2018-12-05 Nr. AB-22324-3-61-3-00451-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2564-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00451-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo bei pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-377 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Valdybos Utenos skyrius) pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.

2. Pareiškėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybines pensijas Valdybos Utenos skyrius pradėjo mokėti nuo 2015 m. sausio 1 d. Teigė, kad 2017 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į Valdybą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Pažymėjo, kad Valdyba 2017 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-377 atsisakė tenkinti minėtą prašymą, nurodydama, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, tačiau sumažinta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų pagrindu. Kadangi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, Valdybos Utenos skyrius ginčijamu sprendimu atsisakė kompensuoti pareiškėjai 2010–2013 m. sumažintą pensijos dalį.

3. Pareiškėjos teigimu, Valdybos Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas klaidingai aiškina Kompensavimo įstatymo nuostatas. Pareiškėja pabrėžė, kad būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jai buvo perskaičiuota pensija, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtini, kuria nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 ir 52 straipsniams, konstituciniam valstybės principui. Pareiškėjos nuomone, dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiamos jos teisės į teisingą aprūpinimą pensija. Pažymėjo, kad Valdyba jau nuo 2015 m. birželio 30 d. privalėdama vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas, turėjo išmokėti dalimis pareiškėjai sumažintos pensijos dalį, tačiau to nepadarė.

4. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2010 m. vasario 6 d. nutarime analizuodamas sumažintų pensijų teisėtumo klausimus, tiek ir Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), priimdamas Valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą, vartojo sąvoką „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“. Konstitucinis Teismas, išaiškindamas, kad Seimas, atsižvelgdamas į šalies ekonominę situaciją ir mažindamas pensijas (tiek senatvės, tiek valstybines), nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės principų, kartu pabrėžė, jog sumažintos šiuo pagrindu senatvės pensijos, o taip pat ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos privalo būti kompensuotos, tai numatant kompensavimo įstatyme.

5. Pareiškėjos nuomone, tiek Konstitucinis Teismas, tiek Seimas pripažino, kad pareigūnams dideliu mastu sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos kaip ir senatvės (invalidumo) pensijos. Pažymėjo, kad nė viename savo nutarime Konstitucinis Teismas ar Seimas nepateikė sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, todėl šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Pareiškėjos įsitikinimu, pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūno pensijos, pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą, turėjo didelio masto požymį.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu – ir Laikinuoju įstatymu.

8. Atsakovas teigė, kad pagal Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2015 m. sausio 1 d. ir galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., jei asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių pensiją ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, o moka Valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punkto nuostatas Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdo Valdybos Utenos skyrius. Pažymėjo, kad vadovaudamasis nurodytais teisės aktais Valdybos Utenos skyrius, nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdydamas Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją ir tęsdamas pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

9. Atsakovas paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Akcentavo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. nebetaikomas ir valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokėjo, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis perskaičiuota ir Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjai mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2010 m. gruodžio 20 d., kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 m., ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2012 m. gruodžio 20 d., kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas minėtoms pensijoms pratęstas 2013 m., taip pat buvo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai.

11. Atsakovo teigimu, Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, todėl Valdyba ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos 2017 m. sausio 7 d. prašymo motyvais nėra teisinio pagrindo įpareigoti Valdybos Utenos skyrių kompensuoti jai 2010–2013 m. sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

12. Atsakovas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime yra išaiškinta valstybinės pensijos sumažinimo „dideliu mastu“ sąvoka ir padaryta išvada, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, tiek kiek jos susijusios su nedideliu mastu sumažintomis pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis (Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d.), neprieštarauja Konstitucijai.

13. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo nuomone, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos situacija turėtų būti vertinama kitaip nei asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai) ir gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, sumažintą Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai 2010–2013 m. laikotarpiu Vidaus reikalų ministerijos taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos Konstitucijai neprieštaraujančiomis, o Kompensavimo įstatyme dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenustatytas, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 844,49 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pensijos pareiškėjai sumažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą yra patvirtinęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6477-968/2015 pareiškėjos reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja šio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo neskundė, todėl jis 2015 m. rugsėjo 18 d. įsiteisėjo ir įgijo res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kompensavimo įstatymas priimtas, siekiant įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo konstatuotas praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarkos nustatymo reikalingumas. Kompensavimo įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus (Kompensavimo įstatymo 1 str. 1 d.), o šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (Kompensavimo įstatymo 1 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą teismas sprendė, kad jei asmens pensija sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, Kompensavimo įstatymas tokio asmens atžvilgiu negali būti taikomas.

18. Teismas vertino, kad iš Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų analizės galima daryti išvadą, jog nurodyta teisės norma numato ne tai, pagal kokius Laikinojo įstatymo straipsnius sumažintai valstybinei pensijai taikomas Kompensavimo įstatymas, o tai, kaip pagal Kompensavimo įstatymą apibrėžiama (apskaičiuojama) valstybinės pensijos kompensuojamoji suma, kuri gaunama iš valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumos atimant valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, sumą. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija), ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad tik egzistuojant šioms dviem dedamosioms galimas skirtumo paskaičiavimas.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjai valstybinė pensija sumažinta tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, konstatavo, kad jai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių, nes skirtumui paskaičiuoti trūksta atėminio, t. y. valstybinės pensijos sumos, kuri paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pareiškėjos valstybinei pensijai mažinti nebuvo taikytos.

20. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, jog nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas nėra pateikę sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime yra pateiktas „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ sąvokos aiškinimas. Teismas, įvertinęs byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. 11DP(P)-6217 apie pareiškėjos pensijos dydį 2010–2013 m. ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, neturėjo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai pensija sumažinta dideliu mastu, nes pensijos neigiamas pokytis buvo 15,33 proc., t. y. neviršijo leistino 20 proc.

21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamame sprendime aiškiai ir išsamiai nurodyti faktiniai duomenys, jis grindžiamas teisės aktų nuostatomis, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

22. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo 1 ir 4 straipsniais, teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą atmetė kaip nepagrįstą, o netenkinęs šio reikalavimo, atmetė ir išvestinį reikalavimą – priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.

III. 23. Pareiškėja R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

24. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai taikė teisės aktų normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

25. Pareiškėja teigia, kad pagal Laikino įstatymo 4 straipsnį jai buvo perskaičiuota pareigūno pensija, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas.

26. Pareiškėjos įsitikinimu, dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiamos jos teisės į teisingą aprūpinimą pensija. Pabrėžia, kad Valdyba jau nuo 2015 m. birželio 30 d. privalėdama vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas, turėjo išmokėti dalimis pareiškėjai sumažintos pensijos dalį, tačiau to nepadarė.

27. Pareiškėjos nuomone, tiek Konstitucinis Teismas, tiek Seimas pripažino, kad pareigūnams dideliu mastu sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos kaip ir senatvės (invalidumo) pensijos. Nurodo, kad nė viename savo nutarime Konstitucinis Teismas ar Seimas nepateikė sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, todėl šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Pareiškėjos teigimu, pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūno pensijos, pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą, turėjo didelio masto požymį.

28. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytus motyvus, pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, neprieštaraujančias Konstitucijai. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Kompensavimo įstatymą, kuris skirtas nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kurių nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus, nes Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Kompensavimo įstatyme nėra reglamentuotos.

30. Atsakovo teigimu, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog Konstitucijos Teismas nei viename savo nutarime neišaiškino sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai, suformulavo „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ sąvokos aiškinimą.

31. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovo teigimu, pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, todėl Valdyba prašo vadovautis atsikirtimais, nurodytais atsiliepime į skundą.

33. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu asmens pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, Kompensavimo įstatymas tokio asmens atžvilgiu negali būti taikomas. Pažymi, kad teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių, nes skirtumui apskaičiuoti trūksta atėminio, t. y. valstybinės pensijos sumos, kuri paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pareiškėjos valstybinei pensijai mažinti nebuvo taikytos.

34. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o nagrinėjamu atveju pagrindo pareiškėjai grąžinta neišmokėtą 1 884,49 Eur pensijos dalį, susidariusi už 2010–2013 m. laikotarpį, nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-377 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo priteisti pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jai pareigūno pensija buvo sumažinta Laikino įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas. Pareiškėjos įsitikinimu, dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiamos jos teisės į teisingą aprūpinimą pensija, o Valdyba privalo vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas ir išmokėti jai dalimis sumažintos pensijos dalį.

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

39. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (liet. be kita ko) dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui nustatyta pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

40. Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose (2010 m balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir kt.) ne kartą yra konstatavęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia (liet. be kita ko) nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių.

41. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną tuo atveju, kai susidarius ypatingai situacijai (inter alia (liet. be kita ko) dėl ekonomikos krizės) valstybinė pensija yra mažinama nedideliu mastu (jos mažinimo mastas nėra didelis), įstatymų leidėjui neatsiranda pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

42. Minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Taigi, Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

43. Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, jai paskirtos valstybinės pensijos (su BP priedu) sumažėjimas ginčui aktualiu 2010–2013 m. laikotarpiu (nuo 41 543,04 Lt iki 35 174,40 Lt) neviršijo 20 procentų (sudarė 15,33 proc.) (b. l. 6–7). Vadinasi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

44. Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriais buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas, atitiktį Konstitucijai.

45. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, jog Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

46. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatuota, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia (liet. be kita ko) gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia (liet. be kita ko) valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia (liet. be kita ko) senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas.

47. Pareiškėja savo apeliaciniame skunde teigia, jog dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiama jos teisė į teisingą aprūpinimą pensija.

48. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Vadinasi, šiuo atveju nekilo valstybei pareiga nustatyti kompensavimo mechanizmą dėl patirtų praradimų.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjos apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo ir kompensavimo mechanizmo nustatymo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau.

50. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

51. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu (2010–2013 m.) pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos skirta, o Valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos mokėta valstybinė pensija pagal nurodytų įstatymų normas laikytina teisėta.

52. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 m., remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai, be kita ko dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą ir priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2013 m. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, 2016 m. lapkričio 4 d. Nr. A-1802-146/2016, 2018 m. rugpjūčio 29 d. Nr. A-981-602/2018, 2018 m. sausio 16 d. Nr. eA-15-822/2018 ir kt.).

54. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra pagrindo.

55. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė