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisija, sÄ raÅ¡Ä , o DÄ® 198 straipsnis reglamentuoja poveikio priemonių taikymo tvarkÄ ir pagrindus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį administracinį ginÄÄ , vadovavosi bÅ«tent minėtomis DÄ® teisės nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijoje skundas buvo tiriamas dėl Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo įmonės (Coface Austria Kreditversicherung AG) filialo, įsteigto Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos.

Tuo tarpu DÄ® 202 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kitų Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje, ar Å¡ių įmonių Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų finansinę priežiÅ«rÄ vykdo Å¡ios Europos SÄ jungos valstybės narės kompetentinga institucija (taip konstatuota ir skundžiamame Draudimo priežiÅ«ros komisijos nutarime). Nepaisant Å¡ios nuostatos, Draudimo priežiÅ«ros komisija turi Å¡iame straipsnyje nustatytas teises ir pareigas.

DÄ® 202 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad Draudimo priežiÅ«ros komisija turi teisę DÄ® 198 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, taip pat kai pablogėja kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo ir perdraudimo įmonės filialo finansinė bÅ«klė ir ji nebeatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, kai kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo įmonės veikla gali pažeisti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ar nukentėjusių trečiųjų asmenų interesus arba iÅ¡kyla tokio pablogėjimo ar pažeidimo grėsmė ar kai kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo įmonės filialo rizikinga veikla gali pakenkti draudėjų, apdraustųjų, nukentėjusių trečiųjų asmenų bei naudos gavėjų interesams, taikyti poveikio priemones, nustatytas DÄ® 202 straipsnio 3 dalyje.

Minėtoje teisės normoje įvardintos keturios alternatyvios poveikio priemonės, kurias Draudimo priežiÅ«ros komisija turi teisę taikyti,                       o DÄ® 202 straipsnio 4-5 dalyse nustatytos poveikio priemonių taikymo sÄ lygos, suponuojančios imperatyvų reikalavimÄ Draudimo priežiÅ«ros komisijai kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo ir perdraudimo įmonei pirmiausia taikyti Å¡velniausiÄ poveikio priemonę – įspėjimÄ dėl nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimų, nustatant Å¡ių pažeidimų paÅ¡alinimo terminus.

DÄ® 202 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad poveikio priemonė parenkama atsižvelgiant į pažeidimo, kuriam ji taikoma, turinį, Å¡io pažeidimo ir taikomos priemonės pasekmes kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo ar perdraudimo įmonei ir draudimo sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui. Apie poveikio priemonę Draudimo priežiÅ«ros komisija raÅ¡tu praneÅ¡a kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo ar perdraudimo įmonei, kartu nurodydama iÅ¡samius Å¡ios priemonės taikymo motyvus.

             Apibendrinant aptartÄ teisinį reguliavimÄ , konstatuotina, kad DÄ® 197-198 straipsniuose įtvirtinta poveikio priemonių taikymo tvarka, numatyta draudimo įmonėms, perdraudimo įmonėms ar užsienio valstybės draudimo arba perdraudimo įmonių filialams, iÅ¡ esmės skiriasi nuo tos, kuri yra įtvirtinta DÄ® 202 straipsnyje ir taikoma Draudimo priežiÅ«ros komisijai prižiÅ«rint kitų Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, veiklÄ .

DÄ® 202 straipsnio taikymo aspektu pažymėtina, kad Å¡ioje teisės normoje įtvirtinta Draudimo priežiÅ«ros komisijos teisė taikyti poveikio priemones yra iÅ¡imtinio pobÅ«džio. Draudimo priežiÅ«ros komisijos kompetencija kitų Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, priežiÅ«ros srityje yra ribota ir turi bÅ«ti įgyvendinama griežtai laikantis DÄ® 202 straipsnyje įtvirtintos tvarkos.

             Taigi DÄ® 202 straipsnio specialioji norma yra tas teisinis reguliatorius, kurio pagrindu turėjo bÅ«ti atliekama Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. N-287, kuriuo atsisakoma pritaikyti Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančiam per Lietuvos filialÄ , DÄ® numatytÄ poveikio priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo revizija. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pareiÅ¡kėjo skundžiamÄ atsakovo Draudimo priežiÅ«ros komisijos nutarimÄ , vadovavosi DÄ® nuostatomis, kurios ginčo teisiniams santykiams netaikytinos, nors pareiÅ¡kėjo skunde nurodytų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami materialieji reikalavimai (skundo dalykas), tinkamas teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. N-287 teisėtumo ir pagrįstumo, privalėjo taikyti teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, todėl pirmosios instancijos teismui Å¡iÄ pareigÄ vykdžius netinkamai, atliktas situacijos faktinis ir teisinis vertinimas negali bÅ«ti pripažįstamas tinkamu ir iÅ¡samiu, o jo pagrindu padarytos iÅ¡vados – teisingos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius DÄ® nuostatas, buvo pasirinktas ydingas administracinio ginčo iÅ¡sprendimo bÅ«das.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovÄ Draudimo priežiÅ«ros komisijÄ taikyti Coface Austria Kreditversicherung AG            DÄ® 197 straipsnyje numatytas poveikio priemones, tačiau, kaip minėta, ginčo atveju Coface Austria Kreditversicherung AG poveikio priemonės galėtų bÅ«ti taikomos tik pagal DÄ® 202 straipsnio 3 dalį. Vertinat pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir bylÄ grÄ Å¾inti nagrinėti iÅ¡ naujo, turi bÅ«ti įvertinta, ar tam yra pakankamas teisinis pagrindas.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas savo teisę tikrinti apskųstÄ teismo sprendimÄ tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais, gali pats nustatyti visas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes ir tinkamai joms pritaikyti atitinkamas teisės normas bei nėra kitų esminių kliūčių procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teisme priimti (pvz., nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų), byla į pirmosios instancijos teismÄ neturėtų bÅ«ti grÄ Å¾inama.

Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats turėtų priimti atitinkamÄ procesinį sprendimÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).             Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo iÅ¡tirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiÅ¡kai įvertinti.

Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiÅ¡kai įvertinus reikÅ¡mingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai teisiÅ¡kai iÅ¡analizuoti ir kvalifikuoti pirmosios instancijos teisme, bÅ«tų pažeista proceso Å¡alies teisė į apeliacijÄ , t. y. tai lemtų teisės bent kartÄ apskųsti nepalankų teismo sprendimÄ instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimÄ .              Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas                   (ABTÄ® 143 str.) ir dėl Å¡ios priežasties argumentuotai ir iÅ¡samiai nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos 2009 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. N-287 teisėtumo ir pagrįstumo (ABTÄ® 141 str. 1 d. 3 p.), skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, byla perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.             Atsižvelgdama į priimamo procesinio sprendimo rūšį, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes Å¡ioje bylos nagrinėjimo stadijoje, pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo neįvertinus ginčijamo Draudimo priežiÅ«ros komisijos nutarimo faktiniu ir teisiniu aspektu, minėtų argumentų vertinimas netenka prasmės. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo                         140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

             Atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiÅ«ros komisijos apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.             Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimÄ panaikinti ir bylÄ grÄ Å¾inti iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.             Nutartis neskundžiama.              Teisėjai                                                    Antanas Ablingis                                                                               Roma Sabina Alimienė                                                                               Virgilijus Valančius                     Â